Miegas - ypatinga organizmo būsena, labai svarbi normaliai kūdikio raidai ir pažintinei veiklai. Miegas - labai aktyvus procesas, kai sutvarkomos visos nervų sistemos funkcijos, ir organizmas paruošiamas aktyviai veiklai - būdravimui. Miegas nėra vienodas, monotoniškas procesas. Jame skiriamos dvi fazės - lėtasis (gilusis) ir aktyvusis miegas. Aktyviojo miego metu pastebimi greiti vaiko akių judesiai, nors vokai užmerkti, trūkčioja veidelis, galūnės, kūdikis niurna, verkšlena, vyresni gali šnekėti. Vaisius fiziologinės miego struktūros dar neturi. Apie 28-30 savaitę atsiranda miego fazių užuomazgos. Naujagimis miega apie 16 valandų, apie pusę jo miego sudaro aktyvusis miegas. Vėliau pamažu aktyviojo miego laikas trumpėja, suaugusiojo jis sudaro apie 1/5 miego laiko. Be to, naujagimių miegas gali prasidėti iš karto aktyviuoju miegu (paprastai miegas prasideda lėtojo, gilaus miego faze), todėl naujagimių miegas labai jautrus, vaikutis prabunda nuo menkiausio aplinkos dirgiklio. Miego ir būdravimo fazės keičiasi maždaug kas 4 valandas. Naktinis miegas pradeda ilgėti nuo 1-6 mėnesių, naktį kūdikis miega 9-12 val., dieną vis ilgėja būdravimo periodai. Nervinei veiklai atkurti reikalingiausias gilusis miegas, kuris vyrauja pirmoje nakties pusėje. Tuomet kaupiama, atstatoma energija. Lėtojo miego metu išsiskiria augimo hormonas, taigi tiesa, kad vaikai auga miegodami. Jei augimo poreikis didelis, ilgėja lėtojo miego ir viso miego trukmė - štai kodėl nėščiosios nori miego. Kiekvieno miego laikas yra nulemtas genetiškai, jo poreikis labai skirtingas. Organizme susidaro keli reguliuojami paros ritmai, priklausantys nuo paros laiko, šviesos-tamsos, kūno temperatūros, hormonų ir kitų aktyvių medžiagų išsiskyrimo. Naktį tamsoje išsiskiria miegą reguliuojanti (sukelianti) medžiaga. Miegui turi įtakos pripratimas prie aplinkos. Prabudimo slenkstis nevienodas, pvz. mamą gali pažadinti tik vaiko verksmas. Šaltis labiau trikdo miegą nei šiluma (tinkamiausia temperatūra miegui - 20-22 laipsniai.). Metų laikai, dienos ilgumas, oro kaita, mėnulio fazės irgi veikia miegą. Skaitymas, rami muzika gali migdyti, o TV turi atvirkščią - dirginamąjį poveikį. Mieguistumą sukelia tam tikros medžiagos, esančios maiste, jų ypač daug piene. Keičiantis šviesai, pakinta ir miego-budrumo ciklas. Šviesa labiau susijusi su organizmo biologiniais ciklais ir yra savitas dirgiklis. Geriau miegama, kai sutampa paros ir organizmo biologiniai ritmai. Šviesos intensyvumas, trukmė, spektras ir paros laikas veikia žmogų ir sukelia būdingą fazių kaitą. Vidurdienį nėra paros (cirkadinio) ritmo atsako į šviesos poveikį. Todėl dieną ir suaugusieji, ir vaikai nesunkiai užmiega pietų miego šviesoje. Miegą sukelia išskiriamas smegenyse hormonas melatoninas, jei jo trūksta, gali prasidėti nemiga. Ritmų derinimas vyksta, kol sutvirtėja vaiko nakties miegas. Paros cirkadinis miego ritmas reaguoja ir kinta nuo išorės dirgiklių. Tai priklauso nuo dirgiklio poveikio laiko: vakarinė stimuliacija šviesa slopina miego fazę, naktinė stimuliacija ankstina fazių pokyčius, o dienos metu į šviesos stimuliaciją cirkadinė sistema nereaguoja (taigi dieną tamsa nereikalinga). Vakare miegas prasideda, kai šviesa yra silpna ir mažėja kūno temperatūra. Prie laiko kaitos padeda prisitaikyti tamsa, tyla, migdymo ritualai. Paaugus vaikams (nuo 1,5-3 metų) būdingos baimės, tai yra normalios raidos etapas. Viena iš jų - tamsos baimė. Tuomet miegoti padeda švieselė kambary ar praviros durys, pro kurias sklinda šviesa. Įsiklausiusios į savo vaiko miegą, mamos galbūt ramiau reaguos, supras, kad tai nėra sutrikimas, o tiesiog normalus JOS vaikelio miegas.
Kūdikio raida per pirmuosius 12 mėnesių
Dauguma kūdikio judesių spontaniški, ritmiški, atsirandantys tam tikrais intervalais, neilgai trunkantys, nevisiškai valdomi, greiti ir pilnos amplitudės. Reaguoja į garsus. Kūdikis ima šypsotis gana greitai - tai yra geros savijautos atspindys. Judesiai platūs ir nekoordinuoti. Suklūsta išgirdęs naują garsą. Kūdikis pusiau atgniaužtą ranką tiesia į virš jo akių pakabintą žaislą. Vograuja (t. y. Nori bendrauti. Pyksta, jei nepaimamas ant rankų. Mimiką sieja su garso tonu. Būdamas 5 mėn. mažylis pradeda intensyviai pažinti aplinką per burną. Tai nėra primityvus aplinkos pažinimas. Per burną kūdikis apie daiktą sužino labai daug: kvapą, skonį, formą, dydį, svorį, temperatūrą. Remdamasis rankomis ir keliais, t. y. Daugiau žaidžia su garsais, imituoja balso moduliacijas, garsus taria tam, kad atkreiptų kitų dėmesį. Per pirmąjį pusmetį intensyviai vystosi regėjimas. Mėgstamiausias žaidimas - daiktų mėtymas. Tirta kūdikių reakcija į svetimą žmogų su nematytais žaislais per pirmuosius gyvenimo metus. Nustatyta, kad pirmosiomis gyvenimo savaitėmis naujagimiai, matydami svetimą suaugusįjį ir nematytus žaislus, nereiškia jokių emocijų, sulaukę 4 mėn. - pradeda domėtis svetimu asmeniu ir jo atsineštais žaislais, o nuo 6-7 mėn. - šalintis svetimo žmogaus bei jo žaislų. Atsiskyrimo nuo mamos nerimo, svetimų baimės pagrindu formuojasi prieraišumo jausmas. Noras daugiau pažinti, pasiekti skatina mažylį išbandyti naujas judėjimo būdus, o jau turimus - tobulina. Siekdamas žaislo makaluoja rankomis, spiriasi. Siekia žaislo ištiestais pirštais, jį paima dviem pirštais, net neliesdamas jo delnu. Ypač domisi smulkiais daiktais. Kalboje vyrauja ,,dainuojantys“ tonai, gali pavadinti daiktą, mėgdžiodamas jo skleidžiamą garsą, kartoja du skiemenis ir kitus garsus. Domisi tyliais garsais. Pasaulio kalbose yra apie 600 skirtingų priebalsių ir 200 skirtingų balsių. Kalbai išmokti reikia atskirti apie 40 garsų. Būtent tiek garsų per antrąjį gyvenimo pusmetį kūdikis išmoksta atskirti. Pradeda ropoti. Pats gali atsistoti remdamasis į stabilų objektą ir trumpai pastovi. Pirštukų judesiai vis tikslesni. Pradeda kalbėti dialogu - pasakius skiemenį ar skiemenų junginį bando atkartoti. Klausosi pokalbių, gali įvykdyti paprastus paliepimus. Mokslininkai nustatė, kad žodinė kalba vystosi lygiagrečiai su gestais. Puikiai valdo savo kūną, keičia įvairias padėtis, greitai juda ropodamas. Tobulėja kūdikio gebėjimas paimti smulkius daiktus. Pirmaisiais metais kūdikiai naudojasi abiem rankomis vienodai. Dažnos nuotaikų kaitos. Ryškios prieštaravimo reakcijos, jei kas nors vyksta ne pagal jo norą. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis gali išreikšti daug emocijų: susidomėjimą, pasitenkinimą, džiaugsmą, distresą (nemalonią emocinę patirtį), pasibjaurėjimą, pyktį, liūdesį ar baimę. Kai kurių mokslininkų nuomone, jau 2 mėn. KAIP PADĖTI VAIKUI ATSISKLEISTI?
Vaikų kūno kalba - nuo gimimo
Mokslininkai nustatė, kad daugiau nei 65 procentai informacijos perduodama neverbaliniu būdu, o verbalinė tiesioginio bendravimo dalis mažesnė nei 35 procentai. Taigi kūno kalba daug iškalbingesnė už žodžius. Vaikų kūno kalbą suprasti paprasčiau nei suaugusiųjų, nes mažieji dar nemoka kontroliuoti savo kūno signalų, todėl jų savijautą, emocijas nesunku perprasti. Stebint vaiką galima numanyti, kaip jis jaučiasi, ką mąsto, nes kiekvienas kūno gestas natūralus. Vaikai pradeda bendrauti kūno kalba vos gimę, nes kalbėti dar nemoka. Iš pradžių daug verkia, po kelių mėnesių atsiranda šypsena, kuri, mokslininkų teigimu, yra įgimta. Į kūdikio šypseną tėveliai taip pat atsako šypsena - tokiu būdu užsimezga bendravimas. Vėliau mažyliai rankomis pradeda siekti objektų, rodyti į juos pirštais, liesti, palaiko akių kontaktą, linksi galva, traukia ar stumia nuo savęs daiktus. Stebint mažuosius galima matyti, kaip keičiasi jų kūno kalba po tam tikrų įvykių. Tokiu būdu net iš menkiausių užuominų galima suprasti vaikų norus ir savijautą. Pavyzdžiui, pastebėjus, kaip keičiasi mažylio judesiai jam sunerimus tampa aišku, kas vaikui nepatinka ar jį liūdina. Žinoma, kad į akis pašvietus saulei kūdikiai pradeda muistytis ir krutėti, o išsigandę paprastai mosikuoja rankomis, kojomis ar netgi pradeda verkti. Stebint mažylį galima suprasti, kas jį ramina. Pavyzdžiui, kūdikis ramus, kai tėvai jam šypsosi, dainuoja ar su juo kalbasi. Atidžiai stebint siunčiamus kūno signalus ir lyginant juos su aplinkos pokyčiais galima suprasti mažylio poreikius, norus ir savijautą.
Daugelis tėvų nori žinoti, kaip vystosi vaiko asmenybė, kokios įtakos tam turi aplinka, tačiau neretai pamiršta, kad vaikas mokosi iš tėvų, kopijuoja jų kūno kalbą. Jei mažylis nuolat sukryžiavęs rankas, pirmiausia tėvai turėtų atkreipti dėmesį į save ir pagalvoti, ar patys nelaiko sukryžiavę rankų. Tokia kūno pozicija - vienas didžiausių bendravimo barjerų. Atviros rankos delnais į išorę ar rankos prie šonų rodo, kad jokių agresyvių ketinimų nėra. Tėvai gali atpažinti vaikų siunčiamus signalus iš laikysenos ir veido mimikų. Susirūpinęs, susigūžęs, įtraukęs galvą mažylis siunčia žinią, kad jį kažkas slegia, jis bijo, nerimauja, tarsi nori pasislėpti. Taisyklinga, tvirta laikysena, ištiestos rankos delnais į viršų byloja, kad vaikas pasitiki savimi, nusiteikęs bendrauti. Mažylio baimę galima atpažinti iš negebėjimo išlaikyti akių kontakto, didelių akių, pakeltų antakių. Neretai jis kandžioja lūpas, susikūprinęs, susilenkęs, lyg norėdamas fiziškai sumažėti. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į sustingusį veidą. Matant, kad vaikui kažkas negerai, bet jis nedrįsta to pasakyti ar nemoka to tinkamai padaryti, reikėtų įvardyti jo emociją ir pasakyti: „Matau, kad tu kažko bijai, todėl, kai būsi pasiruošęs, gali man papasakoti.“ Muistymasis kėdėje, nuolatinis judėjimas rodo nekantrumą, norą išsisukti iš nemalonios situacijos. O jei vaiko veidas staiga atgijo, tarsi nušvito, jis plačiai atvėrė pečius, pasviro į priekį, tai rodo jo susidomėjimą, norą įsitraukti. Kūno kalbos stebėjimas padeda pažinti vaiką ir parinkti jam tinkamas veiklas.
Tas pats gestas - skirtingos reikšmės
Nereikėtų pamiršti, kad tie patys gestai skirtingose situacijose atskleidžia skirtingus dalykus. Tarkime, tėvai parneša naują žaislą, o vaikas stovi priešais jį sukryžiavęs rankas. Gimdytojai greičiausiai pagalvos, kad žaislas nepatinka, neįdomus, tad jį reikia patraukti. Iš tiesų toks vaiko gestas rodo nerimavimą. Sukryžiuotos rankos turi labai daug reikšmių priklausomai nuo situacijos, tačiau vaikai šiuo gestu dažniausiai rodo susirūpinimą, neramumą. Greičiausiai mažylis dar nemoka įvardyti situacijos tokiais žodžiais kaip „nenoriu, kad šis nepažįstamas meškinas artintųsi prie manęs“, todėl mėgina apsisaugoti sukryžiuodamas rankas ir taip sukuria barjerą tarp savęs ir žaislo. Jei vaikas nesiryžta išbandyti naujo žaislo, prie jo reikia pratinti pamažu. Galima žaisti su žaislu iš toliau, parodyti, kaip tai smagu. Ilgainiui vaikas pamatys, kad žaislas nekelia pavojaus, ir įsidrąsins žaisti pats. Tačiau jokiu būdu nereikėtų iškart versti to daryti, kad nerimas neperaugtų į baimę ar pyktį. Kitas pavyzdys: įėjus į trimečio kambarį, mažylis iš karto nusuka nuo tėvų akis. Gimdytojams gali kilti įtarimas, kad atžala kažką slepia. Tokia kūno išraiška rodo, kad vaikas ne tik drovus, bet ir pradeda kovoti su naujais gėdos bei gailesčio jausmais. Ir tai yra gerai! Tyrimai rodo, kad dvejų metų vaikai, kurie blogai jautėsi padarę kažką netinkamo, turi mažiau elgesio problemų ateityje, palyginti su tais, kurie nesijautė blogai. Tad ką tokiu atveju daryti tėvams? Turbūt pirmiausia kiltų mintis ieškoti saldainių popierėlių ar kitų įkalčių. Tačiau vaikui paprasčiausiai gali būti liūdna, nes jis sugriovė sesės statytą kaladėlių bokštą. Kad ir kas nutiktų, svarbu išlikti ramiems ir išlaikyti pozityvumą. Žinant, kas iš tiesų nutiko, pasakyti, kad vaikas daugiau to nedarytų. Jei tiksliai neaišku, kas nutiko, pasakyti: „Žinau, kad kažkas nutiko, bet viskas gerai, aš tave myliu.“ Tokiu atveju vaikas jausis gana saugiai žinodamas, kad jį tėvai priima bet kokį, ir nebijos slėpti kažką padaręs.
Vaiko kūno ženklai, kurių nevalia ignoruoti
Daugeliui tėvų rūpi, į kokius vaikų kūno ženklus labiausiai vertėtų kreipti dėmesį. Vienas svarbiausių signalų - neįprasti kūno pokyčiai. Pavyzdžiui, aktyvi ir bendraujanti dukra staiga tampa uždara, užsisklendusi, pasikeičia jos laikysena, ji tarsi susmunka, pečiai susigūžę, rankos sunertos ant krūtinės, mergaitė nebesidomi dalykais, kurie anksčiau taip žavėjo. Tokia kūno kalba rodo silpnumą, ramybės neduodančias mintis, kurias būtina išsiaiškinti. Arba sūnus, iki tol buvęs pasyvus, mažai bendraujantis, nepalaikantis akių kontakto, staiga pasitempė, išsitiesė, rankas laiko ant šonų, pakėlęs smakrą aukštyn, daug šypsosi, bendrauja, jaučiasi stiprus. Tai gali byloti apie išspręstą konfliktą, įvykusią situaciją, kuri jam kelia pasididžiavimą. Taigi svarbu pažinti savo vaiką ir dėmesį kreipti į kūno ženklų pokyčius. Kitas svarbus dalykas, į kurį vertėtų atsižvelgti, - (ne)verbalinės informacijos atitikimas. Tyrimai rodo, kad neverbaliniai ženklai beveik 5 kartus veiksmingesni už žodžius, o tuo atveju, kai prieštarauja vieni kitiems, žmonės linkę kliautis neverbaliniu kanalu, ignoruodami verbalinę informaciją. Todėl svarbu stebėti, ar kūno kalbos signalai atitinka žodinę informaciją. Paklausus, kaip sekėsi darželyje ar mokykloje, kartais vaikas atsako „gerai“, tačiau suka ar trina akis, žiūri į šalį, pakelia antakius, nenatūraliai šypsosi pro suspaustas lūpas. Visa tai rodo slepiamus jausmus, nenorą atsiverti.
Gestų skaitymas
Svarbu gestus sieti su esama situacija. Jei šalta ir vaikas susigūžęs, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, tai nereiškia, kad jis priešiškai nusiteikęs. Šiuo atveju jam tiesiog šalta. Susmukusi laikysena gali reikšti drovumą, nepasitenkinimą ar nusiminimą. Taip pat gali būti, kad vaikas jaučiasi gerai, bet nuklydęs mintimis, apie kažką susimąstęs. Negebėjimas išlaikyti akių kontakto nebūtinai reiškia slėpimą. Tiesiog vaikas dar ne itin pasitiki savimi, todėl lengvai palaikyti akių kontakto negali. Kitas aspektas - nereikėtų spręsti apie vaiko savijautą iš vieno gesto. Svarbu atkreipti dėmesį į laikyseną, rankų, kojų padėtį, akių kontaktą ir kt., kurių visuma gali suteikti labai daug žodžiais neįvardijamos informacijos. Kad būtų galima daryti išvadą apie vaiko emocijas, reikia bent 3 jas patvirtinančių kūno kalbos signalų. Pavyzdžiui, jei kūdikis spardosi, tačiau šypsosi, palaiko akių kontaktą, juokiasi, kai tėvai skleidžia įvairius garsus ar rodo veido išraiškas, jis greičiausiai nori žaisti. Tačiau jei neramus, suraukęs veiduką, mosikuoja rankomis ir spardosi, tai rodo, kad kažkas nepatinka, jis pyksta. Kūno kalba ir žodžiai Vaikai nuo 4-erių metų prie savo kūno kalbos prideda žodžius. Jie jau gali parodyti norimą žaislą ir paprašyti juo pažaisti, užuot griebę. Gali prieiti prie nuošalyje stovinčio vaiko ir pakviesti jį žaisti drauge. Paaugę vaikai pradeda derinti verbalinę informaciją su neverbaline, norėdami kažką gauti. Kita vertus, nors pamažu vis daugiau kalba, tačiau jiems sunku save aiškiai išreikšti, ypač kalbant apie jausmus ir refleksijas. Taigi kūno kalba - puiki pagalbininkė, leidžianti suaugusiesiems geriau suprasti ir įvardyti vaiko jausmus. Tokiu būdu ir vaikas pradeda geriau pažinti save. Vienas labiausiai paplitusių reiškinių tarp ikimokyklinukų - polinkis meluoti. Pirmą kartą melą dažniausiai išduoda kūno kalba: mažyliui sunku išlaikyti akių kontaktą, jis nunarinęs galvą, nedrąsus. Meluodamas 5-metis instinktyviai prisidengia burną viena ar dviem rankomis, tarsi norėdamas sustabdyti melagingus žodžius. Toks gestas lydi visą gyvenimą, keičiasi tik jo pobūdis ir greitis. Meluodamas paauglys, užuot griebęsis už burnos, tik vos pirštais patrina veidą apie lūpas. Bręstant gestai tampa subtilesni, ne tokie akivaizdūs, todėl juos suprasti sunkiau. Tuomet emocinę būseną gali išduoti veido raudonis, virpančios rankos ar prakaituoti delnai. Štai keli vaikų rankų gestai, atskleidžiantys įdomios informacijos: kaklo kasymas dažnai rodo, kad vaikas abejoja, dvejoja;sugniaužta į kumštį ranka byloja apie agresiją, tramdomą pyktį;barbenimas pirštais į kokio nors daikto paviršių rodo nervingumą, norą imtis veiklos;platūs rankų mostai reiškia pasitikėjimą, užtikrintumą, o siauri, riboti, neryžtingi mostai aplinkiniams siunčia informaciją apie nepasitikėjimą savimi.
Kūdikio judesiai ir garsai yra pirmieji jo bendravimo su pasauliu būdai. Tėvams svarbu mokėti juos atpažinti ir tinkamai reaguoti.
Kūdikių verksmas
Pirmus keturis gyvenimo mėnesius kūdikiai išreiškia savo poreikius verksmu. O kaip tėvams suprasti, ar naujagimis alkanas, ar jam kažką skauda ar dar kažkas nutiko? Kviečiantis verksmas Kūdikis ilgai buvo vienas, dabar nori, kad ateitų tėvai. Verksmas trunka 5-6 sekundes, tada nutyla 20 s ir laukia, ar kas nors sureaguos. Jei nė vienas iš tėvų nepasirodo, ciklas kelis kartus kartojasi, kol galiausiai virsta nepertraukiamu verksmu. Verksmas iš alkio Jis gali prasidėti kaip kviečiantis verksmas, bet jei kūdikio nepamaitina, verksmas tęsiasi ir virsta isterišku verksmu. Kūdikis taip pat gali sukioti galvą ir čepsėti. Verksmas iš skausmo Toks verksmas yra garsus, nepaliaujamas, monotoniškas. Periodiškai perauga į isterišką verksmą, kas rodo, kad skausmas stiprėja. Jei kūdikis ima sirgti, verksmas irgi gali būti monotoniškas, tik tada bus tylus, nes nepakanka jėgų garsiai verkti. Verksmas dėl fiziologinių procesų Dujų išskyrimas, šlapinimasis ir tuštinimasis iš pradžių gali kelti kūdikiui diskomfortą. Toks verksmas panašus į cypimą, inkštimą. Verksmas, kai norima miego Kai mažylis nori miego, bet dėl kažkokios priežasties negali užmigti, verksmas būna panašus į inkštimą, pertraukimą žiovulio. Kūdikiai taip pat trina akis ir ausis. Verksmas, patiriant diskomfortą Kūdikis verkia dirgliai, sukiojasi, gali raitytis, mosikuoti kojomis ir rankomis. Tai rodo, kad metas patikrinti sauskelnes, pažiūrėti, galbūt mažajam per karšta arba per šalta. Naujagimiai kartais verkia, kai nori pakeisti aplinką, kai patiria diskomfortą, kai jai nuobodu.
Kūdikių leidžiami garsai
„Naa“ reiškia „noriu valgyti“. Toks garsas išgaunamas, kai kūdikis prispaudžia liežuvį prie gomurio, jį sukelia čiulpimo refleksas. „Hee“ reiškia „esu laimingas“. Oro perteklius eina iš stemplės, kūdikis refleksyviai leidžia jį iš burnos. „Aa“ reiškia nuovargį arba norą miegoti. Kūdikiai atkiša lūpas, paskui žiovauja. „Kche“ - „man negera“. Dėl nemalonių lietimo pojūčių kūdikis dar ir muistosi, judina rankas ir kojas. „Eahm“ - „pilve kaupiasi dujos“. Šis garsas virsta dejone, kūdikis įtempia pilvą, norėdamas numalšinti skausmą.
Kūno kalba daug sako apie kūdikio savijautą
- Išriečia nugarą Kūdikiai iki dviejų mėnesių dažnai išriečia nugarą, reaguodami į skausmą ir pilvo dieglius. Jei kūdikis riečia nugarą pamaitintas, reiškia, jis sotus. Jei matote, kad kūdikis riečia nugarą maitinamas, tai gali būti refliukso požymis. Vyresni nei dviejų mėnesių kūdikiai nugarą riečia, kai jaučiasi pavargę, būna prastos nuotaikos.
- Sukioja galvą Kūdikiams tai - raminamasis judesys. Jie gali sukioti galvą prieš užmigdami, kai šalia yra nepažįstamų žmonių.
- Čiupinėja sau ausis Dažniausiai tai rodo, kad mažylis tyrinėja savo kūną. Jei čiupinėjama dažnai, po to verkiama, pasikonsultuokite su gydytoju.
- Gniaužia kumščius Tai - alkio požymis. Jei laiku jį pastebėsite, išvengsite verksmo.
- Kilnoja kojas Tai pilvo dieglių, skausmo ženklas. Kūdikis intuityviai stengiasi numalšinti skausmą.
- Mosuoja rankomis Šis judesys rodo, kad kūdikis išsigando. Šį refleksą gali sukelti stiprus garsas, ryški šviesa, staigus pabudimas. Šiuo atveju mažylį reikia nuraminti.
