Straipsnyje analizuojamas Lietuvos ikimokyklinio ugdymo(si) turinio rengimo kontekstas - perėjimas nuo centralizacijos prie radikalios decentralizacijos, ir svarstoma apie centralizacijos ir decentralizacijos procesų derinimo poreikį. Pateikiamas ikimokyklinio ugdymo turinio decentralizacijos modelio teorinis pagrindimas, atskleidžiant svarbiausias jo charakteristikas. Apžvelgiama ikimokyklinio ugdymo turinio kūrimo ir įgyvendinimo kaitos situacija, Lietuvoje vykdant švietimo reformą 1988-2012 metais. Straipsnyje pateikiami trys ikimokyklinio ugdymo pertvarkos etapai, atskleidžiantys požiūrio į ikimokyklinio ugdymo turinio centralizacijos ir decentralizacijos procesus bei ugdymo turinio kokybės sampratą pokyčius.
Iki 1988 metų Lietuvoje buvo vadovaujamasi universaliu, centralizuotu visai Sovietų Sąjungai parengtu tipiniu turiniu. Situacija iš esmės pasikeitė Lietuvoje vykdant švietimo reformą, grindžiamą laisvojo humanistinio ugdymo interpretacine, sąveikos) paradigma. Vykdant ikimokyklinio ugdymo pertvarką, pakito požiūris į ikimokyklinio ugdymo turinio centralizacijos ir decentralizacijos procesus, pasikeitė ugdymo turinio kokybės samprata.
Pirmajame švietimo reformos etape (1988-1997 metais) buvo parengtas ir paskelbtas laisvojo humanistinio ugdymo (interpretacine, sąveikos) paradigma grindžiamas ikimokyklinio ugdymo turinys, kurį realizuojant ieškota naujų, pakitusią ugdymo paradigmą atitinkančių vaikų ugdymo modelių bei strategijų.
Antrajame švietimo reformos etape (1998-2002 m.) buvo atkreiptas dėmesys į ikimokyklinio ugdymo įstaigų nelankančių vaikų brandumo mokyklai problemas. Vadovaujantis modernia idėja, kad aktualu orientuotis ne tiek į indėlį (input) - ką pedagogas duos vaikui, kiek į rezultatą (output) - ką vaikas gaus, parengta į vaiko kompetencijų ugdymąsi orientuota priešmokyklinio ugdymo(si) programa. Į vaiko kompetencijų plėtotę orientuoto priešmokyklinio ugdymo turinio modelio samprata turėjo įtakos pedagogų požiūrio į ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymąsi kaitai.
Trečiajame švietimo reformos etape (2003-2012 m.) per dvejus metus (2005-2007) buvo pereita nuo gana detalaus nacionalinio lygmens ikimokyklinio turinio prie visiškai decentralizuoto ikimokyklinio ugdymo turinio rengimo, t. y. radikalios decentralizacijos.
Siekiant įvertinti perėjimo nuo centralizacijos prie visiškos decentralizacijos poveikį ikimokyklinio ugdymo turinio kokybei, 2007-2012 metų laikotarpiu buvo atlikti trys tyrimai, į kurių problematiką įtraukta ir programų kokybės problema.
Straipsnyje pristatomi tyrimo rezultatai, kurie atskleidžia, kad radikali ikimokyklinio ugdymo(si) turinio rengimo decentralizacija turėjo teigiamą poveikį vaikų ikimokyklinio ugdymo(si) kokybei: pedagogai, rengdami savo įstaigos ikimokyklinio ugdymo(si) programas, susidūrė su iššūkiu geriau pažinti vaikus, perprasti curriculum teorijas, ugdymo iš vaiko perspektyvos strategijas ir intensyviai tobulino savo kompetencijas; pedagogams aiškesni tapo ugdymo tikslas, uždaviniai ir principai; geriau perpratę šiuolaikinio ikimokyklinio vaikų ugdymo(si) ypatumus jie kokybiškiau ugdė vaikus.
Be to, lokalios ikimokyklinio ugdymo(si) programos tapo kokybiškesnės šiais aspektais: buvo labiau pritaikytos prie konkrečių įstaigą lankančių vaikų poreikių, labiau atitiko įstaigų savitumą, atsirado įvairesnių ugdymo formų, metodų ir priemonių.
Straipsnyje taip pat pristatomi tyrimai, rodantys problemas, kurias lėmė radikali ikimokyklinio ugdymo(si) turinio rengimo decentralizacija. Šios problemos rodo, kad pedagogams stigo noro patiems rengti programas, trūko programų rengimo kompetencijos ir gebėjimo dirbti komandoje, ikimokyklinio ugdymo(si) turinį jie atsirinkdavo iš jau egzistuojančių nacionalinių ir kitų programų, mažai atliepė pakitusį vaikų ugdymo(si) kontekstą, sunkiai rengė į vaiko poreikius orientuotą, vaiko ir pedagogo sąveika grindžiamą ugdymo(si) turinį, programoms trūko sistemingumo, vienodo dėmesio visoms vaiko ugdymo(si) sritims, vaikų ugdymo(si) pasiekimų vertinimas buvo mažai siejamas su programose numatytais vaiko ugdymo(si) rezultatais; programos neapėmė turinčius skirtingus poreikius vaikų.
Tyrimais išsiaiškinta, kad per penkerius metus pedagogai daugumą šių problemų įveikė. Apibendrinant ikimokyklinio ugdymo( si) turinio kokybės tyrimus ir pedagogų poreikių vertinimą, daroma išvada, kad optimalus decentralizacijos modelis būtų nacionalinio lygmens ikimokyklinio ugdymo(si) gairių, numatančių vaikų ugdymosi rezultatus ir svarbiausius prioritetus, derinimas su lokalaus ikimokyklinio ugdymo(si) turinio rengimu.
Aplinka, kurioje vyksta ugdymas daro didžiulę įtaką vaiko norui dalyvauti ugdymo procese. Ugdymas netradicinėje gamtinėje aplinkoje (miške, parke, prie tvenkinio, paplūdimyje ir pan.) reiškia teorinių žinių integraciją praktinėje veikloje gamtoje. Tokioje aplinkoje, kad pasiektų numatytų ugdymosi rezultatų, ikimokyklinio ugdymo pedagogai kuria situacijas patirtiniam vaikų ugdymui(si), koordinuoja jų ugdymosi procesą.
Straipsnyje siekiama atsakyti į numatytus probleminius klausimus: kuo ugdymo netradicinėje gamtinėje aplinkoje organizavimas skiriasi nuo ugdymo darželio grupės aplinkoje, kas būdinga ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymui netradicinėse gamtinėse aplinkose bei su kokiais iššūkiais susiduria išvykas organizuojantys pedagogai? Tyrimo tikslas - nustatyti ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo netradicinėse gamtinėse aplinkose organizavimo ypatumus. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, focus grupės tyrimas, kokybinė (content) duomenų analizė. Focus grupės tyrime dalyvavo 43 informantai - ikimokyklinio ugdymo pedagogai iš keturių Klaipėdos ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Tyrimui dalyviai pasirinkti taikant kokybinio tyrimo netikimybinės imties patogųjį atrankos būdą.
Išanalizavus tyrimo rezultatus galima teigti, jog ikimokyklinio ugdymo pedagogas, būdamas aktyvus vaiko ugdymosi situacijų kūrėjas ir moderatorius, organizuodamas veiklas netradicinėse gamtinėse aplinkose bendradarbiauja su kitomis įstaigomis, kolegomis, tėvais, kitais specialistais. Netradicinėse gamtinėse aplinkose vaikai jaučiasi labiau atsipalaidavę, stipriau reiškiamos emocijos, smalsesni, susidomėję, motyvuoti veikti. Šioje aplinkoje ugdoma vaizduotė, kūrybiškumas, ilgalaikė atmintis, dėmesys bei pojūčiai. Visa tai pagerina informacijos supratimą ir įsisavinimą.
Papildomos intelektinės ir laiko sąnaudos, detalus veiklų planavimas, saugumo užtikrinimas išvykos metu, finansinių klausimų sprendimai, orų permainos, gamtoje tykantys pavojai, vaikų raidos ypatumai yra įvardijami kaip iššūkiai organizuojant vaikų ugdymą netradicinėse gamtinėse aplinkose.
Švietimo politika nacionaliniu lygiu yra įtvirtina strateginiuose dokumentuose, įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose. Pirmąsias dvi teisės aktų rūšis priima Lietuvos Respublikos Seimas (toliau - Seimas), paskutinius - Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau - Vyriausybė), Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei kitos institucijos. Institucionalizuoto regioninio lygmens ir su juo buvusių vidurinės grandies teisės aktų nebeliko, kai 2010 m. buvo panaikintos apskritys. Vietos lygmuo yra savivaldybė ir mokykla. Jų vaidmuo ir funkcijos yra aprašytos skyriuje 2.7.
Nacionalinę švietimo politiką formuoja Seimas. Jis priima švietimo sritis reguliuojančius įstatymus. Pavyzdžiui, Švietimo įstatymą, Profesinio mokymo įstatymą, Mokslo ir studijų įstatymą ir kt. Seimas taip pat tvirtina Vyriausybės parengtą valstybinę švietimo strategiją dešimčiai metų. Jis gali priimti atskirų švietimo sričių politikos kaitos gaires. Seimas svarsto ir tvirtina metinį valstybės biudžetą ir lėšas savivaldybių biudžetams. Tai apima ir švietimui skirtų lėšų patvirtinimą (lėšos „mokinio krepšeliui“ ir „klasės krepšeliui“, universitetams, kitoms švietimo ir mokslo ir studijų institucijoms ir kt.). Dar viena svarbi Seimo funkcija - jis atlieka parlamentinę kontrolę, kaip yra įgyvendinami strateginiai dokumentai, įstatymai ir kt.
Nacionalinę švietimo politiką taip pat gali formuoti Lietuvos Respublikos Prezidentas (toliau - Respublikos Prezidentas). Respublikos Prezidentas, be kitų savo funkcijų, gali teikti Seimui svarstyti įstatymų projektus, įstatymų pataisas, politikos kaitos gaires, vetuoti priimtus įstatymus.
Nacionalinės švietimo politikos formavime dalyvauja ir ją įgyvendina Vyriausybė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei kitos ministerijos. Ji gali teikti Seimui įstatymų projektus. Ji taip pat tvirtina konkrečios srities ar kelių sričių plėtros programas, įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus. Pavyzdžiui, valstybės ir savivaldybių mokyklų tinklo kūrimo taisykles, „mokinio krepšelio“ apskaičiavimo tvarką ir pan. Vyriausybė ruošia metinį valstybės ir savivaldybių biudžetų projektą, kuriame yra inkorporuotos ir visos valstybės lėšos švietimui.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra Vyriausybės dalis ir yra priskiriama vykdomajai valdžiai. Pagal Švietimo įstatymą, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pirmiausiai atsako už švietimo kokybę. Ministerija koordinuoja savivaldybių (vietos lygmuo) administracijų švietimo padalinių veiklą įgyvendinant valstybės švietimo politiką. Ministerija teikia Vyriausybei tvirtinti bendruosius jų nuostatus. Švietimo, mokslo ir sporto ministras tvirtina ikimokyklinio ugdymo programų kriterijus, Priešmokyklinio ugdymo bendrąją programą ir Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašą, formaliojo švietimo bendrąjį ugdymo, mokymo turinį (pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programų aprašus, bendrąsias programas, ugdymo, mokymo planus). Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai vadovauja ministras. Tai yra politinė pozicija. Ministras Pirmininkas teikia Prezidentui kandidatūrą į Švietimo, mokslo ir sporto ministrus. Prezidentas ją tvirtina. Švietimo, mokslo ir sporto ministras turi savo komandą. Komandos nariai yra skiriami politinio (asmeninio) pasitikėjimo principu. Ministerijos administraciją sudaro departamentai, skyriai ir kiti padaliniai. Administracijai vadovauja ministerijos kancleris. Ugdymo departamentas. Švietimo tinklo politikos departamentas. Studijų, mokslo ir technologijų departamentas. Mokymosi visą gyvenimą departamentas. Tarptautinių investicijų koordinavimo departamentas. Administravimo departamentas. Ekonomikos departamentas.
| Lygmuo | Pagrindinės funkcijos | Institucijos |
|---|---|---|
| Nacionalinis | Švietimo politikos kryptys, įstatymų kūrimas, strategijų tvirtinimas, biudžeto formavimas, parlamentinė kontrolė | Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija |
| Regioninis (panaikintas) | (buvo tarpinis tarp nacionalinio ir vietos lygmens) | Apskritys (panaikintos) |
| Vietos | Savivaldybės švietimo strategijos formavimas, mokyklų tinklo valdymas, ugdymo organizavimas, bendruomenės poreikių atliepimas | Savivaldybės, Mokyklos |
2019 m. siekiant optimizuoti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių įstaigų tinklą, mažinti jų valdymo išlaidas, racionaliai naudoti materialinius ir finansinius išteklius, įvyko ministerijai pavaldžių įstaigų pertvarka. Ugdymo plėtotės centras, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, Švietimo aprūpinimo centras, Nacionalinis egzaminų centras, Švietimo informacinių technologijų centras ir Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra sujungti į vieną Nacionalinę švietimo agentūrą.
Lietuvos švietimo sistemą galima vadinti decentralizuota arba bent jau iš dalies decentralizuota. Ją įvertinus keliais pjūviais, matyti, kad sprendimų priėmimai vyksta keliais lygiais. Švietimo politikos kryptys yra nustatomos nacionaliniu lygiu. Tai yra aprašyta šio skyriaus pradžioje. Savivaldybė (vietos lygmuo), remdamasi nacionalinėmis švietimo kryptimis, formuoja savo kelerių metų švietimo strategiją, atsižvelgdama į bendruomenės, savivaldybės, regiono poreikius.
Nacionaliniu lygiu švietimas organizuojamas per įstatymus bei bendras tvarkas, aprašančias švietimo organizavimo principus ir kriterijus. Pavyzdžiui, nacionaliniu, tai yra, Vyriausybės lygiu yra patvirtintos valstybės ir savivaldybių mokyklų tinklo kūrimo taisyklės. Jos nustato pagrindinius principus, kaip savivalda turėtų tvarkyti mokyklų tinklą, steigti, reorganizuoti, likviduoti ugdymo įstaigas. Kitas pavyzdys - mokyklų dalyvavimas nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinime. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra patvirtinusi aprašą, kaip organizuojamas ir vykdomas nacionalinis mokinių pasiekimų patikrinimas 4 ir 8 klasėse. Pati mokykla ir jos steigėjas apsisprendžia, ar mokykla dalyvaus pasiekimų patikrinimuose. Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas baigus 10 klasių ir brandos egzaminai, vykstantys baigus IV gimnazijos klasę, organizuojami nacionaliniu lygiu. Jie būna visiems mokiniams vienodi.
Dar vienas pavyzdys - mokyklų direktorių skyrimas. Vėlgi, Švietimo įstatyme detalizuojama švietimo įstaigų vadovų skyrimo tvarka. Bet patį konkursą organizuoja mokyklos savininkas ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija minimaliai dalyvauja konkursų organizavime. Be mokyklos steigėjo, balsą šiame procese turi ir mokyklos bendruomenė. Jos atstovai dalyvauja vadovų atrankoje. Bendruomenė per mokyklos tarybą svarsto mokyklos vadovo darbą.
Nacionaliniu lygiu yra nustatoma ugdymo programų aprašai, dalykų programos, programų įgyvendinimo bendrieji planai. Mokykla rengia savo ugdymo planą, bet nuo nacionaliniu mastu nustatytojo ji gali nukrypti tik tam tikrais atvejais. Valstybinių aukštųjų mokyklų atveju Mokslo ir studijų įstatyme yra nurodyta, kad aukštosios mokyklos yra autonomiškos. Visgi, aukštųjų mokyklų valdymo mechanizmas yra aprašytas įstatyme pakankamai detaliai. Nurodoma, kokie valdymo organai turi būti aukštojoje mokykloje, kaip jie sudaromi. Aukštosios mokyklos kuria savo studijų programas, bet jas akredituoja valstybės institucija. Daugiau apie savivaldybių ir mokyklų funkcijas galima rasti 2.7.
Valstybinių švietimo įstaigų finansavimo esminiai principai yra nustatomi konkrečių sričių įstatymuose - Švietimo įstatyme, Profesinio mokymo įstatyme, Mokslo ir studijų įstatyme ir kt. Juose nurodoma, kad mokymasis valstybinėse ir savivaldybių švietimo įstaigose yra vykdomas „pinigai paskui besimokantįjį“ principu. Ikimokykliniame, priešmokykliniame, bendrajame ugdyme ir profesiniame mokyme tai yra „klasės krepšelis“, aukštojo mokslo studijose - „studijų krepšelis“. Metodikas, kaip vadinamasis krepšelis yra apskaičiuojamas ir kiek krepšelio lėšų kam gali būti panaudojama, yra nurodoma Vyriausybės patvirtintose metodikose. Šios lėšos mokykloms yra skiriamos kaip tikslinė dotacija ir mokyklų steigėjai ar pati mokykla negali naudoti lėšų ne pagal paskirtį.
Neformaliojo vaikų švietimo krepšelis taip pat skiriamas per Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją savivaldybėms. Kad lėšos būtų panaudotos efektyviai ir jų dydis nepriklausytų vien nuo vietos politikų, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra patvirtinusi neformaliojo vaikų švietimo lėšų naudojimo metodiką. Metodikoje nurodoma vienam vaikui skiriamų lėšų minimalus ir maksimalus dydžiai. Taip pat siūloma, kokie gali būti prioritetai skirstant lėšas. Visgi, pati savivaldybė nustato konkretų lėšų dydį, nustato prioritetus, kam pirmiausiai šios lėšos bus skiriamos. Savivaldybė tvirtina savo lėšų tvarkymo ir atsiskaitymo už jas tvarkas.
Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo mokytojų atlyginimai nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. skaičiuojami pagal etatinį apmokėjimą. Tai yra įtvirtinta įstatymu. Kiekviena mokykla, remdamasi metodika, pati sudėlioja, kokių mokytojų jai reikia ir tų mokytojų darbo krūvį, atsižvelgdama į savo mokyklos ir mokyklos bendruomenės poreikius. [i] Visi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įgaliojimai nurodyti Švietimo įstatymo 56 straipsnyje.
tags: #ikimokyklinio #ugdymo #kaitos #decentralizavimas
