Kiekviename raidos etape susiduriame su emociniais išgyvenimais, tačiau vieni svarbiausių yra tie, kuriuos patiriame vaikystėje ir paauglystėje, kadangi tuo metu esame labiausiai pažeidžiami.
Žmogaus amžių galima suskirstyti į šiuos etapus - kūdikystė, vaikystė, paauglystė, suaugusiojo amžius ir senatvė. Vaikystėje ir paauglystėje vis dar formuojasi žmogaus charakteris bei vertybės, todėl elgesys gali dažnai kisti. Reikėtų sunerimti, jei netinkamas vaiko elgesys išlieka ilgą laiką ar vis stiprėja.
Maždaug pusė psichikos sveikatos sutrikimų pasireiškia iki 14-ųjų gyvenimo metų. Negydomi vaikų psichikos sutrikimai ir paauglių psichikos problemos gali turėti ilgalaikių pasekmių - vyresniame amžiuje gali kilti emociniai, elgesio sunkumai ar pasireikšti dar sunkesni psichikos sveikatos sutrikimai.
Priešmokykliniame amžiuje neretai pasitaiko brandumo mokyklai problemos, elgesio ir emocijų, aktyvumo ir dėmesio sutrikimai.
Vaikų ir paauglių psichologė Akvilė Mockutė pažymi, kad netinkamas elgesys gali atitikti tam tikrą vaiko raidos laikotarpį ir ne visuomet pasikeitusį elgesį galima vertinti kaip psichologinę problemą, todėl reikėtų žinoti, kaip atpažinti šiuos sutrikimus ir juos gydyti.
„Jei elgesyje ima ryškėti į save ar kitus nukreipta agresija, pykčio priepuoliai, baimė, nerimas, dėmesio, aktyvumo, valgymo ar socialinės problemos bei fiziniai nusiskundimai, tėvams ar kitiems vaiką supantiems asmenims reikėtų susirūpinti“, - sako vaikų ir paauglių psichologė A. Mockutė.
„Tai, kad reikalinga specialisto pagalba, gali parodyti įvairūs ženklai - psichologinės būklės ir elgesio pasikeitimas, ar emocinės būklės pokyčiai. Pavyzdžiui, vaikas tapo uždaras, vis dažniau liūdi, tapo dirglus, piktas, nuolat prieštarauja, konfliktuoja, nuvertina ar nepasitiki savimi, atsiriboja nuo tų veiklų, kurios anksčiau jam teikė malonumą, nutraukia santykius su bendraamžiais. Apie psichologinių problemų atsiradimą gali įspėti suprastėjusi mokymosi kokybė, nepakankama dėmesio koncentracija“, - teigia vaikų ir paauglių psichologė.
Anot jos, psichikos sveikatos problemų atsiradimą gali lemti daugybė faktorių - charakterio ypatybės, genetiniai veiksniai ar vaiką supanti aplinka. Itin svarbu nepamiršti, kad kiekvienas vaikas yra individualus ir problemas išgyvena skirtingai, todėl svarbu atsisakyti išankstinių nuostatų ir į kiekvieną kylantį sunkumą pažiūrėti iš skirtingų perspektyvų.
„Norint išvengti psichologinių problemų, reikėtų vaiko emocine gerove rūpintis net ir tada, kai, atrodytų, problemų dar nėra. Pastebėjus vaiko elgesio pokyčius, tėvams verta kartu su vaiku išsiaiškinti, ar jis pats jaučia šiuos pasikeitimus bei gali priimti pagalbą iš tėvų.“
Medicinos centro „Neuromeda“ vaikų ir paauglių psichologė Simona Cimbalistaitė akcentuoja, kad besikeičiant pasauliui ir mokyklose vyksta didžiulė kaita: atsiranda naujų programų, keičiasi ugdymo, vertinimo sistema, todėl ir atsiranda daugiau nerimo. „Kai peržvelgiu, kiek mokykloje atsiskaitymų tekdavo man ir kiek tenka dabartiniam vaikui, paaugliui, tai sunkiai palyginama“, - sako psichologė.
S. Cimbalistatė pabrėžia, kad nerimą kartais sustiprina ir mokytojų gąsdinimai, kad prasti pažymiai neleis pasirinkti norimos gimnazijos, o vėliau ir norimų studijų, kad gyvenime nieko nepasieksi. Psichologės nuomone, toks vaikų gąsdinimas nėra tinkama priemonė, nes iš to kyla baimė, prarandama motyvacija mokytis: „Tai pagrindinis dalykas, su kuo aš, kaip psichologė, susiduriu konsultacijose, gąsdinimas dažniausiai pasikartojanti problema, perauganti į baimę ir besibaigianti visišku nenoru eiti į mokyklą. O kai kurie vaikai dėl to tiek save perspaudžia, kad išsivysto perdegimas, atsiranda įvairių tiek fizinių, tiek psichinių susirgimų.“
Taip pat nerimą, mokyklos baimę stiprina prasti santykiai su mokytojais, bendraklasiais, asmeniniai sunkumai. Pasak psichologės, nerimą sustiprinti gali ir kiti faktoriai: asmeninės savybės, užsitęsęs stresas, dažniausiai susijęs su nemaloniais įvykiais (tėvų skyrybomis, netektimis), nuotaikos sutrikimai, pavyzdžiui, depresija. „Taip pat svarbu paminėti, kad nerimą gali sustiprinti ir šeima: menkas tėvų įsitraukimas į vaikų gyvenimą, autoritarinis auklėjimas, konfliktai“, - teigia S. Cimbalistaitė.
Be to, psichologinį atsparumą mažina tai, kad vaikai ir paaugliai daug laiko praleidžia prie telefonų, kompiuterių, dėl to tampa jautrūs, nerimastingi, sunkiau suvokia ir valdo savo emocijas.
Psichologė pastebi, kad nerimą dažniau patiria mergaitės nei berniukai. Jos dažniau nerimauja dėl tarpusavio santykių, konfliktų, išvaizdos, stiliaus, o berniukai dėl akademinių pasiekimų, konkurencijos. Vis dėlto dažnai tie patys dalykai gali kelti nerimą tiek berniukams, tiek mergaitėms.
Pastebėkime simptomus
Nerimo simptomus turėtų pastebėti tiek tėvai, tiek mokytojai. Vienas iš jų - tai negebėjimas sukurti ir palaikyti abipusių santykių su bendraamžiais ir mokytojais. Taip pat pasireiškia netinkamos emocinės reakcijos įprastoje aplinkoje ar situacijose, socialinė izoliacija, nuolatinė baimė, susijusi su mokyklos ar asmeninėmis problemomis, perfekcionizmas.
Psichologė akcentuoja, kad svarbu pastebėti ir patiriamo nerimo fizinius simptomus: padažnėjusį širdies plakimą, prakaitavimą, drebulį, sunkumą kvėpuoti, krūtinės spaudimą. Taip pat gali sutrikti virškinimas, skaudėti pilvą, galvą, raumenis, galima jausti raumenų įtampą.
Kaip padėti paaugliui?
Nors įvairios patikros mokykloje vaikams kelia nerimą, bet, tikėtina, jos švietimo sistemoje visada egzistuos. Taigi pati mokykla galėtų padėti mokiniams tinkamai reaguoti į šį procesą. Be abejo, pirmiausia reikia vengti gąsdinimo. Be to, psichologė pastebi, kad mokytojai ne visada geba susivaldyti, savo pyktį, nepasitenkinimą nukreipia į mokinius, juos įžeidinėja. To tikrai būtina išvengti.
S. Cimbalistaitė akcentuoja mokyklos psichologo vaidmenį: galima paruošti paskaitų apie tai, kaip atpažinti nerimą, stresą, kaip su juo tvarkytis.
Taip pat svarbu paaugliams išmokti atrasti balansą tarp mokymosi ir poilsio. „Dažnai konsultacijose man sako, jog mokosi paskutinę naktį, bando išmokti keletą temų per kartą, nedaro pertraukų. Manau, kad, atradus savo mokymosi stilių, informacijos įsisavinimo būdus, laiko poilsiui, galima pagerinti savo emocinę būseną“, - teigia psichologė.
Šeimoje turėtų vyrauti harmonija ir stabilumas. Paauglys turėtų jausti tėvų paramą, šilumą, žinoti, kad gali savo problemas aptarti su jais. Tėvai turėtų gebėti išklausyti, padrąsinti priimant sprendimus. Svarbu kokybiškas laiko praleidimas su vaiku (šeimos vakaras, stalo žaidimai, pasivaikščiojimas ir kt.) Taip pat svarbi aiški, nuosekli disciplina, rutinos palaikymas. Jei vaikas jaučia spaudimą, baimę nuvilti tėvus, tada jis bus mažiau savimi pasitikintis, nerimastingas, jo akademiniai pasiekimai prastesni.
Išmokykime padėti sau
Bręsdamas žmogus natūraliai susidurs su stresinėmis situacijomis, todėl būtina išmokti padėti sau valdyti stresą. Psichologė S. Cimbalistaitė siūlo ieškoti būdų, kurie padeda nusiraminti. Dažnai tai būna kokia nors paauglio mėgstama veikla. Jei tai nepadeda, galima atlikti įvairių pratimų, pavyzdžiui, lėtai įkvėpti ir iškvėpti, mintyse skaičiuoti nuo vieno iki tol, kol pajuntamas streso sumažėjimas.
Psichologė pataria atlikti pratimą, kuriame galime pasitelkti visus penkis pojūčius ir taip save nuraminti: „Reikia apžiūrėti, ką matau aplink save, ir išsirinkti vieną objektą, kurį galėčiau keletą minučių apžiūrinėti, tuomet įsiklausyti į tai, ką girdžiu, patyrinėti tą garsą; susitelkti į tai, ką užuodžiu, ką primena kvapas; susitelkti į skonį burnoje, patyrinėti tai, ką jaučiu, ką jis man primena; paliesti tai, kas yra aplink mane, tai gali būti daiktas arba visuma, esanti aplink mane, ir patyrinėti tą jausmą.“
Jei mėgstama veikla, kvėpavimas, pratimai nepadeda, tuomet reikia kreiptis į psichologą, kuris padės išsiaiškinti užsitęsusio streso priežastį ir suteiks tinkamą pagalbą. S. Cimbalistaitės nuomone, vaikai ir paaugliai dabar jautrūs ir tikėtina, kad visai išvengti nerimo nepavyks, tačiau svarbu laiku pastebėti jo ženklus ir mokėti sau padėti.
Asmens sveikatos klinikos vaikų ir paauglių medicinos psichologė, kandidatė psichoterapeutė Danguolė Švedavičienė primena, kad emocinis raštingumas - tai gebėjimas pažinti save bei atpažinti savo emocijas (dėl ko man kyla nerimas, įtampa, stresas, liūdesys, pyktis), galėjimas suvokti, kaip tuo metu save reguliuoti ir emocijas reikšti tinkamu būdu. „Turintys ir lavinantys emocinio raštingumo įgūdžius paaugliai lengviau kovoja su stresą keliančiais iššūkiais, nuotaikų kaita, negatyviomis mintimis, - aiškina specialistė.
Ji pastebi, kad šiems paaugliams dažniausiai kyla santykių sunkumų tiek su bendraamžiais, tiek su suaugusiaisiais. Taip pat gali būti žemesni akademiniai pasiekimai, jiems sunkiau dorotis su stresą keliančiomis situacijomis (atsiskaitymų metu dėl nerimo gali pamiršti išmoktą informaciją). Jie stokoja būdų sau padėti nurimti, susivaldyti. Pastebėję šiuos ženklus kartais tėvai reaguoja netinkamai. Pasak D. Švedavičienės, viena iš dažniausiai daromų klaidų - tai vaiko problemos sumenkinimas, nuvertinimas („nerviniesi dėl nesąmonių“). Anot Asmens sveikatos klinikos specialistės, bendravimą apsunkina ir atsiribojimas, nesidomėjimas paauglio vidiniu pasauliu, pomėgiais, nekantrumas, nelankstumas santykyje. Apsunkina bendravimą ir tai, kai tėvai su paaugliu elgiasi lyg su mažesniu vaiku, nesuteikia erdvės pasirinkimams, neįsitraukia į kompromisus.
Psichologė pabrėžia, kad, mokant vaiką suprasti kylančias emocijas, tiek tėvams, tiek mokytojams svarbu mokyti savo elgesiu, atspindėti jam kylančias emocijas. Gebėjimas pažinti savo emocijas nėra įgimtas, tai yra visą gyvenimą trunkantis procesas.
„Vaikai nuo mažens stebi, kaip, pavyzdžiui, tėtis reaguoja, kai penktą kartą vaiko prašo eiti valytis dantų, o vaikas vis atranda kitų įdomesnių užsiėmimų ar „negirdi“. Ji akcentuoja, kad vaiko jausmų atpažinimas ir jų įvardijimas jam padeda nurimti, suprasti tai, kas vyksta, ir jaustis suprastam, išklausytam. „Mokytoja galėtų paklausti: „Kalbėdamas viešai prieš klasę sutrikai?
D. Švedavičienė pabrėžia, kad santykyje svarbu dalintis ir savo išgyvenimais, rodyti savo įvairias emocijas, jas įvardinti sakant „man pikta“, „pavydu“, paaiškinant tų jausmų priežastį, dėl ko taip jaučiamasi. Taip pat ji siūlo kartu skaityti knygas, žiūrėti filmus, aptarti personažų patiriamas emocijas, jų priežastis bei būdus, kaip kitaip veikėjai galėjo pasielgti.
„Palaikantys pokalbiai šeimoje ar mokykloje moko vaikus socialinės komunikacijos. D. Švedavičienė akcentuoja, kad pats svarbiausias emocinio raštingumo ugdymo metodas yra kalbėjimasis. „Apskritai su paaugliais bendraujant rekomenduojama mažiau kalbėti, o daugiau jų klausytis, bendrauti emocijoms nurimus, kuriant saugią, priimančią atmosferą, kurioje nėra skubama kritikuoti, vertinti ar patarinėti, kurioje suaugęs parodo nuoširdų susidomėjimą paaugliu“, - sako D. Ji pabrėžia, kaip svarbu savo elgesiu rodyti tinkamą pavyzdį: „Negalime tikėtis iš paauglio, kad jis mokės pažinti bei valdyti savo emocijas, jei to nematys savo artimoje aplinkoje. Svarbu rodyti paaugliui, kaip elgtis, kai nepavyksta susivaldyti, kad nieko tokio atsiprašyti, pripažinti pasikarščiavus. Vaikai daug ką perima iš mūsų elgesio.
Psichologė siūlo ir kūrybiškų būdų, padedančių atpažinti emocijas. Vienas iš būdų - klausti, koks filmo, serialo veikėjas šiuo metu jis galėtų būti pagal savijautą, ir prašyti tai pagrįsti. Taip pat galima turėti tradiciją šeimoje kiekvieną vakarą vakarieniaujant šeimos nariams pasidalinti tą dieną apibūdinančia ar labiausiai dominavusia emocija.
„Jei patiems tėvams sunku kalbėti apie emocijas, bet jie nori padėti savo paaugliui tai daryti, gal vertėtų apsvarstyti galimybę lankyti kokią nors tėvystės programą, kurioje kartu su kitais tėvais būtų mokomasi, kaip stiprinti tėvų ir vaikų ryšį, kaip pažinti savo ir vaiko emocinį pasaulį“, - pataria D.
Sunku su tais paaugliais - teiginys, kurį priimame kaip aksiomą. Auklėti paauglį - tėvystės egzaminas, mokyti paauglį - pedagogo profesionalumo išbandymas. Tačiau turbūt sunkiausia būti pačiu paaugliu - rasti savo vietą tarp bendraamžių, kurti santykius su jais ir su suaugusiais, būti pripažintam, suvokti, ko nori tu pats, neprarasti pasitikėjimo savimi. Kaip vieną dažniausių iššūkių psichologė mini patyčias, kurios vyksta ne tik mokykloje, bet ir virtualioje aplinkoje. Jas gali išprovokuoti išsiskirianti iš kitų išvaizda, šeimos socialinė padėtis, pomėgiai ar kiti skirtumai nuo bendraamžių. S. Cimbalistaitė pabrėžia, kad dažnu atveju, ypač internete, patyčiomis siekiama pažeminti, sumenkinti paauglį, sugriauti jo pasitikėjimą savimi.
Kitas socialinis iššūkis - pritapti prie bendraamžių, paauglystėje tai itin svarbu. Todėl, pasak psichologės, noras pritapti kartais netgi skatina elgtis ne pagal savo vertybes ar įsitikinimus. Vienas iš tokių pavyzdžių - prisitaikyti prie rūkančių draugų ir pradėti rūkyti, nes grupelėse tikrai dažnai galima sulaukti pašaipų, komentarų ar netgi įtaigių siūlymų pabandyti. Be abejo, konfliktai su tėvais ir mokytojais taip pat kelia įtampą, didina izoliaciją, nepritapimo jausmą.
Psichologė akcentuoja ir šiomis dienomis aktualias diskriminacijos, tolerancijos stokos problemas. Kaip socialinį iššūkį psichologė mini ir per didelius akademinius reikalavimus mokykloje, dažną mokytojų kritiką. „Galima pastebėti, jog dėl per didelių reikalavimų ar kritikos keičiasi santykis su mokytojais: kyla pyktis, gali būti prarandama pagarba mokytojui, paauglys gali jaustis nesuprastas. Taip pat stebima mažesnė motyvacija, galimas atsiribojimas, mokyklos ar tam tikrų mokymosi veiklų vengimas, nes tai tampa spaudimo šaltiniu, o ne tobulėjimo galimybe“, - pabrėžia S.
Kritika gali sukelti nepasitikėjimo savimi jausmą ypač tada, jeigu išsakoma be tinkamo konstruktyvaus grįžtamojo ryšio, tada ji priverčia paauglį manyti, jog jis nėra pakankamai geras. Gali nutikti ir taip, kad paauglys save tapatina vien tik su akademiniais pasiekimais, o tada bet kokia nesėkmė kelia menkavertiškumo jausmą. Kartais reikalavimai ir kritika priimami labai asmeniškai, kyla mintys, kad esu nepakankamai geras, ne taip gerai darau kaip kiti.
Svarbu, kad paauglys mokykloje nepasijaustų izoliuotas. „Bendraudami su kitais, paaugliai mokosi atpažinti kitų jausmus ir į juos reaguoti, o izoliacija mažina šias galimybes, todėl gali sutrikti empatijos vystymasis. Taip pat paauglys gali tapti dirglesnis, uždaresnis, gali kilti vienatvės jausmas, liūdesys, bejėgiškumas, atsiranda emocinis nestabilumas, ir visos šios minėtos priežastys veikia emocinį paauglio vystymąsi“, - teigia psichologė. Be to, izoliacija didina psichikos sveikatos sutrikimų tikimybę. Gali atsirasti nerimas, depresija.
Pasak psichologės, pozityvus ir palaikantis mokytojų požiūris gali padėti ugdyti paauglių savigarbą ir pasitikėjimą savimi. „Mokinių stipriųjų pusių išryškinimas ir konkretūs pasiūlymai, kaip tobulėti, skatina paauglį labiau pasitikėti, gerbti save ir mokytoją. Taip pat labai svarbu vertinti ne tik galutinį rezultatą, tačiau ir darbą, kurį paauglys daro, kad to rezultato pasiektų“, - pataria S.
Labai svarbus mokytojo domėjimasis paauglio gyvenimu, kiek tam yra galimybių, laiko. Ir, aišku, labai svarbi mokyklos kultūra, orientuota į įtrauktį ir pagarbą. Čia ir prevenciniai renginiai, ir bendravimas, orientuotas į pagarbą žmogui, empatiją, ir bendradarbiavimas. Be to, ir pats mokymasis turėtų skatinti kūrybiškumą, eksperimentavimą, leisti mokiniui atskleisti savo talentus.
Savaime suprantama, paauglio pasaulis neapsiriboja bendravimu mokykloje. Neformaliose grupėse santykiai kuriami kitaip. „Neformaliose grupėse pokalbiai ir veiklos dažnai yra apie pramogas, emocinę paramą, laisvalaikį. Mokykloje bendravimas dažnai susijęs su namų darbais, pamokomis, mokymosi procesu arba taisyklių laikymusi. Formalus bendravimas dominuoja santykiuose su mokytojais, o neformalios diskusijos bendraamžių rate gali būti ribotos dėl laiko stokos bei taisyklių“, - pastebi S.
Neformaliose grupėse paaugliai gali elgtis laisviau, demonstruoti savo asmenybę, o mokykloje elgesys yra labiau kontroliuojamas. Konfliktai neformaliose grupėse sprendžiami remiantis emocijomis, lyderio sprendimais, grupės taisyklėmis, mokykloje paprastai konfliktus valdo mokytojai arba administracija.
Grupėje paaugliai gali atvirai dalytis savo jausmais, rūpesčiais ir gauti palaikymą iš bendraamžių, išgyvenančių panašius jausmus ar susiduriančių su panašiais rūpesčiais. Taip pat buvimas neformaliose grupėse gali padėti ugdyti bendravimo, bendradarbiavimo, konfliktų sprendimo įgūdžius. Paaugliams lengviau formuoti savo tapatybę, atrasti pomėgius, vertybes. Vis dėlto psichologė pastebi, kad noras pritapti prie grupės gali privesti ir prie nepageidaujamo elgesio: alkoholio, narkotikų vartojimo.
„Jeigu grupė elgiasi destruktyviai, tai gali skatinti ir nepasitikėjimą savimi, sukelti agresiją. „Svarbu padėti atpažinti teigiamus ir neigiamus aspektus: kalbėkite apie tai, kaip elgiasi geri, teigiamą įtaką darantys draugai, kaip jie gali įkvėpti, palaikyti, kaip su jais jaučiamasi. Taip pat skirkite laiko aptarti, kaip jaučiamasi, kai draugai daro blogą įtaką: sukelia stresą, įtampą, abejonių tiek savimi, tiek draugyste ir pan. Labai svarbu padėti paaugliui suvokti, kad jis neprivalo prisitaikyti prie grupės, jei ta grupė skatina elgesį, prieštaraujantį jo vertybėms.
„Neuromedos“ vaikų ir paauglių psichologė S. Cimbalistaitė akcentuoja, kad labai svarbu laiku pastebėti, jog paauglys patiria neigiamą bendraamžių įtaką: „Dažnai tai išduoda staiga pasikeitęs įprastas paauglio elgesys, pakitusi emocinė būsena: paaugliams neretai kyla įvairių egzistencinio pobūdžio klausimų, stebimas pasyvumas, liūdesys, motyvacijos nebuvimas, nesinori bendrauti su kitais, vengiama bet kokio socialinio kontakto, galiausiai nustojama eiti į mokyklą. Taip pat galima pastebėti padidėjusį jautrumą kritikai, negatyvų savęs vertinimą, dažnesnius konfliktus, psichosomatinio pobūdžio fizinius skausmus, sumažėjusį apetitą, miego pokyčius.
Įtariate, kad jūsų vaikui kažkas negerai. Jaučiate, kad jis patiria sunkumų, ir norite jam padėti. Tačiau taip nebūtinai turi būti. Vien tai kad domitės parodo kokie puikūs tėvai esate. Apžvelkime, kaip žinoti, kada pradėti spręsti savo vaikų psichikos sveikatos problemas ir dar svarbiau, kaip jiems padėti.
Daugėja vaikų psichologinių problemų
2023 m. Nacionalinis psichikos sveikatos institutas pradėjo stebėti pradinių klasių mokinių psichikos sveikatą. Rezultatai visus nustebino. Nustatyta, kad net 40 % devintokų buvo vidutinio sunkumo ar sunkios depresijos požymių, o 30 % - vidutinio sunkumo ar sunkaus nerimo požymių.
Pandemija turėjo didelį poveikį vaikams, daugiausia dėl socialinės izoliacijos. Kai nevengiame bendrų stresorių, galime geriau įveikti nerimą. Tiesą sakant, galime susidoroti su dauguma stresinių situacijų, todėl galime susidurti su nerimo scenarijais. Tiesiog karantinas leido vaikams išvengti daugelio socialinių stresorių, todėl jie prarado dalį savo psichinio atsparumo.
Tačiau šiandien vaikai susiduria ir su kitais iššūkiais, kurių mes, tėvai, dar tiek daug nežinome. Jiems daromas spaudimas per socialinius tinklus, vis dažniau jaučiamas aplinkos nerimas ir karo baimė.
Taip, auklėjimas turi didelę įtaką, tačiau vaikų psichikos sveikatos dėlionę sudaro ir daugiau dalių. Taigi tai nereiškia, kad jums niekas nepavyko.
Psichikos pokyčiai brendimo laikotarpiu gali kelti nerimą
Galbūt jums kyla klausimas, ar dėl to kaltas lytinis brendimas. Paauglystės laikotarpis iš tiesų yra iššūkis psichikos sveikatai. Vaikai bando išsiaiškinti ir apibrėžti save. Tačiau tai visai nelengva, nes jų jausmai ir nuotaikos dėl hormonų gana greitai ir dažnai keičiasi.
Tam jie yra ypatingoje padėtyje - kažkur tarp pilnametystės ir vaikystės. Jie vis dar priklauso nuo jūsų ir turi paklusti įvairiems autoritetams. Kita vertus, iš jų jau reikalaujama brandžiai mąstyti ir jie dažnai jaučiasi (protiškai) savarankiški. Tai savotiškas vaidmenų konfliktas, galintis sukelti sunkumų.
Todėl brendimo laikotarpiu šie pokyčiai yra geri:
- Nuotaikos pokyčiai - jei po kurio laiko jie vėl išnyksta.
- Noras gerbti privatumą - daugiau erdvės ir laiko vienam.
- Eksperimentavimas su tapatybe - išvaizdos, pomėgių ar draugų keitimas.
- Konfliktai su tėvais - retkarčiais kylantys ginčai ir nesutarimai yra visiškai gerai.
Žinome, kad jums, kaip tėvams, tai nelengvas metas. Kartais gali atrodyti, kad namuose turite emociškai nestabilų vaiką. Tačiau kol pykčio priepuoliai ar verksmas neateina visiškai neprognozuojamai ir vaikas gali įveikti emocinį epizodą, tikriausiai viskas bus gerai. Stenkitės vengti klijuoti etiketes ir neigiamai komentuoti besikeičiančias vaiko nuotaikas.
Kaip sužinoti, ar jūsų vaikas turi psichikos sveikatos problemų?
Kada tai jau nebėra gerai ir ar turėtumėte pradėti rūpintis psichikos sveikata? Kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl negalime lengvai apibendrinti. Jūs geriausiai pažįstate savo vaiką, todėl pasitikėkite savo nuojauta. Jei jaučiate, kad kažkas negerai, kai jie staiga ima stengtis arba elgiasi kitaip, tikriausiai esate teisūs.
Į ką atkreipti dėmesį?
- Vaikas užsisklendžia savyje - vengia bendrauti su jumis ir bendraamžiais. Nėra noro su niekuo bendrauti, vaikas negali užmegzti jokių santykių kolektyve.
- Vengia pokalbių tam tikromis bendromis temomis (pvz., apie mokyklą, draugus) - tai gali reikšti, kad jis/ji turi problemų toje srityje.
- Vaikas liūdnas, be energijos, be susidomėjimo ir entuziazmo - nesidžiaugia tuo, kuo anksčiau.
- Dažnai jaučia baimę ir nerimą - neproporcingai esamai situacijai. Pavyzdžiui, baimė dėl ateities, baimė dėl vietų, kuriose yra daugiau žmonių, ir pan.
- Ilgą laiką blogai miega - sapnuoja blogus sapnus, negali užmigti, prabunda naktį, vaikšto per miegus.
- Problemos su maistu - staiga nenori valgyti, vengia valgyti, atsisako valgyti kartu su jumis.
- Vaikas nervinasi labiau nei anksčiau - apskritai arba konkrečioje situacijoje (pvz., sporto pamokoje, kurią anksčiau buvo įvaldęs).
- Pastebite fizinius simptomus - didelius svorio svyravimus, dažnus pilvo skausmus be aiškios priežasties, plaukų slinkimą ir pan.
- Agresyvumas - vaikas įsivelia į muštynes ar net jas pradeda, grubiai elgiasi su valdžios institucijomis ar net su jumis.
- Vaikas fiziškai save žaloja arba kalba apie tai.
- Staiga pablogėjo pažymiai mokykloje - negali susikaupti, nesugeba mokytis.
- Negali prisitaikyti prie pokyčių - reikalauja perdėtos tvarkos. Net nedideli pokyčiai labai sutrikdo.
Kaip pradėti pokalbį apie psichikos sveikatą?
Net jei nesate tikri, ar tai nėra kas nors rimtesnio, visada verta tai aptarti su vaiku. Mokykite vaiką kalbėti apie savo jausmus, kad jis būtų skatinamas prašyti pagalbos, kai jos prireiks.
Tačiau kaip pradėti tokią temą šiuo trapiu laikotarpiu, kad paauglys jūsų klausytųsi ir nepriimtų to kaip puolimo?
Pirmiausia apžvelkime tris dalykus, kurių reikėtų vengti, kad vaikas neužsisklęstų prieš jus:
- Stenkitės nesakyti pamokslų - venkite moralizuoti ar kritikuoti.
- Nesumenkinkite vaiko jausmų, net jei problemos gali atrodyti nereikšmingos.
- Nespauskite - neprašykite atsakymų iš karto. Vaikams kartais reikia laiko jausmams apdoroti ir išreikšti. Tiesiog leiskite jiems žinoti, kad esate šalia, kai jie bus pasirengę apie tai kalbėti.
Parodykite savo susidomėjimą, rūpestį ir norą padėti. Pasirinkite tinkamą laiką pokalbiui, kai vaikas yra ramus ir esate tik jūs dviese. Pavyzdžiui, galite pradėti šiais sakiniais.
„Atrodo, kad pastaruoju metu nesijauti gerai. Ar nori apie tai pasikalbėti? Norėčiau tau padėti.“
„Kai buvau tavo amžiaus, kartais (įterpkite, kas, jūsų manymu, jį/ją vargino, pvz., jaučiausi siaubingai vienišas). Ar tu kada nors taip jautiesi?“
„Pastebėjau, kad pastaruoju metu (įterpkite, ką nustojote daryti, pvz., nebendrauji su merginomis). Ar kas nors atsitiko? Ar nori apie tai pasikalbėti?“
Jau paaugliai vaikai gali lankytis psichoterapijoje
Psichoterapija yra puiki priemonė, padedanti įveikti nerimą, depresiją, susidoroti su didelėmis emocijomis, patyčiomis, savęs žalojimu ar valgymo sutrikimais. Jaunimo terapeutai specializuojasi pagalboje 13-18 metų amžiaus vaikams. Sesijos yra konfidencialios, todėl terapeutas jums, kaip tėvams, nepasakos, ką aptarė su vaiku (nebent tai kelia grėsmę vaikui). Tai irgi gali įtikinti vaiką suteikti terapijai galimybę.
„Hedepy“ svetainėje galite prisijungti prie sesijos internetu, todėl jums nereikia niekur keliauti.
