Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, tikrasis vardas Teresė Marten, gimė 1873 m. sausio 2 d. Alansono mieste, Prancūzijoje, Liudviko Marteno ir Zelijos Geren šeimoje. Tėvai, Liudvikas ir Zelija, vėliau buvo kartu kanonizuoti 2015 m. Po motinos mirties 1877 m. rugpjūčio 28 d., Teresė su šeima persikėlė į Lizjė miestą.
Teresės žmogišką ir dvasinę brandą lydėjo ypatingos malonės, kurios leido jai augti, žinant begalinį Dievo gailestingumą, rodomą kiekvienam žmogui. Per 1883 m. Sekmines ji patyrė nepaprastą malonę - Švč. Mergelės Marijos užtarimu pagijo nuo sunkios ligos.
1884 m. Teresė turėjo didelį troškimą sekti savo seserų Paulinos ir Mari pėdomis ir atsidėti kontempliatyviam gyvenimui karmeličių vienuolyne Lizjė. Piligriminėje kelionėje į Italiją, per Lizjė vyskupijos tikinčiųjų susitikimą su popiežiumi Leonu XIII, ji drąsiai paprašė Šventojo Tėvo leisti jai įstoti į karmeličių vienuolyną būnant vos 15 metų. Gavusi leidimą, įstojo į vienuolyną 1888 m. ir davė įžadus 1890 m.
Teresės kelionė į šventumą buvo sustiprinta didelių pasitikėjimo Dievu išbandymų, apie kuriuos ji liudijo savo užrašuose, laiškuose ir maldose. Jos mokymas taip pat atsiskleidžia eilėraščiuose ir nedideliuose spektakliuose, kuriuos rašė poilsiui su seserimis. Bendradarbiaudama ruošiant novices, ji ėmė skleisti savo dvasines patirtis, aprašytas „Mažajame dvasinės vaikystės kelyje“ (Lietuvoje žinomos kaip „Mažasis kelelis“).
Ji taip pat gavo užduotį palydėti du misionierius brolius savo pasiaukojimu ir malda. Tai suteikė jai galimybę įgyvendinti apaštališkąjį ir misionieriškąjį pašaukimą, skatinusį ją kuo daugiau žmonių atvesti į susitikimą su Viešpačiu, trokštančiu sielų.
1896 m. balandžio 3 d. naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį Teresei pirmąkart pasireiškė liga, galiausiai nuvedusi į mirtį. Šiuo laikotarpiu ji buvo stipriai susitelkusi į savo pašaukimą būti plakančia širdimi Bažnyčioje, kuri yra mylima, mylinti ir kurianti meilę. Blogėjant sveikatai, Teresė buvo perkelta į ligoninę. Anksčiau, tamsią tikėjimo naktį, ji teigė: „Aš nemirštu, o žengiu į gyvenimą.“
Kanonizacija ir pripažinimas
Po jos mirties 1897 m. rugsėjo 30 d., būdama vos 24 metų, Teresė buvo greitai pripažinta. Popiežius Pijus X, pradėjęs jos kanonizacijos procesą, numatė, kad ji bus pripažinta „didžiausia naujųjų laikų šventąja”. Popiežius Pijus XI ją kanonizavo 1925 m. gegužės 17 d. ir pavadino ją „savo pontifikato žvaigžde”. Pasaulį apėmusį visuotinės meilės ir pagarbos jaunajai karmelitei sąjūdį popiežius pavadino „šlovės uraganu”.
Po dvejų metų, 1927 m., šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė ir Šv. Pranciškus Ksaveras buvo paskelbti visuotiniais misijų globėjais. Tai atrodė paradoksalu, nes Teresė, buvusi vienuolė atsiskyrėlė, buvo paskirta visų misijų ir misionierių globėja. Vėliau ji buvo paskelbta Prancūzijos globėja (drauge su šv. Joana d'Ark).
1997 m. spalio 19 d. šv. Jonas Paulius II paskelbė ją Bažnyčios mokytoja. Šventoji Teresė iš Lizje 1923 m. balandžio 29 d. buvo beatifikuota ir 1925 m. gegužės 29 d. kanonizuota.
„Mažasis kelias“ ir dvasinis palikimas
Šv. Teresės pagrindinis supratimas ir svarstymas - tai „mažasis kelias“. Ji rašė: „Meilę galima įrodyti veiksmais, o kaip aš galiu išreikšti savo meilę? Aš negaliu padaryti didelių žygdarbių.“ Jos dvasinis palikimas slypi jos autobiografijoje „Vienos sielos istorija: rankraštis C“, kurioje ji aprašo jėgą, su kuria Dievas įtraukė ją į vienovės su Savimi sūkurį:
„Suprantu, Viešpatie, kad kai siela leidžiasi įtraukiama į Tavo aliejų kvapą, ji nebegali bėgti viena, o visos jos mylimos sielos seka ją; tai vyksta be suvaržymų, be pastangų, tai natūrali jos traukos prie Tavęs pasekmė. Kaip srauni upė įteka į vandenyną, paskui save tempdama viską, su kuo susidūrė kelyje, taip ir siela, o Jėzau, panyra į bekraštį Tavo Meilės vandenyną, susirinkdama visus lobius, kuriuos turi.“
Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresės užsidegimas buvo nušviestas ir maitinamas vienovės su Viešpačiu per nuolatinę maldą, Jo Žodžio meditaciją, sakramentinį gyvenimą ir bendrumą su seserimis vienuolyne. Apmąstymas buvo būdas išvystyti gilesnį kasdienį įvykių suvokimą.
Tie, kurie visiškai atiduoda save Dievui, tampa Dievo dovana visiems, o jų egzistencija, visiškai ir laisvai atiduota dieviškajai garbei, skelbia ir skleidžia Dievo pirmumą ir žmogaus, sukurto pagal jo paveikslą ir panašumą, transcendenciją. Šios mažos šventosios užsidegimas išreikštas visišku jos pasitikėjimu Dievu ir troškimu pasidalinti savo susitikimo su Dievu patirtimi su kitais, visuotinės bendrystės glėbyje. Ji matė, kad pasitikėjimas Dievu yra galingas atsivertimo būdas; gyvendama, kad atsakytų į Jėzaus troškimą būti mylima, ji norėjo mylėti Jį ir padaryti, jog Jį mylėtų, pasiūlyti jam meilę už Meilę.
Didžiausias Teresės troškimas - šventumas - neatskiriamas nuo jos troškimo išgelbėti visus žmones, ypač neturtingiausius. Gyvenimas, pasiūlytas Dievui, susijungiant su auka Kalvarijoje, gauna malonę tarnauti Jam ištikimai, kūrybingai ir energingai; tai esminė tiesa, iš kurios išauga pastoracinė sielovada ir misijų darbas. Tai aktyvaus ir kontempliatyvaus gyvenimo sąveika, vykstanti kiekvieno, kuris atsiliepia į Viešpaties šaukimą, širdyje ir besivystanti mistiniame Kristaus kūne, kuriame įvairūs nariai suderina savo konkrečią misiją, palaikydami ir praturtindami vienas kitą.
Spalio 1 d. – Kūdikėlio Jėzaus Teresė, didžiausia šių laikų šventoji
Teresė aukojo savo kančias už pašaukimus ir misionierių darbą ir bandė tai paaiškinti savo seserims, kurios stebėjo šias pastangas, nesuprasdamos jos stiprių motyvų. Jos gyvenimas išseko, tačiau didžiulis užsidegimas leido įgyvendinti troškimą nesiilsėti net po mirties. Laiškuose dvasiniams broliams misionieriams Teresė pabrėžė, kaip su jos pagalba per maldą ir meilę gali būti lengviau panaudojami Jėzaus Kristaus suteikti apaštaliniai ginklai. Ji buvo tvirtai įsitikinusi Mažojo kelelio grožiu ir buvo nukeliavusi iki Viešpaties Širdies, su savimi nusivesdama visus misionierius ir visas jiems patikėtas sielas.
„O mano Jėzau! Dėkoju, kad išpildei vieną iš didžiausių mano troškimų - turėti brolį, kunigą, apaštalą [...]. Tu žinai, Viešpatie, kad vienintelis mano siekis yra padaryti Tave žinomą ir mylimą. Dabar mano troškimas bus išpildytas. Dangiškasis Jėzau, išgirsk maldą, kurią siunčiu už jį, norintį tapti Tavo misionieriumi. Apsaugok jį pasaulio pavojuose. Leisk jam nuolat justi praeinančių dalykų nereikšmingumą ir tuštybę bei laimę jų nekęsti dėl Tavo meilės. Tegul jis tęsia šį didingą apaštalavimą su visais, šalia esančiais.“
Šiandien Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos (palaikai) vežiojami po visą pasaulį, primindami apie jos „mažąjį kelią“ ir meilę Dievui bei artimui.
tags: #jei #kudikelio #laime #priklausytu
