Dažnai girdime tėvus besiskundžiant, kad vaikai jų nesupranta, neklauso ir nekreipia dėmesio į prašymus. Ši problema aktuali daugeliui, tačiau įdėjus pastangų, galima pagerinti komunikaciją su vaikais. Svarbiausia - atkreipti dėmesį į tai, kaip kalbame su vaiku, kokį toną pasirenkame ir kaip formuluojame savo prašymus.
Vaikų pasaulis ir mąstymas skiriasi nuo suaugusiųjų. Jie bendrauja trumpesniais sakiniais, vartoja mažiau sudėtingus žodžius ir dažnai nesusimąsto apie pasekmes. Todėl svarbu kalbėti jiems suprantama kalba, vengti neigiamų formuluočių ir mokyti juos spręsti problemas.
Kaip kalbėtis su vaikais, kad jie girdėtų?
Viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduriame mes, tėvai, - vaikai negirdi mūsų prašymų. Kartais kažkokį prašymą pakartojame dešimt kartų ir žodžiai atsimuša „kaip į sieną“. Dažnai sakome po kelis kartus, kol tik pakėlus balsą vaikas sureaguoja.
Vaikai išmoksta „apkursti“, kai kalbama apie taisykles, moralizuojama arba kai jie kritikuojami. Vaiko požiūriu „negirdėjimas“ yra apsaugos priemonė. Todėl verta pagalvoti, kaip pasakyti, kad vaikai išgirstų. Ir turbūt rėkimas čia mažiausiai padeda.
1. Kalbėkite su vaiku apie patyčias
Jei jūsų vaikas patyrė patyčias, svarbu jį mokyti, kad jis visada turi pranešti suaugusiam žmogui. Jei patyčios vyksta mokykloje, visada reikia sakyti mokytojui, o grįžus namo papasakoti tėvams. Nes jei vaikas tylės, jam niekas negalės padėti. Kai vaikas kalbasi su kitais apie patyčias, jis turi gauti supratimą, kad ne su juo pačiu yra blogai, o kad tyčiotojai elgiasi blogai.
2. Išsiaiškinkite patyčių priežastis
Dažniausiai patyčias patiria ramesni, nedrąsūs, išsiskiriantys savo išvaizda (stambesni, labai aukšti, labai ploni, veido matomi defektai kaip atlėpusios ausys ir kt.), netvarkingai apsirengę, besielgiantys neadekvačiai pamokų ar pertraukų metu. Kartais ir patiems vaikams reikia mokyti spręsti savo problemas, kad patyčios liautųsi.
Pvz.: berniuką (8 m.) pertraukų metų nuolat užgauliodavo ir atiminėdavo užkandžius vyresni vaikai. Kai iš berniuko atimdavo maistą, jis vydavosi rėkdamas keiksmažodžius. Dažniausiai pastabą iš mokytojų gaudavo ne vyresni berniukai, o nukentėjęs aštuonmetis dėl keiksmažodžių. Taigi šiuo atveju padėtų mokinimas problemų sprendimo - užkandžius valgyti klasėje, valgykloje, o ne koridoriuje. Vengti tų vietų, kur renkasi vyresnieji užgauliotojai. Jei iš vaiko ką nors atėmė, informuoti suaugusįjį, o ne keikiantis vytis ir pačiam juokingai atrodyti ir likti kaltam. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nesąmonė, kodėl nukentėjusysis turi keistis, kažko mokytis. Tačiau kartais lengviau mokinti vaiką elgtis šiek tiek kitaip, nei tik kaltinti aplinką ir pakeisti bloguosius.
3. Nepasiduokite vaikų manipuliacijoms
Kai vaikai sako, kad iš manęs visi klasiokai tyčiojasi, nes mano telefonas ne naujausias Samsung..., nes mano batai ne Gucci ir t.t. Pasiklauskite vaiko, kad išvardintų vardais, kurie vaikai turi tuos naujausius telefonus. Antra pasitikslinkite mokykloje pas auklėtoją, kaip yra iš tikrųjų. Tačiau realybė tokia, taip kartais paauglės mergaitės surengia rūbinėse patikrinimus, kas kokiais rūbais rengiasi ir suskirsto į tris kategorijas: firminių ženklų rūbai (Denim, Miss Sixty, Vero moda ir t.t.) maximiniai ir besirengiantys pavedėtais rūbais. O čia jau reikia kalbėti apie savo galimybių ir norų suderinimą.
4. Mokykite padėkoti arba tiesiog BĖGTI
Taigi pirmiausia reikia įvertinti priešininką. Jei priešininkų daug ir jie stipresni tiek žodžiais, tiek fizine jėga, geriausia strategija bėgti ir rėkti kuo garsiai, tikintis aplinkinių pagalbos. Jei patyčių ar nepatinkančių pastabų sulauki iš mokytojų ar vyresnių žmonių. Pvz.: ,,sėdi suole išsidrėbęs kaip kelmas“; ,,kur su tokia šukuosena susiruošei į vestuves?“, ,,sėdi ir tyli kaip kopūstinė galvytė“ ir t.t. geriausia mokinti patylėti arba tiesiog mandagiai padėkoti už pastabą. Kai kurie mokiniai sako, kad mokytojos tyčiojasi iš jų, o kai kurios mokytojos mano, kad taip vaikai mokomi vaizdingesnės kalbos.
5. Mokykite patylėti arba nuosekliai išklausyti
Jei iš vaiko tyčiojasi, niekada nemokinkite atsikirtinėti atgal užgauliom frazėm, nes tai dažnai nuveda į muštynes. Geriau patylėti arba atsakyti šiomis trumpomis frazėmis: ,,NE“; ,,Tai nejuokinga“, ,, Na ir kas...“. Frazės ,,O kas dar?“, ,,O ką dar pasakysi?“ leidžia išsikalbėti besityčiojančiam ir vaizduotė išsisemia, o laimėtojas aiškus. Šių paskutinių frazių galime mokinti, kai jau vaikas yra pasitikintis savimi ir jo pasakyti žodžiai nežeidžia. Tinka bendraujant tik su bendraamžiais ar kitais vaikais.
6. Vaikus, žodžio kišenėje neieškančius, mokykite pritarti ir būti papūga
Taip nuginkluojame kalbantįjį. Pvz.: ,,Aš visiškai sutinku su tavim....“ ,,Puikiai pasakyta.“ Tam, kuris tyčiojasi, nebelieka azarto žeminti kitą, kai vaikas nesigina. Aukščiausias pilotažas, kai sugebame pagirti tą erzintoją. Pvz.: ,,Kietai kalbi, aš ir taip norėčiau mokėti“, ,,O tu žodžio kišenėj neieškai“.
7. Jei vaikas patiria patyčias internetu ar telefonu
Visada mokykite jį nieko neatrašyti, o užblokuoti tą asmenį. Neigiamo įrašo jokiu būdu netrinti, jei yra galimybė atsispausdinti ir būtinai parodyti tėvams arba kitam suaugusiajam. O tada jau imkitės veiksmų, jokiu būdu neignoruokite šios situacijos. Kreipkitės į mokyklą arba į to vaiko tėvus ir ramiai pasikalbėkite.
Kaip spręsti konfliktus ir mokyti vaikus?
Uždarius mokyklas ir visam ugdymo procesui persikėlus į virtualią erdvę, „Samsung“ inicijuotos skaitmeninių įgūdžių lavinimo programos „Skaitmeninis moksleivio IQ“ kūrėjai atsigręžė ir į tėvų problemas. Vienas aktualiausių klausimų - kaip mokant vaikus neprarasti kantrybės.
Pasak vaikų psichologės ir raidos terapeutės M. Karklytės-Palevičienės, šiandien visi susiduriame su begale iššūkių. Tai laiko derinimas, santykiai su namiškiais, nuovargis, galų gale tėvai nebėra tik mama ar tėtis, jie atlieka mokytojų asistentų, valgyklos vadovų ir namų tvarkytojų darbus.
„Šiuo metu esame užimti gerokai daugiau nei anksčiau, visą laiką su šeima būname vienoje vietoje, tad normalu, kad gali atsirasti didesnė trintis. Taip pat tėvams reikia padėti vaikams mokytis ir viską paaiškinti jiems suprantama kalba, o kai nesame mokytojai ar psichologai, tą padaryti yra sunku. Tada ir gali kilti nesutarimai“, - sako psichologė.
Jei vaikas nenori mokytis, reikia ne kaltinti jį ar mokytojus, bet ieškoti viso to priežasčių.
Konfliktus spręskite planuodami ateitį
Tad ką daryti, jei vaikas nenori mokytis? M. Karklytė-Palevičienė sako, kad visų pirma, nereikėtų pulti nei vaiko, nei jo mokytojo ir ieškoti kaltų. Atsiradus konfliktui dėl mokymosi ir pamokų darymo svarbu išsiaiškinti pagrindines tokio elgesio priežastis - ar tai įgeidis patinginiauti, ar pervargimo ir elementaraus dėstomo dalyko nesupratimo požymis, o galbūt vaiko viduje tūnantys įvairiausi jausmai ar vaikas stokoja reikalingų įgūdžių.
„Norėdami padėti įveikti šiuos iškilusius sunkumus, turime girdėti vaiką, jam nemoralizuoti ir nebadyti pirštais į jo klaidas. Atvirkščiai, reikėtų kelti klausimą - o ką galime padaryti, kad kitą kartą taip neatsitiktų? Labai svarbu visus susitarimus ir sprendimus formuoti žiūrint į ateitį. Taip vaikas bus labiau motyvuotas ir atviras sprendimams, žinos, kas jo laukia, kaip elgtis situacijai klostantis vienu ar kitu keliu“, - dėsto psichologė.
Leiskite sau jausti neigiamas emocijas
Raidos terapeutė taip pat primena, kad jei namuose kyla įtampa, reikėtų neužsidaryti ir leisti sau jausti visas neigiamas emocijas. „Vien tai, kad priimame savo jausmą ir nesakome, kad ne, aš nepykstu ar nesu įsitempęs, mus atpalaiduoja. Taip pat tėvams reikia padėti vaikams mokytis ir viską paaiškinti jiems suprantama kalba, o kai nesame mokytojai ar psichologai, tą padaryti yra sunku. Tada ir gali kilti nesutarimai“, - sako psichologė. Daugiau nuotraukų (2) Jei vaikas nenori mokytis reikia ne kaltinti jį ar mokytojus, bet ieškoti viso to priežasčių.123rf nuotr.Konfliktus spręskite planuodami ateitįTad ką daryti jei vaikas nenori mokytis? M. Karklytė-Palevičienė sako, kad visų pirma, nereikėtų pulti nei vaiko, nei jo mokytojo ir ieškoti kaltų.Atsiradus konfliktui dėl mokymosi ir pamokų darymo svarbu išsiaiškinti pagrindines tokio elgesio priežastis - ar tai įgeidis patinginiauti, ar pervargimo ir elementaraus dėstomo dalyko nesupratimo požymis, o galbūt vaiko viduje tūnantys įvairiausi jausmai ar vaikas stokoja reikalingų įgūdžių.„Norėdami padėti įveikti šiuos iškilusius sunkumus, turime girdėti vaiką, jam nemoralizuoti ir nebadyti pirštais į jo klaidas. Atvirkščiai, reikėtų kelti klausimą - o ką galime padaryti, kad kitą kartą taip neatsitiktų? Labai svarbu visus susitarimus ir sprendimus formuoti žiūrint į ateitį. Taip vaikas bus labiau motyvuotas ir atviras sprendimams, žinos, kas jo laukia, kaip elgtis situacijai klostantis vienu ar kitu keliu“, - dėsto psichologė.Leiskite sau jausti neigiamas emocijasRaidos terapeutė taip pat primena, kad jei namuose kyla įtampa, reikėtų neužsidaryti ir leisti sau jausti visas neigiamas emocijas.„Vien tai, kad priimame savo jausmą ir nesakome, kad ne, aš nepykstu ar nesu įsitempęs, mus atpalaiduoja. Tačiau siūlau pagalvoti apie tuos dalykus, kurie jums galėtų padėti, kai jūs supyksite, labai nerimausite ar būsite labai įsitempęs. Tai yra tam, kad mes turėtume tam tikrą planą ir žinokime, kas konkrečiai mums ir mūsų vaikui padeda tam tikrą emociją išreikšti tinkamu būdu“, - pasakoja terapeutė.Natūralu, kad mokantis, dirbant ir gyvenant vienoje vietoje visiškai išvengti konfliktų nepavyks. Tad jei jau susipykote su savo vaikais, nurimus emocijoms, svarbu racionaliai pažvelgti į situaciją. Išsiaiškinti pagrindines barnio priežastis ir pamėginti susitarti, kaip tiek tėvai, tiek vaikai turėtų elgtis kitą kartą, norint išvengti pykčių namuose.
Planuokite ir laikykitės plano
Tiems, kuriems sunku atrasti ribą tarp pamokų, darbo ir atpalaiduojančio buvimo namuose, psichologė pataria laikytis tvarkaraščio. „Plano, rutinos ir tvarkaraščio laikymasis gali būti pirmoji pagalba susiklosčiusioje situacijoje. Į esamas aplinkybes reikia žiūrėti realistiškai, pasistengti jas priimti tokias, kokias šiuo metu turime“, - pataria M. Karklytė-Palevičienė. Esamos situacijos priėmimas padeda nuleisti sau keliamą kartelę.
Kodėl vaikai tėvų negirdi?
Viena iš pagrindinių problemų, su kuria susiduriame mes, tėvai, - vaikai negirdi mūsų prašymų. Kartais kažkokį prašymą pakartojame dešimt kartų ir žodžiai atsimuša „kaip į sieną“. Dažnai sakome po kelis kartus, kol tik pakėlus balsą vaikas sureaguoja. Dažnai tėvai apie vaiką sako: „Jis apskritai nieko negirdi!“. Vaikai išmoksta „apkursti“, kai kalbama apie taisykles, moralizuojama arba kai jie kritikuojami. Vaiko požiūriu „negirdėjimas“ yra apsaugos priemonė. Ar mes suaugusieji kartais taip nesielgiame? Todėl verta pagalvoti, kaip pasakyti, kad vaikai išgirstų. Ir turbūt rėkimas čia mažiausiai padeda.
Ar nėra taip, kad kažką sakome net nežiūrėdami į vaiką, o atlikdami kitus darbus (pvz., gamindami maistą) arba garsiai prašome net vaikui esant kitame kambaryje. O gal bambame nusisukę, manydami, kad ir taip turi būti aišku.
Atsisakykime reikalavimų
Kalbantis maloniai dažniausiai kyla mažiau problemų nei tada, kai norime sulaukti, kad vaikas kažką padarytų. Visiems labiau patinka daryti tai, ko norisi, o ne tai, kas ne taip malonu, bet privaloma. Tad vaikai dažnai negirdi, ko iš jų norime. Tėvai praradę kantrybę labiau linkę reikalauti ir įsakinėti. O vaikai tada dar labiau priešinasi, nes jiems atsibosta nuolatiniai reikalavimai. Todėl svarbu atsisakyti įsakinėjimo, o pradėti prašyti. Tiesiog pabandykite žodžius „ar galėtum“, pakeisti žodžiu „prašau“, „labai prašau“. Žodis „prašau“ skatina norą padaryti, tai ko prašoma, padėti. „Ar gali“ slepia savyje tam tikrą prieštaravimą „gal galiu, o gal ir ne“.
Prašykite aiškiai
Dažnai esame linkę kalbėti su vaikais ne tiesiogiai, o su potekste. Pavyzdžiui, sakome, „Man nepatinka, kaip tu elgiesi su sesute“, geriau „Prašau, neatiminėk iš sesutės žaislų“; „Į ką panašus tavo kambarys“, geriau „Tavo kambarys netvarkingas, prašau, susitvarkyk“; „Tavo batų raišteliai atsirišo“, geriau „Prašau, užsirišk batų raistelius“ ir pan. Vaikai daug paprasčiau supranta aiškią kalbą, ypač berniukai. Tada jiems būna labai aišku, ko iš jų tikimasi.
Ilgi aiškinimai nepadeda
Suaugusieji mano, kad ilgi ir išsamūs paaiškinimai padeda vaikui suprasti problemą ir ją spręsti. Bet yra ne visai taip. Ilgi aiškinimai, kodėl vaikas tai turėtų padaryti, sukelia priešinimąsi. Jei vaikas turi susitvarkyti kambarį prieš ateinant svečiams, geriau tiesiogiai jo ir paprašyti: „Prašau susitvarkyk kambarį dabar“, o ne komentuoti: „Susitvarkyk kambarį, nes tuoj ateis teta Jadvyga. Kai ji pamatys tavo apverstą kambarį, pamanys, kad tu labai netvarkingas berniukas ir tau neduos saldainių.“ Mėgstantys aiškinti tėvai taip daro nieko blogo nenorėdami: „Eik išsivalyk dantis ir į lovą, juk rytoj anksti keltis ir reikės eiti į darželį, tam turi būti gerai pailsėjęs“, o vaikui daug paprasčiau suprasti: „Prašau, išsivalyk dantis ir gulkis į lovelę“. Jei norite paaiškinti, tai geriau padaryti po to, kai vaikas atliko tai, ko prašėte. Pavyzdžiui, „Kaip smagu, kad susitvarkei kambarį prieš ateinant tetai Jadvygai. Ji taip džiaugėsi, kad tavo knygutės ir žaislai gražiai sudėti. Aš taip pat tuo labai džiaugiuosi.“ Arba, vaikui atsigulus į lovą, jį paglostyti ir pasakyti: „Kaip gerai, kad greitai išsivalei dantukus ir laiku atsigulei. Rytoj būsi išsimiegojęs ir geros nuotaikos. Rytoj reikės anksti keltis, bus ilga diena, nes vakare dar eisime aplankyti pusbrolio.“
Nepamokslaukite
Kaip mes, tėvai, esame linkę vaikams ilgai aiškinti įvairius dalykus, taip pat nepraleidžiame progos ir papamokslauti. Nuo pat mažumės vaikai pamokslavimo labai nemėgsta ir išmoksta praleisti pro ausis. Nors mes pamokslu siekiame gera, padėti vaikui suprasti, koks elgesys priimtinas ir koks ne, vis dėlto dažniausiai jis neduoda norimo rezultato.
Išgirskite vaiką
Mes, tėvai, dažnai skundžiamės, kad vaikai mūsų negirdi, tačiau ar tikrai patys girdime, ką vaikai mums sako. Tonas. Pasistenkite kalbėti kuo aiškesniu maloniu balsu ir pozityviu tonu. Kai aiškinate taisykles ar nustatote ribas, kalbėkite pasitikėdami savimi, kad vaikui būtų aišku, jog apie tai daug nediskutuosite, tiesiog bus taip, kaip pasakėte. Kūno kalba. Stenkitės, kad kontaktas būtų kuo artimesnis. Jūs turite kažką pasakyti vaikui, tai darykite tame pačiame kambaryje, dar geriau išlaikydami akių kontaktą. Jei šauksite iš kito kambario, didelė tikimybė, kad būsite neišgirsti. Kalbos turinys. Kai norite, jog vaikas kažką atliktų, stenkitės kalbėti aiškiai ir trumpai, apsiribokite trumpais priminimais ar prašymais („9 valanda. Laikas į lovą.“). Stenkitės vengti kaltinimų („Tu niekada nesiklausai!“), kritikos („Tu toks tinginys!“), grasinimų („Jei tu nepaskubėsi, aš išvažiuosiu be tavęs.“.
Skirkite vaikui visą savo dėmesį
Rodykite, kad jums svarbu tai, ką girdite. Identifikuokite vaiko jausmus. Jei reikia, įvardinkite vaiko jausmus: „Girdžiu, kad tu liūdi“, „Suprantu, kad tau buvo baisu“, „Tu nusivylęs, kad jau turime išeiti“, „Tada tu labai apsidžiaugei“ ir pan. Leiskite suprasti, kad jums svarbu vaiko norai.
Jei vaikas ignoruoja jūsų prašymą
Jei vaiko kažką padaryti prašysite daugiau ne du kartus, jis tiesiog išmoks jūsų neišgirsti iš pirmo karto. Juk turbūt pastebėjote, kad kuo daugiau kartų kartojate prašymus, tuo „sunkiau“ vaikas jus išgirsta. Taigi pirmąkart paprašykite draugiškai, bet autoritetingai, žiūrėdami vaikui į akis. Jei mažasis jūsų neišgirdo, prieikite prie jo, atsitūpkite, kad būtumėte viename aukštyje ir žvelgdami jam tiesiai į akis dar kartą paprašykite.
Prašymus detalizuokime
Jei prašymas sudėtingesnis, ne tik „Atnešk lėkštę“, bet „Susitvarkyk kambarį“, detaliai pasakokite, ką iš eilės reikia padaryti „Iš pradžių surink kaladėles ir sudėk į dėžę“. Vaikui tai atlikus, tęskite toliau „O dabar susidėk mašinas į lentyną“, po to „Dar tau liko gražiai sudėti knygeles“. Vaikui sunku suprasti sudėtingesnės veiklos seką, todėl jam reikia padėti.
Skatinkite pozityvų elgesį
Labiau stenkitės pastebėti gerą elgesį, o ne prastą. Pagirkite už atliktus darbus ar pasiekimus („Džiaugiuosi, kad neprašomas susidėjai savo mašinėles į lentyną“, „Kaip smagu, kad greitai nusiprausei ir atsigulei“).
Apibendrinant svarbiausia su vaiku bendrauti ir kuo greičiau išsiaiškinti galimas patyčias. Kiek įmanoma mokyti vaiką spręsti pačiam kylančias problemas, keičiant elgesį ar mokant kaip kalbėti. Tai pat būtina informuoti apie patyčias mokytojus, jei tai vyksta ne mokykloje kreiptis į policiją pagalbos. Jei vaikas ima labai prastai vertinti save, kreiptis pas psichologus pagalbos. O jei anksčiau galiojantys patarimai neveikia ir atrodote, kad viską jau išbandėte. Vaikas jaučiasi nuolat nelaimingas mokykloje, dažnėja virusinės ligos, mokytojų ir psichologo pagalba neveikia. Normalu nemokėti mokyti.
