Kokią vietą gydytojui skiriame savo modernios visuomenės hierarchijoje? Ar jis yra visuomenės tarnas, kurio misija yra sudegti lyg žvakei, kurios paskui jau niekam nebeprireiks? Kodėl toks požiūris, vyravęs carinėje Rusijoje, o vėliau sėkmingai prigijęs sovietinėje absurdo sistemoje, išliko gajus ir dabartiniais Lietuvos laikais? Tokius klausimus savo pranešime „Gydytojas ir jo orumas“, skaitytame konferencijoje „Popiežiaus belaukiant. Žmogaus orumas Lietuvoje“, kėlė LSMU Vaikų klinikos vadovas prof. dr. Rimantas Kėvalas.
Pasak gydytojo, knygoje pateikta 1895 m. „Peterburgskaja gazeta“ laikraščio reporterio informacija buvo svarbi tuo, kad joje naiviai, šiurkščiai ir atvirai buvo išsakyta viešpataujanti pažiūra, jog gydytojų pavertimas baudžiauninkais yra teisėtas ir reikalingas dalykas. Ar gydytojai tikrai laisvi žmonės? Ar jie gali savo laisvą laiką tvarkyti, kaip panorėję? Ar rūsčiai, atidžiai ir negailestingai kiekvieną gydytojo žingsnį stebintys žmonės patys nesijaučia esą bent kuo jiems įsipareigoję?
„Tarnauk visuomenei, būk didvyris ir šventuolis, nedrįsk naudotis nesuprantamu papročiu ilsėtis, o jei tu darbe susidėvi, mums nusispjaut…“ - skelbia citata iš V. Veresajevo knygos „Gydytojo užrašai“. „Mane irgi mokė, kad gydytojas yra deganti žvakė, atiduodanti savo šviesą kitiems, o tuomet mirštanti. Tačiau vieną kartą pažįstama psichologė pasakė: „Durnius esi, Rimai. Koks pacientas norės eiti pas sudegantį gydytoją? Savyje turi rasti jėgų ir išminties nesudegti“, - dalinosi mintimis dr. R. Kėvalas.
Apie gydytojų perdegimo sindromą pasaulyje kalbama jau seniai. Iš gydytojų, savo darbe kasdien gelbstinčių gyvybes, visuomenė reikalauja maksimumo, tačiau ką Lietuvoje ji gali pasiūlyti žmogui, kelias dešimtis metų išdirbusiam vaikų intensyvios terapijos - ten, kur miršta vaikai - skyriuje? Tuo tarpu pasaulyje ekstremaliomis sąlygomis dirbantiems gydytojams už valandą mokamas tūkstantis dolerių, nes tokį krūvį jie atlaiko tik 10-15 metų.
„Pas mus nuo perdegimo sindromo kenčia apie 70 procentų gydytojų: jis kyla dėl streso, kurį sąlygoja maži atlyginimai, taip pat dėl beprotiško biurokratizmo darbe, nes kiekvieno gydytojo veiksmus reguliuoja 10-15 tūkstančių teisės aktų. Jei gydytojas žino, ką reikia daryti konkrečiam ligoniui, tai dar nereiškia, kad tą ir darys, nes jį sąlygoja teisės aktai. Taip pat prisideda ir spaudimas iš kolegų, nes dar nėra tradicijos gerbti visus, kurie atlieka savo darbą“, - tokiomis įžvalgomis su klausytojais dalinosi pranešėjas.
„Labai išplitusi nuomonė, kad menką algą gydytojai lengvai papildo privačia praktika, tad todėl jiems ir skiriamos tokios nedidelės algos… Bet privačia praktika juk nesiversi, jei negalėsi laisvai tvarkyti savo laiko. Privati praktika negali kenkti tarnybai - tai pati jos sąlygos esmė. Gydytojus - ypač jaunus - labai žeidžia nuolat žiniasklaidoje pasirodanti informacija apie gydytojų korupciją. Deja, bet dėl kelių nesąžiningų kolegų elgesio ant visų gydytojų gulanti nepamatuota kaltė yra neteisinga ir skaudi.“
„Kai pradėjau dirbti, mano atlyginimas buvo 90 rublių per mėnesį. Mano tėtis šaltkalvis uždirbdavo 400 rublių, mama siuvėja (šiuo metu ji vadinasi dizainere) - 200 rublių. Niekada nepamiršiu, kai, pradėjus dirbti Kauno klinikose, mano pirmojoje ir kol kas vienintelėje darbovietėje, tuometis Kauno klinikų generalinis direktorius reikalavo pagal nerašytą įsakymą, kad visi gydytojai, seselės ir slaugytojos (nesvarbu, kad jie pervargę po vienos ar dviejų parų budėjimo) - savo atlyginimų lauktų prie kasos, o statybininkams du tris kartus didesnė alga būtų išduodama be eilės“, - prisiminė dr. R. Kėvalas.
Kaip yra šiandien? Ar gydytojas gali skirti laiko savo žinių ir kompetencijų gilinimui, ar patenkinami jo pagrindiniai poreikiai, kad jis galėtų pasiaukojančiai rūpintis kitais? „Kas mums davė moralinę teisę užsispyrėliškai dirbtinai pratęsti egzistenciją? Su šiuolaikinėmis technologijomis galima daug padaryti, bet neišmintingi įstatymai mus taip reglamentuoja, kad pažeistume žmogaus orumą. Ta problema sprendžiama Vakaruose, kur skyriaus vadovai, profesionalai priima labai atsakingus sprendimus, - teigė dr. R. Kėvalas. - Nors žmogaus orumas laikomas universaliuoju poreikiu individo gerovei, visose visuomenėse praktinė orumo integracija žmogaus gyvenimo pabaigoje tebelieka sudėtinga ir neaiški. Mes, sveikatos priežiūros specialistai, laikomės požiūrio, kad sveikatos priežiūros sritis geriausiai gali būti reguliuojama vadovaujantis individualaus apsisprendimo ar individualios autonomijos ir teisės į sveikatos priežiūrą principais ir sprendimais. Deja, bet svarbiausiuose žmogaus teises reglamentuojančiuose sveikatos apsaugos teisės aktuose visiškai nieko nepasakyta apie žmogaus orumo konceptą.“
Profesorius ir Kauno vaikų ligų klinikos vadovas Rimantas Kėvalas sako, kad jo darbas reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje tikrai nebuvo romantiškas ir lengvas. Tačiau be galo prasmingas ir mylimas. Gydytojas nuoširdus - dirbant tokį intensyvų ir beprotiškai atsakingą darbą, kai nuolat matai itin sunkiai sergančius ir mirštančius vaikus, reikia išmokti neperdegti, nepalūžti ir nepasiduoti.
„Kaip dabar atsimenu, darydavau tokius dalykus, ypač dirbdamas kitose šalyse, kur atsakomybė buvo dar didesnė, reikėjo daugiau manipuliacijų ir netgi nežinodavai, kaip padaryti, bet pasiskaitydavai ir staigiai susikoncentruodavai. Stresas yra sveikas, jeigu jis turi pabaigą. Turi būti streso ciklas - jis prasideda ir baigiasi. Jeigu įkrentame į begalinę įtampą, mes save susideginame, patiriame perdegimo sindromą. Jauti stresą, padarai ir reikia mokėti atsigauti.“
„Man labiausiai neigiami jausmai kildavo, kai matydavau tėvų sužalotus vaikus. O vaikai visi serga. Dalis jų serga sunkiai, komplikuojasi tam tikros infekcijos. Bakterinės infekcijos, traumos, nelaimingi atsitikimai - nuo to nepabėgsime. Esu jautrus, empatiškas žmogus. Darau viską, kas įmanoma toje situacijoje vaikui ir tėvams. Kartais užtenka pakalbėti, išklausyti, išsiųsti pas kolegą kitu klausimu, kad pakonsultuotų. Mano darbas yra susijęs su tarnyste žmonėms.“
Tačiau tokiame darbe netrūksta ir smagumų, praskaidrinančių kitų kolegų gydytojų kasdienybę ir pralinksminančių į priimamąjį atvykstančius vaikus. „Vieną kartą per Naujuosius metus dirbau skyriuje, persirengiau Snieguole, o slaugytoja, kurios vardas buvo Snieguolė, persirengė Kalėdų Seneliu.“
Nors profesorius sako savęs neįsivaizduojantis be darbo su vaikais, dirbti onkologu jis negalėtų. „Lenkiu galvą prieš kolegas onkologus. Tai sunkus darbas su dažniausiai laiminga pabaiga, tačiau tai ilgas darbas. Man nepatinka maratonas, man patinka sprintas“, - kalba R. Kėvalas.
Gydytojas pirštu beda į mamas, kurios laiką su vaikais leidžia įnikusios į telefonus net ir skubiosios pagalbos skyriuje. „Skiepai ir švarus vanduo - du dalykai, kurie išgelbsti vaikus nuo mirties. Visa kita yra smulkmenos. (...) Pasakysiu tik vieną faktą - Pasaulinė sveikatos organizacija paauglystės periodą pratęsė iki 21 metų. Savo kasdieniame darbe matau, kad mamos elgiasi kaip paauglės. Jos pagimdė iki 30 metų, bet mąstymas, kalbėjimas - kaip paauglės: jokios atsakomybės, motiniškumo jausmo. Kažkur dingę žinduolių instinktai. Žmonės dabar gerai gyvena, samdo valytojus. Jeigu aš savo a. a. močiutę, baigusią dvi klases, įdarbinčiau skubiosios pagalbos skyriuje, ji išspręstų 80 proc. problemų. Ji žinojo, ką reikia daryti, kai vaikas kosėja, kai vaikui skauda, kad reikia pabūti su juo. Dingsta ryšys tarp mamos ir vaiko - tarp jų atsiranda telefonas ir socialiniai tinklai. Mane net siaubas ima, kai maitinanti mama skrolina.“
„Gimė kūdikis ir užuot mama buvusi su juo, glosčiusi, guodusi, dėjusi ant krūties, prisiperka visokių ošimų, automatinių lopšelių. Vaikas auga kaip robotas. Ta motiniška meilė, šiluma dingsta pamažu. Ar tai yra progresas? Taip, tai technologinis progresas. Bet ar tai yra kitoks progresas?“
Kiekvieną kartą su mirtimi susiduriantis R. Kėvalas sako: „Visi mes anksčiau ar vėliau išeisime. Yra gimimas, yra ir mirtis.“ Labiausiai jis jaučiasi dėkingas už kolegas, su kuriais gali padaryti stebuklus. „Asmeniškai padėkoti noriu visam kolektyvui, nes vienas lauke - ne karys.“
„Vaiko veidas - sielos veidrodis. Kaip jie moka šypsotis, džiaugtis, verkti, guostis. Aš niekada nedėviu chalato. Ateina vaikas, susirango ant kelių, tu kalbiesi su tėvais, jis nenori eiti. Kad ir iš svetimo žmogaus jis nori elementarios žmogiškos šilumos. Laukiu, kada baigsis mano klinikos vadovo kadencija ir turėsiu daugiau laiko kasdieniam klinikiniam darbui, nes tai veža“, - tikina R. Kėvalas.
Pokalbis apie akušerinį smurtą su gydytoju: „Mano misija – kurti gerą gimdymo patirtį“
Prof. dr. Rimantas Kėvalas yra Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas, gydytojas pediatras. Jo profesinė karjera prasidėjo 1985 m., dirbant vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. Per ilgus darbo metus jis ne tik vadovavo skyriui, bet ir aktyviai prisidėjo prie vaikų sveikatos priežiūros sistemos tobulinimo Lietuvoje, ypač po šalies nepriklausomybės atkūrimo, kai atsirado galimybės diegti naujas technologijas ir tarptautinę patirtį. Jo mokslinio darbo svarbiausios sritys apima sunkią vaikų galvos smegenų traumą, sepsis, hospitalinių infekcijų priežiūrą ir kontrolę, skubią pagalbą vaikams bei smurto prieš vaikus ankstyvąją diagnostiką.
| Metai | Veikla | Mokslinio darbo sritys |
|---|---|---|
| 1985-1987 | Vaikų ligų katedros klinikinis ordinatorius | Sunki vaikų galvos smegenų trauma, sepsis |
| 1987-1992 | Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytojas | Hospitalinių infekcijų priežiūra ir kontrolė |
| 1992-2013 | Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas | Skubi pagalba vaikams |
| Nuo 2001 | Vaikų ligų klinikos vadovas | Smurto prieš vaikus ankstyvoji diagnostika |
| 2010 | Profesorius | Vaikų sveikatos enciklopedija, Urgentika pediatrijoje |
| 2000-2001 | Stažuotė Melburno karališkojoje vaikų ligoninėje | Tarptautinė patirtis ir naujausios gydymo metodikos |
Prof. Kėvalas yra daugelio mokslinių publikacijų, vadovėlių ir knygų autorius ar bendraautoris, tarp kurių „Žmogaus gaivinimo pagrindai“, „Vaikų ligos“, „Vaiko sveikatos enciklopedija“, „Urgentika pediatrijoje“ ir kt. Jo indėlis į vaikų sveikatos apsaugą Lietuvoje yra neįkainojamas, o jo požiūris į gydytojo orumą ir visuomenės atsakomybę tampa svarbia diskusijų tema.
