Romano „Europietiškas auklėjimas“ ir „Aušros pažadas“ analizė atskleidžia autoriaus Romaino Gary gebėjimą perteikti sudėtingas istorines epochas ir asmenines patirtis.
„Europietiškas auklėjimas“: Pasipriešinimo istorija
„Europietiškas auklėjimas“ - tai pirmasis R. Gary romanas. Rašytoją išgarsinusioje knygoje vaizduojamas partizaninis judėjimas nacistinės Vokietijos okupuotose Vilniaus apylinkėse. Jeanas Paulis Sartre’as „Europietišką auklėjimą“ yra pavadinęs bene geriausia knyga apie pasipriešinimą. Kritikai partizano Nadeždos vaidmenį tekste lygina su Charles’io de Gaulle’io vaidmeniu Prancūzijos pasipriešinime nacistinei Vokietijai.
Debiutinį romaną R. Gary parašė Antrojo pasaulinio karo metais, pats dalyvaudamas pasipriešinimo veiksmuose kaip lakūnas. Prisidėjęs prie „Laisvosios Prancūzijos“ oro pajėgų, rašytojas tarnavo Afrikoje, Viduriniuose Rytuose, Normandijoje. Buvo apdovanotas Karo kryžiumi ir Išlaisvinimo kryžiumi. Po karo paliko aviaciją ir dirbo diplomatinį darbą.
Įdomu, kad „Europietiškas auklėjimas“ pirmiausia buvo išleistas ne prancūzų, o anglų kalba. 1944 m. knyga pasirodė Didžiojoje Britanijoje, „Forest of anger“ („Pykčio miško“) pavadinimu. Prancūzijoje romanas išėjo kiek vėliau, 1945 m.
Kaip ir vėlesni R. Gary kūriniai, „Europietiškas auklėjimas“ išreiškia humanistines vertybes.
Fragmentas iš romano:
Tebelaikydami kastuvus, tėvas ir sūnus gėrėjosi savo kūriniu. Tai gera kryjowka [slėptuvė], pagalvojo Janekas, patikimai paslėpta tankmėje. - Neilgai. - Aš nenusimenu. Bet noriu žinoti... - Gal po kelių mėnesių...
Vykdydamas tėvo nurodymą, jis ėjo ieškoti partizanų. Beje, jis nelabai gerai žinojo, kas tie „partizanai“. Kaip juos atpažinti? Ar jie uniformuoti? Kaip su jais kalbėti? Kur jų ieškoti? Jis aklai klajojo po mišką ir vakare sugrįžo į savo žeminę. Daugelį dienų jis nieko nesutiko.
- Girdi, Červai? - Ką? - pašoko senis. - Po velnių... Girdėjai, Červai? - Kokių partizanų? - Jis nežino! - džiūgavo senis. - Gali eiti su mumis.
Janekas pasakoja apie susitikimą su jaunu vyru, kuris sėdėjo ant ledo su pačiūžomis ir spalvingu šaliku. Nors situacija buvo tragiška, Janekas jautėsi bejėgis ką nors pakeisti.
- Jis sėdėjo ant ledo, - tarė Janekas, - su pačiūžomis ir spalvingu šaliku aplink kaklą - tikriausiai mama arba sužadėtinė jam jį numezgė - jis buvo ne vyresnis už tave. Net nežiūrėjo į mane. Jis su viskuo susitaikė, paprasčiausiai nuleido galvą ir laukė šūvio. - Tu nieko negalėjai padaryti, Janekai. Tai jų kaltė. - Visada kažkas jas sukelia, - piktai pasakė Janekas. - Tadekas Chmura buvo teisus. Europoje yra seniausios katedros, seniausi ir garsiausi universitetai, didžiausi knygynai, čia įgyjamas geriausias išsilavinimas; atrodo, iš visų pasaulio kampų atvykstama į Europą mokytis. - Tu daug išmokai, - liūdnai pasakė Dobranskis.
„Aušros pažadas“: Autobiografinis pasakojimas
„Aušros pažadas“ - 1960 m. pasirodęs R. Gary autobiografinis romanas, kurį galima priskirti bildungsroman tipui. „Aušros pažado“ vertimas į lietuvių kalbą pirmą kartą išėjo tik 1999 m. Knyga sulaukė didžiulio populiarumo: 2018 m. pasirodė devintoji romano laida.
Pasakojimo pradžios veiksmas klostosi R. Gary gimtajame Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos gatvėje. Žaismingas tekstas leidžia pajusti XX a. pirmosios pusės Vilniaus atmosferą, kurią negrįžtamai pakeitė Antrasis pasaulinis karas. Romane R. Gary miestą pristato kaip „nei lietuvišką, nei lenkišką, nei rusišką provinciją“, kurioje jiedu su motina, buvusia aktore, gyveno pakeliui į jos dievinamą Prancūziją. Motina kūrusi skrybėlaites su paryžiečio dizainerio Paulio Poiret etiketėmis ir net sumokėjusi pažįstamam aktoriui, kad šis suvaidintų garsųjį kutiurjė. Po šio rizikingo, bet sėkmingo žingsnio į namus plūstelėjusi turtingiausia Vilniaus klientūra, o mažasis Romanas galėjęs dailių damų draugijoje kimšti saldumynus ir ruoštis motinos pranašaujamai moterų numylėtinio lemčiai.
Skaitant „Aušros pažadą“ reikėtų nepamiršti, kad tai yra grožinės literatūros kūrinys, kuriame susipina biografiniai faktai ir išmonė (galbūt - ir rašytojo motinos). Kaip minima kitoje šios parodos dalyje, knyga pasikliovę tyrinėtojai R. Gary giminės šaknų ieškojo Rusijoje, bet rasta archyvinė medžiaga veda į Lietuvą.
Fragmentas iš romano:
Turėjome kaimynų, ir tie kaimynai motinos nemėgo. Smulkieji Vilniaus buržua ničniekuo nesiskyrė nuo kitų miestų buržua, ir apie svetimšalės lakstymus pirmyn atgal su lagaminais ir kartoninėmis dėžėmis, kurios atrodė paslaptingos ir įtartinos, netrukus buvo pranešta lenkų policijai, tuomet labai jau įtariai žiūrėjusiai į pabėgėlius iš Rusijos. Motina buvo apkaltinta vogtų daiktų slėpimu. - Niekingos buržujiškos blakiūkštės! Jūs net nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės Legiono ordino kavalierius, didis dramaturgas, Ibsenas, Gabrielis d'Anuncijus! Dar ir dabar mano ausyse skamba garsus, smagus „buržujiškų blakiūkščių“ juokas.
Motinos tikėjimas sūnaus ateitimi buvo stiprus ir įkvepiantis.
- Motinos jaučia tokius dalykus, - paaiškino jis. - Gal tu išties tapsi didžiu žmogumi. Jis pasilenkė prie manęs, vieną ranką uždėjo man ant kelio. Tačiau aš vis dar uoliai vykdau savo pareigą, kai tik susitinku su šio pasaulio galingaisiais.
Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo kiemas romano pasakotojui tapo pirma „arena“, kurioje jis mokėsi kovoti ir įgyti patirties.
Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo kiemas mano atmintyje išliko tarsi didžiulė arena - čia išėjau gladiatoriaus mokslus, kuriuos pritaikiau ateities kovose. Patekęs į jį pro seną arką viduryje išvysdavai didžiulę plytų krūvą - liekanas šaudmenų fabriko, kurį partizanai susprogdino per patriotines lietuvių ir lenkų kariuomenių kovas; tolėliau - malkinė, už jos - dykra, apaugusi dilgėlėmis, su kuriomis nuolat kariaudavau, ir tai buvo vienintelės išties pergalingos kovos mano gyvenime.
tags: #knyga #europietiskas #auklejimas
