Pasakos - neatsiejama vaiko auginimo dalis, padedanti nusiraminti, skatinanti kūrybiškumą ir gerinanti kalbos įgūdžius. Jau nuo pirmųjų skaitymo metų vaikiškos knygelės tampa svarbiu ugdymo įrankiu. Knygynuose rasite įvairiausių pasakų - nuo paprastesnių ir trumpesnių, skirtų patiems mažiausiems, iki sudėtingesnių, skatinančių vyresniuosius vaikus skaityti savarankiškai. Žvėreliai, princesės, stebuklai - visa tai sužadina mažųjų vaizduotę.
Lietuvių literatūros pasakų pasaulis
Lietuvių literatūroje dainuojamosios pasakos užima ypatingą vietą, atspindėdamos turtingą tautosakos paveldą. Per daugelį amžių sukauptos ir perduotos istorijos, praturtintos rašytojų talentu, šiandien džiugina naujas kartas.
Folklorinių pasakų atspindys literatūroje
Aldonos Liobytės literatūrinės pasakos, ypač tos, kurios sudėtos į knygą „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“, yra ryškus folklorinių pasakų atspindys lietuvių literatūroje. Ši knyga, iliustruota dailininkės Birutės Žilytės, pelnė tarptautinį pripažinimą. Liobytės pasakoms būdingas savitas liaudiškų ir individualių pradų derinys.
Liobytės dėmesys liaudies pasakoms buvo išskirtinis. Ji sudarė populiariausių lietuvių liaudies pasakų rinkinius, tokius kaip „Šimto zuikių piemuo“, „Gulbė karaliaus pati“, „Nė velnio nebijau“, taip pat sukūrė pjesių liaudies pasakų pagrindu, pavyzdžiui, „Kupriukas muzikantas“.
Folkloriškųjų Liobytės pasakų, kaip ir liaudies pasakų, pagrindas yra nuotykiais paremtas siužetas. Daugelis siužetų atpažįstami iš lietuvių liaudies pasakų katalogų. Pavyzdžiui, pasaka „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ sukurta sujungiant du novelinių pasakų siužetus: „Plėšiko sužadėtinė“ ir „Keturiasdešimt plėšikų“.
Kitos Liobytės perkurtos pasakos, tokios kaip „Ramunė“ (pagrįsta pasaka AT 425 A), „Šimto zuikių piemuo“ (pagrįsta pasaka AT 570), ar „Snieguolė“ (pagrįsta pasaka AT 703*), taip pat turi aiškius folklorinius atitikmenis.
Pasakos „Ežerinis“ ir „Laumiukas“ santykiauja su tradiciniais pasakojamosios tautosakos siužetais kiek kitaip. „Ežerinis“ neturi tiesioginio liaudies pasakos atitikmens, tačiau jame gausu liaudies pasakų motyvų, tokias kaip avelių ganymas pas anapusinio pasaulio šeimininką. „Laumiukas“, nors ir nurodomas sukurtas pagal Selmą Lagerlöf, turi folklorinį siužetą, supintą iš liaudies sakmių apie laumių pavogtus vaikus.
Literatūrinės pasakos vertė priklauso ne tik nuo folklorinio siužeto, bet ir nuo pasakotojo talento. Aldona Liobytė, kaip pasakų kūrėja, artima liaudies pasakotojams, o jos kūryboje susipina lietuvių folklorinės pasakos tipas ir literatūrinio liaudies pasakų perdirbimo tendencijos.
Viena iš sovietmečio ideologinių tendencijų buvo socialinio konflikto, paremto turtingo ir vargšo priešprieša, aštrinimas. Šia priešprieša grįstas Liobytės pasakos „Šimto zuikių piemuo“ konfliktas, kuriame herojus - bernas, supriešinamas su dviem šeimininkais.
Stebuklinių pasakų herojai tikslų siekia maginėmis priemonėmis, o buitinių - gudrumu. Liobytės pasakoje „Šimto zuikių piemuo“ bernas naudoja stebuklingos birbynės garsus ir savo sumanų pasakojimą, kad įveiktų užduotis.
Komizmas ir psichologizmas Liobytės kūryboje
Socialiniai konfliktai liaudies pasakose dažnai sprendžiami pasitelkiant humorą. Liobytės folkloriškose pasakose netrūksta bufonadinio komizmo. Pavyzdžiui, pasakoje „Ežerinis“ ironiškai vaizduojami karalaitės patarėjai, o bufonados priemonės naudojamos ir Ežerinio konkurento mėsininkučio paveikslui kurti.
Pasakoje „Šimto zuikių piemuo“ bufonadai artimas neigiamųjų personažų balso galios hiperbolizavimas: tijūnams kvatojant, vaivadai surikus, o vaivadaitei rėkiant, trūkinėja langai ir net mūro siena.
Vaikų literatūros tyrinėtojai pastebi, kad literatūrinėms folkloriškosioms pasakoms būdingas „vaizduojamojo pasaulio artinimas prie vaiko“. Liobytės pasaka „Ežerinis“ laikoma viena vaikiškiausių, o didaktinis aktualizavimas yra vienas iš jos aktualizavimo būdų.
Kita svarbi liaudies pasakų literatūrinio perdirbimo tendencija - psichologizavimas. Urba pastebi, kad „beveik visų pasakų centre - moters, merginos paveikslas, dalia“. Jaunoji šeimininkė „Šimto zuikių piemenyje“ individualizuojama atskleidžiant jos dosnumą ir gyvybingumą. Snieguolė, jaunosios šeimininkės nulipdyta lėlė, tampa gyva mergaite, kurios psichologinė raida parodoma nuo smalsaus vaiko iki paauglės, išgyvenančios naujus jausmus.
Palyginti su liaudies pasakomis, lietuvių literatūrinėse folkloriškosiose pasakose dažnai ryškesnis etnografiškumas. Tradicinę lietuvių gyvenseną atspindinčios etnografinės detalės sukonkretina ir sulietuvina vaizduojamąjį pasaulį, o buities suestetinimas suteikia savitumo.
Tautosakos rinkiniai ir jų įtaka
Dauguma svarbiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams yra įsišaknijusios į tautos žodinės kultūros palikimą. Vaikams parengti lietuvių tautosakos rinkiniai, tokie kaip „Užburta karalystė“, „Gulbė karaliaus pati“, „Lietuviškos pasakos“, „Gyvasis vanduo“, formuoja jaunųjų skaitytojų supratimą apie tipiškus lietuvių pasakojimo kūrinius.
Tarp populiariausių pasakų, randamų visuose rinkiniuose, yra „Meškos trobelė“ (pirmoji pagal paplitimą stebuklinė pasaka) ir „Karvutė verpėja“ (devinta pagal paplitimą). Taip pat populiarios pasakos apie juodvarniais paverstus brolius ir apie Eglę, žalčio žmoną.
Rinkinių sudarytojai, formuodami skaitytojų supratimą apie tautos paveldo kūrinius, ne visada rėmėsi tik paplitimu. Kai kurios liaudyje populiarios pasakos yra ganėtinai šiurpios, todėl vengiama jų vaikams skirtuose rinkiniuose. Taip pat skiriasi liaudies pasakotojų ir literatūrinį išsilavinimą turinčių sudarytojų estetinis skonis.
Be pasakų rinkinių, į šimtuką pateko ir kitų žanrų tautosakos rinkiniai: lietuvių mitologinių sakmių knyga „Sužeistas vėjas“, mįslių knyga „Menu mįslę keturgyslę“ ir smulkiosios tautosakos rinkinys „Čir vir vir pavasaris“.
Suliteratūrintos pasakos ir jų reikšmė
Tarp autorinių knygų, kurios yra pačios tautosakiškiausios, išsiskiria tos, kuriose randame suliteratūrintus liaudies kūrinius. Svarbiausias kriterijus atrenkant šias knygas - tautosakinės kilmės siužetas, turintis atitikmenį liaudies kūryboje.
Proziniams kūriniams priskiriamos keturios suliteratūrintų liaudies pasakų knygos: V. Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“, K. Borutos „Dangus griūva“, P. Cvirkos „Nemuno šalies pasakos“ ir A. Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“.
V. Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ laikoma pirmąja lietuvių apysaka-pasaka, kurioje sujungti liaudies pasakų apie lapę siužetai. K. Borutos „Dangus griūva“ - tai rašytojo balsu perpasakota tautosaka, kurioje veikia gamtiški personažai, o pasakojimas yra ritmingas ir žodingas.
P. Cvirkos „Nemuno šalies pasakos“ ir A. Liobytės „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ yra rinkiniai, kuriuose greta folklorinių siužetų yra ir originalių rašytojų sumanytų pasakų. Cvirkos pasakos pasižymi aktualizuotu veiksmu ir sustiprintu socialiniu konfliktu, o Liobytės pasakos išsiskiria individualumu, psichologizmu, bufonadiniu komizmu ir etnografinėmis detalėmis.
Eiliuotos pasakos, suliteratūrinus įgijusios eiliuoto kūrinio formą, taip pat užima svarbią vietą. Į šimtuką pateko S. Nėries poema „Eglė žalčių karalienė“, Maironio baladė „Jūratė ir Kastytis“, B. Sruogos poema „Giesmė apie Gediminą“ ir du K. Kubilinsko eiliuotų pasakų rinkiniai - „Stovi pasakų namelis“ ir „Varlė karalienė“.
Šie kūriniai, įsišakniję į lietuvių tautos žodinę kultūrą, formuoja lietuviškąją tapatybę. S. Nėries, Maironio ir B. Sruogos kūriniai priklauso visuotinei lietuvių literatūrai ir yra svarbūs formuojant nacionalinę savimonę.
K. Kubilinsko eiliuotų pasakų knygose yra tiek suliteratūrintų liaudies, tiek originalių pasakų. Kubilinskas stengėsi maksimaliai pritaikyti pasakas vaikams, švelnindamas žiaurąsias scenas ir įterpdamas naujų, patrauklių epizodų.
Originalūs kūriniai ir tautosakos motyvai
Trečioji tautosakinį palikimą atverianti knygų grupė - tai kūriniai, turintys originalų rašytojo sumanytą siužetą, kuris plėtojamas panaudojant tautosakos siužetus ar motyvus. Tarp tokių prozos kūrinių išsiskiria Motiejaus Valančiaus apsakymai, Petro Tarasenkos apysaka „Užburti lobiai“, Kazio Borutos knyga „Jurgio Paketurio klajonės“, Vytauto Petkevičiaus apysakos-pasakos „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ ir „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“.
M. Valančius vaikų apsakymams medžiagos sėmėsi iš didaktinio ir humoristinio pobūdžio tautosakos. P. Tarasenkos apysakoje „Užburti lobiai“ svarbūs senelio Ylos sekami vietiniai padavimai.
K. Borutos „Jurgio Paketurio klajonės“ ir V. Petkevičiaus apysakos-pasakos išsiskiria komiškosios tautosakos sklaida. Borutos herojus Jurgis Paketuris vaizduojamas kaip tipiškas tautosakos šelmiskas personažas, o kūrinyje vyrauja nonsensiškos situacijos, kilusios iš liaudies kūrybos.
V. Petkevičiaus apysakoje-pasakoje „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ pasaulis vaizduojamas daugmaž tikroviškai, tačiau alogizmo poetika grindžiami pagrindinių veikėjų - tėvo Sprindžio ir jo sūnaus Sieksnio - paveikslai. Jie yra perėmę komiškųjų tautosakinių personažų bruožus.
Apysakoje-pasakoje „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“ Petkevičius taip pat remiasi komiškąja tautosaka, daugiausia melų pasakomis.
Pasaka „Varna ir sūris“ – Lietuviška animacija vaikams (Full HD)
Pasakų svarba vaikų ugdymui
Pasakų svarba vaikų ugdymui negali būti pervertinta. Jau nuo pirmųjų skaitymo metų vaikiškos knygelės tampa svarbiu ugdymo įrankiu. Knygynuose rasite įvairiausių pasakų - nuo paprastesnių ir trumpesnių, skirtų patiems mažiausiems, iki sudėtingesnių, skatinančių vyresniuosius vaikus skaityti savarankiškai. Žvėreliai, princesės, stebuklai - visa tai sužadina mažųjų vaizduotę. Pasakos padeda nusiraminti, skatina kūrybiškumą ir gerina kalbos įgūdžius.
Keletas pavyzdžių iš pateiktų pasakų:
- "Išgelbėkime Morę" (Pasakos autorė Daiva Bauerienė).
- Daina "Kaliausė" (muz. Sabinos Sinkevičienės, žodž. Daivos Bauerienės, atl. ...).
- "Dantuko Kapliuko istorija" (aut. Ingrida Kibickienė ...).
- "Žalia pasaka" (aut. Sigita Kučikaitė, skaito Rūta Katkevičienė ...).
- "Plunksnelės kelionė" (aut. ir atl. Daiva Bauerienė ...).
- "Kaip prisijaukinti atostogas" (aut. Vilma Varkulevičienė ...).
- "Šokoladinis katinėlis ir Kalėdų Senelis" (aut. Daiva Bauerienė ...).
Ši klasikinė, jautriai atpasakota istorija padės jūsų vaikui suprasti, ką reiškia jaustis kitokiam ir kaip svarbu tikėti savimi. Smalsioji Auksė atranda paslaptingą namelį girios glūdumoje. Ši klasikinė, šiluma dvelkianti pasaka parodo, kad net ir patys mažiausi gali nuversti kalnus. Ši nuotaikinga ir pamokanti istorija primena, kad kantrybė bei atkaklumas dažnai svarbiau už greitį. Monstras atranda, kad kepti pyragus yra daug smagiau, nei gąsdinti vaikus. Ši švelni ir raminanti istorija pasakoja apie mažą debesėlį, kuris leidžiasi į kelionę virš pievų, ežerų ir miškų. Jautri istorija mažiesiems apie netektį. Tai raminanti pasaka prieš miegą, kupina švelnumo, ramybės ir šeimyniškos šilumos. Audringa naktis, kupina ramybės, vaizduotės ir jaukių klausimų po plona vasarine antklode. Ką tik iškeptas sausainis atgyja ir pabėga nuo visų, kurie nori jį suvalgyti. Ši nuotaikinga istorija pasakoja apie šluotą, svajojančią tapti muzikos žvaigžde. Tai klasikinė istorija apie nepaklusnų triušiuką, kuris nepaiso mamos perspėjimų ir įslenka į pavojingą pono Makgregoro daržą. Nuotykis, kupinas baimės, pamokų ir... Šilta ir pamokanti istorija apie avytę Almą, kuri atranda, kad dalintis žaislais yra daug smagiau nei žaisti vienai. Katalina išmoksta ypatingą gudrybę, kaip ramiai miegoti, net jei netoliese tūno pabaisa. Jautri istorija apie mažąjį Rubeną, kuris bijojo tamsos, kol stebuklinga žvaigždelė nepavertė jo naktų jaukiu ir saugiu nuotykiu. Mažasis pandos jauniklis Bambukas ruošiasi eiti į darželį ir sužino, kad jo sauskelnės turi didelę svajonę - keliauti! Ši žavi istorija pasakoja apie katytę astronautę, kuri nukeliauja į Marsą ir ten randa netikėtą draugą. Glupi pameta dantuką ir atranda, kad augti gali būti nepaprastai stebuklinga. Šilta ir raminanti pasakaitė apie berniuką, pametusį mylimą balioną. Pasitelkdama vaizduotę, močiutė padeda jam įveikti liūdesį. Mažasis debesėlis keliauja dangumi, prisipildo garų... ir prasideda naujas ciklas.
Lietuvių liaudies pasaka vaikams „Žmogus, meška ir lapė“. Vieną kartą arė žmogus dirvą pagiry. Netoliese gulėjo meška lauže. Pamačiusi žmogų, ji ir šaukia:- Žmogau, žmogau, aš tavo jautelius pjausiu. Nusiminė žmogus, nežino, kaip nuo meškos gelbėtis, o čia pasisuko lapė ir sako:- Ką man duosi, jeigu aš tavo jautelius išgelbėsiu?- Aš tau atnešiu vištų maišą, tik, susimildama, neduok meškai mano jautelių papjauti. Taip juodu susitarė, o lapė girion smuko. Atbėgusi iš kito krašto, didžiu balsu šaukė:- Žmogau, žmogau, ar nematei kur netoli meškų, stirnų, vilkų, šernų? Ponas medžioklėn išjojo su penkiais šimtais medžiotojų, o šunų skalikų kita tiek.- Nemačiau nė meškų, nė stirnų, nė vilkų, nė šernų,- tarė žmogus.- O kas ten lauže guli?- Tai šiekšta guli.- Kad būt šiekšta, tai būt šakos apgenėtos,- sako lapė ir vėl nubėgo į girią. Meška išsigando pono ir skalikų ir sako:- Žmogau, nukapok man kojas. Žmogus nukapojo, o lapė vėl išbėgusi iš girios šaukia:- Žmogau, žmogau, ar nematei meškų, stirnų, vilkų? Ponas medžioklėn išjojo. Medžiotojų penki šimtai, o šunų - kita tiek.- Nemačiau,- atsakė žmogus.- O kas ten lauže guli?- Tai medis guli.- Kad būt medis, būtų galan kirvis įkirstas. Ir vėl lapė nubėgo į girią, o meška išsigandusi šaukia:- Žmogau, įkirsk man kirvį galvon. Kai įkirto, tai meška ir galą gavo. Tada atbėgo lapė pas tą žmogų ir kaulija:- Matai, kaip aš tavo jautelius išgelbėjau, tai tu rytoj atnešk man maišą vištų, kaip esi žadėjęs. Kitą dieną žmogus pasišaukė savo šunis, sukišo juos į maišą, užrišo ir nunešė. Rado lapę belaukiančią, iš to būsimo skanumo besilaižančią.- Paleisk, žmogau, višteles, aš jas pati pasigausiu. Taip pat žr Žmogus iškratė iš maišo šunis, o tie skalydami ėmė lapę vytis. Lapė puolė strimagalviais savo olon, kvapo neatgaudama, o šunys, lauke likę, lojo iš piktumo, vos iš kailio neišsinerdami. O lapė stebisi, kailį sveika išnešusi, ir savo akelių klausinėja.- Akelės, akelės, ką jūs darėt, man bebėgant?- Mes tik dairėmės, ar toli dar ola, ar geru taku bėgame.- Gerai darėt, akelės. O jūs, mano auselės, ką beveikėte?- Mes stačios klausėmės, ar toli skalikai loja.- O tu, nosele?- Aš vis uostinėjau, kad kokia bėda už akių arba iš šalies neužbėgtų.- O jūs, kojelės?- Skubinomės viena paskui kitą greičiau susimesti, tarsi lenktynių bėgdamos.- Gerai darėt. O tu, uodegėle, ką veikei, paskui besivilkdama?- Makalavau, tabalavau, kad tik ne mane, o tave šunys pagriebtų.- Ak tu šitokia! - sušuko lapė.- Tekit, šunys, bjaurybę uodegą! - ir iškišo uodegą iš olos. šunys, uodegą nutvėrę, lapę iš olos išvilko ir užkrimto. Kvailas kaip nukirptas avinas. Svetimo netykok, savo nepamesk.
Pasakojama apie kepėjo amatą ir jo svarbą, nors tiesioginio kepėjo paminėjimo nėra, tačiau daugelis pasakų veikia buitinėje aplinkoje, kur kepimas ir maisto gaminimas yra svarbi kasdienybės dalis. Pavyzdžiui, pasakoje "Šimto zuikių piemuo" paminėtas maistas ir jo paruošimas. Taip pat pasakoje "Žmogus, meška ir lapė" minimas vištų maišas, rodantis maisto svarbą.
Graži bei pamokanti pasaka, kuri padės greičiau pasiekti sapnų karalystę Jūsų mažyliui.
