Vaikas pasaulį mato visiškai kitaip nei suaugęs. Jo žvilgsnis kupinas smalsumo, vaizduotės ir emocinės gyvybingumo. Kiekviena diena jam yra naujas nuotykis, o kiekvienas žingsnis - galimybė atrasti. Vaiko pasaulio matymas prasideda nuo jo vidinio „aš“ - savimonės ir identiteto formavimosi. Šis procesas aktyviai vyksta tiek per pažintinius, tiek per emocinius procesus. Vaiko identitetas nėra fiksuotas; jis dinamiškas, nuolat kinta priklausomai nuo vaikui suteiktų vaidmenų šeimoje, bendruomenėje ir platesnėje kultūrinėje aplinkoje.
Vaikai yra natūralūs tyrinėtojai, ir jie pirmiausia pažįsta pasaulį per žaidimą. Žaidimas ugdo jų vaizduotę, simbolinį mąstymą ir savireguliaciją. Pasak psichologo L. S. Vygotskio, žaidimas suteikia vaikui galimybę pereiti nuo konkretaus suvokimo prie abstraktaus mąstymo, kur kalba tampa pagrindiniu pažinimo įrankiu. Vaikų žaidimuose dažnai atsispindi jų vidinės jausmų būsenos, kultūrinės vertybės ir moralinės nuostatos. Taip formuojasi pirmoji pasaulėžiūra - supratimas apie savo vietą pasaulyje, kitų žmonių santykius ir taisykles.
Moralinės vaiko nuostatos, gebėjimas atskirti gerą nuo blogo ir priimti atsakingus sprendimus, taip pat skatina pasaulio suvokimą. Jos formuojasi per šeimos, švietimo ir bendruomeninių vertybių įtaką. Vaikų socialinė integracija yra dar vienas svarbus aspektas, kuris stiprina jų pasitikėjimą savimi ir gebėjimą bendradarbiauti. Vaikai mokosi atpažinti skirtingas kultūras ir įvertinti įvairias patirtis. Šie įgūdžiai padeda vaikui ne tik saugiai jaustis visuomenėje, bet ir kurti savo individualią pasaulėžiūrą.
Vaiko pasaulis dažnai yra vertybiškai ir emocionaliai spalvotas, jo suvokimas apie pasaulį turi ir dvasinį aspektą. Daugelyje tradicijų tėvų ar bendruomenių įtaka formuoja ir tikėjimo, ir vidinio moralės pasaulio pagrindus. Kelias nuo vaikystės pasaulio suvokimo iki sudėtingos suaugusiųjų pasaulėžiūros yra ilgalaikis ir sudėtingas procesas, apimantis kultūrinės raidos aspektus, psichologinius pokyčius ir socialines patirtis.
Vaiko pasaulis yra ne tik tai, ką jis mato, bet ir kaip jis jaučia, fantazuoja, mokosi bendrauti su pasauliu. Vaiko pasaulis yra ne tik fizinis aplinkos suvokimas, bet ir emocinė patirtis, kuri formuoja jo požiūrį į gyvenimą. Emocijos, tokios kaip džiaugsmas, liūdesys, pyktis ir baimė, yra neatsiejama vaiko kasdienybės dalis. Šios emocijos padeda vaikui suprasti savo jausmus ir reaguoti į aplinką. Vaikai dažnai išreiškia savo emocijas per žaidimą, meną ir bendraudami su kitais. Emocinis intelektas, gebėjimas atpažinti ir valdyti savo bei kitų emocijas, yra esminis vaiko socialinių įgūdžių vystymosi aspektas. Vaikai, kurie mokosi atpažinti ir išreikšti savo jausmus, dažnai geriau bendrauja su bendraamžiais ir suaugusiaisiais. Šis gebėjimas padeda jiems kurti tvirtus santykius ir spręsti konfliktus. Socialiniai įgūdžiai, tokie kaip bendradarbiavimas, empatija ir komunikacija, yra ugdomi per žaidimus, grupinius užsiėmimus ir kasdienes situacijas.
Vaiko moralinės vertybės formuojasi per šeimos, mokyklos ir bendruomenės įtaką. Tėvų ir globėjų pavyzdys, jų vertybių ir elgesio normos daro didelę įtaką vaikų moraliniam ugdymui. Kasdienės situacijos, tokios kaip dalijimasis žaislais, pagalba draugams ar pagarba vyresniems, suteikia vaikams galimybę praktikuoti ir ugdyti savo moralines vertybes. Šios patirtys padeda vaikams suprasti, kaip jų veiksmai veikia kitus, ir formuoja jų atsakomybės jausmą. Vaikai, kurie mokosi apie gerumą, sąžiningumą ir pagarbą, dažnai tampa empatiškais suaugusiaisiais, kurie sugeba kurti teigiamus santykius su kitais.
Vaiko pasaulio suvokimas ir jo vystymasis yra nuolatinis procesas, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Kiekviena patirtis, kiekvienas žaidimas ir kiekvienas santykis prisideda prie vaiko asmenybės formavimo. Vaikai, kurie turi galimybę tyrinėti pasaulį, išbandyti naujas veiklas ir bendrauti su įvairiais žmonėmis, dažnai auga kaip atviri ir kūrybingi suaugusieji. Vaiko pasaulis yra nuostabi ir sudėtinga erdvė, kurioje susipina emocijos, moralinės vertybės ir socialiniai įgūdžiai. Suprasdami, kaip vaikai mato ir jaučia pasaulį, galime geriau juos palaikyti ir ugdyti. Svarbu prisiminti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, ir jo pasaulio suvokimas priklauso nuo daugelio veiksnių. Norint užtikrinti, kad vaikai turėtų sveiką ir laimingą vaikystę, būtina investuoti į jų emocinį ir socialinį vystymąsi.
Vaikas - tai nuolat auganti, bręstanti, tobulėjanti asmenybė. Mažamečiui viskas yra įdomu, jis nori sužinoti kuo daugiau apie pasaulį ir smalsiai mokosi. Sakoma, kad vaikystė yra gražiausias laikas žmogaus gyvenime, kai jis tik ima pažinti pasaulį ir gyvenimiški rūpesčiai dar neliečia jo. Ten patiriamos pačios tyriausios ir gražiausios emocijos, kupinos tikros laimės ir džiaugsmo. Jis mokosi būti geru žmogum ir auga su tyra širdim, bet kartu vaiko pasaulį ir įžengimą į suaugusiojo rolę gali paskatinti patys tėvai. Apie tokį vaiko pasaulį rašoma ir lietuvių literatūroje.
Vaikystė - bene gražiausias, nerūpestingiausias žmogaus gyvenimo tarpsnis, o vaikai, kaip yra pasakęs Amerikos garsus knygų autorius, “ - tai gyvi laiškai, siunčiami į ateitį, kurios mes nematysime.” Vaikystė juk laikotarpis, kurio metu formuojasi asmenybė, ryškėja kiekvieno žmogaus būdingieji bruožai.
Labai subtiliai vaiko pasaulį kuria rašytoja neoromantikė, impresionistė, garsi pedagogė Šatrijos Ragana savo kūryboje. Ji piešia pasaulį tokį, koks jis atrodo žvelgiant mažo vaiko akimis - įvairiapusį. Jurgio Savickio novelėje „Kova“ rašoma apie vaiko kovą už savo tėvus ir vaikystę. Kita lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana apysakoje ,,Sename dvare", parodo glaudų ryšį siejantį mamą ir dukrą. Šatrijos Ragana apysakoje ,,Sename dvare” vaizduoja glaudų ryšį tarp mamos ir dukros. Šatrijos Raganos novelė „Irkos tragedija“. Novelėje „Irkos tragedija“ Šatrijos Ragana rašo apie mažą septynerių metų mergaitę Irką. Pagrindinė novelės problema - Irkos vienišumas, nors mergaitė ir gyvena apsupta idealios buities, tačiau yra nelaiminga. Jos tėveliai yra išsiskyrę, septynmetė gyvena su mama, tačiau jai artimesnis atrodo tėtis, gyvenantis Kaune. Taip yra todėl, kad mama ją atstumia, nesirūpina, neišklauso, nesuteikia jai tos šilumos, kurią turėtų duoti. Todėl tėtis Irkai artimesnis nei mama. Tačiau artimiausia Irkai vis dėlto yra gamta ir vienintelis ją mylintis ir ja besirūpinantis sutvėrimas - šunelis Džim. Būdama neapsakomai vieniša, Irka vis dažniau pasineria į fantazijas, į stebuklingąjį dangaus pasaulį, žymiai daugiau laiko praleidžia stebėdama gamtą, žaisdama su šuniuku bei lėlėmis nei bendraudama su mama ar tėčiu.
Duona - viena svarbiausių kultūrinių realijų, išsiskirianti savo tiesiogine ir simboline svarba. Knygoje Duona lietuvių buityje ir papročiuose P. Dundulienė duoną įvardija kaip vieną seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės, o plačiau Europoje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, ji paplitusi atsiradus žemdirbystei, kai pradėta auginti kviečius, miežius, soras, gal ir rugius. Nuo to laiko Lietuvoje kepta įvairių rūšių - akyta (rauginta) ir neakyta (nerauginta) duona, kurios gaminimo būdai įvairavo ir keitėsi. Išskirtinę duonos svarbą lietuvių sąmonėje vaizdžiai liudija dar Simono Daukanto užrašytas žemaičių posakis: „Verk duona, veltui valgoma“. Esama ir daugiau jo atmainų, tačiau visi jie reiškia viena - tiesiogines duonos sąsajas su svarbiausiomis tautos vertybinėmis kategorijomis: darbštumu, rūpestingumu, atsakingumu, gerumu, dvasiniu taurumu.
Duona turėjo didelę sakralinę svarbą mūsų protėvių gyvenime: ji tapo centriniu daugelio šeimos gyvenimo papročių, kalendorinių ritualų ir agrarinių švenčių elementu, ji plačiai įprasminta lietuvių tautosakoje - dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose. P. Dundulienė pabrėžia ypač glaudų duonos ryšį su moters - javų augintojos ir duonos gamintojos bei moteriškųjų dievybių - vaisingumo garbinimu bei mirusiųjų pagerbimo apeigų dalimi. Duona buvo aukojama deivei Gabijai, žemės deivei Žemynai, vandens dievybėms. Trumpiausią dieną ir ilgiausią naktį prasidėdavo apeiginė vakarienė, lydima sudėtingų apeigų, aukų, magiškų veiksmų; šeimininkas duoną dėdavo ant stalo, o pats, atsisėdęs garbingiausioje užstalės vietoje, laimindavo šeimyną, namus, linkėdamas gero, tikėdamas, kad jo žodžiai išsipildysią.
Duonos sakralumo sampratą baltų kultūrose pagrindžia ir latvių tautosaka. Peterio Šmito užrašytuose latvių tautos tikėjimuose apie duoną surinkti net 679 pavyzdžiai - tiek daug tikėjimų nėra skirta jokiam kitam daiktui ar reiškiniui. Lietuvius ir latvius artina žemdirbiškoms kultūroms būdingi papročiai: prieš pjaunant rugius šeimininkas apeidavo lauką ir kai kuriose vietose kelias varpas, dažnai devynias, surišdavo į mazgą ir pirmasis pradėdavo pjauti. Pasak I. Čakarės, „duona latvių tautos gyvenime - ne tik svarbiausias maistas, bet namų ir giminės šventumas, kaip ir motina“.
Lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje Metai, ryškiai atspindinčioje XVIII a. Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimą, pirmiausia dėkojama Dievui, kuris žmonijai davė didžiausią malonę - duoną: Dievs visagalįs, kurs svietą visą sutvėrė / Ir mums žmogiškus ūmus bei razumą davė, / Tas širdingas tėvs ir mūsų miels geradėjas, / Rūpindams už mus, mus vėl dosniai pamylėjo / Ir mums duonos daug, o baudai pašaro davė. Poemoje vaizdžiai iškyla archetipinė pirmųjų žmonių - Adomo ir Ievos - istorija, kurioje duona simboliškai ženklina žmonijai tekusį vargo ir rūpesčių kelią ir virsta rūpesčių duona.
Duonos šventumo jutimas, jos sakralizavimas, ypatinga pagarba jai į lietuvių literatūrą neabejotinai ateina iš senosios baltų žemdirbiškos kultūros gelmių. Duona, rugiai, jų sėja, pjovimas, grūdų malimas, maišymas, kepimas, kepalo raikymas - poetinių prasmių laukas, kuris tiesiogiai susijęs su žemės kultūra ir žemdirbio savimone, atspindi jo jausenas.
Vaikystė yra laikotarpis, kurio metu formuojasi asmenybė, ryškėja kiekvieno žmogaus būdingieji bruožai. 7-11 vaiko gyvenimo metai. Tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusių nurodymus. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Tai bendruomenė, kurioje dalyvauja vaikai, auklėtojos ir kiti specialistai. Tai vaiko santykis su kitais žmonėmis - tėvais, broliais, seserimis, auklėtojomis, draugais, taip pat institucijomis, kuriose jis lankosi. Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Jei dirbate su pirmomis klasėmis turbūt pastebėjote, kad vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ - skaitymas, rašymas, aritmetika. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokinasi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi. Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas. Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę. Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Jei yra pateikiama užduotis visai klasei - tik vaikai turintys aukštesnį atsakomybės laipsnį pergalvoja, kaip ją atlikti.
Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi. Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku. Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais. Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.
Žinių vertinimas pažymiais gali sukelti vaikui psichinę įtampą mokykloje. Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą. Per didelis pažymių sureikšminimas didina įtampą, nerimą ar baimę. Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai.
Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas. Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais. Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos. Išaiškinkite vaikui, kad iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji - normali gyvenimo dalis. Vaikas save vertina kai juo rūpinamasi. Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų. Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas. Visada palaikyti abipusį dalijimąsi. Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos. Niekuomet neapsimetinėkite. Jie jaučia ar jūs kalbate nuoširdžiai, ar ne. Visada atsargiai abejokite vaiko fantazijomis. Vaikai dažnai pateikia nerimą kaip esamą, svajonę - kaip egzistuojančią. Melas parodo, kad vaikas nepajėgia susitvarkyti su tikrove. Meluoti niekas staiga nepradeda. Tai vyksta dėl to, kad vaikas nežino kas bus po to. Kartais patys pastumiame vaikus į melą. Pvz., vaikas nori išsinešti naują žaislą į lauką. Mes sakome: -„Jei leis tėtis - neškis”. Vaikas gerai žino, kad neleis. Atsargiai elkitės su savo neigiamais jausmais, nes vaikai gali galvoti, kad tuos jausmus sukėlė jie. Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai. Niekuomet nebandykite vaiko pasitikėjimo. Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi. Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi. Mes norime, kad vaikai būtų aktyvūs, bet baudžiame už klaidas. Tada vaikas bijo padaryti klaidų ir nėra aktyvus. Vaikas paliekamas po pamokų, kad nepadarė namų darbų. Niekad neturėkite vaikams neišsakytų laukimų. Nelaukite, kad vaikui vos tai pasakius jis iš karto pasikeis. Norėdami pakeisti vaiko elgesį tiksliai pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norite. Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams. Jie elgiasi taip, kaip jūs. Dalinkitės su vaiku savo patyrimu. Juk jie jaučia, kad pasakojame tik mums reikšmingiems žmonėms. Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis. Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį. Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Vaikų patirtis ribota ir pasakodami apie savo vaikystę jūs parodote elgesio modelį. Leiskite vaikams pasirinkti. Mes sakome, kad reikia elgtis taip ir taip, o ar negeriau būtų sakyti „Ar ne geriau būtų elgtis taip ar taip“. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Vaikas nepareina laiku valgyti pietų - reikia viską nuimti. Tegul valgo šaltą maistą. Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko.
Šiandieninėje visuomenėje vis daugiau atsiranda nepilnų šeimų, kur dažniausiai vaikas gyvena su mama. Vaikai išgyvena tėvų skyrybas - jaučiasi vieniši, nereikalingi. Šeimose vis mažėja brolių ir seserų, - daug vaikų neretai augina asocialios šeimos. Didelę įtaką turi vis didėjanti šeimų turtinė ir socialinė diferenciacija. Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą. Labai sunku spręsti, kuri šeima laiminga. Net toje pačioje šeimoje vieni gali jaustis laimingi, o kiti ne. Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti vaiką baikštų, drovų, netaktišką, nepakenčiamą. Tačiau augant dalis vaikų įgyja nepageidaujamų bruožų, ima jaustis nesaugūs ir neišmoksta gerbti savęs nei kitų. Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie yra šiurkštūs, norime, kad jie būtų tvarkingi, pasitikintys, saugūs, laimingi, o jie tokie nėra. Šeima yra pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai suvokti. Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei artimieji. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys. Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją.
Svarbus mokytojų bendradarbiavimas su tėvais. Mokytojas turi tokį „žinių bagažą“ ir patirtį, kuris gali pasitarnauti kartu sprendžiant kilusias problemas. Mokytojas gali patarti, priminti, pamokyti vaikų tėvus. Jei tėvams nedrąsu ieškoti jūsų - padėkite jiems savo naujomis idėjomis, nevenkite pasitarti su tėvais, kas jus neramina vaiko elgesyje ir kaip galėtumėte kartu keisti vaiko elgesį - ne bausti, bet skatinti. Svarbu, kad namų taisyklės sutaptų su mokyklos taisyklėmis, labai svarbus toks pat poelgių vertinimas. Tėvai turi išmanyti pedagoginius bei psichologinius vaiko mokymosi ir vystymosi dėsningumus.
Septynmetis vaikas savo fiziniu ir psichiniu išsivystymu jau yra pasiruošęs mokintis mokykloje. Tėvai ir vaikai tampa labiau nepriklausomi vieni nuo kitų, o tai ne visada lengva priimti. Tėvai gali nerimauti, kad nebegali savo rūpesčiu garantuoti vaiko fizinio ir emocinio saugumo. Kartais jie gali pasijausti nebereikalingi, nes vaikai siekia vis daugiau laiko praleisti ne su jais, o su bendraamžiais. Tėvams iškyla svarbus uždavinys - įveikti savo nerimą ir parodyti vaikui pasitikėjimą juo, palaikyti jo pastangas tapti savarankiškesniu. Tai, kad vaikui labiau rūpi bendravimas su vienmečiais, nereiškia, kad tėvai jam nebesvarbūs. Šiuo metu labai svarbus yra bendravimas su savo lyties tėvu. Mergaitės, bendraudamos su mamomis, jas stebi ir mokosi, kokia turi būti moteris. Vaiko pasiekimams mokykloje tėvai yra ne mažiau svarbūs nei mokytojai. Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais. Tai padės siekti geresnių rezultatų gyvenime. Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą. Jį auklėdami nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne. Rodykite vaikui, kad priimate jį ir leidžiate elgtis taip, kaip jis nori, jei neperžengia leistinų ribų. Pasitikėkite savimi ir savo vaiku.
Psichikos sveikata - tai natūrali būsena, leidžianti žmogui jausti darną su jį supančia aplinka, užtikrinanti gebėjimą įveikti stresus, palaikanti tikėjimą savo bei kitų verte. Ji nėra atskiras vienetas, o - bendrosios žmogaus sveikatos dalis. Psichikos, socialinė ir fizinė sveikata yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos neatsiejamos. Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai. Psichikos sutrikimai pasireiškia kaip kraštutinis psichikos sveikatos negalavimas. Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą. Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje.
Alkoholizmas - tai dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga. Vaikui saugumo jausmą kuria tėvai nuo pat jo gimimo. Tačiau tokioje šeimoje tėvai vaiko saugumo negalima užtikrinti. Vaikas mato, kaip jo tėvo elgesys tampa neprognozuojamas ir gąsdinantis. Jis mato savo tėvą ar motiną apsvaigusius ir praradusius orientaciją, silpnus ir tuščiažodžiaujančius, apsiašarojusius ir tironiškus, patenka į pasaulį, esantį už vaiko suvokimo ribų. Žino, kada tėvams nieko nėra svarbiau už degtinę. Nors sergantys alkoholizmu tėvai gali labai mylėti savo vaiką, bet negali juo nuosekliai rūpintis. Toks vaikas gali turėti psichologinių, sveikatos, elgesio ar mokymosi problemų.
Skyrybos sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Retai jos būna ramios, dažniausiai - triukšmingos. Kiekvienas vaikas savaip reaguoja į tėvų skyrybas. Tai priklauso nuo tėvų konflikto stiprumo, vaiko amžiaus, charakterio savybių, emocinės patirties, vaiko atsiskyrimo nuo draugų ar bendraklasių. Skausmas ir liūdesys - gali pasireikšti labai įvairiai. Vaikai elgiasi taip, lyg būtų mažesni. Pyktis - vaikas skirsto į balta ir juoda- “blogi” jei pykstasi, “blogas” jei išėjo. Pykti gali ant vieno iš tėvų ar ant gyvūnų, daiktų. Vaikai jaučiasi įžeisti. Gėda dėl tėvų skyrybų - vaikas slepia tai nuo bendraamžių, vengia kalbėti apie skyrybas. Po skyrybų vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei vaikai iš neišsiskyrusių šeimų. Kita vertus, nesutarimai šeimoje turi įtakos vaiko elgesiui dar prieš skyrybas. Mokytojui: vaikui būtina suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis. Reikėtų vaikui leisti išreikšti savo jausmus - pyktį, liūdesį, skausmą saugiai, kad vaikas žinotų, jog už tai nebus nubaustas. Vaikui būtina žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus ir galės juos mylėti. Paprastai per 2 - 3 metus įsivyrauja pusiausvyra. Mokytojui: būkite kartu su vaiku, neslėpdami savo išgyvenimų ir tiesos. Suteikite galimybę kalbėtis apie mirusį žmogų. Atsakykite į vaiko klausimus. Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse, būtų gerai jam paaiškinti laidotuvių apeigas.
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 - 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai. Nerimo ir depresiniai sutrikimai dažniausiai pasitaiko tarp paauglių mergaičių nei tarp berniukų. 1 - 6 proc. vaikų turi specifinių mokymosi, tarimo ir kalbos, socialinio bendravimo, tuštinimosi, šlapinimosi sutrikimų. Vystymosi, reaktyvaus prieraišumo sutrikimus bei mutizmus patiria mažiau nei 1 proc. vaikų. Epidemiologiniais tyrimais nustatyta, kad keturiems iš penkių pas psichiatrą apsilankiusių vaikų psichikos sutrikimai neatpažįstami. Tėvai dažniausiai į pediatrus ar neurologus kreipiasi ne dėl pakitusio elgesio ar emocinės būklės, o tuomet, kai vaiko elgesys pradeda jiems trukdyti arba tada, kai vaikas ima skųstis somatiniais simptomais. Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymo stiliaus. Reikėtų stiprinti mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją. Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus.
Toks vaikas paklaustas tyli - taip elgtis gali pamokų metu, o su draugais ar tėvais būti aktyvus, kalbus. Vaikas taip elgiasi, nes yra neįprastoje aplinkoje ir jam reikia laiko adaptuotis. Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka. Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą - tegul tai būna per rankas siunčiamas kamuoliukas sustojus rautu. Vyresnėse klasėse gali pasitaikyti tylėjimas „iš principo“. Nereikėtų kovoti su tokiais vaikais. Priežastys gali būti įvairios - įgimtas savisaugos, kovos už būvį ar vyravimo poreikis, socialinis išmokimas (tėvas muša mamą, brolis muša vaiką) ir palaikymas („mokėk apsiginti“, „duok atgal“), išmokimas stebint (laidos per televiziją). Reikėtų iširti vaiko elgesio motyvus: galbūt jis jaučiasi nesugus, nepilnavertis. Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius.
