Antanas Smetona, pirmasis Lietuvos prezidentas, yra viena svarbiausių ir kartu prieštaringiausių figūrų Lietuvos istorijoje. Jo politinė veikla ir asmeninis gyvenimas paliko ryškų pėdsaką šalies raidai, ypač tarpukariu. Šiandien, minint jo gimimo metines, vis aktualesnis tampa poreikis pažvelgti į A. Smetoną ne tik kaip į politiką, bet ir kaip į visuomenininką, publicistą, vyrą ir tėvą.
A. Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnio kaime, Ukmergės apskrityje, ūkininkų Jono ir Julijonos Smetonų šeimoje. Joje augo net devyni vaikai, trys sūnūs mirė anksti. Būdamas 45-erių, jis buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos prezidentu ir pareigas ėjo metus. Po 1926 m. perversmo vėl tapęs šalies vadovu, paleidęs Seimą, įvedė autoritarinį režimą. 1940 m. iš Lietuvos pasitraukė.
Jo politinis kelias prasidėjo dar jaunystėje. A. Smetona mokėsi Taujėnų pradinėje mokykloje, vėliau - Ukmergėje ir Liepojoje. 1893 m. baigė Palangos progimnaziją. 1896 m. buvo pašalintas iš Mintaujos gimnazijos, nes nepakluso reikalavimui kasdienę maldą skaityti rusiškai. 1897 m. eksternu baigė Peterburgo 9-ąją gimnaziją ir studijavo Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete, kur aktyviai dalyvavo lietuvių studentų veikloje. Dėl studentų neramumų buvo du kartus pašalintas iš universiteto, tačiau 1902 m. sėkmingai baigė studijas.
Grįžęs į Vilnių, A. Smetona dirbo advokato padėjėju, vėliau - banke. Jis greitai tapo vienu aktyviausių lietuvių tautinio judėjimo dalyvių, priklausė Lietuvių demokratų partijai. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe, pirmininkavo jo posėdžiui, kuriame buvo svarstomas Lietuvos autonomijos klausimas. Jis taip pat aktyviai dalyvavo daugelio lietuviškų visuomeninių, kultūros ir švietimo organizacijų veikloje, redagavo laikraščius „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Viltis“ ir žurnalą „Vairas“.
Pirmojo pasaulinio karo metais A. Smetona vadovavo Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, kuri tapo svarbiu lietuvių politinės veiklos centru. Jis rūpinosi, kad kraštą okupavusios Vokietijos valdžios sprendimai kuo mažiau alintų tautiečius.
A. Smetonos politinė veikla glaudžiai susijusi su jo kelionėmis ir veikla užsienyje, ypač Šveicarijoje. Dar Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m. rugpjūčio 3-4 d., jis buvo pakviestas į pirmąją Lozanos lietuvių konferenciją, kurioje, be humanitarinių klausimų, buvo svarstomi ir politiniai. J. Gabrys siūlė Šveicarijoje kurti Lietuvių Tarybą, galinčią kalbėti lietuvių tautos vardu. 1916 m. A. Smetona, kartu su Steponu Kairiu ir Jurgiu Šauliu, dalyvavo Pavergtųjų Europos tautų kongrese Lozanoje. Šiame kongrese perskaitytoje lietuvių deklaracijoje pirmą kartą viešai paskelbta, kad lietuvių tauta sieks „neprigulmybės“. Nors A. Smetonos pavardės po šia deklaracija nėra, svarbu paminėti, kad Jonas Surgantas, pasirašęs ją, buvo A. Smetonos slapyvardis.
1917 m. lapkričio 2-12 d. A. Smetona vėl buvo kviečiamas į Šveicariją pasitarimui, vadinamam Ketvirtąja Lozanos arba tariamąja Antrąja Berno konferencija. Tačiau ir šioje konferencijoje A. Smetona nematė galimybės realizuoti Lietuvos nepriklausomybės, siūlydamas „numatyti ir kitokius politinio egzistavimo galimumus“.
1918 m. vasario 16 d. A. Smetona, būdamas Lietuvos Tarybos pirmininkas, pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. Šis aktas žymi naują Lietuvos istorijos etapą.
1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu. Jis Prezidento įgaliojimus perdavė 1920 m. gegužės 15 d., tačiau dar keletą savaičių ėjo pareigas laikinai. Po to A. Smetona atsidėjo moksliniam, žurnalistiniam darbui ir veiklai Tautos pažangos partijoje (vėliau - Lietuvių tautininkų sąjunga), kurios pirmininkas buvo 1920-1926 m.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusio valstybės perversmo, A. Smetona vėl buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jis apribojo opozicijos aktyvios veiklos galimybes ir suvaržė laisvę viešai skleisti nepalankias nuostatas. Kita vertus, jo valdymo metu daug dėmesio skirta valstybės ūkio bei kultūrinio gyvenimo plėtrai.
1940 m. birželio 15 d., sovietų kariuomenės įžengus į Lietuvą, A. Smetona su šeima pasitraukė į Vokietiją, vėliau į Šveicariją, o galiausiai į JAV. 1941 m. apsistojo Klivlende su sūnaus šeima. Antanas Smetona žuvo 1944 m. sausio 9 d. per gaisrą savo namuose Klivlende. Jo šeima, kaip ir daugelis kitų tarpukario Lietuvos inteligentų, Šveicarijoje buvo radusi saugų prieglobstį.
Minint 150-ąsias A. Smetonos gimimo metines, Kaune, Istorinėje prezidentūroje, rinkosi jo giminaičiai. Ekspozicijoje rodomos 1934 m. A. Smetonos 60-mečio proga gautos dovanos. Muziejininkė dr. M. Mintautaitė teigia, kad „šiandien mums į Smetoną reikėtų žiūrėti nauju žvilgsniu“, nes „labai svarbu, kad piliečiai suprastų savo istoriją, suprastų, ką teko išgyventi visai valstybei, ir nurašyti, kad dėl sovietų okupacijos, kad dėl visa ko, kas ištiko lietuvius, kaltas tik Smetona, yra didelė klaida“.
A. Smetonos indėlis į valstybingumo įtvirtinimą ir šalies pažangą tarpukariu yra neginčijamas. Nepaisant prieštaringų vertinimų, jo politinė ir visuomeninė veikla paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje.
Šeimoje A. Smetona buvo mylintis tėvas ir vyras. Jis augino dukrą Mariją ir sūnų Julių. 1919 m. sausio mėnesį S. Smetonienė su vaikais išvyko iš Lietuvos ir beveik metus gyveno Šveicarijoje, kur dukra tęsė mokslus.
Laiške dukrai Marijai tėvas rašė: „Brangus Tėtyte! Aš Tėtės labai pasiilgau ir man labai gailu, kad negalėsiu lig kitų vakacijų grįžti Lietuvon.“ Laiške sūnui Juliui A. Smetona džiaugėsi jo sveikata ir rašymo įgūdžiais, tačiau taip pat išreiškė susirūpinimą dėl šeimos finansinės padėties emigracijoje.
A. Smetonos šeimos namai Vilniuje tapo lietuvių inteligentų susibūrimų ir diskusijų vieta. Jo gyvenimas ir veikla, nors ir apipinti politinių įvykių, atskleidžia asmenybę, kuriai rūpėjo Lietuvos ateitis ir jos žmonės.
A. Smetonos šeimos narių prisiminimai:
- „Šeimoje žinojom, kas esam, kas buvo prezidentas ir kuo viskas baigėsi, bet kalbėt apie tai buvo vengiama. Net ir nuotraukos buvo slepiamos arba naikinamos. Bet kokie pėdsakai, kurie būtų rišę su gimine, buvo trinami“, - nurodo R.
- „Ieškojau darbo ir nuėjau registruotis į miliciją. Kai manęs paklausė kokia mergautinė pavardė, supratau, kad čia jau nieko gero. [Kilo] tokia mintis pasakyti mamos mergautinę pavardę, pasakiau, kad Smetonaitė ir pasakė, kad per 24 valandas jūsų čia nebūtų“, - prisimena S.
- „Jaučiau, kaip tėvelis gerbė savo dėdę, kaip jis kalbėdavo. Ir ta pagarba man ir liko visam gyvenimui“, - pažymi A.
Nepaisant sudėtingos politinės situacijos ir asmeninių išbandymų, Antanas Smetona ir jo šeima paliko ryškų, nors ir nevienareikšmiškai vertinamą, pėdsaką Lietuvos istorijoje.
