Vaikų auklėjimas, drausminimai, bausmės - dažnam tėvui jie kelia daugybę klausimų. Tarnybos psichologai patikina, kad taisyklės ir ribos vaikams yra svarbios ir reikalingos, tačiau vien draudimai ir bausmės nėra tinkama auklėjimo priemonė. Jas turi lydėti susitarimai, aiškios taisyklės ir tinkamas pavyzdys.

„Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo“, - teigia psichologė. Anot jos, pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės, šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio pasekmes.

„Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia rytoj su draugais nesusitiksi“, - aiškina psichologė Z. Andrijauskienė.

Ji atkreipia suaugusiųjų dėmesį, kad dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidas. „Ko gero, daugelis tėvų išgyvena kaltės jausmą, kai tenka drausminti ar nubausti vaiką“, - pastebi ji.

Taikant drausminimus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo charakterį, raidą ir brandą. „Kiekviena taisyklė, draudimas turi būti apgalvoti ir pagrįsti. Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip. Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles. Per didelės, vaiko amžiaus ir gebėjimo ištverti neatitinkančios bausmės ir drausminimai verčia vaiką patirti neteisybės jausmą ir net norą kerštauti.“

„Apie tai, ar drausminimai, bausmės vaikui duoda naudos, visuomenė dar tik pradeda kalbėti. Tam, kad jų netaikytume, reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę to daryti. Kalbėtis reikia nuoširdžiai, daug ir apie viską - jausmus, emocijas, pasirinkimus“, - pabrėžia specialistai.

Atsižvelgiant į vaiko amžių, kartais ir kelis kartus reikia pakartoti, ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad suprastų, ko iš jo tikitės. „Pokytis po vieno pokalbio neįvyks, kartais net ir dešimties pokalbių gali neužtekti, todėl reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai ilgas procesas.“

Psichologė sako, kad taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant, ko iš jo tikimasi, koks elgesys nepageidaujamas.

Psichologai tikina, kad taisyklių ir jų nepaisymo pasekmių žinojimas iš anksto užkerta kelią vaiko pykčiui prieš tėvus, kurie jį drausmina. „Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas bei taisykles, į nusižengimus, jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus. Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles, susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti atitinkamos nuobaudos. Tėvų atlaidumą tokiu atveju, vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia“, - sako Z. Andrijauskienė.

„Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas - nors ir savaime suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui labai svarbūs, todėl padėkoti ir akcentuoti tinkamą elgesį, gražų poelgį turėtume įprasti.“

„Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai“, - paklausta, kaip tinkamai drausminti vaiką, sako Tarnybos psichologė. „Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti.“

Logiškos ir natūralios pasekmės vaikų auklėjime

Psichologas Virginijus Varkalis, remdamasis Individualiosios psichologijos principais, teigia, kad vaikai neturėtų būti baudžiami, o turėtų patirti logines arba natūralias pasekmes. „Natūralios pasekmės būtų: jei aš šiandien neužsidėjau pirštinyčių, man šąla rankytės. Jeigu aš nesuvalgiau pietų, o pietų metas baigėsi 15 valandą, tai aš gausiu valgyti tik 18 val. vakare“, - pateikia pavyzdžius jis.

Jis pabrėžia, kad tėvams gali būti sunku atlaikyti vaiko prašymus ir ašaras, tačiau nereikėtų pasiduoti papirkinėjimui. „Jeigu mes papirkinėjame vaiką, sakydami, „suvalgyk pietus, tada gausi saldainį“, „suvalgyk vieną kąsnį, tada gausi saldainį“, tai mes parodome, kad tos pakišos už tai, ką jis turi natūraliai daryti, tikrai yra netinkamos. Tai natūralios pasekmės.“

Loginės pasekmės yra taikomos, kai natūrali pasekmė gali būti pavojinga. „Jei vaikas bėga į gatvę, ištraukdamas rankytę, ir tai yra labai nesaugu, mes negalime leisti jam patirti natūralios pasekmės, kad jis pakliūtų po automobilio ratais. Tai mes turime vaiką informuoti ir pasakyti, kad: „kadangi tai yra gatvė, tu turi laikytis už rankos. O kadangi mums šiandien nepavyko pasivaikščioti, grįžtam namo“. Arba „kadangi į svečius mes išvažiavom per vėlai, nes labai ilgai rengėmės, tai svečiuose pabūsime trumpiau“, - aiškina V. Varkalis.

Jis taip pat pateikia pavyzdį su apsilankymu parduotuvėje: „Jeigu nuvažiavus į parduotuvę vaikas krenta ant žemės, reikalaudamas nupirkti visus daiktus iš eilės, ir jeigu yra susitarimas, kad isterijos atveju mes išeiname iš parduotuvės, nepirkdami apskritai nieko, tai taip ir darome, o ne puolame vaiką mušti ar grasinti, kad grįžę namo jį prilupsime, ką dažniausiai mūsų visuomenė daro.“

Tarpkartų konfliktai dėl vaikų auklėjimo

Kartais nesutarimai dėl vaikų auklėjimo kyla ne tik tarp tėvų, bet ir tarp kartų - tėvų ir senelių. Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė pastebi, kad seneliai, jau užauginę savo vaikus, dažnai būna nuolaidesni anūkams, norėdami įtikti ir sulaukti meilės.

„Būtent dėl tokio auklėjimo nenuoseklumo ir kyla didžiausi konfliktai tarp tėvų ir senelių“, - sako ji. Pasak psichologės, tokie konfliktai turi didelės įtakos vaiko raidai: „Vaikas jaučiasi mažiau saugus, jo elgesys darosi chaotiškas, nerimastingas, gali atsirasti netinkamo elgesio požymių, kilti emocinių problemų. Taip pat tokiu atveju vaikai dažnai pradeda manipuliuoti, idealizuoti vienus (pvz.: senelius), o ant kitų pykti. Be to, jie jaučia tarp tėvų ir senelių tvyrančią įtampą ir nesąmoningai ją sugeria.“

Psichologė pataria abiem konfliktuojančioms pusėms susėsti ir aptarti bendras taisykles, kurių vaikai laikytųsi tiek namuose, tiek svečiuodamiesi pas senelius. „Gali skambėti keistai, tačiau taisyklės yra nuoseklaus auklėjimo pagrindas. Jos labai reikalingos sveikai besivystančiam vaikui. Taigi, vienintelis kelias sutarti dėl vaikų auklėjimo - abipusės pastangos.“

Ji pabrėžia, kad seneliai ir tėvai turi suvokti, jog abi pusės yra labai svarbios vaiko gyvenime, todėl jiems būtina dirbti kaip komandai. „Ir galiausiai priduria, kad stengiantis išspręsti tokias situacijas, ypač padeda taisyklė: „Jei noriu, kad mane išgirstų, pats turiu girdėti.“

Alfa karta ir vaiko teisių svarba

Šiais laikais, kai vaikai gimsta technologijų amžiuje, tėvams tenka didelis iššūkis - užtikrinti harmoningą vaiko vystymąsi, ugdyti jo asmenybę ir kartu gerbti jo teises. Vaikai, gimę po 2010 metų, yra įvardijami kaip alfa kartos vaikai, todėl svarbu atsižvelgti į jų ypatumus ir poreikius.

Alfa kartai būdingas technologinis raštingumas, prieiga prie didelio kiekio informacijos ir noras greitai patenkinti savo poreikius. Tačiau svarbu nepamiršti, kad ilgas bendravimas socialiniuose tinkluose ir priklausomybė nuo kompiuterių gali įtakoti vienišumo jausmą ir sumažėjusį pasitenkinimą gyvenimu. Todėl tėvai turėtų skatinti vaikų socialinį bendravimą ir padėti jiems atrasti prasmingas veiklas.

Svarbu, kad tėvai suvoktų ir gerbtų vaiko teises. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (1989 m.) yra pagrindinis teisinis dokumentas, apibrėžiantis vaiko teises. Konvencijoje remiamasi holistiniu požiūriu į vaiką, kuris apima ne tik fizinį ir protinį augimą, bet drauge ir kultūrinę, moralinę, socialinę ir dvasinę raidą. Vaikas yra vertybė ir jo vystymuisi turi būti suteiktas prioritetas, apsauga ir parama.

Humanistinis požiūris pabrėžia vaiko unikalumą ir individualumą. Tėvai turėtų vengti fizinių bausmių ir emocinės prievartos, o apleistumas, net ir pateisinamas sudėtinga socialine situacija, dideliu užimtumu ar nepritekliumi, negali būti pateisinamas.

Svarbu, kad tėvai nuolat bendrautų su vaikais, domėtųsi jų nuomone ir ja vadovautųsi. Daugelis mokslininkų pasaulyje pabrėžia glaudaus emocinio ryšio tarp tėvų ir vaiko svarbą vaiko fiziniam ir psichiniam vystymuisi. Taigi, stiprinant vaiko teisių pripažinimą šeimoje yra svarbu, kad vaiko teises pripažintų tėvai.

Tėvystė yra galbūt sunkiausias darbas po darbo su savimi. Valstybei ar įmonei vadovauti nėra taip sudėtinga, kaip būti šeimoje su vaikais. Vaikams svarbūs jų poreikiai: kad mama būtų šalia, kai jiems skauda ar jie nori valgyti, kada jie nori pažaisti. Tai pačiai mamai reikia tėčio, kad jis ją pakeistų, kad ją išleistų kažkur atgauti jėgas.

tags: #nepilnameciu #vaiku #gimusiu #santuokoje #auklejimas

• Auklės ieško darbo Londone
• Dalintis gimdymo patirtimi
• Kaip išsirinkti siūlus kūdikiams
• Galimybės Lietuvoje dėl neapibrėžtumo
• Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo procesas