Auklėjimas - tai sudėtinga veikla, apimanti specifinį tėvų elgesį su vaiku ir daranti įtaką vaikų ugdymui. Raidos psichologė Diana Baumrind sukūrė auklėjimo stilių koncepciją, kurios pagrindas - tėvų požiūris į auklėjimą. Remdamasi tėvų sugebėjimu būti jautriais ir reikliais, mokslininkė išskiria 4 auklėjimo tipus: atlaidus, valdingas, autoritetingas, atsiribojęs. Kiekvienas iš šių auklėjimo būdų atspindi natūraliai atsirandančias auklėjimo vertybes, metodus ir elgesį.
Ar kada nors susimąstėte, koks auklėjimo būdas yra geriausias? Nėra universalaus ugdymo modelio, tinkamo visiems. Tik atsižvelgus į tai, koks yra vaikas, galima nustatyti, koks auklėjimo modelis jam būtų tinkamiausias. Visgi tai - sudėtingas procesas, reikalaujantis tėvų kantrybės, laiko ir noro ieškoti geriausių sprendimų.
Auklėjimo tipai ir jų charakteristikos
Trumpai aptarsime kiekvieną iš jų:
Atlaidaus auklėjimo stilius
Atlaidaus auklėjimo stiliaus šalininkai yra jautresni, ugdydami vaikus, nesistengia jiems nuolat vadovauti ar su jais konfrontuoti, kai vaikas pasielgia ne taip, kaip tikėjosi tėvai. Jie įprastai nereikalauja, kad vaikas elgtųsi kaip suaugęs, linkę su vaikais aptarti jiems iškilusias problemas. Paanalizuokite praktinę situaciją. Jei tėvai atlaidūs, vaikui darželyje sudaužius langą, šie nepuls pamokslauti: „Ir vėl prisidirbai, eilinį kartą elgiesi kaip mažas vaikas, negalvoji apie pasekmes, mes taip nesielgdavome”. Atlaidžių tėvų reakcija būtų labai humaniška: jie paklaustų, kaip tai įvyko, ir patartų kitą kartą būti atsargesniam.
Visiška jų priešingybė yra valdingi tėvai, kurie yra labai reiklūs savo mažyliams, bet neatsakingi. Jiems labai svarbus vaikų paklusnumas, nuolankumas, užimama socialinė padėtis. Jie tikisi, kad jų įsakymai bus vykdomi be paaiškinimų, kad vaikai priims jų sprendimus, nuomonę, vertybes ir sieks jų numatytų tikslų besąlygiškai. Jų kuriama aplinka yra su labai aiškiomis taisyklėmis.
Valdingas (autoritarinis) auklėjimo stilius
Valdingi tėvai yra labai reiklūs savo mažyliams, bet neatsakingi. Jiems labai svarbus vaikų paklusnumas, nuolankumas, užimama socialinė padėtis. Jie tikisi, kad jų įsakymai bus vykdomi be paaiškinimų, kad vaikai priims jų sprendimus, nuomonę, vertybes ir sieks jų numatytų tikslų besąlygiškai. Jų kuriama aplinka yra su labai aiškiomis taisyklėmis. Valdingas tėvas, kilus panašiai ar analogiškai situacijai, elgtųsi visai kitaip: jis įsakytų be paaiškinimų ir vaikui neliktų kitos išeities, kaip tik paklusti tėvo reikalavimams. Tikriausiai būtų taip: „Už šitą šunybę tris dienas negalėsi išeiti į kiemą”.
Šio auklėjimo stiliaus vaikai turi laikytis griežtų taisyklių, o nesugebėjimas jų laikytis sukelia bausmes. Reikalaujama visiško paklusimo, o paklausus paaiškinimo, įprastas atsakymas - „Nes aš taip sakau“. Autoritariniai tėvai kelia aukštus reikalavimus, tačiau iš tiesų jiems labiau rūpi jų pačių idėjos ir lūkesčiai nei vaikų poreikiai ir interesai. Tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, griežti, bijo parodyti vaikams švelnumą, geri vaiko poelgiai vertinami kaip savaime suprantami.
Autoritetingas auklėjimo stilius
Autoritetingi tėvai yra tvirti, bet jautrūs - jie laikosi savo žodžio, bet vaikų nevaržo. Autoritetingas auklėjimo stilius pasižymi šiltais tėvų ir vaikų santykiais. Pagrindiniai dalykai, kuriais vadovaujasi auklėdami vaikus - savarankiškumas ir bendradarbiavimas. Kartu jie aptaria netinkamą elgesį ir nenaudoja fizinių bausmių vaikams bausti. Jie suteikia laisvę vaikui pačiam pasirinkti, o pasirinkę prisiimtų atsakomybę už savo sprendimą. Tokiems tėvams svarbiausia, kad vaikai suprastų savo elgesio pasekmes ir suvoktų, kodėl vienaip ar kitaip elgtis negalima. Vaikams tokie tėvai yra didelis autoritetas, nes jie nekeičia savo nuomonės: jei negalima, tai negalima visada, o ne kartais.
Kaip ir autoritariški tėvai nustato aiškias taisykles, kurių reikia laikytis, kontroliuoja, kaip jų laikomasi, tačiau yra kur kas demokratiškesni. Skirtingai nuo autoritarinių tėvų, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus bei klausimus. Drausminimo metodai labiau palaikantys ir skatinantys pasitaisyti, o ne nubausti. Tėvai yra užsispyrę, tačiau linkę į kompromisus. Tėvų ir vaikų bendravimas nėra ribojantis ir liepiantis paklusti, o kviečiantis bendradarbiauti.
Atsiribojęs auklėjimo stilius
Atsiriboję tėvai - neįsitraukę į vaikų gyvenimą. Jiems vargu ar rūpėtų, kad jų vaikas išdaužė langą ir juolab veikiausiai nerūpėtų aiškintis, kodėl jis taip padarė. Šiam auklėjimo stiliui, panašiai kaip ir atlaidžiam, būdinga mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Nors šie tėvai tarsi patenkina pagrindinius vaiko poreikius, tačiau tuo jų dalyvavimas vaiko gyvenime ir apsiriboja. Ypatingais atvejais šie tėvai gali net atsisakyti užtikrinti arba apskritai pamiršti apie vaikų poreikius.
Auklėjimo tipų įtaka vaikui
Dažnai tėvus neramina klausimas, kokį auklėjimo būdą pasirinkti, kad jis nekenktų sklandžiai asmenybės raidai. Atsakymas - vieno idealaus būdo nėra. Nepaisant to, atlikta nemažai tyrimų, kurie atskleidė, kaip vienoks ar kitoks auklėjimo būdas vaikystėje paveikė tolimesnį žmogaus gyvenimą.
Atsiribojusių tėvų vaikai
Atsiribojusių tėvų vaikai gyvenime patyrė daugiausiai sunkumų dėl to, kad buvo nepakankamai empatiški, įsigilinantys į kito žmogaus jausenas.
Atlaidžių tėvų vaikai
Vaikams iš atlaidžių šeimų paauglystėje ir vėlesniame amžiuje kyla problemų dėl nestabilaus elgesio, tačiau jie, anot mokslininkų, neturi bėdų dėl nepakankamo savęs vertinimo. Nors jie mokosi blogiau, bet tai netrukdo jiems jaustis laimingiems ir visaverčiams kitų atžvilgiu.
Valdingų tėvų vaikai
Tie, kurie augo valdingose šeimose, gerai mokosi ir puikiai elgiasi namuose ir viešumoje, tačiau linkę save blogiau vertinti. Tyrimai rodo, kad jų socialiniai įgūdžiai yra blogesni ir didesnis depresijos lygis.
Autoritetingų tėvų vaikai
Bene geriausiai gyvenime sekėsi tiems, kurie savo tėvus vaikystėje laikė autoritetais. Vaikai iš autoritetingų šeimų ne tik kad patys save geriau vertino nei kitose šeimose, bet taip pat juos taip galėjo įvertinti ir kiti. Tyrimais nustatyta, kad būtent autoritetingus tėvus turėję žmonės yra labiau socialūs - neturi problemų bendraudami su įvairiais žmonėmis, jiems lengviau adaptuotis skirtingose kultūrose. Šiose šeimose, tėvų jautrumas, nulėmė visuomeninę kompetenciją ir psichosocialinį funkcionalumą, tuo tarpu reiklumas labiausia įtakojo elgseną. Tokiose šeimose augę vaikai išmoksta atrasti balansą tarp išorinio pasaulio normų ir siekio patenkinti individualius norus.
Tėvų autoritetas ir jo svarba
Psichologai ir psichoterapeutai tėvams dažnai akcentuoja, kad iki tol, kol vaikas pradeda eiti į darželį, tėvai jam yra vienintelis autoritetas, iš kurio mokomasi visko - reikšti ir valdyti savo emocijas, atitinkamai reaguoti į gyvenime vykstančius dalykus. Todėl tėvams šioje vietoje, labai svarbu įsisąmoninti, kad juos nuolat stebi mažos akutės ir jų elgesys yra vertinamas.
Labai svarbu nuo mažų dienų vaikui nustatyti suprantamas ir aiškias ribas, paaiškinti, kodėl vienų ar kitų dalykų negalima daryti ir kas gali atsitikti, jei nebus daroma taip, kaip patariama. Elgesio pasekmės turi būti labai aiškios, kad vaikutis galėtų suvokti ir daryti pasirinkimą tarp vieno ar kito veiksmo ir už tai prisiimti atsakomybę, tai itin svarbu savarankiškos ir savimi pasitikinčios asmenybės vystymuisi.
Nustatytų taisyklių turi būti laikomasi visada, priešingu atveju vaikas ims nebesuprasti. Mažų vaikų mąstymas yra labai konkretus, jis dar nepajėgus suprasti „išimties iš taisyklės”. Net ir žinodamas tai, vaikas nuolat bando tėvų kantrybės ribas, kad susikurtų individualią skalę „kiek galima neklausyti”. Tėvai, įvertinę tai, neturėtų prarasti pusiausvyros - pakelti balso, nervingai kartoti frazę „aš tau jau sakiau”.
Reikia daug kalbėtis, kartu ieškoti sprendimo būdų. Tėvai neturėtų kalbėti vieni, reikia leisti išsisakyti ir vaikams. Suteikdami galimybę vaikui surasti savo sprendimą, nepamirškite jį už tai pagirti. Taip pat išsiaiškinkite ar mažylis supranta, kokios bus jo sprendimo pasekmės.
Jei yra besąlygiška meilė, tuomet bus ir kantrybės. Kartais užtenka tiesiog pamąstyti, kodėl vaikas jau kelintą kartą elgiasi netinkamai. Galbūt jam trūksta dėmesio - vaikai trūkstamą kontaktą išsireikalauja manipuliuodami, pavyzdžiui, iškrėsdami kokią nors šunybę.
Pastebėjus, kad vaikui trūksta dėmesio, reikia daugiau su juo žaisti, pagirti už puikiai atliktus darbus, nekritikuoti, jei kažkas nepasiseka, padrąsinti sakant, kad kitą kartą pavyks geriau, o ne lyginti jį su bendraamžiais, kurie kažką geba padaryti geriau. Priešingu atveju, patys tėvai, pakenks vaiko savivartės vystymuisi.
Jei nuo mažens vaiką mokysime supratingumo ir pagarbos, jis išmoks elgtis tinkamai ir atsakingai. Pats mokysis būti autoritetu kitam žmogui. Tėvai nuolat turi klausti savęs, ką aš, kaip tėvas ar mama, galiu padaryti, kad mano vaikas elgtųsi geriau, kad su kylančiais sunkumais susidorotų sklandžiau.
Patarimai tėvams, kurie nori savo vaikams būti autoritetai:
- Vaikas turi nuolat jausti, kad tėvai atsižvelgia į jo nuomonę.
- Vaikus reikia girti ne tik už gerai atliktus darbus, pavyzdžiui, gražiai sutvarkytą kambarį ar gražiai nupieštą piešinį, bet ir už tai, kad stengiasi, tobulėja, mokosi naujų dalykų.
- Labai svarbu prisiminti, kad kritikuoti reikia ne patį vaiką, o konkrečius jo poelgius. Būtina nepamiršti, kad vaikai į kritiką reaguoja labai jautriai, tad pirmiausia reiktų paminėti nors keletą pozityvių dalykų ir už juos vaiką pagirti, o tik po to ramiu tonu išsakyti, ką vaikas galėtų daryti geriau ir kaip jam to pasiekti.
- Į vaiko iškrėstą šunybę nereaguokite iškart - leiskite sau į ją pažvelgti iš šalies, galbūt po to kils originalių minčių, kaip įkvėpti vaiką į toje pačioje situacijoje elgtis kitaip.
- Tėvai vaikui turi rodyti pavyzdį - jei kažko nedarote patys, neturėtumėte to reikalauti iš vaiko.
- Svarbu abiem tėvams sutarti dėl bendrųjų vaiko auklėjimo principų. Jei vaikas jaučia, kad tėtis ir mama nesutaria dėl tam tikrų klausimų, pavyzdžiui, vienas iš tėvų tuo pat metu nori leisti tam tikrą dalyką, o kitas - drausti, vaikas nesupras, kodėl taip yra, atsiras niša savivalei. Esant tokiai situacijai, dažniausiai vaikai pradeda manipuliuoti ir elgtis tose pačiose situacijose neadekvačiai.
- Tėvams svarbu sutarti. Jei vaikas mato, kad jo tėvai nuolat ginčijasi, pykstasi, nesikalba, neturi panašios pasaulėžiūros, jis jų pavyzdžiu nelaikys, jam gali kilti sunkumų bendraujant.
- Tėvai turėtų vaikus mokyti tik to, ką patys išmano, t.y., neišeiti iš savo kompetencijos ribų. Jei vaikas pajaus, kad jį bandoma išmokyti to, ko patys tėvai savo kasdieniniame gyvenime netaiko, jis tai veikiausiai atmes.
- Svarbu neieškoti trumpalaikių problemos sprendimo būdų - neapsiriboti esama situacija.
Autoritarinis auklėjimo stilius
Tėvai yra pagrindiniai savo vaikų globotojai ir yra atsakingi už jų auklėjimą. Nuo to, kaip jie augina savo vaikus, priklausys kaip šeimoje ir socialinėse situacijoje jausis jų vaikai. Dabar mums atrodo, kad mūsų seneliai ir proseneliai vaikus augino tiesiog savaime, šienaudami pievas, šerdami gyvulius, skaldydami malkas, virdami vakarienę. Mes taip nebegalime ir nebenorime. Mes norime, kad vaikai galėtų išreikšti savo asmenybę ir kartu jaustų ribas, būtų kūrybiški, bet ir laikytųsi taisyklių. Norime, kad vaikai mumis pasitikėtų, bet tikimės ir jų pagarbos.
Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Vaikai žino, ko tėvai iš jų tikisi. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga. Deja, pasak psichologės, šio stiliaus privalumai dažniausiai būna trumpalaikiai, be to, turintys neigiamų padarinių ateityje. „Tėvai nepripažįsta augančio vaiko poreikio atsiskirti nuo tėvų ir įgyti autonomiją. Vaikai užaugę dažnai turi aukštesnį depresiškumo lygį, pasižymi probleminiu elgesiu, sunkiai valdo impulsus, ypač, kai šalia nėra tėvų“, - teigia S. Kita vertus, šie vaikai gali tapti ir perfekcionistais, perdėtai orientuotis į rezultatų pasiekimą. Šis stilius skatina „varžantį“ elgesį, kurio tikslas kontroliuoti, o ne skatinti mąstymo procesą, sprendimų priėmimą. Vaikas jaučiasi, kad yra mokomas, ko nedaryti, o ne to, kas jam gali praversti ateityje, o tai gali skatinti maištą.
Kai dominuoja autoritetinis stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. Kaip vieną iš privalumų „Neuromedos“ psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę. „Autoritetingas tėvystės stilius skatina įgalinantį elgesį, - pabrėžia psichologė.- O įgalinantis elgesys skatina vaiką klausti, būti tolerantišką, abstrakčiai mąstyti, ieškoti paaiškinimų. S. Cimbalistaitė pastebi, kad gali būti labai sunku derinti artimus santykius su vaiku ir kontrolės bei ribos aspektus. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradeda svyruoti vis nukrypdami tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau tai - normalu.
Tėvai arba yra pernelyg įsitraukę į savo vaikų nuolatinį laimės jausmą arba, atvirkščiai, labai mažai įsitraukę į savo vaikų gyvenimą. „Tokiems vaikams sunku išsiugdyti savidiscipliną, o jaučiasi jie dažniausiai nemylimi (tai nieko bendro neturi su tuo, ar juos tėvai myli, ar ne). Viską leidžiančio stiliaus privalumų S. Cimbalistaitė beveik neįžvelgia: „Jeigu paklaustume paauglio, tikriausiai jis sakytų, jog jam labai patinka tėvai, kurie viską leidžia, nekonfliktuoja. Jau pats neįsitraukiančio auklėjimo stiliaus pavadinimas pasako, kad tėvai praktiškai nedalyvauja vaiko gyvenime: mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Pasak psichologės, yra tokių vaikų, kuriems tai tinka kurį laiką, tačiau ilgainiui toks auklėjimo stilius yra žalingas ir atneša nemažai nemalonių pasekmių. „Viską leidžiančio ir neįsitraukiančio stilių privalumų aš, kaip psichologė, nepastebėčiau. Jeigu būčiau paauglė, ko gero, man tai tiktų kurį laiką, tačiau manau, jog net ir labai maištaujantiems paaugliams norisi artumo, rūpesčio ir kartais net sveikos kontrolės, kuri taip pat dažnai parodo, jog vaikas yra matomas ir girdimas“, - sako S.
Visiška priešingybė viską leidžiantiems tėvams yra vadinamieji tėvai „sraigtasparniai“, kurie stengiasi vaiko gyvenimą kontroliuoti absoliučiai visose srityse (mokykloje, santykiuose su kitais, pasirinkimuose, laisvalaikyje, ir net tokiuose dalykuose kaip maisto, drabužių pasirinkimas ir t. Tokia kontrolė gali atsiliepti akademinėje aplinkoje, suprastėja pažymiai, prarandamas susidomėjimas dalykais.
Auklėjimas, anot psichologės, turi būti komandinis darbas. „Esu savo darbe pastebėjusi, jog tėvai vienas kitam permeta atsakomybę, sprendimų priėmimą. Psichologė S. Vaikai dažnai daug laiko praleidžia su seneliais, o seneliai, kaip žinome, dažniausiai yra linkę palepinti anūkus. Psichologė pataria kalbėtis su seneliais, aptarti auklėjimo būdus, kurie būtų abiem pusėms priimtini.
Remdamasi savo darbo praktika, psichologė pastebi auklėjimo stilių įvairovę šiuolaikinėse šeimose. Jos nuomone, labai daug yra viską leidžiančio stiliaus pavyzdžių: tėvai mielai duoda vaikui žaisti telefonu, nenustato jokių ribų elgesiui ar tiesiog nereikalauja laikytis savo pačių nustatytų taisyklių: „Pavyzdžiui, mama pasakoja, kad daug bendrauja su savo vaiku, aptaria taisyklių svarbą, tačiau kai ateina metas vaikui ruošti pamokas, neretai susiduria su vadinamaisiais „ožiais“. Vaikas sako, kad nenori, nori veikti kažką kitą.
Psichologė S. Cimbalistaitė pastebi, kad dažnai tėvai nežino, kaip reaguoti į vaiko emocijas, ypač į pyktį, isteriją. „Tai yra klaida, - pabrėžia psichologė. - Pykčio arba isterijos metu vaikas negeba išgirsti ir suprasti, ką jam nori pasakyti tėvai. Svarbiausia - išlaukti, kol vaikas pats pradeda megzti kontaktą ir leidžiasi kalbinamas.
Tėvams svarbu sutarti tarpusavyje. Jei vaikas mato, kad jo tėvai nuolat ginčijasi, pykstasi, jis nežinos, kaip jam elgtis, kaip bendrauti. Kartais užtenka tiesiog pamąstyti, kodėl vaikas jau kelintą kartą elgiasi netinkamai. Pastebėjus, kad vaikui trūksta dėmesio, reikia daugiau su juo žaisti, pagirti už puikiai atliktus darbus, nekritikuoti, jei kas nepasiseka, padrąsinti sakant, kad kitą kartą pavyks geriau, o ne lyginti jį su bendraamžiais, kurie ką nors geba padaryti geriau. Priešingu atveju patys tėva, pakenks vaiko savivartės vystymuisi.
Jei nuo mažens vaiką mokysime supratingumo ir pagarbos, jis išmoks elgtis tinkamai ir atsakingai. Pats mokysis būti autoritetu kitam žmogui.
