Dabartinė lietuvių kalba, kilusi iš baltų prokalbės, yra lietuvių tautos kalba. Lietuvoje ji turi valstybinį statusą, o Europos Sąjungoje - vieną iš oficialių kalbų. Lietuviškai kalba apie tris milijonus žmonių, dauguma jų gyvena Lietuvoje.
Lietuvių kalba skirstoma į dvi pagrindines modernesnes tarmes: aukštaičių ir žemaičių. Šios tarmės, savo ruožtu, dalijamos į patarmes, šnektas ir pašnektes. Aukštaičių tarmė skirstoma į tris patarmes: vakarų, rytų ir pietų. Žemaičių tarmė, be kita ko, patyrė kuršių kalbos įtaką, o šių dviejų tarmių skirtumams turėjo įtakos ir ilga Žemaitijos nepriklausomybė nuo Lietuvos.
Kalbos vartosenos ir terminijos formavimuisi didelę įtaką darė istorinės aplinkybės. Po 1863-1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia įvedė lietuviškos spaudos lotyniškomis raidėmis draudimą. Nepaisant to, lietuviška spauda lotynų abėcėle buvo gabenama iš užsienio, o Rusijos imperijos valdžia leido lietuviškus leidinius tik kirilica. Dabartinė lietuvių kalbos abėcėlė grįsta lotynų raidynu ir turi 32 raides, iš kurių 23 yra tiesiogiai paimtos iš lotynų abėcėlės, o likusios 9 papildytos diakritiniais ženklais. Raidės f, h ir junginys ch vartojami svetimos kilmės žodžiuose.
Lietuvių bendrinė kalba susiformavo kauniškių tarmės pagrindu. Tai yra vakarų aukštaičių tarmės pietinė dalis, dar vadinama suvalkiečių tarme. Didžiausią įtaką lietuvių bendrinės kalbos formavimuisi padarė suvalkiečiai, nes būtent Suvalkijoje aktyviausi buvo tautinio atgimimo veikėjai. Prie lietuvių kalbos norminimo daugiausiai prisidėjo kalbininkas Jonas Jablonskis, taip pat kilęs iš Suvalkijos.
Lietuvių kalbos istorija yra ilga ir sudėtinga. Seniausi žinomi lietuviški įrašai yra glosos Johannes Herolt knygoje „Liber Discipuli de eruditione Christifidelium“ („Mokinių knyga apie Kristaus sekėjų lavinimą“). Nuo XVI a. lietuvių kalbai užrašyti vartojama šiek tiek papildyta lotynų abėcėlė. Pirmoji lietuviška spausdinta knyga - Martyno Mažvydo „Katekizmas“ - išleista 1547 m. Karaliaučiuje. Jame atspausdinta ir pirmoji lietuviška abėcėlė. Tačiau dabartinių lietuviškų rašmenų - nei nosinių, nei varnelių - joje dar nebuvo.
Lietuvių kalbos garsams užrašyti trūko lotyniškos abėcėlės raidžių, todėl sprendimų ieškota kaimyninėse kalbose. XIX a. raidės č, š ir ž pasiskolintos iš čekų kalbos, o nosinės raidės ą ir ę - iš lenkų kalbos. Raidę ė pirmą kartą XVIII a. pavartojo Danielius Kleinas, o raidę ū prieš šimtą metų sugalvojo Jonas Jablonskis.
Vilniaus ir jo apylinkių kalba
XVII a. pradžioje Vilniaus apylinkės dar tebebuvo palyginti visai lietuviškos. Mieste taip pat tuomet dar plačiai skambėjo senovinė rytų aukštaitiška Vilniaus lietuvių kalba. Aplink Vilnių esančiame Ašmenos paviete (iš dalies ir Lydos) gyventojų daugumą sudarė lietuviai, jau nekalbant apie Trakų ar Ukmergės pavietus.
Tai patvirtina ne tik filologinių, bet ir istorinių šaltinių duomenys. Pavyzdžiui, inventoriuose gausu lietuviškai skambančių asmenvardžių. Nors etnonimai vargu ar gali atskleisti vilniečių etninę priklausomybę, tačiau XVII a. II p. dauguma naujųjų Vilniaus miestiečių atvyko būtent iš šių regionų, tad neabejotina, jog ir anksčiau buvo panaši padėtis.
Tuo metu Vilniuje tautybės klausimas vargu ar kam rūpėjo. Kaip pastebėjo Davidas Frickas, net gyventojų tikyba nelabai ką domino. Jis pateikia lenkiškai užrašytą įdomią 1686 m. bylą, susijusią su lietuvišku žodžiu płaktynik (išplaktasis), kai taip pavadintas vilnietis atsakovą padavė į teismą už garbės įžeidimą. Daroma išvada, kad ir XVII a. II p. lietuvių kalbą žinojo dalis vilniečių, nes suprasta, kas norėta pasakyti, bet nepakankamai, nes dokumente pažymėta, kad tai lietuviškas žodis, lenkiškai aiškinta jo prasmė.
Tai, kad lietuvių kalba Vilniuje buvo žinoma ir vartojama, atsiminimuose liudija lenkų šlėkta Janas Chrizostomas Pasekas, kuris 1662 m. Jėzuitų ginče su miesto magistratu 1646 m. dėl valdų Lukiškėse lietuvių kalba vartojama bandant paaiškinti kai kuriuos Vilniaus vietovardžius.
Viena vertus, XVII a. vid. tarp 14 000 iki 20 000 buvusių vilniečių lietuviai galėjo sudaryti nemažą dalį. Kita vertus, dar ilgai parapinėje Šv. Jonų bažnyčioje išliko lietuviški pamokslai. Pažvelgus į „prieš ir potvaninius“ dabartinių Lietuvos ir Baltarusijos paribių inventorius, gausiai matyti lietuviškos pavardės.
Tačiau, anot tyrimų, net po XVII a. negandų pagrindinis Vilniaus miestiečių priteklius (daugiau kaip pusė) buvo iš Vilniaus vaivadijos, o ką kalbėti apie atvykėlius iš kitų lietuviškų pavietų. Tai kol kas labiau teoriniai samprotavimai, kuriems pagrįsti reikia daugiau duomenų ir tyrimų.
Vytauto Didžiojo tarmė ir kilmė
Vytauto Didžiojo gimtoji tarmė iki šiol yra apgaubta spėlionių miglos. Giedrius Subačius tvirtino, kad Vytautas kalbėjęs rytų aukštaičių tarme, remdamasis akademiko Zigmo Zinkevičiaus darbais, kuriuose dzūkų tarmė suplakama su rytų aukštaičių tarme ir vadinama vilniškių vardu. Tačiau tokiam tvirtinimui nepritarė dialektologas Antanas Salys ir daugelis kitų dabartinių lietuvių kalbininkų.
Tai atsispindi ir „Lietuvių kalbos enciklopedijos“ leidimuose. O kad Vilniaus mieste buvo nemažai dzūkuojama, dar 1977 m. išleistoje knygoje „Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje“ yra konstatavęs net pats Z. Zinkevičius.
Tačiau svarbu ne tai, kaip Vilniuje Vytauto laikais kalbėjo lietuviai, bet tai, kur yra buvusi Vytauto gimtinė. Anot istoriko Igno Jonyno, ji buvusi Trakai, dėl kurių priklausymo anuometinei dzūkų tarmei nekyla abejonių.
Kad Gediminaičiai galėję būti kilę iš dzūkiškai kalbėjusių anuometės Lietuvos vietų, nors ir netiesiogiai, rodo Trakų rajone išlikę kaimų pavadinimai Jogėliškės, Jogėlonys, atsiradę iš asmenvardžio Jogėla (Jogailos variantas).
Tam tikras netiesioginis argumentas, siejantis Vytautą su dzūkais, yra ir jo svainio bei kariuomenės vado Sudimanto kilmė iš Vėžiškių, esančių Alytaus rajone. Iš to pat kaimo buvo kilusi ir Vytauto žmona Ona Sudimantaitė, Sudimanto sesuo.
Žinomas literatūrologas Darius Kuolys yra sakęs, kad Vytautas šnekėjęs ir žemaitiškai. Matyt, turėta galvoje Vytauto motina Birutė, kildinama iš Žemaitijos. Tačiau toks kildinimas dar yra problemiškas.
Jeigu iš tikrųjų tokia buvusi Vytauto motinos kilmė, tai Vytautas, bent jaunystėje, galėjęs ir kalbėti žemaitiškai. O žemaičių tarmė anuomet nebuvo dar taip labai susiskaidžiusi. Tačiau vyresniame amžiuje, bendraudamas su savo gimtinėje dzūkiškai kalbančiais žmonėmis, žemaitybių jo šnekoje galėjo mažėti arba ir visai nelikti.
Tapęs įtakingu politiku, jis, be abejo, turėjo būti daugiau ar mažiau pramokęs ir kitų kalbų (kanceliarinės slavų, vokiečių, lotynų, lenkų).
Taigi į klausimą, kokia tarme kalbėjo Vytautas Didysis, atsakyti nelengva. Galima tik spėti, kad konkrečios jo gyvenimo ir politinės veiklos aplinkybės neleido jam griežčiau laikytis vienos kurios, net ir jo gimtinės dzūkų tarmės, kad jo šnekoje būta tam tikro tarminio mišinio bruožų (su vėlesniais metais pagausėjusių kitų kalbų elementais).
Lietuvos pavadinimo kilmė ir variantai
Kaip iš tikrųjų atsirado autentiškas Lietuvos vardas, mokslininkai spėlioja iki pat šiol. XV-XVII a. paplitus romantiškajai lietuvių kilmės iš romėnų teorijai, buvo manoma, kad žodis „Lietuva" yra iškraipyta „L'Italia". Vėliau buvo prisigalvota dar keistesnių Lietuvos vardo kilmės aiškinimų: esą jis kilęs iš legendinio Vaidevučio sūnaus vardo Litalanus. Lietuvos vardą imta sieti ir su lotynų kalbos žodžiu „litus" („jūros pakraštys").
Anot A. Šachmatovo, žodį Lietuvà siejo su šiaurės vakarų Prancūzijos srities Armorikos pavadinimu. J. Otrembskis manė, kad pradžioje žodis *leituṷā priklausė ū kamienui - *leitūs - ir reiškė vietovę aplink upę *leitā (kaip Vilnius - vietovę prie upės Vilnia).
J. K. S. Karaliūnas iškėlė hipotezę, kad žodis Lietuvà pirma reiškė karinį darinį ir šį žodį gretino su sen. isl. lið, sen. šved. lith, sen. fryz. lid ir vid. vok. ž. Vokiečių metraštininko Ulricho fon Richentalio XV a. raštuose minimas pavadinimas „Litva".
Formą „Litva" per okupaciją išpopuliarino rusai. Gal jiems buvo sunku ištarti „ie", „u" iškrito per ilgą laiką trumpinant. O dabar taip tebevadina, kad primintų okupaciją. Netgi Vilnių ir toliau norėjo vadinti „Wilno", kad primintų okupaciją, o lenkai tą formą naudoja iki šiol.
Nuo seno susiformavusios tokios formos, tačiau neaišku, kokie tų pavadinimų likimai. Na, Vokietiją ir latviai vadina panašiai - Vacija, nes latvių kalba yra baltų kalba. Tačiau latviai vietoj „k" dažnai sako „c": ne „kirpti", o „cirpti". Beje, latviai turi daugiau originalių pavadinimų.
Lietuvių kalboje yra šeši savieji dvibalsiai (ei, ai, ui, au, ie, uo) ir trys, pasitaikantys skoliniuose (oi, ou, eu). Lietuvių kalboje yra 45 priebalsiai. Lietuvių kalbos kirtis - laisvas ir muzikinis.
Protingiausia būtų ne paprašyti mūsų nebevadinti „Litva", o padaryti tai, ką daugiau nei prieš 100 metų padarė Estija. Ji panaikino „h" savo lotyniškame pavadinime ir vietoj „Esthonia" atsirado „Estonia". Kaip ir lotyniškame Lietuvos pavadinime buvo „h" - „Lithuania". Jei mes būtume išmetę tą „h", visi mažiau taip šlykščiai kraipytų tą mūsų pavadinimą pagal anglišką pavyzdį. Ir tartų kaip tarė ispanai ar portugalai - „Lituania".
Baltarusų ir lietuvių istorijos interpretacijos
Baltarusijoje leidžiamos knygos ir interneto svetainės pristato valstybės istoriją, teigdamos, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo baltarusių, kurie vadinosi lietuviais arba litvinais, valstybė. Šių dienų lietuviai, anot jų, gali pretenduoti tik į Žemaitijos, buvusios LDK autonomijos, istoriją. Valstybinė LDK kalba buvusi baltarusių kalba.
Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas - baltarusių kunigaikščiai. Tokias tiesas skelbia Baltarusijoje leidžiamos knygos. LDK parlamentas buvęs iš dviejų rūmų - Seimo ir Rados. Baltarusių kalba buvusi išsivysčiusi ir žinoma visoje Europoje. Pirmoji LDK sostinė buvusi Novogrudokas (Naugardukas). Žymiausi Baltarusijos karvedžiai ir valstybininkai - Vytautas Didysis, Vladislovas Jogaila, Mikalojus Radžvila, Leonas Sapiega, Kostas Kalinauskas. Lietuvos Statutai parašyti baltarusių kalba.
Istorikas Tomas Baranauskas, besidomintis Lietuvos viduramžių istorija, yra sukaupęs daugybę faktų apie baltarusių bandymus klastoti Lietuvos istoriją. Anot jo, Lietuvos istorijos interpretacijos Baltarusijoje paplito nuo 1989 metų, pasirodžius savamokslio istoriko Mikolos Jermalovičiaus darbams.
„Baltarusiška propaganda skelbiama ir anglų kalba, patikliems užsieniečiams aiškinami M.Jermalovičiaus „atradimai“ bei „tikroji“ LDK istorija. Vienas neseniai išnykęs tinklalapis netgi vadinosi „Lietuvos išlaisvinimo komitetu“ ir skelbė atstovaująs organizacijai, kurios tikslas - sukilimu nuversti dabartinę Baltarusijos valdžią ir atkurti LDK.
Suprantama, virtualiame pasaulyje tokias „organizacijas“ gali įkurti kiekvienas paauglys, išmokęs naudotis internetu, tačiau panašių tinklalapių visuma rodo baltarusių nacionalistų aplinkoje tvyrančią antilietuvišką atmosferą“, - mano T. Baranauskas.
Anot jo, prieš kurį laiką Minske pasirodė Lietuvos istorijos klastotojo Paulos Urbano knyga „Senovės Licvinai. Kalba, kilmė, etninė priklausomybė“. Joje įrodinėjama slaviška senosios Lietuvos prigimtis. Knygoje gausu interpretacijų, teigiama, kad Lietuvos vardas kilo iš vakarų slavų genties liutičių vardo. Senieji licvinai, anot autoriaus, yra liutičių ainiai ir baltarusių protėviai.
Istorikas Vytautas Merkys teigė, kad apraiškų, jog baltarusiai save laiko LDK palikuonimis, jau mažiau. „Kai į valdžią atėjo A. Lukašenka, tautinis sąjūdis, prilygęs kažkada mūsų pergyventiems „Aušros“ laikams, baigėsi“, - sakė V. Merkys.
Jis sako suprantąs baltarusių pretenzijas. „Išskyrus kai kurias kunigaikštijas, baltarusiai niekada neturėjo vieningos valstybės. Pradinio tautinio atgimimo laikotarpiu jie pradėjo įrodinėti, kad Lietuvos valstybė tai ir buvo Baltarusijos valstybė, o Lietuvos didieji kunigaikščiai - ne kas kita kaip baltarusių kunigaikščiai, o gyventojai - litvinai“, - sakė V. Merkys.
Istorikas aiškiai sako - LDK sukūrė lietuvių tauta. „Tačiau, kai valstybės plotas išplito ir susidarė, sąlygiškai tariant, pilietinė bendruomenė ar visuomenė, ji apėmė visus privilegijuotus sluoksnius, kurių atstovai ėmė vadintis lietuviais, nors etnine prasme jie nebuvo lietuviai. Tačiau valstybę kūrė etniniai lietuviai - Mindaugas, Gediminas, kiti.
Kaip paprasti žmonės kalbėjo? Tarmiškai: lietuviai - lietuviškai, žemaičiai - žemaitiškai, slavai - slaviškai, o bendrinių kalbų nebuvo. Kokia kalba kalbėjo mūsų kunigaikščiai? Atrodo, istorikas Dlugošas rašė, jog Vytautas ir Jogaila kalbėdavo lietuviškai, kai nenorėdavo, kad juos suprastų lenkų didikai. Vėliau kunigaikščiai jau kalbėjo senąja slavų kalba, XVI amžiuje pereita prie lenkų kalbos. Kai kurie kunigaikščiai mokėjo ir po kelias kalbas“, - sakė V. Merkys.
Baltarusių istorikams labai užkliūna tai, kad LDK pavadinime yra žodis Lietuva, nors patys lietuviai šioje valstybėje buvo etninė mažuma. „Lietuviai buvo valstybės kūrėjai, todėl ir valstybės pavadinimas su žodžiu Lietuva. Valstybei plečiantis pavadinimas išlieka, tokių pavyzdžių daug“, - aiškino V. Merkys.
V. Merkys nesiryžta sakyti, kad baltarusiai klastoja istoriją. „Jų tautinio atgimimo reikmės reikalauja istorinės atramos, ją ir kuria. Ne jie vieni taip elgiasi. Juk ir pas mus buvo kuriama istorija. Atgimimo pradžioje imta aiškinti, kad net Adomas ir Ieva buvo lietuviai“, - nusijuokė V. Merkys.
Pavardžių kilmė ir lietuvių kalbos statusas
Mokslo kalba buvo rusų, lenkų, lotynų, religinė - lotynų, kanceliarinė - rusų, verslo - vokiečių, lenkų ir žydų. 1918 m. vasario 17 d. lietuvių kalba turėjo per dieną tapti valstybine - perimti visas šias funkcijas.
Pirmą kartą tautos istorijoje lietuvių kalba valstybine tapo 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtoje Konstitucijoje jos statusą apibrėžė šeštasis paragrafas, kuriame teigiama: „Valstybės kalba - lietuvių kalba. Vietinių kalbų vartojimą nustato įstatymas.“ Ši formuluotė šiek tiek pakeista 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje.
Valstybinės kalbos statusas garantavo ne tik jos išlikimą, bet ir sparčią raidą. Tarpukario Lietuvoje oficialioje valstybės kanceliarijoje buvo vartojama ne tik lietuvių kalba. Antai jau nuo 1919 m. veikė Žydų reikalams ministerijos kanceliarija.
Kaip sunku buvo lietuvių kalbai skverbtis į visuomenės gyvenimą, liudija faktai. Lietuvybės citadele laikomame Kaune 1918 m. gruodį tarybos posėdžiai vykdavo rusų kalba. O iš Lietuvos tarybos Kauno lenkai šaipydavosi taip: „Ta ryba ze Smietana“ („Ta žuvis su grietine“).
XX a. trečiajame dešimtmetyje Kaune - laikinojoje sostinėje - lankęsis Amerikos lietuvis gydytojas Algirdas Šeštokas-Margeris stebėjosi: „Kas gi nežino, kad, pavyzdžiui, Kaune beveik visur išgirsi daugiau kalbant rusiškai, žydiškai bei lenkiškai, negu lietuviškai! Ir dvejoti visai netenka, kad Kaune iš kiekvienos dešimties žmonių devyni kalba žydiškai, rusiškai arba lenkiškai, o tiktai vienas - lietuviškai.
Teko nueiti pas valdininkus su visokiais reikalais. Tai vieno, tai kito laukia būrys žmonių. Tik kaimiškai apsirėdžiusieji kalba lietuviškai, o kiti - rusiškai, žydiškai arba lenkiškai. Rodos, kad lietuviškai kalbėti jie visai nemokėtų. Bet štai, išeina laukiamas valdininkas, puola prie jo vienas, puola kitas ir visi kalba lietuviškai.
Įdomu, kad 1925-aisiais Kauno - laikinosios sostinės - miesto valdyba tikrino, kaip tarnautojai moka lietuvių kalbą. Blogai mokantiems ar išvis jos nemokantiems prie savivaldybės buvo įsteigti kursai.
„Kaip pavadinsi - nepagadinsi“ - teigia lietuvių kalbos patarlė. Tačiau pavadinimai, terminija, tikslūs daiktų ir reiškinių apibūdinimai ypač svarbūs kalbai ir visuomenei. Šiandieniniame internetiniame lietuvių kalbos terminų žodyne - per 300 tūkst. žodžių.
Didelį darbą pradedant kurti lietuviškąją terminiją atliko Lietuvos mokslininkai nuo Spaudos draudimo panaikinimo iki 1918-ųjų. Kadangi po spaudos draudimo panaikinimo buvo leidžiama mokyti lietuvių kalba, kilo ir vadovėlių savąja kalba poreikis. Daugelis garsių tarpukario politikos veikėjų tuo metu rašė vadovėlius.
1919 m. buvo išleistas M. Šikšnio parengtas „Aritmetikos ir algebros terminų žodynėlis“. Kuriant lietuviškus matematikos terminus daug darbo įdėjo ir Antanas Smetona.
Medicinos mokslo terminus minėtuoju laikotarpiu kūrė žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai gydytojai Petras Avižonis, Jonas Basanavičius, Kazys Grinius, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas, Antanas Vileišis. 1911 m. prie Lietuvių mokslo draugijos buvo įsteigta Gydytojų ir vaistininkų sekcija.
Jos nariai kėlė uždavinį sutvarkyti senąją šios srities terminiją, kurti naujus terminus. Vis dėlto ne taip sklandžiai ir lengvai sekėsi tuos terminus kurti. Medicinos terminija besirūpinusios Kauno medicinos draugijos posėdyje 1925 m.
Vienas įspūdingiausių pavyzdžių, kaip XX a., atgavus lietuviškąją raštiją, keitėsi ir švarėjo lietuvių kalba - religinė literatūra. Mokslininkė Aušra Rimkutė, analizavusi XX a. religinės literatūros raidą, pastebi, kad 1924 m. sudaryta Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisija.
Tuo metu ji imta tvarkyti - atsisakyta svetimybių, vartoti palikti tarptautiniai terminai ir senieji skoliniai. Kunigo Kazimiero Paltaroko „Tikybos moksle“ net trys ketvirtadaliai terminų yra grynai lietuviški. Katekizme vartota tik viena svetimybė, kilusi iš vokiečių kalbos, - podžiai.
Jau tada atsisakyta 1879-1903 metais išleistuose katekizmuose vartotų svetimybių, pavyzdžiui, dirmavonė pakeista - sutvirtinimo sakramentu, čysčius - skaistykla ir kt. Po vyskupo K. Paltaroko iniciatyvos 1921 m. kovo mėn. buvo sudaryta Kalbos norminimo komisija.
V. Gineitytė rašo: „Buvo apsvarstyta ir priimta nemažai reikalingų teisės, ekonomikos, transporto, medicinos, filosofijos, tiksliųjų mokslų, žemės ūkio, literatūros ir kitų terminų. Šiandien bene geriausiai žinomas šios komisijos pirmininko, tapusio lietuvių kalbos norminimo ikona, Jono Jablonskio vardas ir darbai.
Nors daugelio tada išleistų literatūros kūrinių, teisės veikalų kalba beveik nesiskyrė nuo dabartinės, iki vieningos ir tvarkingos bendrinės kalbos tarpukario Lietuvoje buvo dar toli. Opi problema ir tai, kad tam pačiam reiškiniui apibūdinti naudojami keli terminai: antai mokyklinėse vadovėliuose „galima rasti po keletą žodžių vienam ir tam pačiam daiktui vadinti.
Apie tai, ką tuomet reiškė kurti lietuviškąją terminiją, pritaikyti ją visuomenės poreikiais, liudija Kelių eismo taisyklės, be kurių šiandien neišsiverčia daugelis šalies gyventojų. O štai tarpukariu automobilis kelyje buvo ganėtinai naujas reiškinys. Apie tai, kiek ši sritis buvo aktuali, liudija faktas, kad bendros Kelių eismo taisyklės šalyje buvo priimtos tik 1929 m.
Laikinosios sostinės valdžia ėmėsi eismą gatvėmis ir keliais reglamentuoti dviem metais anksčiau. Taisyklės surašytos tuo metu vartota kanceliarine kalba, naudoti tuo metu galioję terminai.
Tikros lietuviškos pavardės baigiasi su *aitis galūne. Beje, nesuslavintų tikrai lietuviškų pavardžių Lietuvoje tik apie 20%. Tikrai taip, sk, ič yra sulenkinimas-slavinimas, arba žmogus imigravęs.
Anot Bumblausko, knygoje "Senosios Lietuvos istorija" yra įdomi tema apie pavardžių kilmę. Tai tikrai lenkėjimo momentu lietuviai masiškai lenkinosi pavardes. Petraitis-Petrovskis, Povilaitis-Povilovskis, arba tiesiog versdavo čielą žodį. Kazlauskas-Oželis, Naujokas-Navickas, Baranauskas-Avinas.
Lietuviškos priesagos taip pat yra -ūn-, -ėn-, -yn-, -on-. Įdomus straipsnis bei komentarai. Mano pavardė yra lenkiška, tik galūnė yra sulietuvinta, nes senelis taip norėjo.
