Nerimas ir baimė vaikų gyvenime gali atsirasti bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu ir bet kuria forma. Visi vaikai patiria nerimą ir baimes tam tikrais savo gyvenimo etapais ir, dažnu atveju, tai yra normali augimo dalis. Visai normalu, kad visai maži vaikai bijo atsiskirti nuo tėvų ir gali jausti nerimą būdami šalia nepažįstamų žmonių. Vėliau daugumos vaikų gyvenime atsiranda tamsos baimė ir jų vaizduotės piešia įvairius monstrus, apsigyvenusius po lova ar tamsiame kampe. Tuo tarpu paauglystės metais savęs suvokimas ir drovumas tampa slegiančia kasdienybės dalimi. Tokios atsirandančios ir praeinančios baimės dažnai tampa normalia vystymosi dalimi, kurią kiekvienas praeiname. Bet kartais, baimės ir nerimas pasiekia tokį lygį, kai tikrai apsunkina vaiko gyvenimą. Baimės gali tapti labai įkyrios ir užimti didžiąją vaiko dienos dalį, nepaleisti jo minčių ir net užvaldyti jo veiksmus.

Baimė tai yra emocinė bei kūniška reakcija į galimą arba įsivaizduojamą pavojų. Šis jausmas yra labai svarbus ir reikalingas žmogui. Baimės funkcija yra apsaugoti vaiką nuo pavojų ir taip padėti išlikti. Tai yra labai senas ir, galima sakyti, primityvus jausmas, padėjęs mūsų protėviams apsisaugoti, net jei krūmuose slėpėsi ne plėšrūnas, o sušnarėjo vėjas - žmogus jau spėjo apsisaugoti. Tai svarbu ir dabar, tačiau kartais šios sistemos veikla sutrinka - tuomet baimė tampa žalinga, vystosi nerimo sutrikimai.

Baimės ir nerimo priežastys vaikystėje

Vaikų baimės ir nerimo priežastys gali būti įvairios, susijusios tiek su vidiniais, tiek su aplinkos veiksniais.

Psichologiniai veiksniai

• Emocinis saugumas ir prieraišumo stilius: Vienas esminių nerimo ir baimių veiksnių yra emocinis vaiko saugumas bei susiformavęs prieraišumo stilius. Vaiko, kuris jaučiasi emociškai nesaugus, neturi pastovumo ryšyje, baimės yra kaip signalas apie ryšio sunkumus bei būdas pakviesti tėvus. Ribų šeimoje nebuvimas taip pat prisideda prie emocinio nesaugumo.
• Vaizduotė ir simbolinis mąstymas: Vaikams būdinga laki vaizduotė bei simbolinis (stebuklinis) mąstymas. Šis mąstymas leidžia vaikui žaisti, tačiau to pasekoje vaikai painioja tikrovę ir vaizduotę, todėl baimingi vaizduotės kūriniai gali jaustis labai realiai.
• Baimė kaip pykčio išraiška: Baimės kaip pykčio išraiška taip pat praktikoje pasitaiko dažnai. Bijoti mūsų visuomenėje yra daug labiau priimtina nei pykti. Pyktis dažnai yra slopinamas ir neleidžiama jo jausti, vaikai ir patys bijo pykti, tad baimė atsiranda kaip pakaitinė iškrova.
• Įgimtas jautrumas: Didesnį baimingumą gali kelti ir įgimtas jautrumas. Jautresnė nervų sistema greičiau ir stipresniu atsaku reaguoja į dirgiklius, prisitaikyti prie pokyčių reikalinga daugiau resursų bei aplinkos paramos.

Aplinkos poveikis

• Tėvų elgesys: Tėvų elgesys ir nerimas yra vienas svarbiausių veiksnių vaikų nerimo ir baimės jausmo atsiradime. Vaiko baimę perima nekvestionuodamas, ir taiko savo gyvenime. Todėl labai svarbu negąsdinti vaiko. Jei vaikas nukrinta ir žiūri į tėvus, o tėvai išsigandę puola gelbėti - vaikas pradeda verkti. Jei tėvai reaguoja ramiai, vaikas toliau žaidžia. Tai puikiai iliustruoja aplinkos, o ypač tėvų/globėjų įtaką baimių atsiradime.
• Traumos bei skausmingos patirtys: Jei vaikas neseniai matė ar patyrė ligą, tėvų praradimą, gaisrą, smurtą, ar kitą didelį įvykį, tai galėjo stipriai išgąsdinti. Jei vaikas tuo metu yra pažeidžiamesnis, turi jautresnę nervų sistemą arba nėra paramos iš suaugusiųjų, gali atsirasti ilgalaikė baimė. Nesaugios augimo sąlygos, nepriežiūra, kaip ir perdėta globa gali neduoti emocinių atramų ir paskatinti baimingumą.
• Aplinkos informacija: Tai ką vaikas girdi per žinias, radiją, kitus vaikus, filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose (ypač amžiaus neatitinkančiose) gali prisidėti prie baimės atsiradimo.

Vaikų baimės pagal amžių

Baimės gali skirtis priklausomai nuo vaiko amžiaus:

Kai kurios baimės tėvams gali pasirodyti kvailos, naivios ar netikros. Tačiau vaikui jo baimės atrodo tikros ir rimtos. Tai, kas tėvams neatrodo pavojinga, vaikams gali būti akivaizdi baimės ir nerimo priežastis. Galite padėti vaikui ištverti šitą sunkų laiką, jei tik suprasite, kas su juo vyksta. Jei pamiršote savo pačių vaikiškus išgyvenimus, pasistenkite suprasti, kad visa, kas vaikams nutinka pirmą kartą, gali jiems sukelti nerimą.

Kaip atpažinti, kad vaikas bijo?

Baimė reiškiasi ne vien kalbėjimu apie baimės objektą, taip pat ir:

• Sunkumais užmigti/nemiga;
• Apetito pokyčiais;
• Neaiškiais, fizinės priežasties neturinčiais skausmais pvz:. pilvo, galvos, kojų;
• Sunkumu kvėpuoti;
• Nuolatiniu nerimastingumu;
• Nagų kramtymu;
• Grįžimu į ankstesnę raidos stadiją pvz:. vaikas puikiai laikantis šlapimą pradeda šlapintis į lovą.

Vaikų nerimo požymiai gali būti išreiškiami skirtingai, svarbiausia yra pastebėti vaiko charakterio ir elgesio pokyčius. Kai kurie vaikai gali grįžti prie kūdikiško elgesio, pavyzdžiui, laikyti nykštį burnoje ar šlapintis lovoje, gali atsirasti tikas, mikčiojimas. Nors ryškių skirtumų tarp tokio amžiaus vaiko lyties ir nerimo išraiškos būdo nėra nustatyta, tačiau pastebėta, jog berniukai pyktį demonstruoja dažniau nei mergaitės.

Vaiko baimė miegoti

Viena iš priežasčių yra atsiskyrimo baimė bei nesaugus prieraišumas. Vaikui miegas gali reikšti išsiskyrimą, o tai kelia nerimo ir nesaugumo jausmus. Negalime pamiršti ir tai, kad vaikai mąsto simboliniu mąstymu, todėl vaikui gali būti sunku atskirti tikrovę nuo fantazijos, tad vaikai pradeda bijoti pabaisų, šešėlių, spintos monstrų ir kitų dalykų, kurie visi gyvena tamsoje, tad prieš miegą baimė sustiprėja. Taip pat, miego nerimas padidėja, kai vaikas patiria didelius įvykius šeimoje.

Baimės labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Visiems žinduoliams yra įprasta miegoti su savo tėvais iki tam tikro amžiaus, todėl kartais lūkestis, kad vaikas jausis saugiai vienas, neatitinka konkrečios vaiko raidos. Tai reiškia, kad vaikas nei pagal fizinį nei psichologinį amžių dar nėra pasiruošęs miegoti vienas. Taip neretai nutinka su itin jautriais vaikais. Natūralu, kad šie vaikai gali būti labiau prieraišūs ir norėti ilgiau miegoti su tėvais.

Taip pat, labai svarbu, kaip suaugę nusprendė, kad vaikui jau laikas miegoti vienam. Svarbu, vaiką prie miego atskirai pratinti pamažu, švelniai, matant, kad vaikas tam jau pasiruošęs. Jei vaikas jautrus, svarbu nesudėti kelių didelių perėjimo etapų į vieną pvz:. mokyklos pradėjimas ir staigus vaiko perkėlimas į savo kambarį, “nes jau didelis”. Tai gali padidinti didesnį nei reikalingas nerimą, kadangi mokyklos pradėjimas jau iš savęs yra ypač didelis įvykis.

Simptomai ir požymiai, susiję su miego sutrikimais:

• Išsakoma žodžiais baimė;
• Negalėjimas užmigti;
• Vengimas eiti miegoti, laiko miegoti vilkinimas pvz:. “dar vieną pasaką”;
• Pykčio ir ašarų priepuoliai prieš miegą (kaip nerimo iškrova);
• Miego metu noras paleisti filmą/muziką/uždegti švieselę;
• Sunkumai atsiskirti nuo tėvų prieš miegą (nori, kad laikytų rankytę, kojytę, glostytu nugarą, miegotų šalia ir t.t);
• Prieš miegą atsirandantys skausmai ir kūno įtampa;
• Nakti budinėja ir vaikšto pas tėvus.

Dažniausiai tai nėra sudėtinga, kadangi vaikai patys pasako ir parodo, kad prastai miegojo. Taip pat, išduoti apie prastą miegą gali ir dažnas pabudimas, nuolatinis blaškymasis, padidėjęs nuovargis, koncentracijos sunkumai, padidėjęs irzlumas. Kaip taisyklė, didelį nerimą išduoda ir dažnai besikartojantys naktiniai košmarai, kurie sutrikdo miego kokybę.

Kaip padėti vaikams įveikti baimes ir nerimą?

Nors nemažai nerimaujančių vaikų reikia pagalbos iš specialistų, daliai vaikų įveikti nerimą pakanka tėvų pagalbos ir paramos. Svarbu, kad tėvai būtų palaikantys, supratingi ir nusiteikę kantriai - išmokti būti su nerimu ir jį valdyti užima laiko ir reikalauja pastangų.

Praktiniai patarimai tėvams:

• Kalbėkitės su vaiku: Kokia bebūtų vaiko baimė, labai svarbu bandyti ją suprasti. Nesišaipykite, nebarkite ir negėdinkite, net jei vaiko baimė sunkiai suprantama. Verčiau paklauskite: „Ko tu baiminiesi?“, „Kaip manai, kas galėtų nutikti, jei…?“, „Ką ta pabaisa gali padaryti?“ ir pan. Stenkitės nepertraukinėti ir nemokyti. Verčiau parodykite, kad tikite vaiko gebėjimu įveikti sunkumus. Galite paklausti, kaip atrodo pačiam vaikui, koks yra galimas sprendimas.
• Leiskite laiką su vaiku tik dviese: Atraskite tai, ką jums ir vaikui malonu kartu veikti. Turėkite kartu tokio laiko, kai netrukdo pašaliniai reikalai.
• Įveikite baimes žaisdami kartu: Žaidimai gali būti puiki priemonė vaikui tiek geriau susipažinti ir išbūti su tuo, ko baiminamasi, tiek gera erdvė išmokti baimės įveikos būdų. Pavyzdžiui, jei vaikas bijo mokytojų, žaiskite mokyklą, jei gydytojų - ligoninę. Kartu su vaiku skaitykite ar kartu prieš miegą kurkite pasakas, kur vaikas galėtų įsijausti į narsaus herojaus vaidmenis.
• Stiprinkite vaiko pasitikėjimą savo galimybėmis spręsti sunkumus: Leiskite vaikui išbandyti paties sugalvotus sunkumų sprendimo būdus (jei jie realistiški). Priminkite vaikui apie jo anksčiau įveiktas baimes ar išspręstus sunkumus - tai įkvėps vaikui daugiau drąsos. Tačiau tuo pačiu supraskite ir vaikui atspindėkite, kad kažko baimintis yra normalu.
• Skatinkite drąsų elgesį: Tėvai gali švelniai, be pernelyg didelio spaudimo, paskatinti vaiką susidurti su baimę keliančiomis situacijomis. Aišku, kartais nėra taip paprasta vaiką įtikinti susidurti su baimę keliančia situacija: daugelis vaikų yra linkę tokių situacijų vengti. Tam tėvai gali padėti vaikui užduotį suskaidyti į mažesnius žingsnelius, kuriais eidamas vaikas gali jausti, kad kiekvieną iš jų gali įveikti. Pagal tyrimus, būtent laipsniškas susidūrimas su nerimą keliančiomis situacijomis labiausiai padeda nerimą įveikti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas bijo vienas eiti į kiemą, jis gali iš pradžių labai trumpam nueiti ir pabūti prie laiptinės durų. Vėliau nueiti ir ten šiek tiek pabūti. Galiausiai, nueiti ir užkalbinti kitą vaiką.
• Stenkitės laikytis nuoseklios dienotvarkės: Pastovi rutina mažina nerimą, suteikia saugumo jausmą, leidžia prognozuoti įvykius ir suteikia aplinkos kontrolės jausmą.
• Neperstimuliuokite vaiko: Pirkite amžių atitinkančius žaislus, privenkite agresyvių filmų ir kompiuterinių žaidimų, ribokite laiką prie ekranų - ypač artėjant miegui.
• Skatinkite fizinį aktyvumą: Tyrimai atskleidžia, kad tiek pastovus fizinis aktyvumas, tiek ir sveika mityba siejasi su mažesniu nerimastingumu. Ieškokite kartu su vaiku, kokia fizinė veikla jam patiktų - gal dviračiai, pasivaikščiojimas ar baseinas, o gal komandinis sportas.
• Mokinkitės su vaiku atsipalaidavimo būdų: Net labai maži vaikai gali išmokti atsipalaiduoti prisimindami kažką malonaus ir net darželinukai gali mokytis tiek realaksacijos būdų, tiek meditacijos.
• Džiaukitės, kai vaikas tampa savarankiškesnis: Neretai tėvai jaučia nerimą, kai jų vaikas tampa vis savarankiškesnis, pareiškia norą pats priimti sprendimus, nori rizikuoti. Jūsų elgesys tokiu metu gali būti lemtingas. Nepersistenkite globodami vaiką ir mėgindami apsaugoti jį nuo bet kokios nesėkmės. Leiskite jam pačiam pažinti aplinką, patirti nesėkmę ir suvokti pasekmes.
• Spręskite savo nerimo sunkumus: Tyrimai atskleidžia, kad perdėtas tėvų nerimastingumas bei nerimo sutrikimai gali prisidėti prie vaikų nerimo sutrikimų. Tad jaučiant, kad nerimas valdo jūsų gyvenimą, svarbu patiems mokytis nerimo valdymo būdų. Be to, svarbu įsisąmoninti, kad vaikai sąmoningai ar nesąmoningai labai daug mokosi iš aplinkos, įskaitant ir tėvus. Stebėdami tėvus ir jų reakcijas vaikai nustato, ar situacija saugi ar pavojinga. Jeigu tėvai vienoje ar kitoje situacijoje jaučia nerimą ar baimę, tikėtina, kad vaikas reaguos taip pat. Jeigu tėvai yra per daug nerimastingi ir per daug globojantys, jų rodomas nerimas gali vaikui signalizuoti, kad pasaulis yra labai pavojingas. Kartu vaikas gauna „žinutę“, kad jis yra bejėgis pats įveikti sunkumus.
• Padėkite vaikui išsikalbėti: Jokiu būdu neverskite kalbėti, tačiau sudarykite sąlygas išsipasakoti: vakaro pasakos ar kelionės automobiliu puikiai tinka tokiems pokalbiams. Neklauskite „Kas yra blogai?“, geriau sakykite: „Papasakok man apie savo auklėtoją“. Jokiu būdu nekritikuokite savo vaiko ir nepertraukinėkite, nes taip labai greitai išmokysite vaiką atsakyti, kad jam „viskas gerai“. Suteikite galimybę vaikui kalbėti apie jausmus. Tėvams svarbu atidžiai stebėti ir klausytis, kai vaikas išreiškia jausmus tiesiogiai (žodžiu) arba netiesiogiai (per kūno reakcijas, elgesį). Tokiu momentu pripažinkite ir priimkite jo jausmus paprasčiausiai juos įvardindami („Matau, kad nerimauji“, „Pastebėjau, kad tau tai kelia įtampą“), užduodami klausimą („Tau neramu dėl …?“) ar duodami patarimą. Kalbėdamiesi apie jausmus padėsite vaikui suprasti savo emocinius išgyvenimus ir sustiprinti vidinį savęs suvokimą.
• Nenuvertinkite vaiko baimės: tai sukelia tik dar didesnį stresą ir vienišumą vaiko gyvenime.
• Įsivertinkite, kas vyksta vaiko kasdienybėje: gyvenimo pokyčius, ligas, traumas - tai padės geriau suprasti baimės priežastis.
• Paprašykite vaiko papasakoti apie baimę piešiniu, šokiu, lipdiniu, žaidimu ar kitu būdu: siekiant pažinti. Galite turėti dėžutę, kur šiuos piešinius dedate. Jei vaikas juos nori suplėšyti ar kitaip sunaikinti - leiskite.
• Stenkitės susilaikyti nuo patarimų: geriau klauskite vaiko, kaip jis mano, kas jam padėtų - tai skatina vaiko galios pojūtį, o to labai reikia norint nugalėti baimę.
• Tyrimai rodo, kad nerimas ir baimės gali paūmėti trūkstant vitamino D, Omega 3 bei sutrikus kitiems kraujo rodikliams. Svarbu apsilankyti pas gydytoją ir pasidaryti kraujo tyrimus.

Kada reikalinga specialistų pagalba?

Vieniems vaikams įveikti nerimą pakanka tėvų pagalbos ir paramos. Kitiems dėl intensyvaus ir ilgalaikio nerimo gali gali prireikti specialistų pagalbos. Svarbu, kad tėvai įvertintų vaiko ir savo galimybes bei nuspręstų, kaip vaikui geriausia padėti.

Jei nerimas labai didelis, vaiko gyvenimas trinka, nepavyksta padėti arba yra uždelsta pagalba, kartais reikalinga psichiatro konsultacija ir medikamentinis gydymas. Jei pastebite pasikartojančias lyg ratu besisukančias mintis, atsirandančius ritualus/veiksmus, be kurių vaikas krenta į paniką, labai svarbu nedelsti ir kreiptis pagalbos. Vaikų baimės ir nerimo sutrikimai laiku sureagavus pakankamai greitai gydomi suteikiant kompleksinę pagalbą, o gydymas duoda puikius rezultatus.

Profesionalios pagalbos metodai:

• Žaidimo terapija: Kai baimė įsisenėjusi arba stipriai trukdanti gyvenimui, reikalinga profesionali psichologo pagalba. Nedirektyvioji žaidimo terapija yra puikus ir mokslu įrodytas būdas švelniai ir maloniai, pačio vaiko tempu padėti vaikui per pagrindinę ir svarbiausią vaikui veiklą - žaidimą. Tokios terapijos metu vaikas vadovauja žaidimui, o terapeutas seka iš paskos nepridėdamas nieko savo. Tėvai įtraukiami ir dalyvauja kaip ypač svarbūs terapijos sąjungininkai.
• Kognityvinė elgesio terapija (KET): KET terapija yra labai efektyvus būdas įveikti baimes. Šios terapijos metu vaikas mokosi atpažinti savo mintis, jausmus ir elgesį. Vaikas pradeda suprasti, kad ne visos mintys yra tiesa, o tai padeda keisti baimingą mąstymą į įgalinantį, stiprinti pasitikėjimą savimi, rinktis elgesį. O ekspozicijos metodas labai tinkamas vaikams turintiems konkrečią baimę pvz. gyvačių, šunų ir t.t. Po truputi mažais žingsneliais pratinamasi įveikti šiuo metu įveikiamą iššūkį, kuris vis didėja, kol yra įveikiama visa baimė.
• Emocinis intelektas: Emocinio intelekto stiprinimas, įvairios knygelės, užsiėmimai, pokalbiai, filmų analizavimas padeda vaikui suprasti ir įvardyti savo jausmus, tame tarpe ir baimę, o ne ją slopinti. Emocinio intelekto vaikai visų pirma mokosi iš tėvų, todėl labai svarbu dirbti su savimi, savo nerimu, jausmų pažinimu ir jų išraiška, kad galėtumėte supažindinti ir vaiką bei padėti reguliuoti jo emocijas.

Svarbiausia, kad jūsų vaikas žinotų, jog esate šalia, visados pasirengę jam padėti. Kartais jis norės kalbėtis, o kartais visiškai nesileis į kalbas, išbūkite su juo ir tyloje.

tags: #vaiku #baimes #ir #nerimas

• Išmokos tėvams
• Informacijos politika Jasiulionių socialinės globos namų
• Kombuča vaikams: nauda ir rizika
• Ugdymo įstaigos Naujojoje Akmenėje
• Darželio lankymas pusę dienos