Gyvenimas mums įsipareigojęs nedaug. Mes jam įsipareigoję viskuo. Gyvenimas skirtas gyventi. Ir turi būti išsaugotas smalsumas.
Šis straipsnis - apie tai, ko labiausiai bijo mamos, vaikui ieškodamos auklės, ir kiek jų nerimas pagrįstas. Be abejo, tėvams neramu palikti vaiką svetimai moteriai. Iš to neramumo kartais mamos pasirenka geriau samdyti giminaitę ar kaimynę - kad ir keistą, kad ir ne tokią, kokios reikėtų, bet „savą žmogų”.
Auklės - svarbūs žmonės mūsų gyvenime
Auklėtojos, mokytojai, net ir klasės draugai palieka pėdsaką mūsų gyvenime. Jie formuoja mūsų vertybes, padeda mums augti ir tobulėti. Todėl svarbu nepamiršti jų ir parodyti jiems savo dėkingumą. Šis straipsnis - ne apie tai, kas vaikui iš tiesų geriau - darželis ar auklė, mat gyvenime aplinkybių būna išties įvairių, tad visi tėvai renkasi pagal save.
Kiek pagrįsta „svetimos tetos” baimė? Mano nuomone, tikrai pagrįsta. Vaiko saugumo poreikis, be abejo, svarbiausia: būtina, kad auklė būtų psichiškai sveika, neskriaustų vaiko, nepaliktų jo be dėmesio. Tačiau kartais šalia atsiranda dar viena baimė - „ne geriausio varianto”.
Ar tikrai tinkamai pasirinksiu? Ar nepamiršiu ko nors pareikalauti? Ar nebūsiu kvaila, kad per daug moku auklei? Ar man nebus gėda, kad mano auklė ne taip gražiai atrodo, neturi tokio išsilavinimo ar neatlieka kokių nors „funkcijų”, pavyzdžiui, nemoka vairuoti automobilio? Ši baimė ypač išsikeroja internete paskaičius, kaip pagyruolės pasakoja apie pačias pigiausias, pačias darbščiausias, pačias tvarkingiausias darbuotojas. Dažnai šios baimės pasireiškia pageidavimu, kad auklė būtų 30-40 metų amžiaus. Toks tipinis pasirinkimas yra orientuotas ne į vaiko poreikius, o į įvaizdį - tokiose šeimose lengviausiai įsidarbina „administratorės tipo” auklės: gražios, pasitempusios, žinančios, ką kalbėti. Jaunos ir gražios auklės dabar prisibijo tik reta kuri mama, dažniau ši baimė pasitaiko, kai ieškoma auklės, kuri gyvens kartu (dažniausiai užsienyje). Vis dar nemažai likę baimių samdant vyrą-auklę. Ypač daug tenka kovoti ir su „senos auklės” baimėmis. Noriu priminti, kad mokslininkai seniai įrodė, jog žmonės sensta nevienodai, ir dauguma auklių, kurios dabar puikiai dirba, yra gimusios 1951-1957 m. Joms jau nereikia auginti savo vaikų ar daryti karjeros ir jos mėgaujasi savo darbu.
Baimė atsiskirti nuo vaiko, kam nors palikti pirmaisiais jo gyvenimo metais natūrali, bet ilgainiui ji gali peraugti į fobiją. Dažniausia nerimo priežastis - nuogąstavimas, kad mažyliui nutiks kažkas bloga, kad auklė netinkamai juo pasirūpins ar net skriaus. Nes nepasitiki savimi, savo vaiku ir šį prižiūrinčiu asmeniu (ar tai būtų močiutė, ar svetimas žmogus - auklė). Dažnai mamos nori būti tobulos ir įsivaizduoja, kad niekas kitas pasaulyje geriau už jas negali pasirūpinti jų mažyliais. Ir jeigu tokia, tobulumo siekianti mama pagaliau pasiryžta dalį dienos vaiką patikėti auklei, ji gali pradėti jaustis „bloga mama”, nes negali atitikti savo pačios išsikelto lūkesčio.
Ar ieškant vaikui auklės kils stiprių baimių, priklauso ir nuo mamos požiūrio į savo atžalą. Jeigu mama mano, kad jos vaikas toks bejėgis, jog kiekviename žingsnyje jam reikia mamos, tuomet tokiai mamai išties bus sunku pasitikėti net ir pačiu artimiausiu žmogumi, paliekant šiam prižiūrėti mažylį. Kai kurios baimės gali būti pagrįstos (pavyzdžiui, auklė vaiką skriaudžia, netinkamai juo rūpinasi - tokių atvejų išties pasitaiko ir jie yra garsinami), kitos - labiau pasąmoninės, įsivaizduojamos, taigi, be rimto pagrindo.
Žinoma. Mažas žmogutis - tarsi savitas tėvų jausmų radaras.
Kaip sumažinti baimes ir pasitikėti aukle?
Įsisąmoninti! Pirmiausia reikėtų pasistengti labai aiškiai suvokti, ko konkrečiai bijoma ir kiek tai pagrįsta, taip pat suprasti, iš kur tos baimės kyla, bei pamąstyti, ką galima pakeisti, padaryti, kad jos bent šiek tiek sumažėtų.
Priimti! Suvokus savo baimes laukia jų priėmimo etapas. Geriau iš artimųjų arba iš firmos. Jei tik įmanoma, auklę geriausiai rinktis ne iš svetimų, o iš artimųjų, pažįstamų, draugių ar pasitelkti auklių firmos paslaugas.
Orientuotis ne į save, o į vaiką. Pirmaisiais gyvenimo metais svarbu, kad kūdikiu rūpintųsi mama ar tėtis, tad patikėti auklei ramiau vyresnį ir savarankiškesnį vaiką. Labai svarbu stebėti vaiko elgesį, jo siunčiamus signalus, kad jis jau gali kažkiek pabūti be mamos ir jaustis gan saugiai. Mamai reikia orientuotis ne į savo baimes, o į vaiko signalus.
Mažinti reikalavimus sau. Taip pat labai svarbu liautis kelti per didelius reikalavimus sau. Užtenka būti pakankamai gera mama. Priimti save įvairią. Kad ir kas nutiktų, reikia stengtis būti savimi ir priimti save įvairią: ne tik kaip mamą, bet ir kaip dirbančią moterį, žmoną, draugę… Kitaip tariant, svarbu neatsisakyti savo gyvenimo, savo poreikių.
Pirmosios ir svarbiausios tėvų užduotys tokiu atveju yra padėti vaikui užmegzti saugų ryšį su žmogumi, kuris jį prižiūrės.
Kaip padėti vaikui susidraugauti su aukle?
- Susitikite ir susipažinkite su aukle. Būtų gerai, kad iš pradžių tai padarytumėte be vaiko. Prisistatykite, užmegzkite akių kontaktą, paspauskite ranką. Jeigu įmanoma, susitikite su aukle neformalioje aplinkoje ar bent neformalaus pokalbio. Per tokį pokalbį galėsite daugiau papasakoti apie savo vaiką, jo poreikius, būdą ir tai, kas padeda jam nusiraminti ar kokiomis aplinkybėmis jis jaučiasi gerai.
- Padėkite vaikui susidraugauti su aukle. Parodykite, kad ją pažįstate ir ja pasitikite.
- Pasistenkite, kad jūsų vaikas galvotų apie auklę gerai. Po susitikimo stebėkite, kuo vaiką sudomino auklė, į ką šis atkreipė dėmesį, ir pasakykite tai: „Man atrodo, kad tau patiko auklės žaidimai”, „Man atrodo, kad tu patikai auklei.” Tokie žodžiai padės auklei ir vaikui užmegzti teigiamą ryšį. Aišku, jeigu jūsų vaikas slėpėsi, rėkė ir nė iš tolo neprisileido auklės, tokie žodžiai nepadės.
- Būkite su vaiku pirmomis dienomis. Vaikui bus lengviau apsiprasti, jeigu kurį laiką namie liksite ir jūs.
- Nusiveskite vaiką į darbą. Parodykite jam savo darbo vietą, papasakokite, ką dirbate. Pasidėkite jo nuotrauką ant savo darbo stalo.
Gražūs žodžiai apie aukles dažnai susiję su pagarba ir dėkingumu už jų darbą. Auklės, kaip ir mokytojai, palieka svarbų pėdsaką mūsų gyvenime, formuodamos mūsų vertybes ir padėdamos augti.
Vienas iš pačių tragiškiausių dalykų, kokius žinau apie žmogaus prigimtį, yra tas, kad mes visi linkę atidėlioti gyvenimą. Kodėl nesidžiaugti iš karto? Kiekvienam žmogui kažkada ateina toks pavasaris, kurio jis nebemato. Džiaukis dienos teikiama palaima… Ir kantriai išgyvenk blogybes.
Laimė - pilnas pasaulis draugų. Ji yra viso gyvenimo šviesa. Štai tavo rankos gyslos. Štai upeliai teka į upę. Mes tarpusavyje susiję. Ta pati gyvybė jungia viską. Būk laimingas šioje vienovėje, šiame nuoseklume.
Tikroji laimė yra atsiskyrėlė, priešiška pompastikai ir triukšmui. Pirmiausia ji atsiranda iš pasigėrėjimo savimi.
Tas, kuris nori būti mylimas, turi pats mylėti. Kas, būdamas mylimas, jaučiasi vargšas?
Meilė yra jėga, kurianti meilę. Meilės pastovumas esti dviejų rūšių: pastovūs esame arba todėl, kad visą laiką aptinkame naujų mylimo žmogaus savybių, vertų meilės, arba todėl, kad pastovumą laikome garbės dalyku.
Meilė - tai uždavinys, kurį nevisiems lemta išspręsti. Meilė - tai žaidimas, kurio taisykles ilgai reikia perprasti, nėra pasauly nieko tokio skaudaus kaip meilė tau, kuri yra beprasmis uždavinys ir žaidimas, kurio taisyklės ne visiems lemta perprasti.
Mylėti galima išmokti tik mylint. Nors drasko širdį skausmas, abejonės, bet noriu gyvent, noriu mylėt, noriu bučiuoti ir glamonėt, nes myliu tave mano deimantuke...
Kai pamiršau visas savo žmogiškas meiles, vis tiek prisiminsiu agrasto lapo kvapą arba rasotą žolę po basomis pėdomis. Įvairiai galima pajusti laimę. Jei man būtų lemta ropoti, tai ropočiau patenkintas. Jei skristi, tai skrisčiau aistringai. Žmogus tampa laimingas savo paties pastangomis, jei tik žino, kas yra toji laimė - paprasti pomėgiai, drąsa, atsidavimas tikslui, meilė darbui, o svarbiausia - švari sąžinė.
Kada tik imsi labai nerimauti, įkalbėk savo protą susitelkti į nedidelius dabarties malonumus. Skirk sau laiko gydytis.
Džiaukis mažais dalykais. Nors ir nelaimėjai Nobelio premijos, bet rudens saulė vis tiek blykčioja pro medžius ir tavo katytė stengiasi priglusti tau prie veido - kažkas tave myli.
Linkiu pasigėrėti augalais - skiepijimo ir gyvašakių, sėklų, svogūnėlių ir gumbasvogūnių mažais stebuklais.
Linkiu tau juoko. Iki springimo. Iki kosulio. Tylaus nesuvaldomo juoko, nuo kurio griūni ant grindų ir ašaroji. Linkiu kikenimo susirėmus galvomis… Mielo juoko, tokio, kuris apglėbia ir prispaudžia prie savęs.
Vienas didžiausių melų skamba taip: „Kad būčiau laimingas man reikia“. Kai esi vaikas nori užaugti, nes tuomet tau bus galima daryti daugiau dalykų. Ir tu galvoji, kad tuomet būsi laimingas. Kai esi mokinys, nori įstoti į universitetą. Kai esi studentas nori susirasti darbą ir sukurti šeimą. O kai visa tai turi tau norisi didesnio namo, ramesnių vaikų, brangesnės mašinos, ilgesnių atostogų, didesnės algos… O tuomet išeini į pensiją ir trokšti didesnės pensijos. Ir tu nuolat sau meluoji, kad kai tai turėsi, būsi laimingas. Tai kada gi būti laimingam? Dabar. Ir ne kaupiant, o atiduodant. Ne galvojant vien apie save, o darant laimingais kitus.
Gyvename nuostabiais laikais, ne dėl to, kad galime nusipirkti klevų sirupo iš Kanados, rožinių spurgų su pabarstukais ar užsisakyti picą į namus. Ne dėl to, kad galime nukeliauti į bet kurią pasaulio šalį, internetu susisiekti su kuo nors už tūkstančių kilometrų ar keliauti į kosmosą. Gyvename nuostabiais laikais, nes gyvename po Jėzaus prisikėlimo. Ir galime be baimės eiti į Šventų švenčiausiąją, nors anksčiau ten galėjo įeiti tik vyriausiasis kunigas ir tik kartą metuose. Gyvename nuostabiais laikais, nes gyvename po Sekminių. Ir tai reiškia, kad kiekvienas galime būti pripildytas Šventosios Dvasios, o anksčiau tai buvo skirta tik keliems.
Laimė! Kiekvienam ji - vis kitokia. Alkanam ji - duona. Trokštančiam - vanduo. Skęstančiam - draugo ranka.
Man labai patinka gražūs eilėraščiai, mintys, posakiai apie vaikus. Gaila, kad seniau neužsirašydavau kas parašė žodžius.
Kiekvienas rytas Tavo sypsena,- Tokia švelni, trapi,- Lyg angelo dvasia. Paseja mumyse didžiulį norą džiaugtis - Vaikisku akių šviesa, Švelnių rankelių glamone saldžiausia. Beribė meilė - amžina, tyra,- Ir nerimo šešėliu širdyje Lyg pasaka liudna.
As rasau prisiminimus nuo pat gimimo. Šis pasveikinimas sunui liks kaip prisiminimas nuo musu , ji mylinciu ir branginanciu ...
Gražūs žodžiai. Aš pabūsiu lietum, kai Tau širdį skaudės, kad galėčiau nuplaut dalį Tavo rimties. Aš ateisiu iš ryto, jei reikės - ir nakčia, kad galėtum mylėt, kad liktum šalia. Aš ateisiu.
Lai ši žvaigždė, kurios tu ieškojai būtų kuo šviesesnė, o gyvenimo kely būtų kuo daugiau gerų žmonių.
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, Nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, Nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
Būna taip, užklumpa jausmų audra. Kodėl, nušaldė vėjas rožę.. Šalna, nukando lapelius, O mus likimas čia išskyrė Keliaut po svetimus kraštus?
Kai esi mylimas, neabejoji niekuo. Kai myli pats, abejoji viskuo.
Širdis - namai. Ir kiekvieną kartą, įsileisdamas žmogų, tikiesi, kad įsileidi svečią. Bet ką daryti su tais, kurie nenusivalo kojų?
Nes netiesa, kad mes ieškome šviesos ir gėlių, šilumos ir meilės.
Meilė suteikia sparnus, bet atima norą skraidyti. Meilė lyg karas - lengva pradėti, sunku baigti, neįmanoma pamiršti.
Meilė reikalauja būti šalia mylimojo. Tik vienas dalykas gali svajonę padaryti neįgyvendinamą: tai baimė, kad nepasiseks. Nes mylėdami visuomet stengiamės būti geresni negu esame.
Meškutis myli medu, o aš myliu tave. Meškutis bijo bičių, o aš prarast tave.
Ar drugeliai gali išgyventi nelaisvėje?.. Jei myli - mylek, jei tyli - tylek, jei kalbi - kalbek... Jei nekenti-prisimink, kad kažką myli ir tas kažkas tau kalbėjo apie meilę, o kartais noredamas parodyti meile jis tylejo...
Mylėsiu tave, kai saulė leisis, lis lietus ar net bus audra... Kai saulė leisis, busiu saulėlydis, kai lis lietus busiu lietaus lašelis tyras ir gaivus, o kai bus audra, busiu potvynis tylus ir atsargus.. Mūsų meilei nėra ribų, nes mes mylim vienas kita.
Sunku tavęs nematyti, sunku būti ne kartu, negalėdama tavęs bučiuoti ir liesti, aš kaskart liudžiu. Tad būkime kartu nors sapne, bet tik mudu abu.
Aš viena... Bet argi aš galiu taip sakyt..? Aplink mane pastoviai kažkas yra... Draugai, šeima... Bet vis vien vienoj širdies daly jaučiu tą tokią gilią tuštumą... Kiekviena sekundė ir minutė, kiekviena mintis ilgesio pilna... Ir kaip pagalvoju virpa man širdutė, gal todėl kad aš myliu tave.
Tiek daug norėčiau, meile, pasakyt tau.. Deja esi labai toli, toli.. Ir žinok, kad laukiu aš taves sekundėm, ir žinok, jog lauksiu ateity... Be tavęs gyvenimas beprasmis, be tavęs nereikia nieko man visai.. Aš tik laukiu taves nesulaukiu.. Ir mylėsiu tave amžinai.
Naktį girdžiu kaip vėjas taria tavo vardą ir medžių lapai šlama.. pasiilgau... mažyti mano ar žinojai, kaip be tavęs naktis prailgsta? Ar tu žinai kaip man sunku kai tu toli ir nematau tų nuostabių akių, kurios man taip šiltai sakydavo myliu!
Ant smėlio tavo vardą parašysiu... Jis su pirma banga išnyks... O aš tau nieko nesakysiu, Nors gal širdis kaip jūroje žuvėdra klyks....
Mylėti - tai viltis dėl kito ir jam įskiepyti vilties virusą. Žinoti, kad esi mylimas ir girdėti tai sakant - štai stebuklingas vaistas prieš žiaurumą, pyktį ir sąmyšį.
Mylėk tą, kuris nuoširdus ir mielas, o ne tą, kuris gražus, bet kvailas..
Būna taip, užklumpa jausmų audra. Kodėl, nušaldė vėjas rožę.. Šalna, nukando lapelius, O mus likimas čia išskyrė Keliaut po svetimus kraštus?
Kol žmonės myli, tol atleidžia.
Žmogus bejėgis prieš laiko tėkmę, dabarties įvykius per akimirką paverčiančią praeitimi, tačiau stiprus atminties galia. Ši atminties galia leidžia mums prisiminti svarbius gyvenimo įvykius, žmones, kurie paliko pėdsaką mūsų gyvenime, ir brangius prisiminimus.
Auklėtoja mirus, tai nieko nereikėjo.
Šie susitikimai - tai ne tik proga prisiminti praeitį, bet ir įvertinti žmonių, kurie mus mokė ir auklėjo, indėlį.
Daugiau nei 40 metų po mokyklos, klasiokų prisiminimai ir pagarba.
Pergyvenu, nes jaučiu, kad nekažkas susirinks. Na bus matyti. Jei kam bus įdomu galėsiu parašyti.
Aš pabūsiu lietum, kai Tau širdį skaudės, kad galėčiau nuplaut dalį Tavo rimties. Aš ateisiu iš ryto, jei reikės - ir nakčia, kad galėtum mylėt, kad liktum šalia. Aš ateisiu.
Meilė, kuri neatsinaujina kas dieną, tampa įpročiu, taigi ir vergija.
Myli ne tas, kuris negali išsiskirti, o tas, kuris myli ir išsiskyręs.
Jei meilė ateina ne laiku, ji pastatomą į eilę.
Meilė saldina širdis, skausmas jas išdegina, išvalo nuo žemės šiukšlių.
Be meilės pasaulis iš tiesų yra mirties pasaulis, kuriame ir mirtis praranda savo reikšmingumą.
Meilės vertas kiekvienas, išskyrus tą, kuris mano esąs jos vertas.
Meilė ir dvejonė niekad nesusikalba.
Visos aistros verčia mus klysti, bet pačias juokingiausias klaidas verčia daryti meilė.
Būti su mylimąja niekada neprailgsta.
Jei nori būti mylimas - mylėk.
Kol žmonės myli, tol atleidžia.
Meilė yra jėga, kurianti meilę.
Meilės pastovumas esti dviejų rūšių: pastovūs esame arba todėl, kad visą laiką aptinkame naujų mylimo žmogaus savybių, vertų meilės, arba todėl, kad pastovumą laikome garbės dalyku.
