Lietuvos žiniasklaida pastebimai krypsta į gerąją pusę, tačiau vis dar susiduriama su iššūkiu - nepakankamu dėmesiu klaidų taisymui, kas yra įprasta Vakaruose. Ten klaidų taisymas yra aukščiausios kokybės požymis, užtikrinantis patikimą informaciją. Šiuos skirtumus ir kitus aktualius žiniasklaidos aspektus nagrinėja buvęs žurnalistas, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus direktorius ir seminarų konsultantas Rytis Juozapavičius.
Pasirinkimas studijuoti žurnalistiką buvo grindžiamas tikėjimu, kad tai itin kūrybinga profesija, kurioje žurnalistai prilygsta rašytojams. Tačiau realybė dažnai skiriasi nuo idealizuoto įvaizdžio. Kaip teigia R. Juozapavičius, palikęs žurnalisto darbą 2005 m., jis manė, kad žurnalistika žengia į sutemas. Tačiau pastarųjų metų įvykiai Lietuvoje parodė, kad egzistuoja sveika pilietinė visuomenė ir žiniasklaidos įvairovė, nors jos galėtų būti ir daugiau. Nepaisant to, naršant įvairius žiniasklaidos kanalus, susidaro įspūdis, kad informacijos bei propagandos sraute vis dėlto iškyla tam tikros tiesos putos.
Nors madinga kalbėti apie žiniasklaidos nereikalingumą, šiuolaikinėje visuomenėje be jos išsiversti neįmanoma. Vakaruose įprasta taisyti klaidas, pavyzdžiui, „The New York Times“ nuolat pripažįsta ir taiso savo klaidas, kas laikoma aukščiausios kokybės požymiu. Tuo tarpu Lietuvos žiniasklaidoje šis procesas dažnai vengiamas. R. Juozapavičiaus įsitikinimu, net septyniasdešimt procentų naujienų pranešimų, paremtų pokalbiais su šaltiniais, turi faktinių klaidų.
Žiniasklaida kaip „korupcijos matuoklis“
„Transparency International“ Lietuvos skyrius ilgą laiką veikė kaip savotiškas „korupciomatas“, matuodamas korupcijos ir skaidrumo suvokimo tendencijas. Toks pasirinkimas buvo grindžiamas įsitikinimu, kad problemą geriausia pradėti spręsti nuo jos masto suvokimo. Institucija siekė padėti visuomenei konkrečiau kalbėti apie korupcijos reiškinį.
Didžiausia klaida, anot R. Juozapavičiaus, buvo per didelis negatyvių žinių skleidimas, net ir paremtų tyrimais. Pripažįstama, kad tiesą reikia mokėti pasakyti protingai, siekiant nepabloginti padėties. Kaip pavyzdys pateikiamas geras gydytojas, kuris pacientui sumaniai praneša apie ligos eigą.
Paskutinis žiniasklaidos skaidrumo tyrimas, atliktas 2007 m., parodė, kad verslo bendruomenės apklausoje neskaidriausiomis žiniasklaidos priemonėmis buvo laikomos „Respublika“, „Vakaro žinios“, „Lietuvos rytas“ ir LNK. Deja, be naujesnių tyrimų, sudėtinga nustatyti pokyčius.
Savęs pažinimas ir karjeros posūkiai
Sprendimas atitolti nuo žurnalistikos ir pradėti naują veiklą buvo sąlygotas savimonės krizės. Žurnalistas svarstė, kokiam darbui jį samdo, ir negalėjo pasitenkinti vien tik nuomonės išsakymu. Tikėjimas didesniu žurnalisto vaidmeniu - ginče rasti trečiąją alternatyvą, puoselėti konstruktyvų dialogą ir net padėti rasti problemos sprendimą - paskatino ieškoti naujų kelių. Tam reikėjo pasiryžimo ir įgūdžių, kurių, kaip laidų vedėjas, jis tuomet stokojo.
Zen filosofijos principas „Kaip aš Jums galiu padėti?“ ir meditacijos, padedančios susitelkti į „čia ir dabar“, tapo svarbūs pereinamuoju laikotarpiu. Gyvenant kapitalistinėje visuomenėje, kurioje juridiniai asmenys dažnai nėra ištikimi fiziniams, suprantama, kad negalima tikėtis visą gyvenimą dirbti vienoje įstaigoje. Todėl svarbu ne priklausyti organizacijai, o kurti santykius su alternatyviomis.
Dirbdamas žurnalistu, R. Juozapavičius klausė savęs, ką dar moka. Suvokė, kad gali pateikti naudingų įžvalgų diskusijose apie tiesą ir efektyvius įtikinėjimo būdus. Svarbiausia - susidėlioti prioritetus. Šiandien susiduriame su tris kartus didesniu informacijos kiekiu nei 1960 m. „Laiko valdymas“ yra klaidingas situacijos įvardijimas; svarbiau yra prioritetų valdymas. Tai galima pradėti tik suvokus, kas mums svarbu, kokie mūsų pagrindiniai vaidmenys ir ko norime pasiekti gyvenime.
Prioritetų valdymas ir efektyvus komunikavimas
Norint efektyviai valdyti prioritetus, svarbu pirma susidėlioti visą savaitę jos išvakarėse, tam skiriant bent pusvalandį. Kiekvieną dieną geriausia planuoti jos išvakarėse, skiriant tam bent dešimt minučių. Paprasčiausia gudrybė - gerai mokėti savo kalbą ir ją būti parepetavus. Pradžią 10 kartų, o visą kalbą bent 3 kartus naudinga pasakyti garsiai repetuojant. Žinoma, svarbu turėti ir ką pasakyti. Žmones įkvepia Ryčio Zemkausko interviu su Laurie Anderson. Kiekvieną dieną skiriama laiko skaitymui šalia meditacijos, nors ne visos knygos yra geros.
Kalbant apie pasiekimus gyvenime, sunkus darbas nėra vienintelis faktorius; svarbus ir talentas bei sėkmė. Tačiau sunkus darbas - tai graži idėja, bet ar visada protinga vien tik sunkiai dirbti? Sėkme R. Juozapavičius netiki, laikydamas ją klaidinančia idėja, atimančia iš žmogaus supratimą, kad kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis. Tenka suvokti, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių, kad esame laisvi ir plastiški. Žmonių smegenys gali keistis, ir, skirtingai nei gyvūnai, galime save perprogramuoti.
Lietuviškos žiniasklaidos ypatumai ir rašto raida
Kalbant apie lietuviškos žiniasklaidos ypatumus ir jos raidą, svarbu paminėti rašto raidą. Istoriškai lietuvių raštas ne kartą keitėsi, tačiau tai nepadarė žalos kalbai. Buvo naudojamos raidės, kurių dabar nebėra, o pastaruoju metu įvestos ch, f, h, prieš tai š, ž. Niekas nebando keisti raidyno, įvedant q, w, x, nes lietuvių kalboje nėra su jomis sietinų specifinių garsų. Raštas iš esmės yra nusistovėjęs. Net jei kas nors ir sugalvotų ką nors pakeisti, tai nebūtų naujiena ir pasaulis nesugriūtų. Rašėme „biaurus“, dabar rašome „bjaurus“, rašome „iešmas“, gal kada rašysime „iešmas“ (kaip „Jieznas“), rašome „šąla“, gal kada rašysime „šyla“ (kaip siūlė K. Būga). Šis procesas daugelyje tautų vadinamas tiesiog rašto raida.
Tai ne senovės, o mūsų laikų aktualijos: prieš dešimtmetį vokiečiai mėgino reformuoti savo rašybą, prieš penkmetį rusai. Kazachai apskritai nuo kirilikos pereina prie lotyniško rašto. Taigi, kultūringų tautų raštas koreguojamas nuolat ir iš principo negresia kalbai jokiomis nelaimėmis, nes tai neturi nieko bendra su kalbos sistemos pokyčiais.
Pavardžių įstatymas ir kalbos komisijos nutarimai
1938 m. Lietuvoje, įgyvendinant konstitucinį valstybinės kalbos statusą, buvo priimtas „Pavardžių įstatymas“. Jo nuostata teigė, kad „nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas“. Tai rodo, kad nelietuviškų raidžių atsiradimas svetimuose varduose nėra naujas reiškinys ir nebuvo smerktas jau prieš karą. Tikėtina, kad prie šio įstatymo rengimo prisidėjo kalbininkai Pr. Skardžius ir A. Salys.
1984 m. gruodžio 20 d. Lietuvių kalbos komisija priėmė nutarimą Nr. 10 „Kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosena lietuvių kalboje“. Nutarimas teigė, kad lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą. Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami. Šis nutarimas patvirtina, kad autentiška lotyniško raidyno pavardžių rašyba lietuviškuose tekstuose yra galima ir nekenkia lietuvių kalbai.
1997 m. birželio 19 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija priėmė nutarimą Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“. Nutarimas, palyginti su 1984 m. nutarimu, pridėjo grožinę literatūrą ir vėl patvirtino, kad autentiška lotyniško raidyno pavardžių rašyba yra galima ir nekenkia lietuvių kalbai.
„Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ ir kalbos saugojimas
1997 m. išleistoje „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ nurodoma, kad nelietuviškuose žodžiuose (ypač svetimvardžiuose) dar pavartojamos raidės q, w, x, kiek rečiau - ä, ö, ü, æ, å, ø ir kt. Alfabetiniuose sąrašuose q eina tarp p ir r; w - po v, o x - po w. Dažnai y nukeliama tarp x ir z. Tai reiškia, kad visų lotyniško pagrindo raidžių vartojimas svetimvardžiuose galimas ir nekenkia kalbai, o papildomų raidžių naudojimas svetimvardžiuose jokiu būdu nekeičia lietuviškos abėcėlės.
Konstitucinė valstybinės kalbos apsauga pirmiausia yra jos vartosenos užtikrinimas visose valstybės gyvenimo srityse, teisės visose įstaigose būti suprastam ir gauti atsakymus lietuviškai, teisės gauti išsilavinimą lietuvių kalba ir kt. Visa tai išdėstyta Valstybinės lietuvių kalbos įstatyme ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsniuose. Kalba yra nuolat kintanti sistema, gyvas organizmas.
Galima pastebėti, kad dauguma kalbininkų, kurie prisidėjo prie šių nutarimų kūrimo, laikėsi nuomonės, kad svetimvardžiai gali būti rašomi ir nelietuviškomis raidėmis. Tai rodo, kad dabartinės tendencijos nėra naujovė, o tęsia ilgametę tradiciją.
Galiausiai, svarbu suprasti, kad žiniasklaidos vaidmuo visuomenėje yra itin svarbus. Klaidų taisymas, atvirumas ir atsakomybė už skleidžiamą informaciją yra būtini, siekiant užtikrinti kokybišką ir patikimą žiniasklaidą. Tik taip galime tikėtis, kad tiesa bus gimstanti, o ne tik dangstoma informacijos sraute.
