Ankstukas - tai naujagimis, gimęs nuo 22 iki 37 nėštumo savaitės ir sveriantis 500 gramų ar daugiau. Šie kūdikiai, nors ir trapus, turi didelį norą gyventi. Lietuvoje kasmet gimsta apie 1200 ankstukų, kas sudaro apie 10% visų gimusių kūdikių. Jiems reikalingas ypatingas rūpestis ir priežiūra.

Ankstukas gimsta anksčiau laiko, todėl daugelis jo organizmo sistemų dar nebūna visiškai subrendusios. Pirmąsias gyvenimo dienas, savaites ar net mėnesius ankstukas gali praleisti Naujagimių intensyvios terapijos skyriuje. Tačiau profesionali priežiūra, pažangios medicinos priemonės ir tėvelių meilė padeda jam sustiprėti ir pasivyti bendraamžius.

Fiziologiniai neišnešiotukų ypatumai

Ankstukų fiziologiniai ypatumai lemia jų ypatingą priežiūrą ir elgesį. Viena svarbiausių savybių - nesugebėjimas savarankiškai palaikyti tinkamos kūno temperatūros. Dėl nepakankamai išsivysčiusio poodinio riebalų sluoksnio ir lėtesnės medžiagų apykaitos, ankstukai greitai netenka šilumos. Todėl jiems būtina aplinka su reguliuojama temperatūra, pavyzdžiui, inkubatorius. Inkubatoriuje palaikoma 36-37 laipsnių temperatūra, kuri padeda kūdikiui išlaikyti gyvybiškai svarbią šilumą.

Viena svarbiausių neišnešiotuko savybių yra itin plona, sausa ir jautri oda. Ji gali būti lengvai pažeidžiama, todėl bet koks prisilietimas turi būti itin švelnus ir atsargus. Oda gali būti susiraukšlėjusi dėl nepakankamai išsivysčiusio poodinio riebalų sluoksnio. Neretai ankstukų kūneliai ir veidukai padengti švelniais pūkeliais (lanugo), kurie išnyksta per kelias savaites po gimimo.

Ankstukų kvėpavimo sistema taip pat dar nėra visiškai susiformavusi. Dėl nepakankamai išsivysčiusių plaučių jie gali susidurti su kvėpavimo sutrikimais. Kol naujagimis išmoksta savarankiškai kvėpuoti, jam reikalinga medicininė pagalba, pavyzdžiui, kvėpavimo aparatai, kurie užtikrina nuolatinį teigiamą slėgį kvėpavimo takuose.

Kitas svarbus ypatumas - nesusiformavęs čiulpimo ir rijimo refleksas. Dėl šios priežasties ankstukai negali patys maitintis ir jiems reikalinga speciali priežiūra. Iš pradžių jie maitinami per zondą, o vėliau, stiprėjant refleksams, mokomi žįsti krūtį ar gerti iš buteliuko.

Ankstuko galva dažnai yra didesnė nei proporcinga kūnui, o jo kūno svoris gali būti mažesnis nei 2,5 kilogramo. Dėl šių priežasčių kūdikis atrodo liesas ir susiraukšlėjęs.

Lytiniai organai taip pat dar nebūna visiškai susiformavę. Mergaičių didžiosios lytinės lūpos ne visada visiškai dengia mažąsias, todėl gali būti matomas klitoris. Berniukų kapšelis atrodo lygesnis ir plokštesnis, o sėklidės gali būti ne visai nusileidusios.

Ankstukų pojūčiai ir vystymasis

Nors ankstukai gimsta neišnešioti, jie jaučia pasaulį ir turi savo pojūčius. Moksliniai tyrimai rodo, kad jau 20-24 savaičių naujagimis jaučia skausmą. Jie taip pat anksti pradeda matyti ir girdėti.

Gulėdamas inkubatoriuje, ankstukas yra uždengtas, tačiau įjungus šviesą jis gali sureaguoti ir susiraukti. Jeigu garsiau stukteli inkubatoriaus duris, kūdikis gali krūptelti. Tyrimai su mamos piene suvilgyta servetėle įrodo, kad vaikučiai ima užuosti ir kvapus, ypač mamos kvapą.

Vaikutis visiškai neturi jėgų judėti ir miega net 80% paros laiko. Aktyvus būna itin trumpai. Jo rankos ir kojos yra silpnos, tačiau kartais gali pabandyti išsitempti ir išsitiesti pats. Visi galimi vaiko judesiai primena tuos, kuriuos jis darė būdamas gimdoje. Kartais gali pakelti rankytę ir mėginti čiulpti nykštį, sugniaužti kumštuką ar pirštus išskėsti, gal net pasukti galvą.

Atsimerkęs ankstukas paprastai mato tik baltus ir juodus šešėlius. Tačiau ausytės jau girdi. Klausa susiformuoja iki 24 nėštumo savaitės. Mažylis priima visą informaciją, todėl mamos balsas, kalbinimas ar net muzikos garsai jam gali patikti. Jis gali atskirti balsus, ypač mamos, tėčio, net brolių ir seserų.

Nors vaikas gimė anksčiau laiko, jis jaučia skausmą. Tik ne visada turi jėgų tai parodyti. Kartais galima numanyti pagal įsitempusią ar besikeičiančią veido mimiką. Kai kurie 29 savaitę gimę naujagimiai per miegus šypsosi, o tai rodo, kad jo galvos smegenyse vyksta pozityvūs reiškiniai, vaikas turi emocijas.

Apie 26 nėštumo savaitę akių vokai atsiveria patys ir akys ima reaguoti į šviesą, atsiranda veido mimika. Ausytės ir jų kaušeliai yra minkšti. Kadangi dar nėra susiformavusios ausų kremzlės, palenkti ausų kaušeliai negrįžta į pradinę padėtį.

Rankų ir kojų nagai nesiekia pirštukų galiukų, o kojų pėdutės yra beveik be raukšlelių - lygios.

Vaikutis jau reaguoja į aplinką ir netgi geba sutelkti dėmesį į objektą, esantį už 25 cm (tai atstumas tarp mamos ir vaiko akių maitinant). Jis gali reaguoti į jį kalbinantį žmogų, taip pat į supančią aplinką. Mažylis jausdamas skausmą jau geba verkti, tiesa, tyliai ir neilgai. Gali būdrauti ir plačiai atsimerkęs dairytis. Gali komunikuoti keisdamas veido išraišką, pasitelkdamas kūno kalbą. Iškart matyti, kaip jis reaguoja ir parodo, kad supranta. Arba kad jaučia, kai mama paima ant rankų.

Nuo 37 savaitės rankų ir kojų raumenys išsivystę ir pakankamai stiprūs - mažylis gali sugniaužtais pirštukais įsikibti taip stipriai, kad galėtumėte jį pakelti. Vaiko judesiai gali būti staigūs, jis moka net spardytis. Gali pakelti rankas prie veido ir čiulpti pirštukus. Akutės greičiausiai mato taip pat kaip išnešiotų vaikų ir jam patinka stebėti aplinką. Jis gali pasukti galvą į pusę, iš kurios sklinda garsas, akimis tyrinėti mamos veidą, laikomas prie krūtinės pažvelgti į ją. Jis nesunkiai atpažįsta mamos, tėčio ir brolių balsus, reaguoja suklusdamas.

O nuo 37 savaitės pats bando skleisti garsus, kurie gali būti įvairiausi ir visiškai netikėti: kriuksėti, niurzgėti, šnypšti, burbuliuoti. Tai yra natūralu. Tiesa, miegodamas skleisti garsus gali ir 34 savaitės ankstukas. Išalkęs jis pabudęs ima rodyti ženklus - čepsėti, pridės kumštukus prie burnos, leisdamas suprasti, kad nori valgyti. Verkia gana garsiai, ir ne tik pajutęs skausmą, išalkęs ar jausdamas drėgmę sauskelnėse. Verkia ir norėdamas, kad mama paimtų ant rankų.

Pirmasis susitikimas ir ryšio kūrimas

Pirmasis susitikimas su neišnešiotu naujagimiu gali būti kitoks, nei tikėtasi. Inkubatorius, laidai, monitoriai, gydytojai ar slaugytojai aplink - visa tai gali išgąsdinti ir sukelti bejėgiškumo jausmą. Svarbu suprasti, kad taip jaustis yra normalu. Pirmuosius kelis mėnesius po gimimo, kai kūdikis dar negali būti pilnai prižiūrimas tėvų, svarbu palaikyti ryšį.

Dažnai pirmąjį mažylį pamato tėtis - jis nufotografuoja ar nufilmuoja kūdikį, kad mama galėtų jį pamatyti bent ekrane. Kai mama pagaliau atvyksta, susitikimas gali būti kitoks, nei ji tikėjosi. Vaizdo įraše specialistas padeda suprasti, kaip priimti pirmo karto šoką ir kaip žengti pirmuosius ryšio kūrimo žingsnius net tada, kai aplinka atrodo baugi ir svetima.

„Keičiantis pamainai ne kartą teko stebėti, kai 29 savaitę naujagimis per miegus šypsosi. Jei šypsosi, vadinasi, jaučia ką nors malonaus ir gero. Žmogaus be smegenų veidas neatspindi jokių jausmų, o neišnešiotų naujagimių emocijas galima pastebėti labai anksti. Žinoma, jie nereaguoja taip, kaip kalbinamas kelių mėnesių išnešiotas vaikas, tačiau šypsosi, todėl galima sakyti, kad jo galvos smegenyse vyksta pozityvūs reiškiniai, vaikas turi emocijas, savo pasaulėlį. To nuvertinti negalima. Tai labai mažas, bet žmogus, turintis emocijas, jutimus šviesai, garsui, kvapui“, - pasakoja Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas dr.

Kai tik parvežė mane iš gimdyklos, iškart nulėkiau pas dukrytę, nors perspėjo, kad man vaikščioti negalima. Bet norėjau į ją pažiūrėti, pabūti kartu. Tik pamačiau - ir į ašaras. Guli mažytė inkubatoriuje. Išvydau tokią trapią, prie jos buvo prijungta daugybė laidų. Už ją kvėpavo aparatas, odelė permatoma, visos venos matyti. Kūnelis plaukuotas, veidas - taip pat. Vietoj ausyčių - mažos skylutės. Akutės užmerktos. Jėzau, tikras kačiukas, pamaniau. Svoris nukrito nuo 590 iki 500 gramų. Tos trys paros buvo labai ilgos ir sunkios. Kiekvieną rytą ėjau pas ją, nešiau pienuko. Bijojau užeiti į intensyviosios terapijos skyrių ir išgirsti blogą žinią.

Tėvams teks pasitelkti kantrybę ir kiekvieną valandą, dieną (jei leidžiama) būti šalia. Šeima turi pasiruošti laukiantiems sunkumams. Tarp 24 ir 40 savaitės labai sparčiai vystosi smegenų paviršius. Todėl 26-ą savaitę gimusio kūdikio smegenys ir jų funkcijos labai skiriasi nuo gimusiojo 33-iąją. Minėtu laikotarpiu formuojasi itin plonų elektrinių jungčių sistema, sujungianti smegenų nervines ląsteles. Kartu vyksta procesas, vadinamas mielinizacija. Signalai, einantys nuo vienos smegenų ląstelės link kitos, yra mažos elektrinės įkrovos. Kad jie nukeliautų link savo tikslo, jų keliai turi b...

Maitinimas ir priežiūra namuose

Grįžus namo su neišnešiotuku, ypatinga priežiūra tęsiasi. Nors kūdikis jau geba savarankiškai kvėpuoti ir maitintis, jam vis tiek reikia daug energijos, kad palaikytų savo kūno temperatūrą. Todėl namuose svarbu užtikrinti tinkamą temperatūrą (nuo 23 iki 25 laipsnių šilumos).

Maitinti ankstukus rekomenduojama dažniau, bet po mažiau. Nesijaudinkite, jei kūdikis ilgokai žinda krūtį. Turėkite kantrybės - neišnešiotukai traukia ne taip aktyviai ir užtrunka ilgiau kol pasisotina. Jei matote, kad kūdikis pavargo, nebevarginkite jo. Leiskite pailsėti. Primaitinsite vėliau.

Jei vis tik nerimaujate, kad mažylis suvalgo per mažai, pasikonsultuokite su savo gydytoju, galbūt papildomam primaitinimui reikalingi mikroelementais, aminorūgštimis ir vitaminais praturtinti mišinėliai. Ankstukams itin reikalingas vitaminas E, nes anksčiau gimę vaikučiai, būdami mamos įsčiose, nespėja pakankamai prikaupti šio vitamino atsargų. Nerekomenduojama ankstuko pradėti primaitinti savo nuožiūra. Vos tik kilus klausimams, atsiradus neramumams ar manant, kad mitybos režime reikėtų kažką keisti, būtinai pasitarkite su mažylį prižiūrinčiu gydytoju.

Kaip ir auginant bet kurį kitą naujagimį, taip ir prižiūrint ankstuką, labai svarbi tiek namų, tiek jo asmeninės aplinkos higiena - nepamirškite sterilizuoti buteliukų, čiulptukų, pientraukio. Neišnešiotukui tai itin svarbu, nes jo atsparumas infekcijoms ypatingai žemas, o bet kokia, net ir iš pirmo žvilgsnio „nekalta“ liga gali būti pavojinga. Dėl šios priežasties labai svarbu stebėti ir kitus, su mažyliu kontaktą turinčius žmones. Jeigu seneliams, dėdėms, tetoms ar kitiems giminaičiams bei draugams pasireiškia nors menkiausi peršalimo simptomai, neleiskite jiems matytis su vaiku. t. Ankstukui, priešingai nei vyresnio amžiaus ar pilnai išnešiotam vaikui, net ir tokie lengvi negalavimai gali kelti rimtą pavojų. Todėl nebijokite įžeisti aplinkinių, atsisakydami juos priimti į svečius.

Pirmąsias savaites po grįžimo iš ligoninės patariama apriboti lankytojų skaičių ir vengti didelių susibūrimų, ypač šaltojo sezono metu. Rekomenduojama be reikalo nesilankyti dideliuose prekybos centruose ar kitose viešose vietose.

Ankstukams itin svarbus „oda prie odos“ arba vadinamasis „kengūravimo“ metodas. Jo metu išrengtas naujagimis (likęs tik su sauskelnėmis, kepure ir kojinėmis) yra guldomas ant apnuogintos mamos arba tėčio krūtinės ir apjuosiamas švelniu audiniu. Odos kontaktas padeda sukurti artimą ryšį su kūdikiu, leidžia mažyliui nurimti, užmigti, gerina laktaciją. Prie krūtinės priglaustą ankstuką rekomenduojama išlaikyti kuo ilgiau - bent valandą bei tęsti šį metodą sugrįžus namo iš ligoninės.

Išnešiotas kūdikis ir ankstukas: palyginimas

Nors išnešiotas ir neišnešiotas kūdikis yra vienodi savo noru gyventi ir augti, jų vystymosi tempas ir poreikiai skiriasi. Išnešiotas kūdikis, gimęs 37-40 nėštumo savaitę, jau turi subrendusias organizmo sistemas ir yra pasirengęs gyventi savarankiškai.

Ankstukas, gimęs anksčiau laiko, turi pasivyti savo bendraamžius. Jo vystymosi tempas priklauso nuo gimimo savaitės ir individualių ypatybių. Kuo anksčiau gimęs kūdikis, tuo daugiau laiko jam prireiks, kad pasivytų išnešiotus bendraamžius.

Palyginimui, 34 savaitę gimęs naujagimis bus panašus į laiku gimusius mažylius, tik mažesnio ūgio ir svorio. Tuo tarpu 29 savaitę gimęs ankstukas yra labai gležnas ir jam teks stipriai vytis, svarbiausia - priaugti svorio.

Vaikutis, gimęs 3-5 savaites anksčiau laiko, tik šiek tiek skiriasi nuo laiku gimusio naujagimio. Ant kūno, veiduko dar gali būti šiek tiek plaukučių (lanugo), tačiau jie greitai išnyks. Palyginti su išnešiotu naujagimiu, ankstukas bus liesesnis, nes dar kelias savaites mamos įsčiose turėjo priaugti svorio. Nagai dar nesiekia pirštų galiukų.

Nuo 37 savaitės ankstukas jau gali beveik viską, ką ir kiti naujagimiai. Rankų ir kojų raumenys išsivystę ir pakankamai stiprūs - mažylis gali sugniaužtais pirštukais įsikibti taip stipriai, kad galėtumėte jį pakelti. Vaiko judesiai gali būti staigūs, jis moka net spardytis. Gali pakelti rankas prie veido ir čiulpti pirštukus. Akutės greičiausiai mato taip pat kaip išnešiotų vaikų ir jam patinka stebėti aplinką. Jis gali pasukti galvą į pusę, iš kurios sklinda garsas, akimis tyrinėti mamos veidą, laikomas prie krūtinės pažvelgti į ją. Jis nesunkiai atpažįsta mamos, tėčio ir brolių balsus, reaguoja suklusdamas.

Vis dėlto, net ir sustiprėjęs ankstukas gali turėti tam tikrų skirtumų nuo išnešiotų kūdikių. Pavyzdžiui, jie gali būti smulkesni, turėti tam tikrų negalavimų ar elgesio sutrikimų, sunkiau mokytis mokykloje. Tačiau su tinkama priežiūra ir parama, dauguma ankstukų sėkmingai pasiveja bendraamžius.

Vis dėlto, svarbu atsiminti, kad kiekvienas vaikas yra individualus. Begalinė meilė, tikėjimas ir kantrybė padės mažiesiems kovotojams sustiprėti ir pasivyti savo bendraamžius. Tėvų rūpestis ir dėmesys yra gyvybiškai svarbūs.

tags: #ankstukas #ir #isnesiotas #kudikis

• Kaip tapti savanoriu „Lesėje“
• Vaikų batraiščių rišimo vadovas
• Sužinokite apie tarpvietės plyšimo prevenciją
• Sužinokite, ar vaikams tinkama mėsa.
• Elektrinių triračių ir keturračių saugumas vaikams