Kaip auginti ir auklėti visavertę, savimi pasitikinčią asmenybę? Kaip ugdyti vaiką nesiimant bausmių, vien išklausant, patariant, susitariant ir parodant meilę? Siūlome remtis šiais devyniais paprastais žingsniais, kurie padės susidaryti oraus auklėjimo vaizdą: svarbiausia - nuo pat pirmųjų dienų ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi.
1. Vaiko savęs suvokimas ir tėvų vaidmuo
Vaikai pradeda suvokti savo kaip vaiko poziciją, kai mato save tėvų akimis. Jūsų vaikai sugeria jūsų balso toną, kūno kalbą ir kiekvieną išraišką. Pagyrimas, kad ir koks mažas būtų pasiekimas, privers juos didžiuotis. Galėdami būti savarankiški - daryti tam tikrus darbus ar priimti sprendimus - jie jausis pajėgūs ir stiprūs. Venkite dėstyti kažkokius pareiškimus ar naudoti žodžius kaip ginklus. Tokie komentarai kaip „kaip kvailai čia pasielgei!“ arba „elgiesi kaip kūdikis, o ne kaip mažasis brolis!“ daro lygiai tokią pačią žalą, kaip ir fiziniai smūgiai. Atidžiau rinkitės žodžius ir būkite atjaučiantys.
Kaip elgtis tam tikrose situacijose maži vaikai mokosi stebėdami savo tėvus. Kuo jie mažesni, tuo daugiau elgsenos būdų perima iš jūsų. Prieš pradėdami niršti, šaukti ar rėkti ant savo vaiko, pagalvokite, ar tikrai norite, kad taip jūsų vaikas elgtųsi supykęs? Prisiminkite: jus nuolat stebi jūsų vaikai. Modeliuokite savo elgseną taip, ką norėtumėte matyti savo vaikuose: pagarba, draugiškumas, sąžiningumas, gerumas, tolerancija. Rodykite nesavanaudišką elgesį. Darykite tam tikrus dalykus už kitus žmones nesitikėdami atlygio, padėkite, užjauskite. Nepamirškite padėkoti ir pasakyti komplimento.
2. Teigiamo grįžtamojo ryšio svarba
Kiek kartų per dieną neigiamai reaguojate į savo vaikus? Pastebite, kad kritikuojate kur kas dažniau nei sakote komplimentus ir motyvuojate? Nesunku įsivaizduoti situaciją: ir jūs turbūt nelabai gerai jaustumėtės, jei, pavyzdžiui, vadovas darbe taikytų negatyvius principus, nuolat kritikuotų, nors jo ketinimai, atrodytų, ir patys geriausi. Kur kas veiksmingesnis būdas nei kritikuoti - pastebėti, kai vaikai kažką daro gerai ir tai pasakyti: „Paklojai lovą neprašytas - nuostabu!“ arba „Stebėjau, kaip žaidi su sesera, ir pastebėjau, kad buvai labai kantri“. Kiekvieną dieną pastebėkite situacijų, už kurias galėtumėte vaiką pagirti. Būkite dosnus „apdovanojimų“ - jūsų meilė, apkabinimai ir komplimentai gali daryti stebuklus ir dažnai tokio paskatinimo visiškai pakanka.
3. Drausmės principai ir pasekmės
Drausmė yra būtina kiekvienoje šeimoje. Drausmės tikslas - padėti vaikams tinkamai elgtis ir išmokti susivaldyti. Jie gali bandyti jūsų kantrybės ribas, testuoti jus, tikrinti nustatytas namų taisykles, tačiau iš tiesų tėvai ribas apibrėžia ir siekia drausmės, norėdami, kad vaikai išaugtų atsakingais suaugusiaisiais. Namų taisyklių nustatymas padeda vaikams suprasti tėvų lūkesčius ir išsiugdyti savikontrolę. Reikėtų turėti ir poelgių sistemą: vieną įspėjimą, po kurio atsiras tokių pasekmių, kaip „laiko limitas“ ar privilegijų (naudų) praradimas. Dažna tėvų klaida yra nesugebėjimas paisyti pasekmių. Negalite vieną dieną drausminti vaikų už spyriojimąsi ar atsikalbinėjimą, o kitą dieną to nepaisyti.
Pasekmės turi būti susijusios su elgesiu, pagrįsto masto, pagarbios vaiko atžvilgiu ir žinomos iš anksto. Taigi, jei jūsų vaikui sunku prisiminti, jog reikia pastatyti dviratį garaže, galite sugalvoti kokią nors pasekmę, pavyzdžiui, savaitę negalės važinėtis dviračiu.
4. Kokybiško laiko kartu svarba
Tėvams ir vaikams dažnai būna sunku susiburti, pavyzdžiui, kartu papietauti ar pavakarieniauti, jau nekalbant apie kokybišką laiką kartu. Tačiau turbūt nėra nieko, ko vaikai norėtų labiau negu pabūti ilgėliau kartu su tėvais. Kelkitės 10 minučių anksčiau ryte, kad galėtumėte pavalgyti pusryčius kartu su vaiku arba tiesiog palikite indus kriauklėje ir pasivaikščiokite kartu po vakarienės. Naudinga planuoti laiką kartu su vaikais. Kiekvieną savaitę suplanuokite „ypatingą vakarą“ ir leiskite laiką drauge, o ką veiksite ir kaip leisite laiką tegu nusprendžia vaikai. Panašu, kad paaugliams reikia mažiau tėvų dėmesio nei mažesniems vaikams. Kadangi tėvams ir paaugliams yra mažiau galimybių susiburti, tėvai turėtų rasti laiko vos paaugliui vaikui prireikus. Sutelkite visą dėmesį, atidėkite darbus, jei jūsų paauglys paprašys pasikalbėti ar išreikš norą įsitraukti į kasdienes šeimos veiklas. Tokios paauglio užuominos gali būti ir tam tikros pagalbos signalas. Nesijauskite kalti, jei esate dirbantys tėvai. Įskaitytini ir net visai maži pasibuvimai.
5. Aiškūs lūkesčiai ir bendravimas
Nesitikėkite, kad vaikai viską padarys vien dėl to, kad jūs „taip sakote“. Jie nori ir nusipelno paaiškintų, kaip ir suaugusieji. Jei neskirsime laiko paaiškinti, vaikai pradės abejoti mūsų diegiamomis vertybėmis ir motyvais, ims svarstyti, ar jie apskritai svarbūs. Aiškiai išsakykite savo lūkesčius. Jei yra problema, apibūdinkite ją, išsakykite savo jausmus ir paprašykite vaiko sprendimo ieškoti kartu. Būtinai įtraukite pasekmes. Duokite patarimų, pateikite pasiūlymų. Būkite atviri ir savo vaiko pasiūlymams. Derėkitės.
6. Vaiko aplinkos ir auklėjimo stiliaus pritaikymas
Jei dažnai jaučiatės bejėgis dėl savo vaiko elgesio, galbūt jūsų lūkesčiai per dideli. Vaiko aplinka turi įtakos jo elgesiui, todėl galbūt galėsite pakeisti jo elgesį pakeitę aplinką. Jei pastebite, kad nuolat sakote „ne“ savo 2 metų vaikui, ieškokite būdų, kaip pakeisti aplinką, kad būtų mažiau draudimų, galbūt ji būtų saugesnė užsiimti tam tikromis veiklomis. Jums nereikės sakyti „ne“, o vaikui - nervintis. Keičiantis jūsų vaikui, pamažu turėsite keisti ir savo auklėjimo stilių. Paaugliai elgsenos pavyzdžius, nors tėvai šiuo laikotarpiu irgi turi įtakos, daugiau perima ne iš tėvų, o bendraamžių. Tačiau ir toliau drąsinkite nors jau ir paaugusį vaiką, duokite patarimų ir drausminkite, kai reikia: taip jis įgaus vis daugiau savarankiškumo.
7. Tėvų atsakomybė ir vaiko savivertė
Būdami tėvai, jūs esate atsakingi už savo vaikų, vadinkime, klaidas ir tinkamą nukreipimą. Kai tenka kalbėtis su vaiku kad ir dėl ne itin malonių dalykų, venkite priekaištų, kritikos ar kaltųjų ieškojimo: tai pakerta vaiko savivertę ir gali sukelti pasipiktinimą. Net drausmindami vaikus stenkitės juos ugdyti ir skatinti.
8. Tėvų tobulėjimas ir savęs priėmimas
Pripažinkite: tikrai nesate tobulas tėvas ar mama. Jūs, šeimos lyderis, turite stipriąsias ir silpnąsias puses. Pripažinkite savo stiprybes: „Aš esu mylintis ir atsidavęs.“ Pažadėkite dirbti su savo silpnybėmis: „Aš turiu dar labiau laikytis namuose nustatytų taisyklių.“ Kelkite realius lūkesčius sau, sutuoktiniui ir savo vaikams. Pabandykite kontroliuoti auklėjimą. Sutelkite dėmesį į tas sritis, kurioms reikia skirti didžiausią dėmesį, o ne bandykite viską spręsti vienu metu. Pripažinkite, kai esate perdegęs. Susitelkimas į savo poreikius nedaro jūsų savanaudžiais.
9. Vaikų individualumas ir mokymosi stiliai
Visi vaikai gimsta nekalti ir geri, nepakartojami ir ypatingi. Į šį pasaulį jie atsineša ir savo likimą. Iš obuolio sėklos išauga obelis. Tėvų pagrindinis vaidmuo yra pastebėti, gerbti ir puoselėti natūralų, nepakartojamą savo vaiko augimą. Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu tai suprasti ir nelyginti vaikus vieną su kitu. Galima išskirti tris vaikų mokymąsi rūšis: bėgikai, ėjikai ir šokliai. Bėgikai išmoksta labai greitai. Ėjikai mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daroma pažangą. Šokliai yra lyg vėlai pražystantys augalai.
Jautrusis. Jautrų vaiką reikia suprasti ir išklausyti. Tada jie būna kurį laiką linksmesni ir džiugesni. Aktyvusis. Aktyviems vaikams labai reikalinga veiklos struktūra. Tai stiprios valios, mėgstantys rizikuoti ir norintys būti dėmesio centre vaikai. Jiems labai reikalinga priežiūra, taisyklės, vadovai ir veiksmai. Reaktyvusis. Tokiems vaikams reikia veiklos įvairovės. Imlusis. Imliems vaikams reikia kasdienybės pastovumo, kad jaustųsi saugūs, galintys rizikuoti imdamiesi naujovių. Tai gero elgesio ir paslaugūs vaikai.
10. Meilės ir palaikymo svarba lyčių požiūriu
Taip pat labai svarbu išmokti reikšti meilė vaikams pagal lytį. Pavyzdžiui, mergaitėmis dažniausiai reikia labiau rūpintis, stengtis jas suprasti ir gerbti, nes tik tuomet jos mokės pasitikėti. Tuo tarpu berniukams reikia rodyti daugiau pasitikėjimo, pripažinimo ir įvertinimo.
11. Vaikų klydimas ir savęs priėmimas
Visi vaikai klysta. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai. Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus - gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais.
12. Emocijų valdymas ir pripažinimas
Neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, nerimas, varžymasis, nuoskauda, nesaugumas, gėda - yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis.Svarbu išmokyti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinti jų netekties jausmą. Rūpestingai ir supratingai parodyti vaikams, jog atjaučiate. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Padarykite penkių sekundžių pauzę ir paprasčiausiai pajuskite tai, ką, jūsų manymu, jaučia vaikas. (pvz., vietoj patarimo „Nesijaudink“ palaukę penkias sekundes pasakykite: „Tau sudėtinga. Nemanipuliuokite savo jausmais (pvz., „nelipk į medį, nes man baisu”). Jūsų vaiko norai, nors jie jums ir nėra priimtini, ugdo sugebėjimą turėti tikslą, svajonę, mėgautis vidine ir išorine sėkme. Jos pagrindas yra leidimas daug norėti. Jo neturėdamas vaikai liausis svajoję, o be jos neįstengs pasiekti nieko nauja.Tačiau labai svarbu mokyti vaiką prašyti, o ne primygtinai siūlyti savas idėjas.
13. Kartų linija ir tėvų vaidmuo
Tėvus nuo vaikų skiria kartų linija. Tėvai yra virš kartų linijos, o vaikai - žemiau jos. Būdami vir kartos linijos, prisiimame atsakomybę ir kontroliuojame, o būdami žemiau, esame priklausomi ir kontroliuojami tėvų.Ramūs, susikaupę, mylintis, supratingi, pagarbūs, atjaučiantys ir paslaugūs tėvai yra virš kartos linijos. Kadangi vaikai priklauso nuo tėvų kontrolės, tai jie yra žemiau linijos. Būdami žemiau linijos, vaikai lieka vaikais. Kai tėvai yra virš linijos, vaikai gali išsiugdyti visus būtinus suaugusio žmogaus sugebėjimus. Pagarba žmonėmis, paslaugumas, atlaidumas, sugebėjimas prisitaikyti, bendrauti, mylėti, atkaklumas, mokėjimas prisitaikyti vaikams yra įgimtas, tačiau reikia, kad jiems vadovautų šiuos sugebėjimus turintis žmogus. Jeigu tėvai tarpusavyje, savo aplinkoje arba vaikų atžvilgiu elgiasi neatsakingai, vaikai negali pasikliauti jų parama. Nesivaldydami ir elgdamiesi kaip vaikai, tėvai nusmunka žemiau kartų linijos. Jeigu tėtis arba mama nesivaldo, paliktas sau vaikas staiga „persijungia“ į išlikimo režimą. Šitaip jis verčiamas pernelyg greitai suaugti. Jis turi tapti pats sau tėvu arba motina. Kad vaikai visiškai išsivystytų, reikia, kas aštuoniolika metų jie būtų žemiau kartų linijos ir jaustų tėvų kontrolę.
14. Šiuolaikinių vaikų savikontrolės krizė
Jei apsidairę vis pastebite blogai besielgiančius, nedrausmingus vaikus, tai ne vien jūsų vaizduotės vaisius. Šiuolaikiniai vaikai iš esmės skiriasi nuo ankstesnių kartų. Jie iš tiesų turi mažiau savikontrolės. Paprastai tariant, išgyvename savireguliacijos krizę. Leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Geros žinios apie blogą elgesį“ (2019) amerikiečių žurnalistė ir tėvystės klausimų ekspertė K. Reynolds Lewis pristato pažangiausius tyrimus ir tikras šeimų istorijas, kurie gali pakeisti tėvų požiūrį į drausmę. Dalinamės autorės įžvalgomis ir patarimais, kaip mokyti savo atžalas disciplinos.
15. Tyrimais grįsti drausmės modeliai
Kaip namuose nustatyti tam tikras taisykles ir tvarką, kurios turėtų laikytis mažieji neklaužadai? Vis daugiau tėvų, pedagogų ir psichologų sėkmingai taiko tyrimais grįstus drausmės modelius, kuriuos vienija trys elementai: ryšys, bendravimas ir gebėjimai.
Įsivaizduokime vieną dažniausių konfliktinių situacijų - kuomet vaikas praleidžia per daug laiko prie mobiliojo telefono ar kompiuterio ekrano. Paprastai ekranų naudojimo taisyklės yra tinkamas kompromisas tarp vaikų noro papramogauti ir mūsų noro, kad jie per dieną užsiimtų kokia nors sveikesne veikla. Tačiau, ką daryti jeigu jūsų dukra pažeidė šias taisykles paimdama į rankas „iPad“ dar nebaigusi (tiksliau, net nepradėjusi) savo dienos darbų?
Šios mokymosi modelio dalies dažnai nesupranta skeptikai. Net jei mes toleruojame šiokį tokį chaosą ir leidžiame vaikams dalyvauti priimant sprendimus, tai nereiškia, kad nėra jokių ribų. Žinoma, į rėkiantį vaiką paprastai stengiamės reaguoti apkabinimu, o ne liepimu eiti į savo kambarį. Užuot liepę savo vaikams ką nors padaryti, papasakojame apie jų veiksmų (arba neveikimo) poveikį kitiems. Dėl to, kad stengiamės gerbti savo vaikų jausmus ir norus, supykę dėl kokio nors apribojimo, jie tikrai mums apie tai pasako! Įsivaizduokite, kaip minėta situacija uždraudus naudotis ekranais, galėtų tęstis toliau. Visą likusį rytą jūsų dukra nieko daugiau nedaro tik bamba ir niurzga. Pirmiausia ji ilgai muistosi susiradusi vienintelę girgždančią kėdę, kol sesuo pradėjo dėl to skųstis. Tuomet ji grįžta pas jus su naujais argumentais prieš draudimą naudotis ekranais. Galiausiai ima garsiai dejuoti, kad ji niekam nerūpi. Kiekviena tokia provokacija kelia jūsų susierzinimą, bet jūs tvardotės. Štai taip gali atrodyti efektyvi disciplina. Laikytis apribojimų ne visada lengva ir vaikas nebūtinai iškart ir su džiaugsmu puls bendradarbiauti. Tačiau jei būtumėte ją aprėkusi, kai ji pratrūko, jūsų nesusikalbėjimas būtų pailgėjęs. Jeigu būtumėte liepusi jai eiti į savo kambarį, ji tą laiką būtų praleidusi regzdama prieš jus keršto planus. Vietoj to ramiai pakartojote šeimos taisyklę ir nedarėte nieko daugiau.
Turite liautis manyti, kad bet kokiomis aplinkybėmis privalote rasti tinkamiausius žodžius ir priimti geriausius sprendimus. Patarimuose apie vaikų auklėjimą mums nuolat kartojama, kad svarbiausia yra nuoseklumas. Bet mes visi esame tik žmonės. Mums būna gerų dienų, kai turime begalę kantrybės, kad ramiai ir tvirtai nustatytume apribojimą nemandagiai besielgiančiam vaikui. Bet pasitaiko ir blogų dienų, kai prarandame savitvardą. Tačiau ir šių blogų dienų neturėtume gėdytis, nes jos suteikia galimybę parodyti savo vaikams pavyzdį, kaip atsiprašyti ir atsilyginti prasikaltus. Be to, netiesa, kad bet koks vaikų auklėjimo metodas duoda rezultatų, jei yra nuosekliai įgyvendinamas. Įrodyta, kad nuolatinis savo vaiko plūdimas ar mušimas padaro ilgalaikę žalą. Nėra lengva įtikėti, kad vaikai gali ko nors išmokti be skausmo ar gėdos. Kai tik pradedate vietoj bausmių taikyti pasekmes, dažnai jūsų balso tonas gali skambėti kaip kaltinantis. Kaip rodo patirtis, apribojimai, be abejonės, yra sunkiausia šio vaikų auklėjimo metodo dalis. Norisi, kad įgyta patirtis būtų savaime iškalbinga ir vaikas galėtų pasimokyti iš pasekmių. Deja, tai taip pat reiškia, kad teks atsisakyti kai kurių vaiko auklėjimo priemonių, kurios gali atrodyti naudingos, ypač kai norime pasauliui parodyti, kokie geri tėvai esame. Tačiau daugiau nesiimsime jokių vaiko gėdinimų viešumoje ir daugiau jokio jų gelbėjimo nuo jų pačių klaidų, nesvarbu, ar tai būtų užmiršti pasiimti į mokyklą pietūs, ar sprendimas užsirašyti į skandavimo komandą, kur vėliau gailimasi. Pavyzdžiui, ikimokyklinio amžiaus vaikas dar nesugeba sugalvoti, kaip ryto rutiną padaryti sklandesnę, tačiau jis gali pasirinkti, ar nori apsirengti prieš pusryčius, ar po jų. Kita vertus, dešimtmetis jau pajėgus pats susidaryti grafiką po pamokų, apimantį savarankišką užkandžiavimą ir namų darbų ruošimą prieš einant žaisti. Tačiau svarbiausia atminti, kad nenutiks nieko baisaus, jei jūsų vaikai dėl ko nors nusimins. Kartais būtent šie nemalonūs jausmai paskatina žmones keistis. Turbūt suprantama, kad jūsų vaikai išsiugdys atsparumą tik patirdami nemalonius jausmus, o ne jūsų saugomi nuo bet kokio nusiminimo.
