Nėštumas po dirbtinio apvaisinimo procedūros yra ypatingas ir emociškai sudėtingas, todėl laikomas padidintos rizikos nėštumu. Tai nereiškia, kad jis visada bus komplikuotas, tačiau reikalauja ypatingo dėmesio ir atidumo.
Statistika ir tikimybė
Pasak Vaisingumo centro vadovės Gražinos Bogdanskienės, pastojimo tikimybė po dirbtinio apvaisinimo procedūros svyruoja tarp 30-40 proc., priklausomai nuo daugelio individualių veiksnių, tokių kaip pacientės amžius, nevaisingumo priežastis ir kt. Tuo tarpu natūralioje gamtoje sėkmingi pastojimai sudaro tik apie 15 proc. Tarkime, jei turime 100 sveikų porų, norinčių pastoti per mėnesį, tai pavyktų tik 15-ai. Per pusmetį pastotų apie 90 proc. moterų, o 10 proc. iš jų taip ir nepastotų. Taigi dirbtinis apvaisinimas 3-4 kartus viršija natūralų pastojimo rodiklį.
Nevaisingų porų, turinčių vaisingumo problemų, yra apie 15-20 proc. Prognozuojama, kad per artimiausius 10-20 metų tokių porų skaičius gali išaugti iki 30 proc. Tačiau svarbu suprasti, kad ne visoms nevaisingoms poroms reikalingas pagalbinis apvaisinimas. Jis skiriamas tik esant sutrikusiam kiaušintakių praeinamumui arba labai prastai vyro spermos kokybei. Tokios poros sudaro apie 10-20 proc. visų negalinčių pastoti. Likusios poros gali pastoti natūraliai, taikant tam tikrą gydymą.
Pavyzdžiui, jei moteriai sutrikusi ovuliacija arba nustatyti nedideli vyro spermos pakitimai, sperma gali būti tiesiogiai patalpinama į gimdą, skatinant ovuliaciją. Pagalbinis apvaisinimas naudojamas tik sudėtingiausiomis situacijomis.
Lietuvoje dirbtinis apvaisinimas taikomas jau 20 metų. Per šį laikotarpį gimė keli tūkstančiai vaikų, tačiau procedūra vis dar neįteisinta įstatymu ir nekompensuojama valstybės.
Nėštumo ypatumai po dirbtinio apvaisinimo
Neretai moterys, pastojusios dirbtinio apvaisinimo pagalba, nėštumo metu skundžiasi pilvo skausmais. Ginekologų teigimu, jei nebuvo kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromo, pilvo skausmai neturėtų būti tiesiogiai susiję su pagalbinio apvaisinimo procedūra. Nėštumo metu, ypač pirmojo trimestro metu, gimdai didėjant ir keliantis iš mažojo dubens, gali atsirasti skausmai dėl raiščių tempimo. Tačiau tai nepriklauso nuo pastojimo būdo, o nuo anatominių ypatybių. Jei moteris nėra turėjusi pilvo operacijų, skausmų neturėtų būti. Jei nepastojimo priežastis buvo kiaušintakių užakimas ar sąaugos, jos gali temptis augant gimdai ir kelti skausmą, tačiau tai vėlgi nesusiję su apvaisinimo metodu.
Jei nėštumas vystosi normaliai, moterys, apvaisintos dirbtiniu būdu, paprastai gimdo natūraliai. Nors taikomos didesnės apsaugos priemonės režimo, sporto ir buvimo saulėje atžvilgiu, tai labiau susiję su padidintu dėmesiu ilgai lauktam nėštumui ir porų baime jį prarasti. Persileidimo dažnis po pagalbinio apvaisinimo procedūrų nėra didesnis nei įprastai. Didžiausia persileidimo rizika išlieka iki 12-tos savaitės, kaip ir įprastinio nėštumo atveju. Jei nėštumas išsilaiko per pirmuosius tris mėnesius, tikimybė, kad jis toliau vystysis normaliai, yra labai didelė.
Prof. Rūta Nadišauskienė pabrėžia, kad nėštumas po dirbtinio apvaisinimo yra didelės rizikos nėštumas dėl pačios procedūros sudėtingumo, reikalingų medikamentų ir moters emocinės būklės. Nors šimtaprocentinių garantijų nėra, svarbu suprasti, kad net geriausiose pasaulio klinikose tik apie ketvirtadalis moterų sėkmingai išnešioja kūdikį po dirbtinio apvaisinimo.
Daugiavaisio nėštumo atveju didėja neišnešiojimo ir vaisiaus vystymosi patologijos rizika, todėl šalyse, kuriose dirbtinis apvaisinimas gerai išvystytas, stengiamasi, kad nėštumas būtų vienvaisis. Nėštumas gali būti komplikuotas dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nepavyko pastoti natūraliai, o ne dėl pačios procedūros.
Ar dirbtiniu būdu pradėti vaikai yra sveikesni?
Mitai apie nesveikus vaikus, pradėtus dirbtiniu būdu, dažnai nepasitvirtina. Patirtis rodo, kad šie vaikai dažnai būna sveikesni, imlesni mokslams ir aktyvesni papildomose veiklose, sportuoja, muzikuoja ir gerai mokosi. Tai gali būti susiję ir su išskirtiniu dėmesiu bei lavinimui skiriamomis pastangomis, kadangi šie vaikai yra labai laukiami.
Emociniai išgyvenimai po dirbtinio apvaisinimo
Nevaisingumas yra didžiulis išbandymas šeimai, sukeliantis stresą ir dažnai siejamas su depresija. Moterys, pasirinkusios dirbtinį apvaisinimą, labai trokšta kūdikio ir jaudinasi dėl nėštumo išsaugojimo, ypač turint omenyje procedūros kainą. Emocinė būklė nėštumo metu, nepriklausomai nuo pastojimo būdo, yra labai svarbi. Nėštumas po dirbtinio apvaisinimo yra ypatingas ir sudėtingas emociškai, todėl moteris patiria didžiulį stresą.
Didžiulis stresas ir nuolatinė baimė prarasti kūdikį gali neigiamai veikti psichologinę būseną. Sėkmės atveju džiaugsmas gali būti labai stiprus, tačiau nesėkmės atveju patiriamas skausmas, tiek fiziškai, tiek emociškai, gali būti labai gilus, ypač jei apie nėštumą nežinojo aplinkiniai.
Pagrindiniai dirbtinio apvaisinimo metodai
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF - in vitro fertilizacija) yra moters kiaušialąsčių ir vyro spermos sujungimas ne moters kūne. Indikacijos IVF taikymui apima pakenktus ar nepraeinamus kiaušintakius, išplitusią endometriozę, neefektyvų kitų nevaisingumo gydymo metodų taikymą, vyro nevaisingumą, neaiškios kilmės nevaisingumą.
Intracitoplazminė spermatozoido injekcija į kiaušialąstę (ICSI) yra procedūra, kurios metu spermatozoidas sušvirkščiamas tiesiai į kiaušialąstę. Ji taikoma esant prastai vyro spermos kokybei ar sunkiam imuniniam nevaisingumui.
Intracitoplazminė morfologiškai atrinktos spermos injekcija (IMSI) naudoja specialų mikroskopą, leidžiantį itin tiksliai atrinkti geriausius spermatozoidus apvaisinimui.
Pagalbinis embriono dangalo paruošimas (Assisted Hatching - AH) padeda embrionui įsitvirtinti gimdoje, ypač kai jo išorinis dangalas yra storas.
Blastocistų auginimas - tai penktos-šeštos dienos embriono auginimas iki blastocistos stadijos, siekiant atrinkti stipriausius embrionus ir padidinti nėštumo tikimybę.
Gyvybės paradoksas: kaip atliekamas pagalbinis apvaisinimas?
Terapijos ir tyrimai
Prieš IVF procedūrą atliekamas išsamus pacientų ištyrimas, apimantis hormoninius, infekcinius ir kitus tyrimus. Taip pat stebimas gimdos gleivinės storis ir folikulų diametras, kurie yra svarbūs rodikliai sėkmingam nėštumui.
Tyrimai prieš IVF: LH, FSH, E2, PRL raudonukleozė, citomegalovirusas, toksoplazmozė, hepatitas B ir C, ŽIV ir sifilis, ureaplazmos, mikoplazmos, chlamidijos ir pasėlis.
Gimdos gleivinės (endometriumo) storis:
- 5-7 c.d. ~ 5mm (3-6mm)
- 8-10 c.d. ~ 8mm (5-10mm)
- 11-14 c.d. ~ 11mm (7-14mm)
- 15-18 c.d. ~ 12mm (10-16mm)
- 19-23 c.d. ~ 14mm (10-18mm)
- 24-27 c.d. ~ 12mm (10-17mm)
Folikulo diametras:
- 5-7 c.d. ~ 2-6mm
- 8-10 c.d. ~ 12-15mm
- 11-14 c.d. ~ 18-25mm (ovuliacija)
HCG po įsodinimo (2-jų dienų embrionas):
- 5 dpį ~ 4 (min. 2)
- 6 dpį ~ 7 (min. 3)
- 7 dpį ~ 11 (min. 3)
- 8 dpį ~ 18 (min. 8)
- 9 dpį ~ 28 (min. 11)
- 10 dpį ~ 45 (min. 17)
- 11 dpį ~ 73 (min. 22)
- 12 dpį ~ 105 (min. 29)
- 13 dpį ~ 160 (min. 39)
- 14 dpį ~ 260 (min. 68)
- 15 dpį ~ 410 (min. ... )
Po embriono įsodinimo atliekami kraujo tyrimai HCG lygiui nustatyti, kuris patvirtina nėštumą ir jo vystymąsi.
