Vieną dieną vaikas pareiškia, kad nenori eiti į mokyklą. Tai frazė, kurią bent kartą yra ištaręs beveik kiekvienas vaikas. Kartais tai paprastas nuovargis ar nenoras keltis anksti. Tačiau kartais už šių žodžių slypi kur kas rimtesnės priežastys - emociniai sunkumai, patyčios ar net nerimo sutrikimai. Kaip atskirti, kada tai - natūrali reakcija, o kada jau signalas, kad vaikui reikia pagalbos?
Įprastos priežastys, kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą
Tam tikrais raidos etapais ar situacijose nenoras eiti į mokyklą yra natūralus ir trumpalaikis reiškinys. Svarbiausia - atkreipti dėmesį, ar tai pavienės situacijos, ar ilgai trunkantis ir stiprėjantis pasipriešinimas.
Po atostogų ar ilgesnio laisvo laikotarpio
Po vasaros, žiemos atostogų ar net ilgo ligos laikotarpio vaikui reikia laiko vėl „įsivažiuoti“ į rutiną. Atostogų metu: vėliau einama miegoti, daugiau laiko skiriama žaidimams, mažiau struktūros ir pareigų. Sugrįžimas į ankstyvą kėlimąsi, pamokų grafiką ir atsakomybę gali sukelti natūralų pasipriešinimą. Tai ypač ryšku pirmosiomis savaitėmis po ilgesnių atostogų. Vaikas gali sakyti: „Nenoriu keltis“, „Mokykla nuobodi“, „Kodėl atostogos taip greitai baigėsi?“. Tokiais atvejais dažniausiai pakanka kelių dienų ar savaitės, kol organizmas ir emocijos prisitaiko prie ritmo.
Pirmokams ir penktokams (pereinamieji laikotarpiai)
Tam tikri mokyklos etapai natūraliai kelia daugiau įtampos. Pirmokai patiria atsiskyrimą nuo tėvų, naują socialinę aplinką, pirmą rimtesnę atsakomybę, taisyklių ir struktūros gausą. Net jei vaikas išoriškai atrodo drąsus, viduje gali vykti dideli pokyčiai. Adaptacija paprastai trunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Penktokai ar septintokai susiduria su perėjimu į aukštesnę pakopą, daugiau mokytojų, sudėtingesne mokymosi programa, didesniais akademiniais lūkesčiais. Tai laikotarpis, kai vaikas gali pasijusti pasimetęs ar mažiau pasitikintis savimi. Trumpalaikis nenoras eiti į mokyklą šiuo metu dažnai yra reakcija į pokyčius, o ne rimtas signalas.
Prieš kontrolinius ar atsiskaitymus
Lengvas nerimas prieš testus, atsiskaitymus ar viešą pristatymą - visiškai normalus. Tai rodo, kad vaikui rūpi jo rezultatai ir jis jaučia atsakomybę. Vaikas gali būti tylesnis nei įprastai, daugiau mokytis, skųstis lengvu pilvo maudimu ar įtampa. Tokiais atvejais svarbu ne panaikinti nerimą, o padėti jį suvaldyti: priminti, kad klaidos - mokymosi dalis, pabrėžti pastangas, o ne tik rezultatą, padėti susiplanuoti pasiruošimą. Nerimas tampa problema tik tada, kai jis per stiprus ir trukdo funkcionuoti.
Kartais - tiesiog bloga nuotaika
Vaikai, kaip ir suaugusieji, turi dienų, kai jaučiasi pavargę, susipyko su draugu, blogai miegojo, tiesiog „nenusiteikę“. Vienkartinis nenoras eiti į mokyklą nebūtinai reiškia rimtą problemą. Svarbiausia - stebėti, ar tai kartojasi dažnai ir ar stiprėja. Jei kitą dieną vaikas jaučiasi gerai ir noriai grįžta į įprastą ritmą, greičiausiai tai buvo laikina emocinė būsena.
Kada tai gali būti pavojaus ženklas?
Jei nenoras eiti į mokyklą tampa nuolatiniu ir intensyviu, verta atidžiau įsižiūrėti.
- Dažni „pilvo skausmai“ ar galvos skausmai rytais: Jei simptomai pasireiškia tik darbo dienomis ir dingsta savaitgaliais - tai gali būti nerimo ženklas.
- Ašaros, panikos priepuoliai, stiprus pasipriešinimas: Jei vaikas verkia, slepiasi, atsisako apsirengti ar fiziškai priešinasi - situacija rimtesnė nei paprastas nenoras.
- Staigus pažymių ar elgesio pasikeitimas: Vaikas gali tapti uždaresnis, dirglesnis, prarasti susidomėjimą mėgstamomis veiklomis.
- Užuominos apie patyčias: Net ir subtilūs komentarai („man ten niekas nepatinka“, „visi iš manęs juokiasi“) turi būti vertinami rimtai.
- Miego ir apetito sutrikimai: Nerimas dažnai pasireiškia per kūną.
Galimos priežastys, kodėl vaikas nenori eiti į mokyklą
Nenoras eiti į mokyklą beveik niekada neatsiranda „iš niekur“. Už šio pasipriešinimo dažnai slypi konkrečios emocinės ar socialinės priežastys. Svarbu suprasti, kad vaikas ne visada geba aiškiai įvardyti, kas vyksta - jis dažnai tiesiog jaučia įtampą, baimę ar diskomfortą.
Patyčios
Viena dažniausių priežasčių - patyčios. Jos gali būti atviros (įžeidinėjimai, pravardžiavimas), paslėptos (ignoravimas, išskyrimas iš grupės), virtualios (patyčios socialiniuose tinkluose). Vaikas gali vengti kalbėti apie konkrečius žmones, sakyti, kad „niekas su manimi nebendrauja“, grįžti iš mokyklos prislėgtas ar sudirgęs. Kartais problema ne aktyvios patyčios, o socialinė izoliacija - vaikas neranda vietos klasėje, jaučiasi „kitoks“, neturi artimų draugų. Tokiais atvejais mokykla tampa emocinio nesaugumo vieta.
Per didelis akademinis spaudimas
Kai kuriems vaikams didžiausias stresas kyla ne dėl santykių, o dėl mokymosi rezultatų. Spaudimas gali būti iš mokyklos (aukšti reikalavimai), iš tėvų (lūkesčiai būti geriausiu), iš paties vaiko (perfekcionizmas). Vaikas gali bijoti suklysti, gauti prastesnį pažymį, „nuvilti“. Ilgainiui baimė nesusidoroti gali tapti stipresnė nei motyvacija. Tokiu atveju nenoras eiti į mokyklą tampa būdu išvengti nesėkmės jausmo.
Konfliktas su mokytoju
Net vienas sudėtingas santykis su mokytoju gali stipriai paveikti vaiko savijautą. Jei vaikas jaučiasi nesuprastas, neteisingai vertinamas, viešai kritikuojamas, jis gali pradėti vengti konkrečių pamokų ar visos mokyklos. Vaikai retai tiesiai sako: „man blogi santykiai su mokytoju“. Dažniau girdime: „ji manęs nemėgsta“, „jis visada prie manęs kabinėjasi“. Svarbu šias frazes vertinti rimtai ir pasidomėti situacija.
Nerimo ar depresijos simptomai
Kartais nenoras eiti į mokyklą susijęs ne tiek su pačia mokykla, kiek su vaiko vidine būsena. Nerimo požymiai gali būti dažni fiziniai simptomai (pilvo, galvos skausmai), stipri baimė būti vertinamam, socialinis vengimas. Depresijos požymiai: nuotaikos prislėgtumas, energijos stoka, interesų praradimas, atsiribojimas nuo draugų. Tokiu atveju mokykla tampa per dideliu emociniu iššūkiu. Vaikui tiesiog per sunku susidoroti su kasdienėmis užduotimis.
Mokymosi sunkumai
Kartais problema slypi ne motyvacijoje, o gebėjimuose. Nediagnozuoti mokymosi sunkumai (pvz., skaitymo, rašymo, dėmesio koncentracijos) gali sukelti nuolatinį nesėkmės jausmą. Vaikas gali vengti skaityti garsiai, lėtai atlikti užduotis, tapti dirglesnis per pamokas. Jei kiekviena diena mokykloje primena kovą, natūralu, kad vaikas ims jos vengti.
Žemas pasitikėjimas savimi
Kai vaikas savimi nepasitiki, mokykla gali atrodyti kaip nuolatinis vertinimo laukas. Lyginimasis su kitais, baimė pasirodyti „prastesniu“ ar būti išjuoktam gali kelti stiprų vidinį spaudimą. Tokie vaikai dažnai sako „man nepavyks“ dar nepradėję, greitai pasiduoda, labai jautriai reaguoja į kritiką. Nenoras eiti į mokyklą gali būti bandymas išvengti situacijų, kuriose jaučiamasi nepakankamai gerai.
Kas gali padėti įveikti iškilusius sunkumus?
Vaikams, kurie nerimauja ir nenori eiti į mokyklą, yra labai reikalingas žmonių, kuriais vaikai pasitiki, supratimas, palaikymas, padrąsinimas. Labai svarbu su vaikais kalbėti apie iškylančius sunkumus, jausmus.
Kai nenoras eiti į mokyklą yra natūralus ir trumpalaikis, dažniausiai pakanka paprastų, bet nuoseklių veiksmų:
- Aiški rutina: Reguliarus miego režimas, pastovus rytinis ritmas ir iš anksto suplanuotas vakaras sumažina rytinį stresą.
- Palaikantis pokalbis: Užuot moralizavus, verta paklausti: „Kas šiandien labiausiai neramina?“ „Kaip galėčiau tau padėti?“
- Švelnus paskatinimas: Kartais užtenka priminti, kad sunkūs jausmai praeina. Galite susitarti dėl mažo malonaus dalyko po mokyklos - bendro pasivaikščiojimo ar mėgstamos veiklos.
Jeigu vaikas pats negali paaiškinti, kodėl nenori eiti į mokyklą, svarbu suprasti: vaikas ne visada suvokia ar geba žodžiais įvardyti tikrąją priežastį. Jis gali sakyti „tiesiog nenoriu“, nors viduje vyksta sudėtingi emociniai procesai. Mažesni vaikai dažniau savo emocijas išreiškia per kūną (skausmai, nuovargis), o paaugliai - per užsisklendimą ar dirglumą. Todėl svarbiausia ne ieškoti „greito atsakymo“, o kantriai stebėti, kalbėtis ir kurti saugią erdvę, kurioje vaikas jaustųsi išgirstas.
Jei vaikas kalba apie savęs žalojimą ar beviltiškumą, atsiranda stiprus socialinis atsiribojimas, nerimas trukdo kasdieniam funkcionavimui - būtina nedelsti ir kreiptis į specialistus.
Kaip padėti vaikui, kuris nenori į mokyklą?
Statistika ir sistemos trūkumai
Šalyje vėl ėmė daugėti mokyklos nelankančių vaikų. Specialistai pažymi, kad taip yra todėl, jog neieškoma problemos priežasčių, jos sprendimo, o „kariaujama“ su pasekmėmis. Oficialiosios statistikos portale skelbiamais Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, praėjusiais mokslo metais mokyklos nelankė daugiau kaip 17 tūkst. vaikų. Dviejų tūkstančių vaikų nelankymo priežastys nežinomos.
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė Sigita Burvytė sako, kad tokio elgesio priežastys skirtingos, o svarbiausia iš jų - tėvystės įgūdžių stoka. „Tėvai yra arčiausiai vaiko, todėl jeigu jie neugdo vaiko pasitikėjimo savimi, nesutvirtina savivertės, jei pagalbos reikia jiems patiems, problemos liks ir nulems mokyklos nelankymą“, - teigia ji.
Visame tame trūksta supratimo, kad mokykla šiuo metu dar nėra ta vieta, kur KIEKVIENAS vaikas gali prasiskleisti. Nėra diskusijos apie elgesio metodikų gėdinimą, kaip nerimas yra naudojamas motyvavimui ar jog reikalaujama sėdėti suoluose, o ne judėti ir žaisti. Nėra adresuojama idėja, kad daugumai nuolatinis spaudimas ir privatumo trūkumas yra sunkiai suvaldomi dalykai. Nėra vietos klausimui, ar vaiko raidos poreikiai yra matomi, ar vaikas vertinamas kaip žmogus. Nėra atpažinimo, kad sistema tikrai kai kuriuos vaikus tiesiog „perlauš“, kai kurie taps „nemotyvuotais nevykėliais“ - nuolatinis lyginimas ir skatinimas varžytis ne visada motyvuoja.
Visa tai yra nematoma, kai nusprendžiame, kad tiesiog yra nerimas. Mūsų dėmesys vaiko emocijoms ignoruoja pačios sistemos trūkumus. Tai sustabdo mus nuo klausimo apie vis augantį vaikų srautą, kurie tokie nelaimingi, kad jų kūnui atsiliepia ir rezultate jie nuolatos serga. Tai sustabdo mus nuo sudėtingų klausimų apie tai, ar visgi sistema yra tinkama. Sustabdo nuo advokatavimo vaikui ir pokyčių reikalavimo.
Vietoje to, mes matome tik vaiką, kuris sako NE. Mes sakome, kad čia yra problema, jis yra problema, ir jis privalo sakyti Taip. Dar daugiau, jei privalo matyti, kad Taip yra teisingas atsakymas, vienintelis atsakymas, ir netgi galvoti apie NE yra bloga idėja. Tokia, kuri netgi gali sukelti tėvams problemų su vaikų teisėmis.
Keista, kad tokie dalykai vaikų nepadaro ramesniais.
Ką galime padaryti kitaip?
Turime paklausti, kas vaikams nepatinka mokykloje - ir turime TIKRAI juos išgirsti. Turime išgirsti vaikus, kurie sako, kad nori ilgiau pažaisti, ar kad jiems reikia jų Mamos ilgiau, ar kad jiems reikia galimybės mokytis apie jiems įdomius dalykus. Mums reikia išgirsti tuos, kurie guli negalėdami užmigti naktį, nerimaudami apie kontrolinį darbą arba geriausio lankomumo apdovanojimą. Mums reikia nustoti mokyklą aukštinti kaip Visuomet Teisią ir Teisingą, kai tai dalį priverčia jaustis Visuomet Klystančiais ir Blogais. Mums reikia matyti ne tik pažymius.
Jeigu mes išgirsime, galime padėti uždavinėti sau klausimus. Galbūt pradėsime klausti, ar procesas, į kurį įdedame savo vaiką, galų gale yra to vertas? Ar galutinis laimėjimas yra vertas išgyvenamo streso metų? Jeigu ne, ar yra kitokių būdų, kurie prieinami panaudojimui? Ne tik maži dalykai, bet rimtas pokytis? Jeigu mes matome vaikų nelaimingumą kaip sistemos rezultatą, galime ten nukreipti savo intervencijas. Tuomet netyčia tampa įmanoma sugriauti savo įsitikinimus, jog galime priversti vaikus mokytis ir pradėti bandyti pritaikyti sistemą į tinkamesnę vaikams.
Emocijos kyla ne be priežasties. Jos praneša mums, kad kažkas negerai mūsų aplinkoje. Nerimas yra perspėjantis signalas. Nieko blogo su žmogumi, kuris nenori eiti per karštas anglis. Kažkas netgi pasakytų, kad tai protingas sprendimas.
Švietimo įstatymo pakeitimai numato, kad mokyklos privalės tą pačią dieną informuoti tėvus, kad jų vaikų nėra mokykloje, jeigu patys tėvai prieš tai nepranešė. Mokyklos taip pat turės privalomai informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą apie tėvus, kurie neužtikrina vaiko teisės mokytis iki 16 metų. Tėvai galės pateisinti tik 5 praleistas dienas per mėnesį - nesvarbu, ar pamokos praleidžiamos dėl ligos ar dėl kitos priežasties.
Nuolatinis lyginimas ir skatinimas varžytis ne visada motyvuoja. Kai kurie išmoks, kad jie niekuomet nebus „pakankamai geri“. Tai neišvengiama, taip sistema yra sukurta. Ne visi gali būti laimėtojais.
| Rodiklis | Skaičius |
|---|---|
| Iš viso nelankė mokyklos | 17,3 tūkst. |
| Daugiau nei pernai | 1 tūkst. |
| Pagrindinė priežastis - išvykimas iš šalies | 13 tūkst. atvejų |
| Socialinės, psichologinės ar kitos priežastys | Kas septintas |
| Nenustatytos priežastys | Beveik 2 tūkst. |
Jonavos Senamiesčio gimnazijos direktorius Darius Mockus pabrėžia, kad už reguliarų ir punktualų pamokų lankymą atsakingi tėvai. Jis taip pat atkreipia dėmesį į tėvų atsakomybės stoką, socialinių įgūdžių trūkumą, prastą pavyzdį vaikams.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba per pirmąjį šių metų pusmetį gavo 555 pranešimus apie galimai pažeistą vaiko teisę į mokymąsi. Specialistai visų pirma siekia išsiaiškinti priežastis, kodėl vaikas nelanko mokyklos, ir pasiūlyti šeimai reikiamą pagalbą.
Psichologas Tomas Kelpša pataria tėvams ne laukti paskutinių rugpjūčio dienų ir apie artėjančius mokslo metus vaikams priminti likus kelioms savaitėms iki rugsėjo 1-osios. Jis akcentuoja, kad svarbu kalbėtis su vaikais, paaiškinti, kad mokykla yra jų pareiga, kaip ir tėvams eiti į darbą. Taip pat svarbu išsiaiškinti, kas sukelia nenorą eiti į mokyklą - ar tai patyčios, ar mokymosi sunkumai, ar kitos neigiamos emocijos.
Psichologas Tomas Kelpša teigia, kad vaiką motyvuoti eiti į mokyklą ar mokytis reikėtų išreiškiant jam palaikymą, tačiau ne siūlant materialias dovanas. Specialistas aiškina, kad ypač reikėtų vengti vaiko motyvaciją kelti siūlant pinigus už atliktus darbus ar išmoktas pamokas, mat tai yra ydinga praktika.
Pokalbis yra geriausia motyvacijos priemonė. Kalbėdamiesi galime vaikams priminti, kad yra laikas, kada reikia dirbti ir yra laikas, kada galime ilsėtis. Žinoma, jei tėvai mato, kad vaikui reikalingas naujas kompiuteris, jie gali apie tai su vaiku pakalbėti, paskatinti, kad tinginiautų. Svarbiausia, kad viskas būtų daroma protingai ir tokios skatinimo priemonės būtų naudojamos tik atsižvelgus į realius poreikius.
Tėvai turi paaiškinti, kad vaikas yra ne vienas, ir kad jis visada gali į juos atsiremti, kad patyčių nereikia kęsti, kad jas reikia stabdyti ir nelaukti, kol situacija dar labiau suprastės.
Ankstesnių metų statistika rodo, kad mokyklos nelankė apie 16,5 tūkst. vaikų. Praėjusiais mokslo metais daugiausia mokyklos nelankė septynmečių bei aštuonmečių. Ši problema aštriausia buvo didžiuosiuose miestuose - Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
