Šiuolaikiniame pasaulyje, kuris nuolat kinta dėl technologijų ir visuomenės pokyčių, vaikų socializacija tampa vis svarbesnė. Šeima, darželis, vėliau mokykla ir bendruomenė yra pagrindiniai vaiko ugdytojai, socializacijos ir vertybių diegimo šaltiniai. Augant vaikui, komunikacija ir technologijos daro didžiulį poveikį jo raidai, tiek teigiamą, tiek neigiamą. Straipsnyje gilinamasi į vaiko socializacijos darželyje ypatumus, aptariami iššūkiai, kylantys konfliktai ir strategijos, padedančios vaikams sėkmingai prisitaikyti prie naujos aplinkos.
Darželis tampa bene pirmąja tikra socialine erdve, kurioje vaikai pradeda mokytis pirmųjų ilgalaikio tarpusavio ryšių mezgimo gebėjimų su bendraamžiais. Pandemija irgi susilpnino šiuos vaikų gebėjimus: jiems sunkiau užmegzti draugystę, susipažinti, įsitraukti ar inicijuoti žaidimą.
Pasiruošimas darželiui: kada leisti vaiką ir kaip palengvinti adaptaciją?
Psichologė pastebi, kad šiuo metu specialistai sulaukia daug klausimų apie vaiko adaptaciją darželyje - dalis šeimų jau išleido mažuosius į grupes ir susiduria su pirmaisiais sunkumais. Specialistė atkreipia dėmesį, kad vaiko adaptacija darželyje gali užtrukti iki pusės metų, o per tą laiką svarbu tinkamai suprasti su pokyčiais susiduriančio vaiko būsenas ir jas atliepti.
Paklausta, kada geriausia vaiką leisti į darželį, tikintis sklandžios adaptacijos, I.Norkutė-Mueck teigia, kad visiems tinkamo universalaus laiko nėra - svarbiausia, jog tėvai ir mažylis jaustųsi emociškai pasiruošę artėjantiems pokyčiams. Psichologė prideda, jog verta atsižvelgti ir į vaiko amžių bei socializacijos poreikius. Apie antruosius ir trečiuosius metus šie poreikiai suaktyvėja. Vieni vaikai kol kas jaukiai jaučiasi tik artimųjų aplinkoje, tuo metu kiti nenustygsta vietoje, pražysta žaidimų aikštelėse ir veržiasi į pasaulį. Vaikas, noriai siekiantis kontakto, labiau bus pasiruošęs būti grupėje.
Labai svarbus ir pačių tėvelių pasiruošimas - kiekvieno tėvo pojūčiai ir poreikiai yra skirtingi ir individualūs. Natūralu, jog vieni gali labai greitai pajausti, jog pavargo būti tik tėvais ir nori grįžti į savo kaip profesionalo gyvenimą, o kiti sunkiai susitaiko su mintimi apie laiką be mažylio. Svarbu rasti kompromisą tarp savo ir mažylio poreikių.
Bendros rekomendacijos, kada vertėtų leisti mažylį į darželį, nėra, tad tėveliai neturėtų leistis apninkami streso, įsivaizduojamos prievolės - svarbiausia išsakyti savo nuogąstavimus, suprasti mažylio poreikius bei pabandyti juos suderinti su savaisiais. Taip pat svarbu stebėti vaiko siunčiamus signalus ir tinkamai į juos reaguoti - tiek ruošiantis eiti į darželį, tiek pirmaisiais mėnesiais.
Vaikų raida skiriasi, tačiau dauguma vaikų yra pakankamai subrendę darželiui, sulaukę maždaug dvejų. Dauguma edukologų siūlo vaikus prie darželio pratinti po truputį: visų pirma, papasakoti vaikui apie darželį, žaisti su darželiu susijusius žaidimus, skaityti knygeles. Svarbu, vaiką tinkamai paruošti ir atrasti jam tinkančius nusiraminimo būdus.
Pirminiai socialiniai bendravimo įgūdžiai
Nors yra įsivaizduojama, kad bendravimo įgūdžius mažylis lavina darželyje, apsuptas bendraamžių ir auklėtojų, I.Norkutė-Mueck primena, jog pirminiai komunikacijos įgūdžiai turi atsirasti dar šeimoje. Psichologė teigia, kad vaiką į darželį geriausia pradėti galvoti leisti tada, kai vaikas geba pasirūpinti savimi ir nors kažkiek iškomunikuoti savo bazinius poreikius (pavyzdžiui, poreikį nueiti į tualetą - ne tik suprasti, bet ir apie jį pasakyti). Jeigu tėvai mato, jog mažylis jau geba savo poreikius atpažinti ir apie tai iškomunikuoti, tai yra vienas iš ženklų, kad vaiką galima ruošti darželio lankymui.
Pasak psichologės, tėvų pareiga yra lavinti vaiko kalbą, jog jis būtų pasiruošęs išreikšti savo poreikius darželyje. Tėvai geriau nei kas kitas skaito vaiko ženklus, verbalinę ir neverbalinę kalbas. Dėl to dažnai jie supranta, kad mažylis kažko nori, iš gestų ar kūno pozos. Specialistė pabrėžia, kad tėvų vaidmuo ir atsakomybė yra įgarsinti tai, ką mažyliai mato, mokyti pagrindinių išgyvenimo arba sėkmingesnio prisitaikymo prie aplinkos frazių, kalbėti pilnais, tikrais žodžiais.
Tėvų ir auklėtojų ryšys
Pasak psichologės, vaikas mato ir jaučia tėvų būsenas, todėl svarbu apie darželį atsiliepti pozityviai, vengti naudoti tokių frazių kaip „prasidės tavo vargelis, bet tu kažkaip ištversi, mamytė irgi kažkaip iškentės dienelę be tavęs“. Tikėtina, jog siedami naują darželio patirtį su neigiamomis emocijomis, sulėtinsite sėkmingą vaiko adaptaciją, jam bus sunkiau pasitikėti auklėtojomis, jis bus verksmingesnis.
Vaikas, paliktas darželyje, jausis kur kas saugiau, jei žinos ir matys, kad tėvai pasitiki auklėtojomis. Todėl jau nuo pat pradžių tėvams svarbu bendrauti su darželio personalu - išsakyti baimes, lūkesčius ir nebijoti klausti. I.Norkutė-Mueck akcentuoja, kad sėkmingai adaptacijai itin svarbus dialogas tarp tėvų ir auklėtojų: kartais tėvai sako, jog auklėtoja jiems nepatinka, jie nesijaučia, jog jų lūkesčiai pateisinami, o vaikas lieka nesuprastas. Dažnu atveju tai būna ne faktinė, o emocinė informacija.
Auklėtojais tenka pasitikėti su avansu, bet kaip prisijaukinti mintį, jog mažylis visą dieną praleis su asmeniu, kurio nelabai mėgstate ar pasitikite? Specialistė pataria, kad, visų pirma, reikia pažinti pedagogą. Visos auklėtojos savo dienotvarkėje turi laiko, skirto tėveliams. Pasikalbėti galima telefonu ar aplankyti gyvai, susitarus atskirą laiką. Platesnis susipažinimas su žmogumi, jo ugdymo metodais padės užmegzti abipusį pasitikėjimą. Tėvai, kuriems kyla abejonių, turėtų nebijoti papasakoti apie savo vaiką. Galbūt auklėtojai šiek tiek sunkiau sekasi užmegzti ryšį su vaiku ar jumis, nes per mažai apie jus žino? Tarpusavio pažinimas leis auklėtojai geriau atliepti vaiko ir tėvų lūkesčius, o tai sukels mažiau nerimo paliekant mažylį darželyje.
Ką daryti, jei vaikas atsisveikinant verkšlena?
Dažnai tėvai, pradėję leisti vaiką į darželį, susiduria su problema, kad vaikas verkia ir nenori eiti į darželį, o bėgant savaitėms problema neišnyksta. Ar adaptacija nevyksta? Psichologė teigia, jog pradžioje vaiko verkimas atsisveikinant yra normali susijaudinimo reakcija į atsiskyrimo/naujumo situaciją ir jis praeis, kai mažylis apsipras su nauja rutina, užmegs naujas draugystes. Ašaros ar graudenimasis yra emocinė išraiška, tad pasirūpinkime jo emocijomis.
Svarbu, jog jis jaustųsi emociškai saugus - prie to gali prisidėti tam tikros rutinos ir pastovumo užtikrinimas. Iš pradžių mažyliui gali būti svarbu, jog jį į darželį veda tas pats žmogus. Tėvai turėtų atsižvelgti į šį jo poreikį - tai garantuos didesnį vaiko saugumo jausmą. Taip pat svarbu priminti vaikui, jog sugrįšite. Pasakius jog ateisite pasiimti po pietų - laikykitės šio susitarimo. Jei įprastai iš darželio vaikutį pasiima mama, o tądien to padaryti neišeis - būtina įspėti vaiką dar ryte apie šį pasikeitimą. Taip jis jausis ramiai nesulaukęs mamos, nes žinos, jog tą dieną jį pasiims tėtis ar seneliai.
Jei vaikas verkia atsisveikindamas prie darželio durų, tėvai turėtų jį nuraminti, o po to padrąsinti, nuteikti pozityviai. Psichologė pataria susikurti atsisveikinimo (ar pasisveikinimo) ritualą, kuris gali tapti rutinos dalimi ir sukurti saugumą atsisveikinimo situacijoje. Svarbu ilgai nestoviniuoti - taip mažylis ir pats dels eiti į grupę. Kai mažylis adaptuosis, baigsis ir dažnos ašarėlės.
I.Norkutė-Mueck priduria, kad sėkmingą adaptaciją signalizuoja ir tai, jog mažylis vis dažniau dalinasi dienos įspūdžiais, eidamas į darželį rodo teigiamas emocijas ir laukia susitikimo su kitais vaikais, auklėtojomis. Visgi, jei mažylis išlieka verksmingas net jums išėjus, atsisako valgyti, neužmiega, ilgesingai pusę dienos žvelgia pro langą, užuot įsitraukęs į bendras veiklas, vangiai bendrauja su kitais vaikais, o naktimis namie miega neramiai, prabudinėja klykdamas, lyg kamuojamas košmarų, - verta pamąstyti, gal vaikui eiti į darželį dar per anksti arba diena ten yra kol kas per ilga. Galbūt derėtų palaukti porą mėnesių, po truputį pratinant vaiką prie šios minties.
„Priprasti reikia laiko. Jei matote, kad, prabėgus keliems mėnesiams, nemalonios mažylio būsenos nedingsta - galbūt jis ar jūs dar nesate pasiruošę darželiui. Vienas svarbiausių sėkmingos adaptacijos veiksnių - tinkamas pasiruošimas ir nusiteikimas, tad nespauskite savęs ir vaiko, dalinkitės baimėmis su partneriu ar specialistu ir bandykite jas įveikti kartu“, - pataria psichologė.
Technologijų įtaka vaikų socializacijai
Šiuolaikinius vaikus nuo pat mažens supa technologinės naujovės: mobilieji telefonai, kompiuteriai, animaciniai filmai. Nors technologijos gali būti naudingos ugdymo priemonės, per didelis jų naudojimas riboja vaiko vaizduotę ir bendravimo įgūdžius. Vaikystėje svarbu išmokti bendravimo įgūdžių, kurių prireiks gyvenime.
Vis dažniau vaikai praleidinėja pamokas, nes jiems sunku bendrauti realybėje, jie mieliau renkasi virtualų gyvenimą ir iškreiptą supratimą apie jį, jam sunku prisitaikyti natūralioje aplinkoje. Tačiau tai kenkia ne tik psichinei būklei, tačiau ir fizinei. Nuolatinis sėdėjimas netaisyklinga poza gali negrįžtamai pakenkti stuburui, taip pat nedarant pertraukų tarp naudojimosi kompiuteriu silpnina regėjimą, o mažas aktyvumas didina nutukimo riziką ir blogina visą organizmo darbą dar viena dažna pasekmė - priklausomybė.
Dėl didėjančios televizijos daromos įtakos mažėja tokių institutų kaip šeima ir mokykla, bendruomenė, bažnyčia įtaka asmenybės socializacijai. Vaikai neturi supratimo apie žmogiškąsias vertybes (nuolankumą, pagarbą, meilę, supratingumą ir kt.), jiems tampa svarbūs materialūs dalykai, nunyksta realaus bendravimo poreikis. Todėl vaikai tampa uždaresni, nelinkę išsipasakoti, parodyti jausmų, sumažėja jautrumas, gailestis.
Mažųjų konfliktai: priežastys ir sprendimo būdai
Mama Saulė savo dvejų metų pipirą Titą šį rudenį pirmą kartą išleido į vaiko darželį. Mama pasakoja, su kokiais sunkumais susidūrė pirmosiomis dienomis, o patyrę specialistai atsako į jai kylančius klausimus. Pasakoja mažojo darželinuko Tito mama Saulė: „Vos pradėjęs lankyti darželį, po poros dienų mano dvimetis “aiškinosi” santykius. Atėjus jo pasiimti, auklėtoja papasakojo, kad Titas įkando vienam berniukui…į skruostą. Pasijutau klaikiai, nežinojau, kaip reaguoti - ar įkandimas stiprus, kaip jaučiasi nuskriaustasis ir kaip jaučiasi jo tėvai. Teko pasikliauti savo intuicija ir sveiku protu - sutikus nuskriausto berniuko mamą jo atsiprašiau, taip pat meiliai pakalbėjau ir su pačiu berniuku, ačiū Dievui, įkandimas buvo menkutis. Supratau ir savo sūnų - jis dar tvarkosi su adaptacija ir jam labai norėjosi to naujo žaislo, kurį laikė anas berniukas, todėl maniškis grybštelėjo jam už žando ne iš piktumo, o tiesiog instinktyviai, kovodamas dėl žaislo. Praėjus dar savaitei, atėjus pasiimti sūnaus, auklėtoja man pranešė, kad viena jo grupės mergaitė įkando jam į ranką. Mėlynė buvo didelė ir man kaip mamai labai skaudėjo širdį matant tą dėmę, bet tuo pačiu prisiminiau, kad vos prieš savaitę, mano dvimetis buvo kitoje barikadų pusėje… Parūpo sužinoti, kas yra normalu tokio amžiaus darželinukams, sprendžiant jų tarpusavio santykius, ir kaip vyksta pirmoji mažylių socializacija darželyje”.
Pirmosiomis dienomis dažniausiai vaikai nori pabūti stebėtojo pozicijoje, įvertinti viską iš šalies. Iš pat pradžių vaikai nepuola megzti naujų draugysčių, kol “neprisijaukina” naujų sienų. Darželio auklėtoja naujokėlius pasitinka su šypsena, kalbindama, kviesdama prisijungti prie žaidimų ir veiklos, bet jei vaikutis atsisako, jam suteikiama laisvė - nebūtina iškart šokti ir dainuoti ratelyje ar pan., kol vaikas pats neparodo noro. O anksčiau ar vėliau jis vistiek užsimano draugauti, veikti kartu tai, ką kiti vaikai daro. Tik tai priklauso nuo mažylio temperamento, bendravimo įgūdžių, charakterio.
Iš tiesų, tie konfliktai varo siaubą suaugusiems, o ne patiems vaikams. Tarp vaikų kilus nesutarimui, jie garsiau šūkteli, rikteli, kažką numeta ar ima zirzti, ir tai labiausiai išgasdina tėvelius. Patys vaikai to nesureikšmina ir jau po kelių akimirkų vėl gali būti geriausiais draugais. Patys mažiausi dažniausiai pykstasi dėl žaislų.
Mažylių pasaulio ir aplinkos suvokimas dar gana primityvus - tarkim, dvimetis pamato žaislą, kurio labai užsinori būtent šią akimirką ir eina jo pasiimti. Ir visai nesvarbu, kad tuo metu tas jo geidžiamas žaisliukas yra kito vaiko rankose. Mažylis to lyg nepastebi, nes jo dėmesys sukoncentruotas į trokštamą objektą. Ir, kai jis ateina to žaislo pasiimti, įvyksta konfliktas, nes su juo bežaidžiantis vaikas nenori jo atiduoti. Tokiu atveju nesutarimas sprendžiamas labai paprasta, abu mažyliai yra išskiriami ir jų dėmesys nukreipiamas kita linkme. Po kelių minučių apie nesutarimą jau būna pamiršusios abi konfliktavusios pusės. Tada jau galima paaiškinti, kai vaikai nurimsta, kodėl negalima atiminėti kitų žaislų, kad reikia dalintis, apsikeisti, palaukti, kol žaidžia kitas ir pan.
Vaikučiai nesutaria ir dėl auklėtojos dėmesio. Ypač jeigu jiems jo trūksta namuose iš tėvelių ar artimųjų. Žinodami, kaip galima gauti dėmesio iš nuolat užimtos mamos namuose - rėkaujant, metant daiktus ir panašiai, vaikai taiko tą patį modelį ir darželyje, norėdami būti pastebėti. Jie žino, kad sukėlus triukšmą, prie jų pribėgs auklėtoja, ir jie atsidurs dėmesio centre. Kartais pasitaiko, kad vaikai vieni iš kitų atiminėja maistą, bet tai pasitaiko itin retai, visgi tai irgi signalas, kad vaikutis nepakankamai gauna dėmesio namuose iš tėvų… Todėl kitose aplinkose, stengiasi jo išsireikalauti visais įmanomais būdais. Ne visada gražiais.
Tokiame amžiuje mergaitės neretai būna net drąsesnės, o berniukai kartais net kuklesni. Tarp dvimečių - trimečių teisės lygios, todėl neretai kyla mišrūs nesutarimai ir net berniukai jaučiais labiau nuskriausti. Net sakyčiau, polinkį į “santykių aiškinimąsi” daugiau lemia vaiko temperamentas, o ne lytiškumas. Mažyliai visi nori būti nugalėtojais, o jei dar iš namų atsineša nuoskaudas ar dėmesio stoką, tai ir išsilieja ant jautresnių vaikų, patys to nesuprasdami, kad negergerai daro. Užgavo, įkando, pastūmė ir t.t.
Auklėtojų ir tėvų vaidmuo sprendžiant konfliktus
Tą pačią sekundę vaikai yra atskiriami ir skubama juos nuraminti, paglostyti, pakalbinti, nukreipti dėmesi kita linkme. Nepuolama klausinėti, kas kaltas, kas pirmas pradėjo ir pan. Svarbiausia abu vaikus nuraminti, sudominti kitu žaislu ar veikla, o vaikams aprimus, pykčiui praėjus, paaiškinti, kodėl negalima atiminėti kitų žaislų, kad reikia dalintis, apsikeisti, palaukti, kol žaidžia kitas, negalima muštis ir pan. Tai paaiškinama abiems vaikams.
Jeigu vaikas kasdien iškrečia kokią šunybę, jeigu jam labai knieti būtinai padaryti kažką neleidžiamo, nuskriausti kitą ir pan. Būna, kad vaikas kasdien demonstruoja kažkokį nepaaiškinamą piktumą, susierzinimą viskuo. Tuomet reikia stengtis atrasti, kokia veikla galėtų jį sudominti - gal tai piešimas, dėlionės ar kt, reikia skirti ypač daug dėmesio jam namuose, bet ne moralizuojant, auklėjant, o būnant drauge kažkokioje jam malonioje aplinkoje. Kartais tenka su vaikučiu kreiptis ir į specialistą. Darželyje tokio vaiko dėmesį nukreipti stengiasi auklėtojos, tačiau būryje vaikų vienas vaikas negali pasiglemžti viso dėmesio, tad reikėtų stipriai prisidėti tėveliams, pakankamai bendraujant su vaiku namuose.
Būtina vaiką nuraminti ir pasakyti, kad jūs esate jo gynėjas ir guodėjas. Vaikas turi žinoti, kad jūs visada jį nuraminsite ir išklausysite. Jei tai kartojasi dažnai, tėveliai turėtų pakalbėti su skriaudiku ir jo tėveliais.
Kartais vaikas mušasi dėl to, kad jam malonu. Jokiu būdu negalima atsitverti tylos siena. Kalbėti būtina. Reikia jam pasakyti, kad jį mylite, bet jo poelgis jums labai nepatinka. Reiktų neleisti jam žiūrėti jo mėgiamų filmukų, tačiau suplanuotos išvykos atsisakyti negalima.
Bendradarbiavimas: raktas į sėkmingą socializaciją
Gali atrodyti, jog bendradarbiavimas aktualus tik vėlyvesniame vaikų amžiuje, kai jie pradeda savarankiškai megzti draugystes. Vis dėlto, kad jie gebėtų tai daryti, įtakos turi ne tik aplinkos pagalba, darželis, bet ir būtinųjų poreikių atliepimas pačioje kūdikystėje. Jau nuo pirmųjų dienų kūdikiai reiškia socializacijos poreikį ir siekia dėmesio, pirmiausia, su tėvais: ar jis bus pavalgydintas, pakeisti vystyklai, ar reaguojama į jo emocijas, žaidžiama. Pagal tai jau kūdikystėje formuojamas pagrindas socialinių ryšių kūrimui. Jei poreikiai neatliepiami ir nėra šilto ryšio, vėliau vaikui gali kilti emocinių sunkumų būti drąsiam, iniciatyviam, smalsiam.
Net ir ūgtelėję vaikai (2-3 m.) dar nėra įgudę sąmoningai kurti bendradarbiavimo ryšius, nes jie dažniau žaidžia savarankiškai greta kitų, bet vis tiek stebi aplinką ir sugeria gaunamą informaciją. Taip jie po truputį mokosi nusileisti, dalintis žaislais, išbūti vienoje erdvėje su kitais. Kintant vaiko žaidimo įgūdžiams ir lygiams vystosi ir jo bendroji raida - savireguliacijos gebėjimai, emocijų valdymas, savarankiškumas, dalijimosi įgūdis, konkuravimo samprata. Toks socializacijos mokymasis per žaidimus padeda vaikams ne tik lengviau bendrauti tarpusavyje, bet ir lengviau mokytis ateityje. Atsižvelgiant į tai, kad šiandien pagrindinė vaikų bendradarbiavimo ir ilgalaikių draugysčių mezgimo vieta yra darželis, labai svarbu domėtis ne tik kaip sekasi vaikui tiesiog išbūti darželyje ar tobulinti akademinius įgūdžius (atlikti užduotėles), bet ir socializuotis, žaisti ir bendrauti su kitais. Suinteresuotumas skatinti ir ugdyti bendradarbiavimo įgūdžius turi kilti tiek iš mokytojų, tiek iš tėvų pusės. Nuo to, kiek skiriame dėmesio vaiko gebėjimui socializuotis, priklauso ir jo sukalbamumas, kiek jis jaučia aplinką ir kitus, geba prisitaikyti.
Venkite etikečių: charakteris ar įgūdis?
Prakalbus apie vaikų socializacijos gebėjimus, dažnai nugirstu išankstines nuostatas, jog visa tai tik vaiko charakterio atspindys. Visgi, nereikėtų skubėti atsakomybės perkelti tik prigimtiniams dalykams. Tam tikra dalis emocinių savybių tikrai bus įgimtos, pavyzdžiui, reaktyvumas ir temperamentas. Vieni vaikai yra lėtesni ir jiems reikia ilgiau tyrinėti aplinką, kiti tuo tarpu tikri „degtukai“ - energingi, aktyvūs, dominuojantys. Bet bendradarbiavimo, kaip įgūdžio, reikėtų mokyti nuo ankstyvų dienų, nepaisant to kokio temperamento yra jūsų vaikas. Tai, kad vaikas yra aktyvus ir pakankamai drąsus dar nereiškia, kad jis mokės tinkamai bendrauti. Juk dominavimas gali pasireikšti negebėjimu atsižvelgti į kitų jausmus ir poreikius, taisyklių nesilaikymu. O būtent darželyje vaikas pradeda mokytis tinkamų „žaidimo taisyklių“ kurti ilgalaikius ryšius. Papildomai šių įgūdžių skatinimas turėtų būti plėtojamas ir namuose. Jei mes neauklėjame, kas yra priimtina - kaip žaisti drauge, inicijuoti žaidimą, dalintis žaislais ar laikytis taisyklių - visa tai ilgalaikėje perspektyvoje gali pasireikšti didele konkurencija, empatijos stoka ar net patyčiomis. Dažniausiai agresoriais tampa būtent tie, kurie nėra išmokę valdyti savo emocijų, bendradarbiavimo, sprendimo situacijų prisiderinant prie kitų.
Labai svarbu nelipdyti vaikams išankstinių etikečių, garsiai akcentuojant jo temperamentą. Taip net nenoromis patys kuriame jam „įskiepį“, kokia elgsena yra įprasta ir priimtina. Nes dažniausiai, būtent darželio patirtis parodo, jog ne viskas tik įgimta, o daug dalykų vaikai noriai ir sėkmingai išmoksta, jei tik gauna tam paskatą.
Kaip edukoti, bet suteikti laisvės?
Mes patys, būdami suaugę, šiandien gyvename labai konkurencingoje kultūroje, tad nieko keisto, kad ir vaikai auga labiau konkuruojantys nei komandiški. Galima net pastebėti situacijas bendrose žaidimų aikštelėse, jog vaikai pirmiausia jas regi kaip erdvę, kurioje nori pasisupti, čiuožti, bet ne žaisti su kitais ar susirasti draugų. Neskatindami kurti draugysčių, mes nepadedame jiems mokytis bendradarbiavimo įgūdžio ir socializacijos principų.
Visgi, koją čia pakiša ir per didelis noras padėti savo vaikui. Šiuolaikiniai vaikai turi vis mažiau progų laisvam žaidimui, be stebėjimo, kai tėvai į tai nesikiša. Reikia suteikti erdvės vaikams mokytis kylančias situacijas, konfliktus spręsti patiems. Jei vaikai reguliariai žaidžia stebimi tėvų, jie naudosis ta galimybe, kad kažkas tai turi išspręsti už juos. Padedami, mes vaikui atskleidžiame savo socializacijos išraišką, nes tai jau mokame. Tad lyg ir edukuojame, bet tuo pačiu parodome, kad mama žino geriau, kaip spręsti, todėl tu ir vėl ateik pas ją pagalbos.
Šiuolaikiniai tėvai, kurie dažnai buvo auklėjami griežtai, dabar pasiekia kitą kraštutinumą - vaikus labai saugo, nori būti super empatiški ir viską už juos išjausti. Bet taip paliekame mažai erdvės, ką jiems išjausti patiems. Todėl nereikėtų bijoti ir tų blogųjų ar ne tokių malonių patirčių. Jūsų pareiga yra padėti ir parodyti, kaip būtų galima įsitraukti į žaidimą, pakviesti žaisti drauge, bet suteikti vaikui erdvės pačiam perprasti žaidimo situacijas, spręsti konfliktines situacijas ir įsitraukti tik po pakartoninių bandymų.
Labai svarbu, kad vaikas būtų kuo labiau bemdraujantis, turėtų daug draugų. Kadangi šeimoje auga ne vienas vaikas, rezultatas vyresniųjų, kurie jau eina vienas į paruošiamąją, kita į mokyklą, tikrai sklandus prisitaikymas. Patinka man, kad nesistengia bet kokia kaina pritapti, nors draugų turi (saikingai). Patinka, kad kaip mama turiu didesnę įtaką savo vaikams, nei dirbančios mamos (matau bendravimo pavyzdį klasėje tarp vaikų ir tėvų, nedrausmingumą, atžagarumą prieš tėvus). Yra ir daugiau smulkesnių pliusų. Kitu vaikų taip pat neketinu leisti, turiu galimybę nedirbti, kol pasieks paruošiamojo grupės amžių, naudojuosi ja. Suprantu, kad ne visos turi ją, ir nesmerkiu mamų, kurios dirba. Beje būrelių taip ir nepalankėme. Buvo bandymų, bet niekas neprilipo. Gana greitai pas abu išryškėjo specifiniai pomėgiai, kuriems būrelių neatsirado, tai žinias gilinam namie, tam sąlygų užtenka. O šiaip, tai tik skaityti išmokiau namie, ir tiek. Bet nieko nespaudžiant, naturaliai, nesiekiant iki kažkokio amžiaus ar bandant kažką aplenkti.
Dėl ligų tikra tiesa- reikia dar tokiems mažyliems namų aplinkos ir asmeniško dėmesio, meilės, jeigu jos negauna- ligom mamas prie savęs prisišaukia. Yra toks geras rusiškas posakis, lietuviškai jis ne taip gerai skamba, bet esmė tokia: pusiau mama, pusiau darbininkė... Va tokia ir buvau, kol nepradėjo lankyt mokyklos.
Aš noriu su vaikais bent iki pirmos klasės namie pabūti. Visgi tada vaikai jau eis į mokyklą, prasidės užklasinė veikla, draugai... Kai vyresnysis bus pirmokas man bus tik 26. Galėsiu dar dirbti į valias. Viskam savas laikas, juk gyvenimas nesibaigia kai žmogui 45m.
Aš taip pat galiu prisijungti prie šios temos. Aš jau turiu visokios patirties (vyresnieji sūnūs ir dukra darželyje augo), tikrai ne kiekvienam ta aplinka tinkama... Dėl ligų tikra tiesa- reikia dar tokiems mažyliems namų aplinkos ir asmeniško dėmesio, meilės, jeigu jos negauna- ligom mamas prie savęs prisišaukia.
Aš pati lankiau darželį ir tikrai nemažai vaikų tų pačių buvo mokykloj pirmoj klasėj, vis tiek aš draugų ten neturėjau ir jaučiausi tiek daržely, tiek mokykloj viena. Man atrodo, kad tai priklauso ne nuo darželio lankymo (na, kad mokykloj pritaps ar ne), tai gal labiau lemia paties vaiko charakteris, aplinkinių elgesys, daug kitų veiksnių.
tags: #vaiko #socializacija #darzelyje
