Baimė yra natūrali raidos dalis, padedanti atsargiau vertinti aplinką ir apsisaugoti nuo pavojų. Mes neišmokstame jausti jausmų, o tiesiog juos jaučiame. Baimė, nerimas ir kitos reakcijos į pavojų yra emocijos, kurių prigimtis nė nekelia abejonių - ji užkoduota genetinėje informacijoje, kurią kartos perduoda kartoms. Tai akivaizdu ir todėl, kad šias emocijas išgyvena visa gyvoji gamta. Vos gimę gyvūnėliai irgi jau pažįsta baimės jausmus. Nebūtina teigti, kad žmonių ir gyvūnų prigimtis ta pati, tačiau net jei gyvūnai paveldi šias emocijas, kodėl mums reikėtų jų išmokti? Tad baimės prigimtis - genetinėje informacijoje, kurią gauname iš tėvų. Vaikystė - ne tik šviesiausias biografijoje metas, kai nereikia neštis pareigų naštos, o dienos skirtos tik pramogoms ir malonumams. Vaikystėje mes patiriame daugiausiai baimių ir išgąsčių.
Baimės raida kūdikyje
Pirmosios baimės išraiškos yra siejamos su refleksais, o sąmoningiau bijoti pradeda maždaug 6 mėn. Naujagimiai ir maži kūdikiai, tikėtina, sąmoningai nesuvokia baimės, tačiau jiems pasireiškia Moro (išgąsčio) refleksas. Staigų, stiprų garsą išgirdęs ar staigiau padėtį pakeitęs kūdikis išsigąsta ir skėsteli rankomis bei gali pravirkti. 4-5 mėn. amžiaus kūdikiai itin įdėmiai stebi suaugusiųjų veido išraiškas ir geba atskirti linksmą, atsipalaidavusį, besišypsantį veidą nuo pikto, suirzusio, sunerimusio bei atitinkamai reaguoti. Pastebėta, kad kūdikiai itin įdėmiai stebi išsigandusius suaugusiuosius, tačiau mokslininkai nesutaria dėl šio reiškinio priežasties.
Maždaug 6-8 mėn. prasideda viena ryškiausių ir ilgiausiai besitęsiančių kūdikių baimių - svetimų žmonių baimė, kuri dar vadinama nepažįstamų asmenų baime. Ji gali tęstis net iki 12-15 mėn. Išsiskyrimo (atsiskyrimo) nerimas neretai painiojamas su svetimų žmonių baime, tačiau tai nėra tas pats. Išsiskyrimo nerimas pasireiškia panašiu metu arba kiek anksčiau, nei svetimų žmonių baimė, t.y. Išsiskyrimo nerimą patiriantis kūdikis nenori nė akimirkai atsiskirti nuo mamos (ar kito jam artimiausio, jį nuolat prižiūrinčio žmogaus). Iki maždaug 8 mėn. amžiaus kūdikiai nesuvokia objekto pastovumo, t.y. jie nesupranta, kad iš akių dingęs objektas (ar žmogus) nedingo amžiams. Su objekto pastovumo suvokimu yra susiję daug kūdikiškų baimių. Pavyzdžiui, su juo yra siejamas išsiskyrimo nerimas.
Maždaug 9-10 mėn. kūdikiai (kaip ir nemaža dalis suaugusiųjų) bijo to, ko niekada nėra matę ar patyrę. Vaikui augant jis įgauna vis daugiau patirties, o neigiami potyriai gali virsti baimėmis. Aukštis pirmais metais kūdikiui nesvarbus, nes vaikas dar negali įvertinti perspektyvos ir suprasti, ką reiškia aukščio pasikeitimai. Buvo atlikti tyrimai su kelių mėnesių kūdikiais (ropojančiais). Jiems buvo sukurtas imituotas skardis, tačiau visas paviršius uždengtas permatomu dangčiu, kaip stogu, o mažyliams tai buvo kaip grindys. Be abejo, kūdikiai nebijo gydytojų ar mušimo. Tokių dalykų bijoti jie pradeda tik po skaudžių išgyvenimų, o tai - jau tiesioginis išmokimas. Beje, gydytojų baimė susijusi ne tik su skausmu, bet ir su suaugusiųjų emocijomis. Kuo labiau mes jaudinamės, kad vaikas gali bijoti gydytojų, perdėtai jautriai reaguojame į kiekvieną vaiko krustelėjimą, tuo labiau didiname gydytojų baimę. Tėvų reakcijos ir emocijos - kelrodis mažam vaikui, o ypač kūdikiui. Labai anksti vaikas išmoksta vieną taisyklę: tėvai turi daugiau patirties ir geriau supranta, kas yra pavojinga, o kas - ne.
Kaip pasireiškia ir kaip įveikti vaikų baimes?
Sunku būtų pasakyti, ką mąsto išsigandęs kūdikis, mes tik matome, kaip jis elgiasi. Baime arba išgąsčiu jis reaguoja į tokias situacijas, kurios stipriai skiriasi nuo įprastinės aplinkos: labai stiprus garsas, labai staigūs judesiai, labai ryški šviesa, tai, kas gali sukelti skausmą tiesiogine ar perkeltine prasme. Kūdikiui išsigandus, visų pirma, jį nuraminkite, ramiai pakalbinkite, priglauskite, o tuomet pabandykite suvokti baimės priežastį ir padėkite ją po truputį įveikti. Baimes įveikti arba greičiau nurimti gali padėti mylimukas. Mylimukas yra vaikui itin svarbus žaisliukas ar daiktas, pavyzdžiui, merliukas, užklotėlis. Kūdikiui augant baimes gali padėti įveikti žaidimas.
Nepaisant to, kad kai kurios vaikų baimės jums gali pasirodyti juokingos, nereikėtų jų menkinti ar versti kūdikį su jomis susidurti akis į akį. Kūdikiui augant baimės jausmas nedingsta, tačiau kūdikiškas baimes turėtų keisti vyresniems vaikams būdingos baimės. Baimės labai neigiamai veikia vaiko emocijas, t.y. Baimės tokios stiprios, kad jas ima lydėti įvairūs fiziologiniai negalavimai. Jei vaikui atsirado tikas, jis pradėjo mikčioti, šlapintis ar tepti kelnaites, mamos visada ieško priežasčių, pergalvoja visas įmanomas nepalankias situacijas, dažnai prisimena, kad vaikas išsigando šuns, kaimyno, lifto, gaisro, avarijos. Tačiau dažnai tą ryšį atsekti sunku. Tikrai galima pasakyti, kad išgąstis yra tiesioginė priežastis tuomet, kai yra seka: įvykis ir po to atsirado mikčiojimas.
Baimės skirtingais amžiaus tarpsniais
Koks vaiko amžius pats bailiausias? Sunku išskirti vieną kurį baimės amžių, nes baimės keičiasi su amžiumi. Priešmokyklinio amžiaus vaikai dažnai bijo nesuprantamų dalykų (beje, tokią baimę turi ir suaugę žmonės, tik nesuprantamų dalykų jiems likę vis mažiau). Bijoma to, ko negalima iki galo suvokti. Priešmokyklinukai bijo ir įsivaizduojamų dalykų - vaiduoklių, baubų, raganų - nes tokio amžiaus vaikai labai sunkiai atskiria tikrovę nuo įsivaizdavimo. Tad pasakos, sapnai ir išsigalvojimai dažniausiai jiems susitapatina su tikrovės dalimi ir tikrai yra ko bijoti. Loginiai tėvų paaiškinimai mažai padeda, todėl geriau, užuot neigus baimės objektą (baubų nebūna), geriau sakyti, kad mūsų namuose baubų nėra, kad mes juos išvijome. Taip pripažinsime vaiko baimę ir kartu jį apsaugosime, užtikrinsime, kad nėra ko baimintis.
Vaikui augant keičiasi jo baimės, o vėliau - po truputį nyksta. Baimės jausmas žmogų lydi visą gyvenimą. Juk ir suaugusieji turi baimių, pavyzdžiui - pasikeitimų baimė, atstūmimo baimė. Vis tik mokslininkai teigia, kad pats bailiausias amžius yra apie 6-7 vaiko gyvenimo metus. Iki šešerių metų vaikas nesuvokia, kad mirtis yra galutinis ir negrįžtamas procesas, dažnai jis galvoja, kad miršta tik tie žmonės, kurie nori. Apie 6 metus vaikai pradeda suvokti mirties realumą. Tokio amžiaus vaikams kyla baimė dėl tėvų ir dėl jų pačių mirties. Todėl sustiprėja tamsos, nežinomybės baimės, mat tuo metu pavojus, kad ir sufantazuotas, yra daug baisesnis - jis asocijuojasi su mirties baime. Augdamas vaikas pradeda susigyventi su mirties realybe, baimė neišnyksta, tačiau apsiprantama su mirties neišvengiamybe arba išmokstama apie tai negalvoti.
Jau minėjau - nežinomybė, tamsa, tai, kur galima duoti valios fantazijai ir prigalvoti, kas yra už nematomos uždangos. Pavyzdžiui, kas guli po tavo lova, kai išjungta šviesa, kas stovi tamsaus koridoriaus gale, ką galėtų susiurbti siurblys. Kita baimių sritis - skausmas. Jo bijoma tada, kai galima susieti su patirtimi. Jei skaudėjo šioje situacijoje, gali skaudėti panašioje situacijoje. Dažnai vaikai bijo, kai jiems kerpa nagus ar verkia prie skiepų kabineto. Didelės baimės kyla dėl stiprių dirgiklių: labai staigių, garsių, didelių dalykų, to, su kuo vaikas nesusiduria kasdienėje aplinkoje. Nemažai vaikų bijo šunų, nes šie mažai prognozuojami, dideli (vaiko dydžio atžvilgiu), garsiai loja. Vaikui nebūtina įsivaizduoti, kad šuo jam įkąs, jam užtenka to, kad jo dydžio ar dar didesnis gyvis ant jo užšoka priekinėmis letenomis ir ima laižyti veidą.
Fiziologinės ir elgesio reakcijos į baimę
Pasakose kalbama, kad išsigandus galima netekti amo, net kalbos dovanos. Visa gyvoji gamta į pavojų reaguoja trim pagrindiniais būdais - sustink, dink arba kaukis. Kurį elgesį pasirinksime, priklauso nuo to, kaip vertiname pavojų. Jei pavojus akivaizdžiai stipresnis už mus - mes sustingstame arba dedame į kojas. Pirma reakcija - sustingimas. Tai tarytum apmirimas, kai kvėpavimas beveik sustoja. Žmogus kvėpuoja trumpais įkvėpimo ir iškvėpimo intervalais su didelėmis nekvėpavimo pauzėmis. Išsiplečia jo akių vyzdžiai, padažnėja širdies ritmas, dažnai padidėja prakaitavimas. Po kelių akimirkų priimamas sprendimas: dingstama arba kaunamasi. Kūno reakcijos tos pačios - dažnas kvėpavimas, pagreitėjęs pulsas, padidėjęs prakaitavimas, tik vietoj kūno sustingimo atsiranda priešinga būsena - suaktyvėjimas. Kartais baimė pasireiškia tik sustingimu. O ką gi nuveiksi lovoje, jei manai, kad po ja guli drakonas? Taip, yra. Po staigaus išgąsčio vaikas gali pradėti mikčioti, nevalingai šlapintis ar tuštintis, gali atsirasti nevalingų judesių (tikų) ar sutrikti miegas. Jei tai - tik reakcija į stresą, paprastai ji trunka nelabai ilgai, apie 2-3 mėn., palaipsniui silpsta ir gali praeiti savaime. Visada tokiu atveju geriau pasitarti su psichologu, dažnai geriausias vaistas - psichoterapija. Tačiau jei tai vaikas, kuris turi tam tikrą nervų sistemos reagavimo būdą jau nuo kūdikystės (jautrus, dirglus, sutrikusios vegetacinės nervų sistemos ar turintis kitokį nepalankų nervų sistemos foną), išgąstis gali užvesti nervinius sutrikimus ilgam laikui. Tuomet atsiradę tikai, mikčiojimas ar kiti sutrikimai turi banguojančią eigą: pagerėja, išnyksta ir vėl atsinaujina, arba keičia vienas kitą, priklausomai nuo vaiko savijautos ir situacijos. Labai dažnai bet kurį iš šių pasireiškimų lydi sutrikęs miegas. Vaikui gali būti sunku užmigti, miegas būna neramus, vaikas dažnai prabunda, sapnuoja košmarus, vaikščioja, kalba.
Dirglūs, jautrūs vaikai, turintys ankstyvių nervų sistemos pažeidimų, yra baugštesni, nei kiti. Jie gali stipriai reaguoti į įprastinius ar net silpnus dirgiklius ir jų išsigąsti. Ne kartą teko girdėti tėvus skundžiantis, kad vaikutis krūpčioja nuo menkiausio garso („vaikščiojam ant pirštų galų, o vis tiek pabunda ar krūpteli“), baisiausiai išsigąsta dedant į vandenį, keičiant padėtį. O ir vyresnis nuščiūva nuo menkiausio garso, vietos pakeitimo.
Kaip padėti vaikui, kenčiančiam nuo nerimo: į tėvus orientuotas požiūris į vaikų nerimo valdymą. 1/4 dalis.
Vaikų pažintinė raida ir baimės
Naujausio tyrimo metu nustatyta, kad maži vaikai klausosi ir viską girdi, tiesiog jie saugo šią informaciją vėlesniam panaudojimui. „Aš ėmiausi šios studijos tikėdamasi visiškai kitokių rezultatų“, sako Kolorado Boulder Universiteto psichologijos profesorė Yuko Munakata. „Pažintinės raidos srityje yra atlikta daug tyrimų, iš kurių beveik visi vadovaujasi prielaida, kad vaikai iš esmės yra mažos suaugusiųjų versijos ir kad jie bando daryti tuos pačius veiksmus kaip ir suaugę, tačiau jie tokių veiksmų paprasčiausiai nėra išlavinę. Mums pavyko įrodyti tai, kad jie daro kai ką visiškai skirtingo“, sako mokslininkė.
Vyzdžio skersmens matavimai parodė, kad trimečiai vaikai neplanuoja ateities, tačiau vien dabartyje taip pat negyvena. Vietoj to jie „išsikviečia“ praeitį, kai jiems to prireikia. „Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad lauke yra šalta ir jūs sakote savo trimečiam vaikui pasiimti savo švarkelį iš miegamojo ir pasiruošti ėjimui į lauką. Jūs tikriausiai tikėsitės, kad vaikas susiplanuos šiuos labai artimos ateities veiksmus, galvodami, kad lauke yra išties šalta ir apsirengus jiems bus šilčiau. Tačiau mes manome, kad jų smegenyse logika veikia kiek kitaip. Vietoj to jie išbėga į lauką, pamato, kad ten šalta, ir tada iš atminties susigrąžina informaciją apie tai, kur padėtas jų švarkelis, ir tada eina jo pasiimti“. Mokslininkai tikisi, kad jų atradimas padės realiose situacijose. „Jei jūs tiesiog nuolat kartojate tą patį dalyką, kuriam reikia išankstinio vaiko pasiruošimo, tai gali būti neefektyvu. Efektyviau būtų kaip nors sukelti šią atminties reakciją, labiau pabrėžiant tą problemą, su kuria jiems teks susidurti. Pavyzdžiui, būtų galima pasakyti „žinau, kad nenori rengtis, bet kai vėliau bus šalta, prisimink, kad savo švarkelį gali pasiimti iš miegamojo“.
Svetimų žmonių baimė: normalus raidos etapas
Svetimų žmonių (nepažįstamų asmenų) baimės tarpsnį, paprastai tarp 6 mėn. ir 1,5 m., išgyvena dauguma kūdikių, ir jis yra visiškai normalus. Nesikrimskite ir negalvokite, kad kažkas negerai, jeigu seniau visiems šypsenas dalinęs kūdikis staiga ėmė verkti mažiau pažįstamam žmogui vos į jį pažiūrėjus. Atvirkščiai, tokiu mažylio elgesiu galite tik pasidžiaugti: svetimųjų baimė rodo, kad jis jau supranta, ką pažįsta ir su kuo nori būti. Nepažįstamo asmens baimė yra visiškai įprastas kūdikio vystymosi etapas, kuris paprastai prasideda maždaug nuo 6 iki 8 mėnesių. Nepažįstamo asmens baimės vystymasis sutampa su pradedančiu vystytis kūdikio organizuotumo ir tvarkos jausmu pasaulyje. Nepažįstamo asmens baimė - tai kūdikio nerimas jam pamačius arba jį palikus nepažįstamų žmonių priežiūroje. Kai kurie kūdikiai išreiškia savo nerimą tiesiog „sustingdami“ ant rankų.
Pripažinkite, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas. Kiekvienas kūdikis svetimus žmones prisileis savu tempu. Imkitės praktinių veiksmų, kad padėtumėte savo kūdikiui jaustis jaukiai tarp nepažįstamų žmonių. Kūdikį prie naujo žmogaus pratinkite ir pažindinkite pamažu, ne staiga. Pavyzdžiui, jei tikitės palikti savo vaiką naujai auklei, pirmiausia pasistenkite, kad ji pradžioje praleistų laiko kartu su visa šeima, prieš palikdami vaiką vieną su ja. Pasikvieskite šį naują žmogų į namus ir užsiimkite linksmomis veiklomis, žaiskite, kurdami draugišką atmosferą. Taikykite laipsnišką „apšilimo“ strategiją net su artimaisiais. Staiga žmonės, kuriuos matė jūsų kūdikis ir kuriais džiaugėsi, pavyzdžiui, seneliai, tetos ir dėdės ar šeimos draugai, gali sukelti jūsų mažyliui stresą. Tai ypač sudėtinga, kai jūsų kūdikis elgiasi taip, lyg mylimas senelis būtų nepažįstamas žmogus, tačiau šios baimės - normalu. Palaikykite savo kūdikį, kai jis išgyvena šias reikšmingas, nepatogias emocijas. Neignoruokite vaiko nerimo, nespauskite jo tinkamai reaguoti į nepažįstamus žmones. Šio proceso nepaskubinsite. Būkite ramus ir nusiteikite pozityviai. Kai jūsų kūdikis nerimauja dėl to, ar liko su nauju žmogumi, kurio dar gerai nepažįsta, ar yra supažindinamas su kuo nors, pabandykite išlaikyti teigiamą ir ramų, šiltą toną bei elgesį, kai guodžiate tiek žodžiu, tiek fiziškai. Padėkite artimiesiems apsiprasti. Nors jūsų kūdikio nenoras būti priglaustam apsilankiusio senelio yra normalus, tai gali įskaudinti, nes, ko gero, seneliai to nesitiki. Jūs tiesiog galite artimiesiems padėti suvaldyti jų lūkesčius ir sukurti sėkmingą pradžią, pasikalbėdami. Patarkite nekantriems draugams (kuriuos kūdikis laiko svetimais). Rekomenduokite jiems kalbėti ramiu, švelniu tonu arba pasiūlykite, priėjus arčiau ir norint pašnekinti, pasiimti ir vaikui pažįstamą žaislą: tai gali palengvinti „pažintį“ ir padėti atsipalaiduoti kūdikiui. Nuo mažens pažindinkite kūdikį su naujais žmonėmis. Nešiokite kūdikį nešioklėje, kad jis žiūrėtų į išorę (kai taip nešti yra saugu) ir įprastų matyti naujus ir nepažįstamus veidus. Pratinkite jį matyti, kaip jaukiai ir šiltai bendraujate su jam svetimais žmonėmis.
