Auginti energingą ir judrų vaiką gali būti iššūkis tėvams. Ypač, kai pastebimi agresyvūs elgesio bruožai, tokie kaip mušimasis, stumdymasis ar daiktų atiminėjimas. Vaikams iki trejų metų sunku suprasti draudimų logiškumą ir tai, kodėl ne visi jų norai gali būti išpildomi. Tik tėvų budrumas, pastovus stebėjimas ir kontrolė gali padėti susivaldyti bei po truputį mokytis taisyklių.
Maždaug nuo 1,3 m. pastebima, kad vaikams sunkiai sekasi su dalinimusi. Jie viską iš draugų atiminėja, prieš antrąjį gimtadienį pradeda ir muštis, o vėliau net griebti už veido nagais. Dažnai išgirstame frazę "Niekam neduosiu, čia mano", sakomą šaukiant. Tai rodo, kad vaikas susidomi kitais žmonėmis: mušimas, stumdymas ir žaisliukų atėminėjimas parodo, kad 1-3 metų vaikas ieško kontakto su kitais žmonėmis, tačiau neturi socialinių įgūdžių, priimtinų visuomenei.
Vaikystėje pasireiškianti agresija dar anaiptol nereiškia, kad vaikui lemta tapti nusikaltėliu. Jei mažametis linkęs skriausti bendraamžius, jo elgesį veikiausiai stimuliuoja pyktis arba su asmenine erdve susiję dalykai. Gali būti, kad vaikas dėl kažko supykęs. Nesvarbu, ar iš jo atėmė žaisliuką, ar patempė už plaukų, jis sureaguoja, tačiau tiesiog nežino jokio nuosaikaus būdo, kaip išreikšti sukilusius jausmus, todėl nueina primityviausiu keliu - ima talžyti žaidimų draugą. Vaikai dažnai savo poreikių nesupranta, todėl negeba įvardinti. Po vaiko pykčiu dažnai slypi nuovargis, alkis, šaltis ir pan.
Agresijos Priežastys Mažame Vaikui
Vaikams iki trejų metų sunku suprasti draudimų logiškumą ir tai, kodėl ne visi jų norai gali būti išpildomi. Mažyliai iki trejų metų labai nenoriai dalijasi su kitais. Tikrai normalus pageidavimas turėti savo daiktus sau. Vaikai dažnai priešinasi tam, ką mes pabrėžiame bei sureikšminame, ir mielai nepastebėdami perima teigiamą elgesį, jei jis pastiprinamas.
Mušimosi problema taip pat būdinga tokio amžiaus mažyliams, vis dėlto svarbu slopinti norą muštis ir mokyti vaiką suvaldyti neigiamas emocijas. Kol kas jūsų mažylis dar gyvena dabarties akimirkomis, jiems sunku įsivaizduoti save kitų vietoje ir suvokti jų požiūrią, todėl iškilus sunkumui griebiasi kažkokios įprastos strategijos. Jei kažkuriuo metu berniukas suprato, jog mušimasis padėjo pasiekti norimo rezultato arba bent jau stipriai atkreipė kitų dėmesį, gali vis tą patį kartoti, nes pasiteisina.
Nutinka ir taip, kad polinkis į agresiją randasi iš vaiko noro paeksperimentuoti. Tarkim, vaikas gali galvoti: „Įdomu, kas nutiks, jeigu pastumsiu Tomą?“ arba „Gal imsiu ir įkąsiu Ingai į ranką?“ Dar gali būti, kad vaikas yra matęs agresyviai besielgiantį vyresnį brolį arba seserį ir tiesiog mėgdžioja jo elgesį - juk, šiaip ar taip, vaikai mokosi imituodami. Taip pat svarbi ir kultūrinė aplinka, tai, kas toleruojama ir yra priimtina ankstyvoje vaikystėje vaiko aplinkoje. Smurtinio elgesio stebėjimas, pavyzdžiui, ekranuose, taip pat skatina agresyvų vaikų elgesį. Per anksti vaikų pamatyti intensyvūs veiksmo filmai apie superherojus, fantastines būtybes gali sukelti nerimastingas būsenas.
Vaikai taip elgiasi, jiems taip įprasta, nes jie mokosi bendrauti ir daryti iš to tragedijos tikrai nereikėtų, kaip ir nereikėtų visiškai nekreipti dėmesio ir mestelėti: „Nieko čia nenutiko, nenumirsi, išgyvensi.” Reikia nuraminti savo mažylį ir pasakyti, kad tas, kuris mušėsi, pasielgė netinkamai, bet galbūt jis dar mokosi, kaip reikia bendrauti, gal dar kitaip tiesiog nesugeba.
Vaikai iš tiesų labai ilgai nesupranta, kaip jaučiasi kitas, jie empatijos, atjautos dar tik mokosi, dažniausiai kažką pradeda suvokti jau artėjant mokyklinio amžiaus link. Kol jie visai maži, tikrai nesupras, kad ir kitam gali skaudėti taip pat kaip jam. Būna, pliekiasi iki kraujo. Šiaip vaikai, jei nėra patys skriaudžiami artimoje aplinkoje, neturi tikslo stipriai sužaloti, todėl pamatę muštynių padarinius paprastai išsigąsta. Juk jie taip daro ne specialiai, jie nori kokį žaislą atimti, atkovoti savo teritoriją, bet neturi tikslo sužaloti ir nuskriausti.
Vaikystėje pasireiškianti agresija dar anaiptol nereiškia, kad vaikui lemta tapti nusikaltėliu. Jei mažametis linkęs skriausti bendraamžius, jo elgesį veikiausiai stimuliuoja pyktis arba su asmenine erdve susiję dalykai. Gali būti, kad vaikas dėl kažko supykęs. Nesvarbu, ar iš jo atėmė žaisliuką, ar patempė už plaukų, jis sureaguoja, tačiau tiesiog nežino jokio nuosaikaus būdo, kaip išreikšti sukilusius jausmus, todėl nueina primityviausiu keliu - ima talžyti žaidimų draugą.
Vaikai nori priklausyti, būti matomi, pažinti šį pasaulį. Visgi 3-5 metų vaikai yra egocentriški, jie tik mokosi bendruomeniškumo. Ką vaikas ir paauglys siunčia tėvams, kai šaukia, mušasi, nesikalba, užsidaro savo kambaryje, keikiasi, įžeidinėja ar kitaip netinkamai elgiasi? „Vaikas ir paauglys dažniausiai elgiasi taip, kaip tuo metu jaučiasi. Gali būti mažo, vidutinio intensyvumo jausmas arba labai stiprus ir tada sunkiau suvaldomas. Stiprūs jausmai kyla dėl įvairiausių priežasčių, tačiau - dažniausiai dėl nepatenkintų arba nepakankamai patenkintų vaiko poreikių, kurie skirtingais amžiaus tarpsniais yra skirtingi.
Vaikų agresijos priežastys: Vaikystėje pasireiškianti agresija dar anaiptol nereiškia, kad vaikui lemta tapti nusikaltėliu. Jei mažametis linkęs skriausti bendraamžius, jo elgesį veikiausiai stimuliuoja pyktis arba su asmenine erdve susiję dalykai. Gali būti, kad vaikas dėl kažko supykęs. Nesvarbu, ar iš jo atėmė žaisliuką, ar patempė už plaukų, jis sureaguoja, tačiau tiesiog nežino jokio nuosaikaus būdo, kaip išreikšti sukilusius jausmus, todėl nueina primityviausiu keliu - ima talžyti žaidimų draugą. Pamėginkite įsijausti į vaiko padėtį, ragina pediatrė Ari Brown.
Kadangi jūsų berniukas impulsyvus, jo emocijos perdėtai išreikštos, kaip teigiate, sunkiai sukaupia dėmesį pastovesnei veiklai, linkęs į agresyvoką elgesį, siūlyčiau pasikonsultuoti su specialistais.
Būna, kad ir tėvai įsivelia į konfliktus ir pradeda aiškintis tarpusavyje. Vertėtų įsidėmėti - vaikas mokosi ne vien iš žodžių, o daugiausia iš pavyzdžio. Jeigu mažylis ką tik išgirdo, kad muštis, stumdytis ir vadinti vienas kitą negražiais žodžiais negalima, o tėvai tuoj pat veliasi į konfliktą vieni su kitais… Tėvai tokias konfliktines vaikų situacijas turi priimti visiškai natūraliai - vaikai mokosi konkuruoti, dalytis, bendradarbiauti, derėtis. Ir tai jiems ne visada pavyksta, jie daro klaidų, prasiveržia emocijos, nesusitvardo ir t. t. Jeigu tėvai į tai pažiūrės kaip į mokymosi procesą - ir jų pačių vaiko, ir to kito konflikto dalyvio, tuomet ir vertins ramiai, be dramos.
Jei vaikas pradeda taip elgtis, tai rodo, kad jis susidomi kitais žmonėmis: mušimas, stumdymas ir žaisliukų atėminėjimas parodo, kad 1-3 metų vaikas ieško kontakto su kitais žmonėmis, tačiau neturi socialinių įgūdžių, priimtinų visuomenei. Jis neturi nei kalbinių gebėjimų, nei patirties, todėl užuot bendraamžiui pasakęs: „Labas. Ar galiu su tavimi pažaisti?“, jis parodo savo susidomėjimą gerai užvoždamas. Tiesa, vaikas iškart pamato, kad jo elgesys sulaukia reakcijos. Gali būti, kad net dviejų reakcijų - jūsų ir užgauto vaiko. 1-3 metų vaikams patinka kartoti tą patį elgesį ir įsitikinti, kad sulaukia vis tos pačios reakcijos. Jiems taip pat labai įdomu, kaip žmonės reaguoja įvairiose situacijose. Šiuo atveju mušimas patenkina jų smalsumą. Be to, 1-3 metų vaikai yra be galo egocentriški ir viską mato tik iš savo perspektyvos. Jie nesupranta, kad kiti žmonės gali jausti ne tą patį, ką jaučia jie. Jie galvoja: „Jei man smagu mušti, tai ir tau smagu gauti.“ Juos stebina tai, kad, jiems įkandus, pastūmus, trenkus, kitas apsiverkia.
Vaikai dažnai savo poreikių nesupranta, todėl negeba įvardinti. Po vaiko pykčiu dažnai slypi nuovargis, alkis, šaltis ir pan. Išmoktas elgesys. Tai reakcijų rodymo įprotis susiformavęs priklausomai nuo to kaip jo artima aplinka įprastai reaguoja į stipresnes emocijas (pyktį, liūdesį, nepasitenkinimą ir pan.) Jei į stiprią vaiko emociją atsakoma dar stipresne suaugusio emocija, vaikas to natūraliai mokosi. Jei vaiko emocijos paneigiamos, ar net už jas yra gėdinamas, vaikas išmoksta impulsus užgniaužti, bet tik iki tam tikros ribos. Susikaupusios, neįvardintos, nesuvoktos emocijos prasiveržia visa jėga ir dažnai pačiu netinkamiausiu metu. Dažna agresijos priežastis yra baimė ir nesaugumas. Kaip reaguojame į pavojų, lemia pirmaisiais gyvenimo metais (ne)įgytas saugumo jausmas.
Vaikai, pamatę, jog jų elgesys nebeiššaukia perdėto dėmesio, netenka intereso taip elgtis. Jei prieš einant pas draugus ar į žaidimų aikštelę vaiką perspėsite, kad tik pamatę, kad jis mušasi, stumdosi ar pan., iš karto eisite namo, ir taip tikrai padarysite, po kelių kartų elgesys turėtų keistis.
Kai vaikas kažkuo pasidalins, pasidžiaukite, o jei ne - tiesiog nekreipkite dėmesio. Vaikai dažnai priešinasi tam, ką mes pabrėžiame bei sureikšminame, ir mielai nepastebėdami perima teigiamą elgesį, jei jis pastiprinamas.
Vaikų agresijos priežastys: Vaikystėje pasireiškianti agresija dar anaiptol nereiškia, kad vaikui lemta tapti nusikaltėliu. Jei mažametis linkęs skriausti bendraamžius, jo elgesį veikiausiai stimuliuoja pyktis arba su asmenine erdve susiję dalykai. Gali būti, kad vaikas dėl kažko supykęs. Nesvarbu, ar iš jo atėmė žaisliuką, ar patempė už plaukų, jis sureaguoja, tačiau tiesiog nežino jokio nuosaikaus būdo, kaip išreikšti sukilusius jausmus, todėl nueina primityviausiu keliu - ima talžyti žaidimų draugą.
Kaip Reaguoti į Vaikų Agresiją?
Kadangi vaikas turi labai daug sužinoti ir išmokti apie žmones, jausmus, tinkamą bendravimą, tikriausiai puikiai suprantate, kad 1-3 metų vaikas to neišmoks per savaitę. Mokymasis nesimušti gali užtrukti. Tačiau galvokite apie tai taip: vaikas mokosi ne tik nesimušti. Jis mokosi tinkamai bendrauti ir su suaugusiaisiais, ir su bendraamžiais.
Reaguokite nedelsdami. Į agresyvų vaiko elgesį būtina sureaguoti tuojau pat. Jeigu nutarsite palaukti, vaikas gali suvis pamiršti, ką buvo iškrėtęs. Pasistenkite, kad vaikui būtų nesunku įsisąmoninti taisykles, kurias jam pateikiate, ir kad jis suprastų, kodėl privalo tų taisyklių laikytis. Pavyzdžiui, galite sakyti, kad žmonių mušti negalima, nes jiems skauda.
Nenusileiskite vaiko valiai. Neleiskite vaikui agresijos keliu pasiekti savo tikslą, pavyzdžiui, gauti norimą žaislą. Jei taip padarysite, vaikas supras, kad netinkamas elgesys gali padėti gauti tai, ko nori.
Paguoskite auką. Visų pirma, būtinai paguoskite nuo agresijos nukentėjusį vaiką, nurodo psichologė Eileen Kennedy-Moore. Taip pasielgdami pademonstruosite, kad agresija nėra tinkamas būdas atkreipti į save dėmesį.
Pripažinkite agresoriaus jausmus. Pasak E. Kennedy-Moore, pripažindami, kad suprantate, kokių jausmų vedinas vaikas pasielgė agresyviai, galite padėti jam nusiraminti. Galite paprasčiausiai pasakyti, kad žinote, kaip nesunku susinervinti, kai kas nors atima žaislą.
Pasiūlykite alternatyvinių sprendimų. Vystantis vaiko verbaliniams ir mąstymo gebėjimams, pasiūlykite efektyvesnių nei agresija būdų, kaip dorotis su neigiamomis emocijomis, sako E. Kennedy-Moore. Pavyzdžiui, jei kilus kivirčui dėl žaislo vaikas sudavė draugui, galite paklausti, kaip, jo manymu, tas draugas dabar jaučiasi, o tada pasiteirauti, argi nėra kitokio būdo gauti norimą žaislą. Jei pasistengsite įtraukti vaiką į alternatyvaus sprendimo paieškas, labai tikėtina, kad kitą kartą jis tą sprendimą įgyvendins.
Pastebėkite gerą elgesį. Šiukštu nepamirškite pagirti vaiko už gerą elgesį bendraujant su kitais vaikais, sako K. DeBord. Tarkim, pastebėję, kaip puikiai vaikas sutaria su draugu, galite pasakyti: „Šiandien taip gražiai žaidėte. Esu nepaprastai laiminga (-as), kai matau, kaip noriai daliniesi žaislais.“
Stebėkite bendravimą su draugais. Išryškėjus vaiko polinkiui į agresiją, privalote stebėti, kaip jis bendrauja su bendraamžiais, be to, tuojau pat įsikišti, jei randasi ženklų, bylojančių apie artėjantį agresyvaus elgesio epizodą. Griežtai sudrausminkite vaiką ir nusiųskite porai minučių pabūti vieną į tokią vietą, kurioje jis galės nusiraminti (namuose tikrai gali būti specialiai vaiko nusiraminimui skirta vieta, o jeigu esate ne namie, galite improvizuoti).
Nereaguokite agresyviai. Taisyklė „Agresija už agresiją“ baudžiant įžūlų vaiką tikrai nepasiteisina, todėl jokiu būdu nesielkite agresyviai. Vaikui trenkti arba įkąsti, kad žinotų, ką tai reiškia, tikrai negalima. Taip tik pasiūsite labai aiškią žinutę, kad galima mušti tik mažesnius ir silpnesnius už save.
Visų pirma, tėvai turėtų nepamiršti, kad agresyvus elgesys yra primityviausia frustracijos, pykčio ir noro kontroliuoti išraiška. Anot specialistų, ypač nerimauti dėl įžūlumo proveržių tikrai neverta. Reikalas tas, kad vaikui mokantis reikšti stiprius jausmus kalba ir gestais, agresijos apraiškų palaipsniui mąžta. Vis dėlto jei vaikas nenustoja būti agresyvus (ypač jei toks išlieka iki mokyklos), vertėtų pasikonsultuoti su psichologu.
Su sūneliu pažaiskite žaidimą, kurio metu žaidimo dalyviams (meškiukams, mašinytėms ar kitiems vaiko mėgstamiems žaislams) būtų smagu kažkuo pasidalinti. Mokykite dalintis savo elgesiu. Pavyzdžiui, duokite jam kokio skanumyno, kurį valgote, gabalėlį, šypsokitės ir sakykite: „Kaip man malonu su tavimi pasidalinti, kaip smagu valgyti kartu.“ Tik tiek, apie būtinybę dalintis vaikui neužsiminkite. Tikrai reikėtų to nesureikšminti, per dažnai nekartoti vaikui, kad jis turi dalintis.
Mažučių vaikų nuraminimui labai tinka pasisodinti juos ant kelių, prisispausti ir palaikyti rankeles. Pasikartojusiam tokiam elgesiui labai ramiai, be diskusijų įvykdote tai, ką buvote pažadėjusi. Tai gali būti ir nuvedimas į ramų kampelį, galima ten ramiai ir kartu su vaiku pabūti, kol vaikas apsipras. Svarbiausia apgalvoti vaikui nurimti labiausiai tinkančias priemones ir patiems reaguoti paprastai, be pykčio veide, be pakelto tono.
Jei vaikas pradeda taip elgtis, tai rodo, kad jis susidomi kitais žmonėmis: mušimas, stumdymas ir žaisliukų atėminėjimas parodo, kad 1-3 metų vaikas ieško kontakto su kitais žmonėmis, tačiau neturi socialinių įgūdžių, priimtinų visuomenei. Jis neturi nei kalbinių gebėjimų, nei patirties, todėl užuot bendraamžiui pasakęs: „Labas. Ar galiu su tavimi pažaisti?“, jis parodo savo susidomėjimą gerai užvoždamas. Tiesa, vaikas iškart pamato, kad jo elgesys sulaukia reakcijos.
Kada Reikėtų Sunerimti?
Vaikų agresijos priežastys: Vaikystėje pasireiškianti agresija dar anaiptol nereiškia, kad vaikui lemta tapti nusikaltėliu. Jei mažametis linkęs skriausti bendraamžius, jo elgesį veikiausiai stimuliuoja pyktis arba su asmenine erdve susiję dalykai. Gali būti, kad vaikas dėl kažko supykęs. Nesvarbu, ar iš jo atėmė žaisliuką, ar patempė už plaukų, jis sureaguoja, tačiau tiesiog nežino jokio nuosaikaus būdo, kaip išreikšti sukilusius jausmus, todėl nueina primityviausiu keliu - ima talžyti žaidimų draugą.
Vaikystėje vaikai mušasi. Šis faktas egzistuoja kaip fenomenas. Gyvename visuomenėje, kur smerkiamas ir baudžiamas ne tik fizinis, bet ir žodinis, psichologinis smurtas. Šiandieninis žmogus turi teisę būti neliečiamas. Vis tik gimstame su stipriai išreikšta instinktyviaja, nesukultūrinta mūsų dalimi. Vaikystė tokia, kokią ją matome ir suvokiame šiandien, egzistuoja visai neseniai. Mažiau nei prieš šimtą metų vaikystė buvo tikrai nesaugi, vaikui dažnai reikėjo tikraja žodžio prasme grumtis dėl savo išgyvenimo. Jei vaikas instinktyviai mušasi šiandien, tėvams, globėjams ar ugdytojams kyla reakcija panaši į šoką. Ypač jei jų vaikas kaukšteli kitam vaikui ar suaugusiam. Tai nepriimtina šiandieninėje kultūroje.
Vis dėlto jei vaikas nenustoja būti agresyvus (ypač jei toks išlieka iki mokyklos), vertėtų pasikonsultuoti su psichologu. Pirma, tėvai turėtų nepamiršti, kad agresyvus elgesys yra primityviausia frustracijos, pykčio ir noro kontroliuoti išraiška. Anot specialistų, ypač nerimauti dėl įžūlumo proveržių tikrai neverta. Reikalas tas, kad vaikui mokantis reikšti stiprius jausmus kalba ir gestais, agresijos apraiškų palaipsniui mąžta.
Nekenčiu jo, noriu skirtis, bet turiu vaiką
Jei vaikas, grįžęs iš darželio, pasiskundžia, kad jį sumušė Petriukas, tuomet reikia pasikalbėti su auklėtoja, o ne su Petriuko tėvais. Auklėtoja turi spręsti, ar reikia pasikviesti mušeikos tėvus, ir visiems aptarti susidariusią padėtį.
Jeigu mažyliai susimuša tėvų akivaizdoje, tarkime, nuėję į svečius, suaugusių reakcija turėtų būti vieninga - reikia įsikišti ir sustabdyti, nesvarbu, vaikas tavo ar ne. Reikia fiziškai atskirti vieną nuo kito, atsistoti tarp jų, pasakyti: „Stop, prašau liautis.” Antras žingsnis - nuraminti, išsiaiškinti, kas įvyko ir dėl ko dabar reikia kibti vienas kitam į atlapus. Aišku, abu mušeikos rėks vienas per kitą - „Ne aš, jis pirmas pradėjo.” Niekada nesužinosite, kaip viskas buvo iš tiesų, todėl net neverta žaisti detektyvų. Kad ir kuris pradėjo ir kuris kaltas, reikia aiškiai pasakyti, kad muštis bet kuriuo atveju negalima. Kad jie turi pasakyti tėvams, jog kažkas nepatiko, paprašyti pagalbos, jeigu susitarti nepavyko.
Kai sustabdome, nuraminame, patariame, kaip kitokiais būdais spręsti konfliktą, įvertiname, ar vaikai nurimo, juos galima vėl palikti vienus.
Kada kištis, o kada nesikišti į vaikų konfliktą, riba labai aiški - kai kažkuriam jų gresia pavojus. Jie gali sėdėti ir rėkti vienas ant kito, ginčydamiesi, kieno lėlė ar mašinytė. Bet jeigu matote, kad vienam kyla grėsmė, tylėti nebereikėtų, būtina tai sustabdyti.
Vaikas gali nesuvaldyti stipraus pykčio, nerimo, liūdesio, pavydo, kaltės, pasibjaurėjimo, net džiaugsmo ar kitų jausmų ir išreikšti juos nevaldomu elgesiu. Kita žinutė, kurią netinkamu elgesiu vaikas ir paauglys nesąmoningai praneša - „Aš augu“. Vaikui augant, keičiasi jo poreikiai ir jeigu jie nėra patenkinami, niekur nedingsta - vaikas siekia jam svarbių poreikių patenkinimo bet kokiais būdais.
Tėvai pastebi, kad jau išbandyti ir buvę veiksmingi būdai nebepadeda arba vieną kartą suveikia, o kitą kartą - ne. „Tėvų linijos“ ir programos „Big Brothers Big Sisters“ vadovė išskyrė pagrindines žinutes, ką problemiškai elgdamasis vaikas ir paauglys nori pasakyti. „Kai vaiką ar paauglį užplūsta labai stiprūs, intensyvūs jausmai, kurių jis dar nemoka saugiai suvaldyti, matome elgesį, kuris mus, suaugusius, gali neraminti, erzinti ar gąsdinti.
Vaikui augant, keičiasi jo poreikiai ir jeigu jie nėra patenkinami, niekur nedingsta - vaikas siekia jam svarbių poreikių patenkinimo bet kokiais būdais. Kūdikiai turi poreikį būti saugūs ir saugomi, bet dvimečiams-trimečiams šis poreikis pasitraukia į antrą planą - jie jau siekia savarankiškumo, nepriklausomybės, tyrinėjimo poreikių patenkinimo.
Keturmečiui-šešiamečiui irgi svarbūs saugumo ir savarankiškumo poreikiai, bet taip pat jiems svarbūs ir iniciatyvumo, savo gebėjimų ir galių atradimo poreikiai. Toliau augant vaikui, matome, kad pradinėse klasėse jam ypač svarbu jaustis priimtu ir sugebančiu, patirtį sėkmę, sulaukti svarbių suaugusiųjų pripažinimo ir palaikymo. O paauglystėje, prasidėjus keliui link suaugusiojo gyvenimo, ypač stiprūs vidiniai poreikiai tampa šie: savo tapatybės atradimas, savarankiškumas, priklausymas grupei, vertybių išsigryninimas, atsiskyrimas nuo tėvų.
Pasak J.Baltuškienės, vaikams augant ir žengiant į kitą etapą, labai svarbu peržiūrėti savo elgesį su jais: praplėsti ribas, keisti taisykles, suteikti vis daugiau savarankiškumo. Svarbu suprasti, kad kiekvienam vaikui perėjimas į kitą amžiaus tarpsnį irgi yra iššūkis ir nepaprastas etapas - vyksta pokyčiai jo viduje, atsiranda naujų pojūčių, poreikių, jausmų ir minčių, kurios gali kelti daug sumaišties.
„Nereikėtų tarsi užliūliuoti mažumu, nuo visko saugoti ir daryti tai, ką jau pats tikrai gali. Tuo lyg siunčiant vaikui žinutę: „Tu ir neauk, nereikia. Tik su mama ar tėčiu tau bus geriausia ir saugiausia“. Kita vertus, nereikėtų ir per aktyviai raginti eiti ir tik pačiam viską pasidaryti, nes jau yra didelis. Tai vaikui gali sukelti vienišumo jausmą, taip pat kad per anksti su savo problemomis liko vienas. Tinkamiausias reagavimas būtų kažkur per vidurį: „Suprantu, kaip jautiesi, bet tu gali pats, pabandyk“.
„Tėvų linijos“, kurioje nemokamai telefonu su profesionaliu psichologu galima pasitarti visais vaikų auklėjimo klausimais, vadovė taip pat pastebi, kad vaikai ir paaugliai gali problemiškai elgtis, kai jaučiasi nesaugūs santykyje su tėvais. Jaučiasi nepamatyti, nesulaukia nuoširdaus domėjimosi, kai bendraujama atidėjus visus rūpesčius bei darbus į šalį ir žiūrint vaikui į akis. Probleminį elgesį taip pat gali sukelti nepatenkinti baziniai poreikiai: alkis, troškulys, nuovargis, nuobodulys, prasta savijauta dėl ligos. Vis dėlto visuomet, nepriklausomai nuo to, kokia yra probleminio elgesio priežastis, J. Baltuškienė rekomenduoja pirmiausia vaikui ar paaugliui pasakyti, kad normalu taip jaustis ir padėti nusiraminti.
Gali padėti vaiko dėmesio nukreipimas, gilus pakvėpavimas, apkabinimas, erdvės suteikimas pabūti vienam. O nusiraminus labai svarbu grįžti prie tos situacijos, pasikalbėti, susitaikyti, atstatyti saugumą santykyje ir jeigu reikia, aptarti, koks vaiko elgesys buvo nepriimtinas ir kokio elgesio tikėtumėmės kitą kartą. Pavyzdžiui, „Suprantu, kad supykai, kai nebeleidau tau žaisti kompiuteriu, bet net supykęs negali spirti kitam. Kitą kartą labai stipriai patrepsėk, kad visas pyktis per kojas išeitų“.
Visų pirma, pademonstruojant tinkamą pavyzdį, t. y. patiems ramiai ir pamatuotai reaguojant į įžūlų vaiko elgesį, sako vaikų raidos specialistė Karen DeBord iš Šiaurės Karolinos universiteto. Reaguokite nedelsdami. Į agresyvų vaiko elgesį būtina sureaguoti tuojau pat. Jeigu nutarsite palaukti, vaikas gali suvis pamiršti, ką buvo iškrėtęs.
Svarbu suprasti, kad nėra blogų jausmų, yra tik blogos jausmų išraiškos priemonės. Tam, kad vaikas įgytų geras išraiškos priemones, kad vaiko agresija taptų geriau valdoma, jis yra to išmokomas, kaip ir visų kitų dalykų. Kai jis yra vyresnis, šešių, septynių metų, jis jau daug jausmų gali viduje išlaikyti, jam jau nereikia patrepsėjimų, jis jau turi mokėti pasakyti: „Aš labai supykau“, parodyti veido išraiška.
Vaikas mokosi ne tik nesimušti. Jis mokosi tinkamai bendrauti ir su suaugusiaisiais, ir su bendraamžiais. Apie agresiją paprastai susimąstoma tada, jei žaisdamas vaikas ima mušti, stumdyti ar netgi kandžioti bendraamžius, rašoma tinklalapyje parents.com. Šios įprastos agresyvaus elgesio apraiškos, kurias nesunku pastebėti, gali būti vaiko kova už nepriklausomybę, frustracijos išraiška ir nesėkmingas bandymas susivaldyti.
Toliau suminėtos kelios vaikų agresijos priežastys, kurias specialistai išskiria kaip dažniausiai pasitaikančias. Jie taip pat siūlo tam tikrus agresijos malšinimo metodus ir perspėja, kada dėl pernelyg įžūlaus vaiko elgesio derėtų sunerimti.
Vaikai nori priklausyti, būti matomi, pažinti šį pasaulį. Visgi 3-5 metų vaikai yra egocentriški, jie tik mokosi bendruomeniškumo. Ką vaikas ir paauglys siunčia tėvams, kai šaukia, mušasi, nesikalba, užsidaro savo kambaryje, keikiasi, įžeidinėja ar kitaip netinkamai elgiasi? „Vaikas ir paauglys dažniausiai elgiasi taip, kaip tuo metu jaučiasi. Gali būti mažo, vidutinio intensyvumo jausmas arba labai stiprus ir tada sunkiau suvaldomas. Stiprūs jausmai kyla dėl įvairiausių priežasčių, tačiau - dažniausiai dėl nepatenkintų arba nepakankamai patenkintų vaiko poreikių, kurie skirtingais amžiaus tarpsniais yra skirtingi.
Jei vaikas nenurimsta ir vis dar piktas, tai tada elgtis kaip su kūdikiu. Mama jį gali apkabinti, nuraminti, pasiūlyti pagalbą, pasakyti: „Aš matau, kad tau vis dar neramu, kad vis esi apimtas piktumo. Tai yra tikrai pagarbus santykis ir supratimas, kad jis be mūsų pagalbos nenurims. Jis neturi įrankių. Jei mes jį siųsim į kitą kambarį, jis turės vienas su savo piktumu kažką daryti. Tai jis turi jį visą prisiimti sau. Jei paaugliai darkosi prie stalo, gal ir galima juos išsiųsti į kitą kambarį. Bet mažiems vaikams reikia pagalbos susitvarkyti su dideliais jausmais.
Jei einate parke ir vaikas pribėgo ir trenkė nepažįstamai mergaitei, tai čia nėra kada labai suprasti. Kai pradedi galvoti ir bandyti suprasti, tai tada tikrai ta situacija truputį kitaip pasimato. Kartais laiko skyrimas vienai situacijai tikrai išlaisvina labai daug laiko. Nes tas supratimas padengia daug situacijų. Supratimas, į ką vaikas sureagavo ir kaip jis čia pasielgė. Tai padeda suprasti, kaip jis funkcionuoja, į ką jis sureaguoja, kokie yra jo reagavimo būdai.
Sakykite vaikui: „Skauda, kai tu muši kitą.“ Guoskite ir palaikykite „auką“. Skatinkite, kad skriaudžiamas vaikas išmoktų garsiai pasakyti „ne“, „negalima“, „baik“. Mokykite ieškoti alternatyvų. Kai vaikas trenkia, jis puikiai supranta, kad nori bendrauti. Jis nori pasakyti: „Einame žaisti“, „labas“, „pasislink“, „neimk mano žaisliuko“ ir pan. Niekada nepalikite vaikų vienų ir visą laiką juos stebėkite. Ypač būkite budrūs, jei įtariate, kad vienoje ar kitoje situacijoje vaikas gali trenkti / kąsti. Apskritai manoma, kad vaikų iki penkerių metų negalima palikti žaisti vienų - reikia nuolat stebėti ir padėti jiems komunikuoti. Jei matote, kad vaikas jau pakėlė ranką, sulaikykite ją ir pasakykite: „Sakyk Jonukui: „Labas.“ Jei pagaunate jau supykusio ranką, sakykite: „Neleisiu tau mušti Ievos.“
Išmokite numatyti vaiko elgesį. Kai kurie tėvai puikiai „pagauna“ vaiką norint „ant puoduko“, tačiau nestebi jo įdėmiai, kai jis bendrauja su kitais vaikais. Lygiai taip pat išmokstama pastebėti, kad vaikas gali trinktelėti kitam. Jei vaikas trenkė vieną kartą, tikriausiai trenks ir antrą. Būkite budrūs, kad galėtumėte jam padėti išmokti bendrauti kitaip.
Ieškokite aplinkybių, kuriose vaiko elgesys būtų tinkamas. Galbūt pastebėjote, kad vaikas ima muštis tam tikrose situacijose ar susitikęs tam tikrus vaikus. Galbūt jam geriau sekasi bendrauti su vienu vaiku, o ne didelėse grupėse. Galbūt jam geriau sekasi lauke, o ne patalpoje. Didesnė tikimybė, kad vaikas trenks, yra tada, kai jis pavargęs arba alkanas. Galbūt jam užtenka su kitu vaiku pabūti pusvalandį, o po jo jis praranda savikontrolę. Jeigu stebėsite savo vaiką ir / arba pasikalbėsite su tais, kurie su juo leidžia daug laiko, galėsite pastebėti, kada jam sekasi geriausiai.
Parinkite vaikui draugus, kurie nėra jautrūs draugo muštynėms, ir supratingus jų tėvus. Jeigu jūsų vaikas mokosi būti švelnus, patirsite mažiau streso ir bus daug lengviau, jei laiką leisite su „atsipūtusiais“, aktyviais vaikais, nekreipiančiais dėmesio į tai, kad jiems kažkas trinkteli.
Jei vaikas nesusivaldo ir trenkia keletą kartų iš eilės, geriausia būtų pasišalinti ir pabandyti kitą dieną.
- Darykite tai, ką norite, kad darytų jūsų vaikas. Dažnai nustembame, išsigąstame, susigėstame ar supykstame, kai mūsų mažylis šitaip pasielgia, kad įsikišame per šiurkščiai. Tai nusiunčia vaikui dvigubą signalą, be to, abu vaikai įsitempia ir jų reakciją paaštrėja (vienas labiau verkia, o kitam dar įdomiau).
- Sakykite vaikui: „Skauda, kai tu muši kitą.“
- Guoskite ir palaikykite „auką“. Skatinkite, kad skriaudžiamas vaikas išmoktų garsiai pasakyti „ne“, „negalima“, „baik“.
- Mokykite ieškoti alternatyvų. Kai vaikas trenkia, jis puikiai supranta, kad nori bendrauti. Jis nori pasakyti: „Einame žaisti“, „labas“, „pasislink“, „neimk mano žaisliuko“ ir pan.
- Niekada nepalikite vaikų vienų ir visą laiką juos stebėkite. Ypač būkite budrūs, jei įtariate, kad vienoje ar kitoje situacijoje vaikas gali trenkti / kąsti. Apskritai manoma, kad vaikų iki penkerių metų negalima palikti žaisti vienų - reikia nuolat stebėti ir padėti jiems komunikuoti. Jei matote, kad vaikas jau pakėlė ranką, sulaikykite ją ir pasakykite: „Sakyk Jonukui: „Labas.“ Jei pagaunate jau supykusio ranką, sakykite: „Neleisiu tau mušti Ievos.“
- Išmokite numatyti vaiko elgesį. Kai kurie tėvai puikiai „pagauna“ vaiką norint „ant puoduko“, tačiau nestebi jo įdėmiai, kai jis bendrauja su kitais vaikais. Lygiai taip pat išmokstama pastebėti, kad vaikas gali trinktelėti kitam. Jei vaikas trenkė vieną kartą, tikriausiai trenks ir antrą. Būkite budrūs, kad galėtumėte jam padėti išmokti bendrauti kitaip.
- Ieškokite aplinkybių, kuriose vaiko elgesys būtų tinkamas. Galbūt pastebėjote, kad vaikas ima muštis tam tikrose situacijose ar susitikęs tam tikrus vaikus. Galbūt jam geriau sekasi bendrauti su vienu vaiku, o ne didelėse grupėse. Galbūt jam geriau sekasi lauke, o ne patalpoje. Didesnė tikimybė, kad vaikas trenks, yra tada, kai jis pavargęs arba alkanas. Galbūt jam užtenka su kitu vaiku pabūti pusvalandį, o po jo jis praranda savikontrolę. Jeigu stebėsite savo vaiką ir / arba pasikalbėsite su tais, kurie su juo leidžia daug laiko, galėsite pastebėti, kada jam sekasi geriausiai.
- Parinkite vaikui draugus, kurie nėra jautrūs draugo muštynėms, ir supratingus jų tėvus. Jeigu jūsų vaikas mokosi būti švelnus, patirsite mažiau streso ir bus daug lengviau, jei laiką leisite su „atsipūtusiais“, aktyviais vaikais, nekreipiančiais dėmesio į tai, kad jiems kažkas trinkteli.
- Jei vaikas nesusivaldo ir trenkia keletą kartų iš eilės, geriausia būtų pasišalinti ir pabandyti kitą dieną.
