Šįkart juose taip pat netrūko staigmenų ir atvirų pasisakymų.
Sasekso kunigaikštienė Meghan Markle ir princas Harry laukia pirmojo proanūkio
Sasekso kunigaikštienė Meghan Markle (37 m.) ir princas Harry (34 m.) jau planuoja savo pirmagimio Archie krikštynų šventę. Jau aišku, kad gegužės 6-ąją gimusiam berniukui krikšto sakramentas bus suteiktas liepos mėnesį.
Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby, pasaulio anglikonų dvasinis lyderis, apeigas atliks ten pat, kur praėjusiais metais susituokė Meghan ir Harry. J.Welby tradiciškai pakrikštys Archie užpildamas ant galvos vandens iš Jordano upės.
Mažylio krikštynose dalyvaus visi karališkosios šeimos nariai, tačiau dėl intensyvaus grafiko ceremonijoje neišvysime karalienės Elizabeth II. Dėl tos pačios priežasties karalienė nedalyvavo ir 2018-ųjų liepos 9-ąją įvykusiose princo Louis krikštynose.
Rusijos gražuolė Oksana Vojevodina pasakojo apie meilę Malaizijos karaliui
Tituluota Rusijos gražuolė Oksana Vojevodina (25 m.) nusprendė papasakoti savo meilės su Malaizijos karaliumi Muhammadu V (49 m.) istoriją. Moteris sako, kad pirmą kartą susitikusi su dabar jau savo vyru ji netikėjo, kad jis toks įtakingas.
Lemiamas susitikimas įvyko 2017-aisiais. Tada modelis bendradarbiavo su garsiu juvelyru Jacobu Arabo, kuris, pasirodo, buvo karaliaus draugas. „Po vieno renginio nuėjome su Jacobu vakarieniauti, ten dalyvavo ir Muhammadas. Jis man prisistatė Malaizijos karaliumi. Maniau, kad jis juokauja, priėmiau tai kaip pokštą, tad pasakiau jam, kad aš - Maskvos karalienė“, - prisiminė moteris.
Oksana sako, kad tuomet ji žavėjosi jo bendravimu ir net nepastebėjo, kaip greitai prabėgo laikas būnant drauge. „Netrukus spaudoje perskaičiau, kad paskirtas karalius - mano naujasis pažįstamas. Supratau, kad tada jis man nemelavo“, - prisiminė ji.
Neseniai juodu susilaukė pirmagimio. Sūnus pakeitė jų gyvenimą. „Kai pradedi rūpintis daugiau nei savimi, supranti, kas yra šeima. Šeima ir vaikai yra gyvenimo prasmė“, - sakė Oksana.
Praėjusių metų vasarį Oksana ir Muhammadas V susituokė per iškilmingą ceremoniją Maskvoje. Prieš įvykstant vestuvėms Oksana priėmė islamo tikėjimą. Be to, sausio pradžioje paaiškėjo, kad vyras atsisakė karaliaus sosto. Priežastys nebuvo komentuojamos: daugelis įtarė, kad tokiam sprendimui įtakos turėjo santuoka su rusaite. Ištekėjusi už karaliaus Oksana negavo jokio titulo - karaliene gali tapti tik iš tos pačios šalies kilusi moteris.
Supermodelis Bar Refaeli laukiasi trečiosios atžalos
Lietuviškų šaknų turintis supermodelis Bar Refaeli (34 m.) su vyru Adi Ezrosu (44 m.) laukiasi trečiosios atžalos. „Manau, kad artimiausią dešimtmetį skirsiu tik savo šeimai. Augau didelėje šeimoje, kurioje buvome keturi vaikai. Tikiuosi, kad ir aš turėsiu didelę šeimą“, - neseniai sakė gražuolė. Su vyru B.Refaeli augina dvi atžalas - dukreles Liv (2 m.) ir Elle (1 m.).
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir jo žmona Jelena - oficialiuose vizituose
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis (41 m.) su žmona Jelena (41 m.) dalyvavo oficialiuose vizituose Prancūzijoje ir Vokietijoje. Paryžiuje pora praleido vieną dieną ir tęsė vizitą Vokietijoje. Kol V.Zelenskis ir E.Macronas sprendė svarbius politinius klausimus, pirmosios ponios turėjo laiko susipažinti. „Aš labai laiminga galėdama lydėti savo vyrą per dviejų dienų oficialų vizitą į Prancūziją ir Vokietiją.
Istorija apie Juozą Stepankevičių - kelininką ir muziejininką
ŠIMTMETIS - sėkmės istorija, kurią kūrė visi Lietuvos žmonės ir užsienyje gyvenantys lietuviai - mūsų seneliai, proseneliai, tėvai, mes. Daugelis savo šeimose turime dar gyvų prisiminimų apie signatarus, diplomatus, ūkininkus, partizanus, dvasininkus, sportininkus, mokytojus, Pasaulio teisuolius, Sąjūdžio dalyvius, mokslininkus ir savanorius.
Jau įpratome įsijungę televizorių matyti vaizdinę agitaciją, kurioje žinomi žmonės aiškina, kodėl švenčia Lietuvos atkūrimo šimtmetį. Šimtmetį švęsti turėtume ir todėl, kad Lietuvoje gyvena žmonės, dar dabar ranka perrašinėjantys ištraukas iš žurnalo „Karys“ ir atnešantys į redakciją, kad paskleistume žinią ir kuo daugiau žmonių žinotų apie nepriklausomos valstybės atkūrimo aplinkybes, kurie visą okupacijos laikotarpį po kruopelytę rinko Lietuvos istoriją, ją ranka aprašinėjo ir nešė į savo sukurtą muziejų, kad kada nors galėtų parodyti.
Toks žmogus yra vieviškis Juozas Stepankevičius, apie kurį daug rašyta, bet vis dar ne viskas pasakyta. Prie stendo apie Žemaičių plento tiesimą.
Jiezno kapinėse guli keturios Stepankevičių kartos, kurioms likimas lėmė mirti Lietuvoje. Bet daugelis tos giminės atšakų amžinam poilsiui atgulė Sibiro žemėje ar nežinomuose kapuose Lietuvoje. Kalti jie buvo dėl vienos nuodėmės - mylėjo savo gimtą šalį ir dirbo bei kūrė jai. Ir dabar, kai valstybinių įmonių vadovus krečia skandalai, J. Stepankevičius, visą gyvenimą dirbęs valstybinėje įmonėje, ramiai gyvena viename daugiabutyje. „Kai nesi gobšus, tai nieko nereikia bijoti“, - lėtakalbe šneka šiemet 85-erių metų jubiliejų švęsiantis buvęs ilgametis Kelių muziejaus direktorius.
„Jei kada kokį atliekamą pinigą turėjau, ne šeimai nešiau, bet pirkau muziejui eksponatus“. Tų eksponatų surinkta per 6 tūkst. Dabar jau pensininko dienas leidžiantis Juozas labiausiai nerimauja, kad, panaikinus VĮ „Automagistralė“, kuriai priklausė Kelių muziejus, jis nebūtų parduotas kokiam privatininkui. Pasak garsiojo kelininko ir muziejininko Juozo, surinkta unikali kelių technika įvairiuose aukcionuose kainuotų ne vieną milijoną, o pasipelnyti mėgstančių, atsakomybės neturinčių ar nesuprantančių, ką šalies istorijai reiškia muziejinės vertybės, žmonių mūsų šalyje vis dar apstu.
J. Stepankevičius - ne tas kelininkas, apie kuriuos dabar daug neigiamos informacijos viešojoje erdvėje. Jis - kelininkas, pokariu kelius tiesęs iš vietinės žaliavos - Kazokiškių karjero žvyro, sumaišyto su smala. Tokios darnos, kokia Lietuvoje buvo nuo Sąjūdžio laikų iki Nepriklausomybės įtvirtinimo, pavydėti, tikriausiai, galėtų bet kuri pasaulio šalis.
J. Stepankevičius prisimena pirmuosius Sąjūdžio kūrimosi laikus. Jis tuo metu dirbo Vievio kelių statybos valdybos (KSV6) viršininku. Įmonė tiesiogiai pavaldi buvo Automobilių transporto ir plentų ministerijai. Ministru 1987 metais paskirtas buvo Petras Makrickas. „Tvarka tuo metu jau buvo ne rusiška, o patriotiška“,- prisimena Juozas, todėl ministerijoje paslapčia buvo įkurtas Sąjūdis, kuris ministerijai pavaldžioms įmonėms nurodymus davė. Taip 1989 metais rugpjūčio 23 dieną į Baltijos kelią tarp daugybės nuosavų automobilių išvažiavo ir keli pilni žmonių Kelių statybos valdybos autobusai.
J. Stepankevičius prisimena to meto žmonių vienybę: vieni kitus praleido kelyje, kas dėl uždarytos geležinkelio pervažos nespėjo į vieviškiams skirtą kelio atkarpą, čia pat degino žvakutes. Kelių valdybos autobusų vairuotojai žinojo pervažų apvažiavimus, todėl visi kelininkai savo vietoje buvo laiku ir tvirtai laikėsi susikibę už rankų.
J. Stepankevičius šiais metais dalyvavo Sausio 13-osios minėjime Seime ir kaip brangiausią relikviją saugo neužmirštuolės žiedelį, kuris jam buvo įteiktas kaip iniciatyvos „Aš prisimenu, kodėl esame laisvi“ relikvija. Jokių kitų apdovanojimų už Lietuvos laisvės gynimą, išskyrus Lietuvos Sąjūdžio padėkos raštą, pasirašytą V. Landsbergio, Juozas neturi. Jis visą kovos dėl nepriklausomybės laikotarpį dirbo Kelių statybos valdybos viršininku, budėjo prie telefono ir vykdė Sąjūdžio įsakymus. 1991 metų sausio mėnesį į Vilnių išvažiavusi buvo visa Kelių valdybos sunkioji technika ir dauguma Valdyboje dirbusių žmonių.
Ir dabar, kai švenčiant atkurtos valstybės šimtmetį ne vienas veikėjas, o dažniausiai įvairios žiniasklaidos atstovai žodį komunistas taria kaip keiksmažodį, Juozas negali suprasti, ar jie istorijos nežino, ar specialiai žmones kiršina. Kai Juozui pasiūlė Kelių valdybos viršininko pareigas, o jas gauti galėjo tik įstojęs į Komunistų partiją, patarimo klausti jis nuvažiavęs pas mamą. Mama jam pasakiusi: „Tu būk geras žmonėms ir teisingas, tada gerai bus ir žmonėms, ir Lietuvai“.
Juozo narystė komunistų partijoje netrukdė jam krikštyti vaikų, laiminti jų santuokas bažnyčioje. Juozas sako pritariantis signataro Bronislovo Genzelio minčiai, jei kas nors nori nuvertinti Lietuvai kūrusius žmones okupacijos metu, tegul dabar švenčia ne atkurtos Lietuvos šimtmetį, o penkiasdešimtmetį.
Iš kur ir kada jie Jiezno apylinkėse apsigyveno, giminės medį kuriantys Stepankevičiai nežino. Jiezno kapinėse palaidotas Juozo prosenelis, valsčiaus viršaitis Kazys Stepankevičius. Vėliau visus kelių kartų Stepankevičių vaikus kaimynai kaziukais vadindavę. Didelėje Kazio šeimoje tarp aštuonių vaikų augo ir Juozo senelis Aleksas Stepankevičius. Jis buvo ūkininkas, taip pat užauginęs aštuonis vaikus: penkis sūnus ir tris dukras. Keturi Alekso sūnūs buvo Lietuvos šauliai, o jauniausias, Bolius, Juozo tėvas, dirbo Jiezno viršaičio sekretoriumi. Boleslovas į žmonas paėmė jauną ir labai gražią našlę Marytę. Jiems gimė sūnus Juozas (mūsų herojus) ir dvi dukros - Bronė ir Natalija. Pirmosiomis karo dienomis vokiečiai nušovė Juozo tėvą Boleslovą. Nušovė be priežasties: vokiečių buvęs įsakymas už du nušautus vokiečius, nušauti 400 Lietuvos gyventojų. Žydus šaudė vėliau. O pirmosiomis karo dienomis šaudė visus, nerinkdami tautybės, kas nesuspėjo pasislėpti. Juo-zo tėvą išsivarė naktį - nepadėjo motinos verksmas, kad maži vaikai, kad ir jiems nepatinka Rusijos okupacija.
Pergyventas karas ramybės Stepankevičiams neatnešė. Dėdės, tėvo broliai, buvę šauliai: Jonas ir Petras, išvežti buvo į Sibirą ir ten pasiliko amžino įšalo žemėje. Dėdė Adomas buvo tremtyje, grįžęs iš tremties vėl buvo nuteistas ir kalėjime mirė. Iš Sibiro grįžo tik dėdė Antanas, kuriam nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje, todėl jis slapstėsi Kaune. Juozas prisiminė, kaip dėdė paprašęs jo slapta parodyti gimtinę. Galėjo pasiimti valdišką mašiną ir dėdę apvežiojo jo prabėgiotais keleliais, išklausė jo monologą, kur koks namelis buvęs, kur ir kada jis vaikščiojęs, kur išdykavęs, o kur rimtai dirbęs. Dėdė vis prašęs važiuoti lėtai, kad viską galėtų pamatyti. Iš mašinos išlipti bijojęs, kad vėl neareštuotų.
Juozo mamos su trimis vaikais bolševikai nelietė. Gal gelbėjo mamos pirmoji pavardė, gal tai, kad šeima nukentėjo nuo vokiečių. 1952 metais Juozas, baigęs Alytaus vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno politechnikos instituto Hidrotechnikos fakultetą. Jam ir su juo kartu stojusiems dar šešiems alytiškiams buvo pasiūlyta kelių statybos specialybė. Nuo 1957 metų Juozas pradėjo savo kelių statybininko karjerą: praktikos metu atlikti jo darbai visada įvertinti buvo gerai, pagal jo diplominį darbą buvo atliktas gatvės remontas. Juozo vadovaujami kelininkai tiesė autostradas Vilnius-Klaipėda, Vilnius-Panevėžys.
1994 metais Juozas atsisakė direktoriaus pareigų ir savo kelininko patirtį pritaikė muziejininko darbui. Rankomis dar prieš Sąjūdžio laikus siūta trispalvė vėliavėlė visai išblukusi, bet viena iš brangiausių muziejaus eksponatų. Vienas iš svarbių muziejininko prisiminimų yra apie iš Alytaus kelių valdybos gautą 1955 metų gamybos gudronatorių (kelių mašina skystoms šaltoms arba karštoms bituminėms ir degutinėms rišamosioms medžiagoms gabenti ir paskleisti lygiu sluoksniu). Su tuo įrenginiu visą savo laiką dirbo vienas žmogus, kuris atvažiavo į muziejų aplankyti savo mašinos ir atsivežė visą giminę. Žmogus, atsigulęs ant to įrenginio, išliejęs ilgą monologą, kad ta mašina buvusi visas jo gyvenimas: joje jis dirbo, valgė, joje pradėti buvo jo vaikai, nes pokariu nebuvo komandiruočių, o žmogus dirbo visoje Lietuvoje ir gyveno tame traktoriuje.
Juozas su žmona Genovaite užaugino 3 vaikus: Audronė, baigusi Muzikos ir teatro akademiją, vadovauja Vievio kultūros centrui, sūnus Aidas, baigęs tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar A. Stulginskio universitetas), dirba girininku, dukra Daiva, baigusi Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas), dirba vienoje statybos bendrovėje. Juozas su Genovaite susilaukė 8 anūkų ir vieno proanūkio.
Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo kovos
1918 m. 1914 m. kilęs Pirmasis pasaulinis karas Lietuvą pavertė kovų lauku. Apie 200 000 lietuvių atsidūrė Rusijoje. 1915 m., kai vokiečių kariuomenė pradėjo savo didįjį puolimą ir užėmė visą Lietuvą, lietuviai jau buvo pasirengę valstybės atkūrimo darbams - tiek Lietuvoje, tiek svetur gyvenusieji organizavosi bendromis jėgomis gintis nuo vargo, kovoti dėl laisvos Lietuvos.
1917 m. bolševikų sukilimas Rusijoje tik paspartino Lietuvos atkūrimo procesą. Lietuviai kariai pradėjo steigti savo komitetus, susibūrė į lietuvių karininkų (karių) sąjungą. Sąjūdis apėmė beveik visus lietuvių karius, o jų tuo metu Rusijoje buvo apie 25-30 tūkstančių. 1917 m. vasarą Petrapilyje įvyko du svarbūs įvykiai: lietuvių tremtinių Seimas (1917 m. gegužės 27- birželio 13 d.) ir lietuvių karių atstovų suvažiavimas (1917 m. gegužės 25-29 d.).
Kai 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, Lietuvą valdė vokiečiai. Nepriklausomybės Akto paskelbimą Lietuvos žmonės sutiko su džiaugsmu, bet slėpė entuziazmą, nes prisibijojo griežtos okupacinės valdžios - vokiečiai dar tikėjo savo pergale kare. Laisvę lietuviai turėjo atkovoti ginklu. Daugelis mūsų karių iš Rusijos į tėvynę sugrįžo 1918 m. vasarą ir rudenį. Pradėta rūpintis kariuomenės organizavimu ir apginklavimu. Lapkričio 11 d. susidarė pirmoji Lietuvos vyriausybė. Pirmuoju ministru pirmininku ir krašto apsaugos ministru tapo prof. Augustinas Voldemaras. Lapkričio 23 d. jis išleido pirmą įsakymą Krašto apsaugos ministerijai, t.y. Lietuvos kariuomenei.
Lietuvai užimti bolševikai sudarė Pskovo diviziją, ji priklausė Šiaurės-Vakarų armijai. Divizija formuota Pskovo apylinkėse, joje buvo 6-7 tūkst. 1918 m. gruodžio viduryje divizija buvo dislokuota Daugpilyje. Gruodžio 22-23 d. ji užėmė Zarasus, Vildžius, Švenčionis ir Uteną. Į šiaurę nuo šios divizijos veikė vadinamoji internacionalinė divizija Latvijai užimti. Pietuose, Molodečno ir Gardino kryptimi, veikė 17-oji šaulių divizija. Pskovo divizijai buvo įsakyta žygiuoti į Vilnių, o Internacionalinė divizija buvo nukreipta per Rokiškį, Radviliškį, Šiaulius į Žemaitiją. Taigi Vilnių puolė gana didelės jėgos, atakuota koncentruotai, 1919 m. sausio 5-6 d. miestas buvo užimtas.
1918 m. gruodžio 24 d. Naujoji vyriausybė tuoj išleido atsišaukimą į tautą, piliečius kvietė stoti į krašto apsaugą ir nustatė sąlygas į kariuomenę stojantiems savanoriams. Dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių Vyriausybė ir kariuomenės vadovybė 1918 m. gruodžio 31 d.-1919 m. sausio 2 d. persikėlė į Kauną. Nors 1919 m. sausio 5 d. 1919 m. sausio 15 d. kariuomenėje jau buvo apie 3000 savanorių ir šis skaičius sparčiai augo. Kauno mieste ir priemiesčiuose susirinko daug kariuomenės dalinių ir beveik visos karo technikos kariuomenės dalys. Be to, kariuomenės vienetai dar steigėsi Alytuje (1 pėstininkų pulkas, nuo 1918 m. gruodžio 18 d.), Kėdainiuose (iš Panevėžio persikėlęs Panevėžio atskirasis batalionas), Tauragėje (žemaičių batalionas), Marijampolėje (1 atsargos batalionas), Raseiniuose (3 pėstininkų pulkas), Gardine ir Kaune (gudų kariuomenės dalys). Vėliau, išvadavus nuo priešų Šiaulius ir Ukmergę, Šiauliuose buvo suformuotas Šiaulių batalionas, Ukmergėje - Ukmergės batalionas. 1919 m. kovo 5 d. buvo pašaukti pirmieji naujokai - gimusieji 1897 ir 1898 metais. Naujokų ėmimas tęsėsi iki 1919 m. rudens, nes trūko ginklų ir aprangos.
Vasario 7 d. Likviduojant prasidėjusią Kauno apsuptį, paminėtinos pergale pasibaigusios kautynės prie Kėdainių (1919 m. vasario 7-8 d.) prie Jiezno (vasario 10 ir 13 d.) ir Alytaus (naktį iš vasario 12 į 13 d. ir 15 d.). Jose prieš bolševikus kovota drauge su vokiečiais. Lietuviai ruošėsi tolesnei kovai, tačiau labai trūko karininkų. Iš pradžių manyta, kad jų turėtų pakakti 800-1000, bet ir tiek nebuvo. Tam 1919 m. kovo 8 d. Vasario pabaigoje-kovo pradžioje vokiečiai Žemaitijoje ir Latvijoje pradėjo puolimą. Vėliau prie Radviliškio ir Šeduvos prisijungė iš Kauno atvykusios lietuvių kariuomenės dalys. Vokiečiams pradėjus pulti (vasario 27 d. prie Telšių ir Luokės) bolševikai panikuodami pasitraukė. Kovo 2 d. prie Tirkšlių ir Mažeikių buvo sumuštas bolševikų 39 šaulių pulkas. Vokiečiai puolė toliau, bolševikai traukėsi menkai priešindamiesi. Kovo 12-15 d. užimti Kuršėnai, Šiauliai, Radviliškis ir Šeduva. Tuo metu Latvijoje vokiečiai puldami pasiekė Rygą, čia dalyvavo ir vos kelių kuopų Latvijos kariuomenė. Per šį puolimą žuvo jų karininkas O.
Iki 1919 m. balandžio pabaigos Lietuvos kariuomenė vado neturėjo. Šias pareigas ėjo krašto apsaugos ministras, jį pavaduodavo kariuomenės štabo viršininkas. Kovoms su bolševikais intensyvėjant kilo būtinybė turėti kariuomenės vadą arba vyriausią karo vadą, kaip tuo laiku buvo įprasta vadinti. Vyriausiu karo vadu buvo paskirtas gen. Silvestras Žukauskas, lietuvis, buvęs rusų armijos generolas. Į Vilnių jis atvyko iš Ukrainos 1918 m. pabaigoje, pasisiūlė tarnauti Lietuvai ir buvo priimtas - paskirtas krašto apsaugos viceministru vietoj neiniciatyvaus gen. K. 1919 m. balandžio 26 d. gen. S. Žukauskas buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės štabo viršininku, kiek vėliau - vyriausiu karo vadu. Gen. S. Žukausko nuopelnai Lietuvai labai dideli. Keturis kartus jis buvo skiriamas kariuomenės vadu. Tapęs vyriausiu kariuomenės vadu S. Žukauskas tuojau pradėjo teikti kariuomenę kovai su bolševikais. Tuo metu Lietuvoje jie jau turėjo 18 pėstininkų pulkų, 3 atskirus batalionus, 5 atskiras specialiasias rinktines ir keletą raitelių pulkų. Lietuviai prieš juos galėjo pasiųsti net daugiau kaip 5000 kovotojų. Gegužės 3 d. Lietuvos kariuomenė drauge su vienu vokiečių ir saksų savanorių batalionu užėmė Ukmergę, gegužės 7 d., kai K. Dragunevičiaus vadovaujama atskira lietuvių rinktinė užėmė Širvintas ir susitiko su lenkais, o gegužės 9 d. drauge su lenkais užėmė Giedraičius. Gegužės 18 d. pergrupuota Lie...
Lietuvos nepriklausomybės kovos #1 dalis | Lithuanian war of independence #1 Part | Eng subtitles
Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno palikimas
Nepriklausomybės Akto signataro J.Šerno tėvų sodyba jo gimtinėje Biržų rajone, Jasiškių kaime, stovi tuščia. Prieš dešimtmetį, laukiant atvykstančių signataro palikuonių, gyvenamasis namas savivaldybės lėšomis buvo sutvarkytas: lentelės nudažytos, stogas uždengtas skarda. Dabar J.Šerno tėviškė priklauso giminaičiams, bet jie sodyba nesirūpina. Seniūnija į privačią valdą negali brautis, tik aplink gyvenamąjį namą vasarą nupjauna žolę.
Dėl to labai apgailestauja signataro giminės istorija besidomintis ir jos peripetijas narpliojantis Nemunėlio Radviliškio mokyklos mokytojas Manfredas Bridžius. Jis mus palydėjo iki reformatų bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas signataras. Aplankėme ir J.Šerno amžinojo poilsio vietą Nemunėlio Radviliškio kapinėse. Čia laidojami ir katalikų, ir evangelikų reformatų tikėjimo vietos gyventojai. Tik jie atgulę skirtingose kapinių pusėse. Evangelikų reformatų kapinių pusėje paminklai kuklūs, jų nepuošia krucifiksai. Bet net ir M.Bridžius negalėjo paaiškinti, kodėl signataras J.Šernas palaidotas priešingai nei kiti evangelikai reformatai - jam skirtas paminklinis kryžius atsuktas į kitą pusę.
M.Bridžius mums priminė painią J.Šerno giminės istoriją. Jis pasakojo, kad būsimojo signataro tėvai buvo ūkininkai, augino 5 vaikus. Į mokslus išleido Jokūbą ir Adomą. J.Šernas baigė teisės studijas, o A.Šernas tapo reformatų kunigu, jis buvo gabus kalboms, laisvai kalbėjo hebrajų ir graikų kalbomis.
Po mokslų J.Šernas apsigyveno Vilniuje, aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime. Apie 1915 metus jis susituokė su Kleofa Florentina Brijūnaite. Pora susilaukė dukters Irenos, bet išsiskyrė. Buvusi sutuoktinė, tėvo globai palikusi mergaitę, išvyko į Ameriką. Po poros metų J.Šernas susituokė su žydų tautybės prancūze rašytoja Vera Fainberg ir netrukus jau sūpavo sūnų Jokūbą Bernardą. Berniukui sulaukus vienerių metų, jo tėvas signataras J.Šernas po sunkios ligos mirė Kaune. Jam buvo 38 metai.
Senieji vietos gyventojai prisimena pasakojimus, kad karstas su J.Šerno palaikais buvo traukiniu atvežtas į Biržus. Geležinkelio stotyje jį perkėlė į arklio traukiamą vežimą ir nugabeno į gimtinę. Signataro sutuoktinė nuo Biržų iki Nemunėlio Radviliškio, maždaug 30 kilometrų, paskui vežimą su karstu prastu keliu ėjo pėsčiomis.
„Po vyro mirties V. Fainberg Šernienė išvyko į Prancūziją, savo sūnų palikusi jo dėdei kunigui A. Šernui. Įsikūrusi Prancūzijoje našlė sūnų pasiėmė su savimi. Vera ištekėjo antrą kartą, išleido kelias knygas lietuvių tautosakos motyvais“, - pasakojo M. Bridžius.
Nuo to laiko berniuko ryšys su gimtine nutrūko. Jo motina Lietuvoje taip pat daugiau nesilankė. Prancūzijoje Jokūbas Bernardas pasivadino Jacquesu Sernu. Antrojo pasaulinio karo metais Jacquesas artimai draugavo su viena prancūzaite, bet už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime gestapas lietuvį suėmė ir įkalino Buchenvaldo koncentracijos stovykloje. Po 2 metų išlaisvintas, jis grįžo į Paryžių. Vyras pradėjo dirbti žurnalistu, rašė apie Niurnbergo teismą. Deja, jo sveikata sušlubavo, todėl šį istorinį procesą jis stebėjo 15 dienų. Apie Niurnbergo bylą Jacques'as parašė tris straipsnius. Po karo prasidėjo svaigi jo, kaip aktoriaus karjera. Kine jis debiutavo 1947 metais prancūzų filme "Veidrodis" su Jeanu Gabenu. J.Sernas filmavosi Prancūzijoje, Italijoje, buvo gerai žinomas Holivude. Jam teko filmuotis su pirmo ryškumo žvaigždėmis: Brigitte Bardot, Henry Fonda, Eva Gardner, Nathalie Wood, Rocku Hadsonu, Fredu Astaire. 1955 metais Jacques'as susituokė su aktore Maria Stella Signori. Po dviejų metų jiedu susilaukė dukters Francesos. Tačiau žavus lietuvis, moterų numylėtinis po daugelio metų atskleidė vieną svarbią savo gyvenimo paslaptį. Kai jį įkalino, jaunystės mylimoji prancūzaitė laukėsi jų vaiko, bet apie būsimą atžalą nespėjo pasakyti. Taip vyras net 40 metų nežinojo turįs dukrą Dominyką.
M.Bridžius pasakojo, kad signataro sūnus J.Sernas apie savo nesantuokinę dukrą sužinojo, kai jai jau buvo 40 metų. Aktoriaus anūkui Mathieu tuo metu buvo vieneri metai.
Apie 2004 metais Lietuvoje viešėjusius Nepriklausomybės Akto signataro giminaičius mums papasakojo Nemunėlio Radviliškyje gyvenanti J.Šerno sesers Elžbietos anūkė Danutė Kubilienė. Kitąmet 90 metų jubiliejų švęsianti moteris yra bendraamžė su Italijoje gyvenančiu signataro sūnumi aktoriumi J.Sernu. Anuomet biržiečiai baiminosi, kad, atvykus Jacquesui, jo dukrai Dominykai ir anūkui Mathieu Fraioli, susikalbėti trukdys kalbos barjeras. Bet paaiškėjo, kad M.Fraioli buvo studijavęs Maskvoje ir vėliau vedęs rusaitę, todėl laisvai kalba rusiškai. Garsų aktorių sužavėjo jo tėvo - signataro, teisininko, visuomenės veikėjo ir žurnalisto - gyvenimas, ir jis užsidegė idėja kitą kartą atvažiuoti su garsiais prancūzais aktoriais, kad sukurtų filmą apie J.Šerno nepriklausomybės siekį.
D.Kubilienė pasakojo, kad kurį laiką užsienyje gyvenantys giminaičiai laikėsi pažado tęsti užsimezgusį bendravimą. M.Fraioli į Lietuvą siųsdavo šventinius sveikinimus, į savo vestuves buvo pakvietęs D.Kubilienės vaikus. Iš Paryžiaus grįžusi jos dukra Daiva Janonienė pasakojo, kad vestuvėse dalyvavo nemažai garsių aktorių, tarp jų - buvusi rusų aktoriaus, poeto, muzikanto Vladimiro Vysockio žmona Marina Vladi. Vėliau laiškai iš Prancūzijos ateidavo vis rečiau, kol susirašinėjimas visai nutrūko. Filmas taip ir liko nesukurtas.
57 metus pradinių klasių mokytoja dirbusi moteris D.Kubilienė prisimena pasakojimus, kad abi signataro J.Šerno žmonos buvo gražuolės. „Kodėl Jokūbas į Ameriką išsiuntė savo pirmąją žmoną, giminėje niekas tiksliai nežinojo. Tik sklandė kalbos, kad jų šeimoje įvyko kažkoks negražumas“, - sakė D.Kubilienė.
D.Kubilienė dabar dienas leidžia namuose skaitydama knygas. Kai svečiavomės jos namuose, pensininkė skaitė išleistą prisiminimų rinkinį apie kitą garsią giminaitę - rašytoją Jurgą Ivanauskaitę. Jos motina yra D.Kubilienės tėvo pusseserė. Į prisiminimus nugrimzdusi moteris papasakojo, kaip prieš daugelį metų ji nuėjo aplankyti J.Šerno brolio liuteronų kunigo Adomo žmonos Zuzanos. „Tetulytė lauke sėdėjo apsirengusi ilgą baltą drobinę suknelę, ant galvos užsidėjusi prašmatnią skrybėlaitę. Rankoje ji laikė žurnalą. Tik priėjusi arčiau supratau, kad ji snaudžia. Man pasilabinus, tetulytė atmerkė akis ir ištarė: „Kaip nuobodu gyventi.“ Dabar ir aš galiu tą patį pasakyti“, - tvirtino pašnekovė.
Prieš 2 metus D.Kubilienė leidosi į smagią tolimą kelionę. Šveicarijoje, Ženevos mieste, gyvenantis jos anūkas močiutę pakvietė aplankyti neseniai gimusio jos proanūkio. „Pradėjus ruoštis kelionei, pasipylė skambučiai: „Ar tau nebus per sunku, ar tu nepavargsi?“ Aš jiems atšaudavau, kad jei paskaus kojos, jie mane galės panešti“, - juokėsi Nemunėlio Radviliškio gyventoja. Į svečią šalį nuvykusiai D.Kubilienei giminaičiai surengė ekskursiją ne tik po Šveicariją, bet nuvežė ir į Pietų Prancūziją. „Sėdėjau mašinos priekyje kaip kokia ponia ir tik spėjau dairytis, nes visi vienas per kitą šaukė: „Žiūrėk - šioje pusėje Alpių kalnai, kitoje - Viduržemio jūra“, - įspūdžiais dalijosi senolė. D.Kubilienė visada norėjo keliauti, tačiau dirbo, augino 4 vaikus, todėl ekskursijoms neturėjo laiko. Sovietiniais metais ji aplankė Maskvą, Leningradą, viešėjo Estijoje. Pensininkė prasitarė, kad yra vietų, kurias dar norėtų pamatyti.
M.Bridžiaus rūpesčiu buvusiame mokyklos bendrabutyje įrengtas signatarui J.Šernui skirtas muziejus. Jo ekspozicijoje - daug šeimos nuotraukų, kunigo A.Šerno rankraščiai, knygos. Muziejininkas surinkęs kone visus laikraščių straipsnius, kuriuose rašoma apie Šernų giminę, taip pat padėta knyga apie kitą garsų šios giminės atstovą, buvusį Medininkų pasienio posto muitininką, po „omonininkų“ užpuolimo gyvą išlikusį Tomą Šerną. Jis yra J.Šerno sesers Marijos proanūkis. Pedagogas atverčia ir Balio Sruogos knygą „Dievų miškas“. Joje rašoma apie bambizą iš Biržų Joną. Tai - signataro J.Šerno sūnėnas Jonas, į konclagerį pakliuvęs vietoj savo brolio profesoriaus Jokūbo ir kalėjęs kartu su rašytoju. Knygoje rašoma, kaip Jonas Štuthofe virdavo cukrinę - naminukę. M.Bridžius sakė, kad būtent J.Šernas išgelbėjo ir B.Sruogos knygos „Dievų miškas“ rankraščius. Išsekęs rašytojas juos norėjo palikti pakely, bet kuprinę su prirašytais lapais paėmė nešti biržietis.
Biografija
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jokūbas Šernas gimė 1888 m. birželio 14 d. Jasiškių kaime (dab. Biržų r.). Baigęs Nemunėlio Radviliškio pradinę mokyklą, mokėsi privačiai, vėliau - Slucko (Baltarusija) klasikinėje ir Dorpato (Tartu, Estija) privačioje gimnazijose. Studijavo Peterburgo universiteto Teisės fakultete. Studijų metais aktyviai dalyvavo Peterburgo lietuvių studentų kultūrinėje veikloje, vienerius metus vadovavo studentų būreliui, kuris tyrinėjo lietuvių kultūrą. Baigęs studijas, J.Šernas parvyko į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Bendradarbiavo spaudoje, redagavo „Lietuvos žinias“, dalyvavo lietuvių kultūrinių, švietimo ir visuomeninių draugijų veikloje. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. Kartu su J.Basanavičiumi, A.Smetona, S.Kairiu, A.Stulginskiu, J.Vileišiu ir kitais aktyviais lietuvių visuomenės atstovais svarstė Lietuvos politinės ateities perspektyvas. J.Šernas dalyvavo 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje surengtoje Lietuvių konferencijoje. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Kartu su kitais Tarybos nariais 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Su Lietuvos Tarybos delegacija J.Šernas vyko į Berlyną, kur 1918 m. spalio 20 d. susitiko su Vokietijos kancleriu M. von Badenu. Tarybos nariai gavo Vokietijos pritarimą, kad jie patys gali nuspręsti Lietuvos politinę santvarką, sudaryti vyriausybę ir nustatyti santykius su kaimyninėmis šalimis. 1919 m. balandžio-spalio mėn. dirbusiame M.Sleževičiaus sudarytame ministrų kabinete J.Šernas buvo ministru „be portfelio“. J.Šernas vadovavo Prekybos ir pramonės bankui. Priklausė Tautos pažangos partijai. Dalyvavo evangelikų reformatų bažnyčios veikloje - kasmet vykdavo į Sinodo susirinkimus, skatino ir lėšomis rėmė tikinčiųjų kultūrinį bei visuomeninį darbą. J.Šernas mirė 1926 m. liepos 31 d. Kaune.
