Meda Norbutaitė - šiuolaikinė lietuvių menininkė, gimusi 1969 m. gruodžio 11 d. Šiauliuose. Jos meninis kelias prasidėjo Šiaulių vaikų dailės mokykloje, kurią baigė 1985 m. Vėliau studijavo Kauno aukštesniojoje meno mokykloje, kur 1990 m. įgijo meninio apipavidalinimo specialybę su sieninės tapybos specializacija. Menininko išsilavinimą papildė 1998 m. Šiaulių universiteto Menų fakultete, kur įgytas humanitarinių mokslų magistro laipsnis (dailėtyra, tapyba), vadovaujant prof. V. Gečui.
Nuo 1997 m. Meda Norbutaitė aktyviai dalyvauja parodinėje veikloje, surengė daugiau nei 40 personalinių parodų ir dalyvavo daugiau nei 200 grupinių parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Meninės kūrybos sritis apima molbertinę ir sieninę tapybą, piešimą mišria technika. Darbuose menininkė balansuota tarp abstrakcijos ir realizmo, būdingas kiek efemeriškas natūros vaizdavimas, fragmentavimas. Beveik visoje kūryboje naudojama reljefinė faktūra, kuri leidžia įtikinamiau perteikti vaizduojamus objektus.
Kūrybinė domėjimosi sfera - daiktai, sukurti žmogaus, pats žmogus, jo santykis su amžinybe, tai, kas susiję su jo išgyvenimais. Menininkė siekia iškesnio, filosofiškesnio požiūrio į pasaulį ir jo daiktus, aktyvesnio skverbimosi į daiktų gelmę, objektų struktūras ir pavidalus.
Kūrybos raida ir įtakos
Meda Norbutaitė pradėjo domėtis daile dar paauglystėje. Šiaulių dailės mokykloje jos baigiamojo darbo vadovu buvo žinomas grafikas Eduardas Juchnevičius. Baigusi Šiaulių universitetą, ji žinojo, jog tapybos magistrantūros vadovas bus prof. Vincentas Gečas. Medą jau seniai domino šio Lietuvos tapybos grando kūryba, tad ryžosi stoti į jo kursą. Profesorius jaunajai dailininkei atskleidė tapybos galią - išmokė ją jausti, matyti, pažinti, suprasti. Gečas pasiūlė iš eskizų į paveikslus perkelti reljefines faktūras - šios dominavo Medos kūryboje ilgą laiką.
Paauglystėje Medą itin žavėjo judrūs ir gyvi Peterio Pauliaus Rubenso potėpiai, Rembrandto šviesotamsa, mažųjų olandų natiurmortai. Vėliau jos žvilgsnis nukrypo į impresionistus. Pastaraisiais metais dailininkė tyrinėja socialines problemas, tad dabar yra atsigręžusi į konceptualiąją pusę - į Marlene’ės Dumas, Cecily’ės Brown, Miriamos Cahn kūrybą. Ne paskutinėje vietoje Medai ir Anselmo Kieferio asambliažai, Tracey’ės Emin bei Egono Shiele’ės piešiniai, Louise’os Bourgeois intymi pasąmoninė raiška, Luciano Freudo stambiųjų kūnų plastika, Jeano Michelio Basquiat’os spalvų dermė su piešiniu.
Iš lietuvių menininkų autorei imponuoja intelektuali Elenos Balsiukaitės tapyba, Laisvydės Šalčiūtės minčių verlibrai, Henriko Čerapo abstrakcijų jėga.
Pedagoginė ir visuomeninė veikla
Meda Norbutaitė dėsto Šiaulių universitete Piešimo katedroje piešimą ir Vilniaus Gedimino technikos universitete Inžinierinės architektūros katedroje meninę raišką. Nuo 1997 m. ji surengė daugiau nei 40 personalinių parodų ir dalyvavo daugiau nei 200 grupinių parodų, įgyvendindama projektus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (JAV, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Estijoje, Moldovoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Pietų Korėjoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Lenkijoje ir kt.).
Nuo 1999 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 2016 m. eina LDS Vilniaus Tapytojų sekcijos biuro narės pareigas, o 2020-2024 m. buvo LDS tarybos narė. Jos tarptautiniai ryšiai apima narystę LATGA organizacijoje nuo 2017 m., amerikiečių See/Me meno organizacijoje nuo 2021 m.
Dominuojančios temos ir meninė filosofija
Dominuojančios temos - žmonių santykiai bei jų provokuojamos būsenos ar elgsenos, pradedant nuo buities teritorijos iki istorijos, religijos ar politikos aspektų. Meda, naudodama simbolizmą ir sarkazmą, akcentuoja šiuolaikinio žmogaus elgseną ir jautrumą. Jos menas skatina apmąstyti bendras kultūrines vertybes ir atsakingą problemų sprendimą.
Kiek Norbutaitės kūryboje yra spontaniškumo, o kiek apgalvoto konceptualumo? Dažniausiai ji tyrinėja temą, kol išgrynina esminius aspektus. Tuomet natūraliai vienas ciklas atveria kelią kitam. Tapytoja turi puikią spalvinę klausą, o dauguma formos, kolorito ir siužeto derinių drobėje atsiranda intuityviai.
Vienas pagrindinių Medos naujausios kūrybos leitmotyvų - nostalgija, prisiminimų santykis su dabartimi. Praeities ir dabarties konsteliacija - tai, kas neapčiuopiama, tačiau regima - priartėja ir užvaldo pasąmonę.
Groteskas - kultinis Medos kūrybos principas - sustiprina vystomas temas. Kontrastai padeda išjudinti mintis, verčia susimąstyti, pavyzdžiui, apie su baimėmis susipynusį humorą. Ciklas „Klounada“ gilinasi į identiteto paieškas, neapibrėžtus prioritetus, nuomonės neturėjimą, dviveidiškumą. Darbų ciklas gimė meno rezidencijoje Paryžiuje, autorę domino gyvenimas po pandemijos ir kaip tai veikia mūsų elgesio ypatumus.
„Kiekvienas ciklas - tai mano išpažintis apie save, savo mintis, supratimą, požiūrį, kūrybos formų paieškas“, - sako Meda. Ji ypač vertina parodą „Kitimas“ (2020 m.), kuri atskleidžia žmogaus išorinę ir vidinę kaitą laike.
Prie kavos puodelio su Meda Pikčiūnaite
Pastaruoju metu viena Medą dominančių temų - technologijos mene, nes dėstydama meno disciplinas Vilniaus Gedimino technikos universitete ji kasdien su tuo susiduria. Šiuolaikinėje visuomenėje svarbi kūrėjo atsakomybė. Tiek psichologiniu, tiek edukaciniu požiūriu menas reikalingas žmogaus dvasiai, pasaulio supratimui. Jis gali atskleisti tai, kas neapčiuopiama, apnuoginti visuomenės ydas, formuoti nuomonę ir išryškinti problemas.
Meda Norbutaitė įdarbina žiūrovo vaizduotę, pasitelkdama autorefleksiją ir savikritiką, parafrazuoja tropus ir siekia priartinti žiūrovą prie visuomenės dogmų ir stereotipų perkodavimo, kad anapus įvairių maskuočių būtų prisikasta arčiau neartikuliuotos ir nutylimos socialinių elgesio modelių esmės.
tags: #meda #norbutaite #gime
