Šilti santykiai su vaikais - visų tėvų siekiamybė. Ar ateityje smagiai sėdėsime prie kūčių stalo su vaikų šeimomis, ar mielai kelsime ragelį, kai skambins sūnus ar dukra, o ar pakels ragelį, kai mes skambinsime jiems?
Norėdami suvokti, kokias klaidas darome kurdami santykius su savo vaikais, turime išmanyti pačios šeimos esmę ir struktūrą. Šeima, kaip socialinė sistema, funkcionuoja veikiama dviejų įstatymų: vystymosi ir homeostazės (reiškinys, kai sistema palaiko savo būseną pastovią). Iš to tampa aišku, kad žmonės, sudarantys šeimą, veikia vienas kitą ir keičiantis vienam šeimos nariui, keičiasi visa šeima kaip sistema, ji nebegali išlikti tokia pati. Tačiau čia įsijungia homeostazės įstatymas: sistema visais įmanomais būdais stengiasi išlaikyti esamą padėtį, nes permainos yra labai gąsdinantis dalykas, jos gali pabloginti esamą padėtį.
Šeimos gyvenimo ciklo etapai
Atsižvelgiant į vystymosi įstatymą, kiekviena šeimos sistema turi praeiti savo gyvenimo ciklą (tai tam tikrų įvykių ir stadijų kaitą).
Pirmoji stadija: Monada
Ji dar vadinama monados stadija, kai jaunas žmogus tampa nepriklausomas nuo savo išeitinės šeimos, tačiau iš jos perima šeimos modelį, taisykles, tikrina jas praktiškai, kai kurias priima, kai kurias atmeta ir ieško sau gyvenimo partnerio.
Antroji stadija: Diada
Vadinamoji diada. Tai pirmoji krizė, kai du žmonės pradėję gyventi kartu turi susitarti dėl bendrų naujos šeimos taisyklių. Taisyklės gali būti aiškios ir įvardintos, bet taip pat yra visa eilė nerašytų taisyklių, apie kurias dažniausiai niekas nesikalba, kol nekyla pakankamai rimtas nesusipratimas ar konfliktas.
Trečia stadija: Triada
Dar vadinama triada. Gimsta vaikas. Gali būti planuotas, kai antros stadijos krizė išsisprendė, tačiau gali suveikti homeostazės įstatymas, ir vaikas gimsta, kad šeima neišsiskirtų. Ir vėl krizės laikas. Keičiasi šeimos struktūra ir tarpasmeninės distancijos.
Ketvirta stadija: Antrojo vaiko gimimas
Antrojo vaiko gimimas. Vėl drama, nes naujagimis išstumia vyresnįjį vaiką iš saugios tėvų globos, kyla pavydas ir konkurencija. Šeima vėl turi persitvarkyti, pasiskirstyti pareigomis, keisti taisykles ir susidoroti su iškylančiomis problemomis.
Penkta stadija: Vaikų išėjimas į išorinį pasaulį
Šioje šeimos gyvenimo ciklo dalyje vaikai išeina į išorinį pasaulį. Laikoma, kad vaiko išėjimas į mokyklą - krizinis momentas šeimai, kadangi šeima šitame savo išsivystymo taške gali būti disfunkcinė. Ką tai reiškia? Disfunkcinė - tai tokia šeima, kuri nesusidoroja su jai keliamomis išorinėmis ir vidinėmis užduotimis.
Kiekviena šeima gali būti disfunkcinė tam tikru savo gyvenimo momentu. Tai ypatingai svarbu hipersocializuotoms šeimoms, kurios praktiškai neturi savo vidinių taisyklių, o pritaiko sau socialines taisykles. Tarkime, vaikas turi kažkokių problemų mokykloje, o jos dažniausia iškyla mokslų pradžioje, nes pirma klasė - stiprus stresas vaikui, ypač jei jo gyvenimo būdas iki mokyklos buvo tausojantis. Jei vaikas iki mokyklos nelankė jokių vaikų įstaigų, o po to atsidūrė didelėje klasėje, kur 30 vaikų ir mokytojai kviečia vaikus pavardėmis, jam tokia situacija bus labai sunki. Tokiu atveju jis gali nesusidoroti su šeimos reikalavimais būti pavyzdingu. Nepavyzdingas vaikas hipersocializuotoje šeimoje negauna palaikymo ir pagalbos, nes ten nėra vidinių taisyklių, o visos šeimos taisyklės prijungtos prie socialinių. Tokioje šeimoje mokytojas visada teisus, suaugusiojo negalima kritikuoti, gavai dvejetą - pats kaltas ir t.t. O toliau - tik blogiau, nes vaikas neturi galimybės nugalėti savo sunkumų. Suaugusieji nepadeda jam, nepalaiko emociškai, nepastiprina pasitikėjimo savo jėgomis, o tik didina nesėkmių naštą.
Šeštoji stadija: Vaiko paauglystė
Vaiko paauglystė. Tai dramatiška visose kultūrose, nes pastoviosios (homeostazinės) šeimos modelis supurtomas iš pagrindų. Kas vyksta? Vaikas paauglystės laikotarpiu turi išspręsti savo tapatybės krizę. Dėl to jis turi atsakyti į įvairius klausimus: „Kas aš? Kur einu? Kodėl?“. Atsakymo: „Aš savo tėvų sūnus (arba aš dukra)“ nepakanka, kad vaikas prisitaikytų prie greitai kintančių sąlygų. Reikia būti dar kažkuo. Sužinoti, rasti naujus gyvenimo modelius vaikas gali tik išeidamas už šeimos ribų. Jei šeimoje palankus užnugaris, jis tai gali padaryti labai lengvai. Schema paprasta: vaikas eina - rizikuoja - grįžta - reanimuojasi šeimoje (nes šeima suteikia jam tokias galimybes). Tai sveikas modelis. Tačiau jei šeima vaikui nesuteikia reanimavimosi galimybės, tolesnė tėvų ir vaikų santykių dermė sutrinka.
Šeimai, ypač nedarniai, sunku paauglį „paleisti“ ir sukurti palankų užnugarį, nes iki paauglystės vaikas atlikinėjo tam tikras funkcijas šeimoje. Pavyzdžiui, jis tapo tarpininku tarp savo konfliktuojančių tėvų. Arba tapo „mamos draugu“ ar „tėčio drauge“ - vaikas užėmė tam tikrą funkcinę nišą. Jei jis išeina iš šeimos, jo funkcijų niekas neperima. Tada šeimos sistema tampa nestabili, tėvai pradeda kategoriškai prieštarauti, kad vaikas atsiskirtų nuo šeimos, nes jiems reikia, kad jis savo funkcijas vykdytų kaip ir anksčiau. Tokioje šeimoje tėvams jokie vaiko draugai nepatinka, išorinė aplinka atrodo grėsminga, o pavojai sveikatai ir gyvybei slypi už kiekvieno kampo. Neretai vaikui įteigiamas bendras gyvenimo pavojingumas, visiškai neleidžiama būti savarankišku. Tėvai nieku gyvu nepripažins, kad jie vaiko nepaleidžia dėl to, jog patys nebeturi vienas kitam ką pasakyti, o šeima yra išsikvėpusi. Jie tvirtins, kad be proto myli vaiką ir negali rizikuoti jo sveikata dėl kažkokių hormonų audrų. Yra įvairių vaikų pririšimo būdų. Visada galima pasakyti: „Tu niekam nereikalinga išskyrus mane, niekas tavęs nemylės taip kaip aš, nes tavo bjaurus charakteris“ arba ką nors panašaus. Visų tokių pranešimų vaikui potekstė: „Tu nesugebėsi išgyventi toli nuo savo šeimos“.
Dažnai šeimos gyvenimo ciklo šeštosios stadijos eiga sutampa su tėvų viduriniojo amžiaus krize, o tai dar labiau pablogina situaciją. Tėvai pasiekė tokį amžių, kai turi atsakyti sau į klausimus: Kodėl jie gyvena vienas su kitu? Ar susiklostė jiems gyvenimas taip, kaip jie to norėjo? Ar užsiima jie tuo, kas suteikia jiems džiaugsmo? Ar pasiekė jie socialinės gerovės ir aukštos gyvenimo kokybės? Jei to nėra, tai vyras ir žmona turi sau paaiškinti - kodėl? Kartais patogu dėl nesusiklosčiusio šeiminio gyvenimo pasiteisinti vaiko elgesio ar fizinės sveikatos sutrikimais. Nepadariau karjeros, nes auginau „sunkų“ ar ligotą vaiką, jis blogai mokėsi arba buvo nesuvaldomas. Dabar negaliu užsiimti tuo, ko man norėtųsi, nes mano vaikas „sunkaus“ amžiaus. Tokiu atveju psichologiškai silpniems tėvams vaiko elgesio sutrikimai tampa sąlyginai naudingi.
Jei ši, šeštoji, stadija praeina sėkmingai, vyksta vaikų atsiskyrimas nuo tėvų antruoju pokyčių lygiu: tarp jų keičiasi tarpusavio santykiai, o ne tik fizinis atstumas. Tėvai ir vaikai gali palaikyti artimus santykius, mylėti vieni kitus visą gyvenimą, bet tai - ne santykiai tarp mažo vaiko ir tėvų, o dviejų suaugusiųjų žmonių santykiai be emocinės priklausomybės. Jeigu to neįvyksta, tada atsiskyrimas būna dalinis, nepilnas.
Septintoji stadija: Ištuštėjęs lizdas
Tikime kad jūsų šeima sėkmingai praeis šeštąjį etapą, vaikus išmintingai paleisite. Taigi, vaikai susituokė, gyvena atskirai, susitinka su tėvais, tėvų gyvenimas nesuiro, nors jie liko vieni du. Prasideda septintasis etapas, simetriškas antrajam: pagyvenę sutuoktiniai kartu diados stadijoje. Dažnai tai vadinama ištuštėjusio lizdo sindromu. Vyrui ir žmonai reikia kažkuo pakeisti niekam nebereikalingas tėviškas funkcijas. Mūsų šeimose tai dažnai pakeičiama anūkais ar augintiniu, kitų kultūrų šeimose - kelionėmis ir hobiais. Laikas eina, vienas iš sutuoktinių miršta ir šeimos gyvenimo ciklas užsibaigia.
Kaip kurti sveikus santykius su vaikais?
Neretai tėvai įsitikinę, kad tinkamiausias būdas sukurti tvirtą ryšį ir įgauti vaiko pasitikėjimą - tapti geriausiu jo draugu. Tėvams verta būti geriausiais vaiko draugais. Tačiau bendraudami su atžala jie turėtų kaitalioti vaidmenis. Mat atliekant vienintelį vaidmenį vaikas negaus visų tų gerų dalykų, kuriuos turėtų gauti iš gimdytojų.
Tėvų vaidmenys
- Draugai: Tam tikrose situacijose tėvams tikrai verta būti geriems vaiko draugams. T. y. žaisti kartu, fantazuoti, svajoti, užsiimti įdomia veikla. Taip jie nusileidžia į tą patį lygmenį kaip ir vaikas.
- Ugdytojai: Pasitaiko situacijų, kai tėvai negali būti vien tik draugai ir turi perimti ugdytojo vaidmenį. Kai gimdytojai ir vaikai yra draugai, jų santykis lygiavertis. Visgi tėvai, ugdydami atžalą, turi daugiau žinių, tad jai perduoda įgūdžius ir visą pasaulėžiūrą. Jie yra brandesni, sąmoningesni ir atsakingesni, todėl suvokia ir mato, kokios savybės būdingesnės vaikui, nubrėžia tinkamas elgesio ribas, moko suprasti savo ir kitų emocijas bei tinkamai jas reikšti. Svarbu, kad tėvai ugdytų vaiką pozityviai, empatiškai ir šiltai.
- Besąlyginės meilės davėjai: Kuo jie skiriasi nuo lygiaverčio draugo? Tarkime, draugams, kurie pyksta, reiškia neigiamas emocijas, negražiai kalba ar mušasi, vaikai arba atsako tuo pačiu, arba vengia nemalonios situacijos. Tačiau tėvai elgiasi kitaip. Jie lieka kantrūs, supratingi, empatiški, neatsako vaikui tuo pačiu ir nepalieka jo vieno. Tėvai palaiko atžalą ir mokosi, kaip visa tai įveikti, bet patys neperima neigiamų emocijų. Toks santykis yra labiau emociškai vienpusis. Šiuo atveju tėvai daugiau duoda, negu ima. Besąlyginės meilės ir šilumos negalima maišyti su auklėjimo, ribų nebuvimu, chaotišku auklėjimu ir vaiko egocentriškumo skatinimu.
Lygiavertis santykis, kai tėvai ir vaikai yra draugai, irgi turi minusų. Tikėtina, kad vaikas neįgis jam svarbių asmeninių savybių, kurių reikės paaugus, o jų neturėdamas patirs sunkumų ateityje. Tinkamų ribų nebuvimas, chaotiškas auklėjimas skatina nesaugumą, mažesnį pasitikėjimą savimi. Jei tėvai draugiškai elgiasi su atžala, užima visus tris vaidmenis, viskas puiku ir siektina. Tačiau jei tik lygiaverčiai draugai, daug pliusų nėra.
Vaikų elgesio supratimas
Svarbiausia - aiškintis, kokios to priežastys. Vaikai iš prigimties nori ryšio su tėvais ir to stipriai siekia. Be abejo, vieni yra iniciatyvesni, kiti ramesni, tačiau nė vienas mažylis to neatsisako be priežasčių. Kodėl vaikas užsidaro savyje ir nemezga artimesnio ryšio? Gali būti, kad jis pernelyg kritikuojamas. Galbūt atžala jaučiasi neišgirsta, o gal tėvai iš jos juokiasi? Jei vaikui tai išties svarbu ir reikšminga, giliai širdelėje lieka nuoskauda. Galbūt auklėjama baudžiant ar grasinant. Derėtų stengtis gvildenti tas priežastis: stebėti vaiką, kalbėtis, žaisti žaidimus, kurių metu atžala vaidintų, rodytų, modeliuotų situacijas, iš kurių tėvai galėtų suprasti, kas vyksta širdelėje. Išsiaiškinus vertėtų koreguoti silpnąsias vietas. Normalu ir žmogiška, jei tėvai daro klaidų. Tačiau nevertėtų užklimpti vienoje vietoje. Svarbu nenuleisti rankų ir stengtis taisyti klaidas bei spręsti problemas.
Bendraujant su vaiku svarbiausia jį perprasti. Vadinasi, tėvai turėtų stebėti, stengtis pažinti, suprasti skirtingose situacijose ir santykiuose, suvokti giliausią poreikį, kodėl pasireiškia tam tikras elgesys, jausmai ir tuomet aktyviai reaguoti, gebėti perimti skirtingus vaidmenis.
Kai tėvai žaidžia, svajoja, išdykauja, dūksta, juokiasi, dalijasi savo mintimis ir jausmais, jie draugauja su vaiku. Kai moko atžalą, perteikia patirtį, suteikia galimybę įgyti svarbių asmeninių savybių - ugdo. Tai svarbu daryti pozityviai ir empatiškai. Kai vaikui reikia apkabinimo, nuraminimo, tiesiog buvimo šalia, reikėtų būti šiltu besąlyginės meilės šaltiniu. Svarbiausias tikslas - glaudus ryšys, lydintis per visą bendrą gyvenimo kelionę. Žinant tikslą ir kryptį keliauti lengviau. Reikia leisti sau klysti, būti gyvais žmonėmis, kuriems visko pasitaiko ir ne visuomet pavyksta elgtis taip, kaip norėtųsi. Tėvai turėtų dėti pastangas, kad užmegztų visavertį santykį su vaiku.
Mičiai apie tėvų ir vaikų santykius
Vaikų ir paauglių santykių su tėvais tema neretai apipinama įvairiais mitais. Šie netikslūs, nepagrįsti įsitikinimai gali turėti reikšmės mūsų tarpusavio supratimui, bendravimo kokybei, kylantiems jausmams ar lūkesčiams.
Hierarchinis šeimos santykis, paremtas tuo, kad tėvų nuomonė visada turėtų būti laikoma viršesne už vaikų nuomonę, o vaikai tiesiog privalėtų nesiginčydami paklusti, iš tiesų gali atšaldyti santykius ir paversti juos priešingais tam, ką paprastai laikome draugyste. Iš tiesų, ribų nustatymas, pareigų ir susitarimų laikymasis nėra tai, kas prieštarauja draugiškam tarpusavio ryšiui. Priešingai, draugiškas ryšys motyvuoja žmones girdėti ir atsižvelgti į vienas kito poreikius. Kai šie poreikiai išpildomi, gyventi kartu yra maloniau. Tai didina tikimybę, kad ir suaugę vaikai norės toliau palaikyti artimą santykį su savo tėvais.
Tenka girdėti pasakymų, kad tėvai savo darbą auklėdami vaikus turėtų atlikti iki kol vaikams sukanka 10-12 m., o vėliau tėra skinami šio darbo vaisiai. „Ko neprivalgei, to neprilaižysi“, teigia ir lietuvių liaudies patarlė. Vis dėlto, psichologiniai tyrimai rodo, kad tėvų įsitraukimas į vaiko gyvenimą, dėmesys bei laikas kartu išlieka svarbūs ir paauglystėje. Iki suaugystės, kol žmogus subręsta savarankiškam gyvenimui, mąstymas vis dar sparčiai lavėja ir keičiasi. Neuromokslo tyrimai atskleidžia, kad smegenų prieškaktinė skiltis, atsakinga už sprendimų priėmimą, pasekmių numatymą, ateities planavimą, kritišką galimybių ir rizikų įvertinimą bei sąmoningą emocijų reguliaciją formuojasi net iki 25 m. Perėjimas iš vaikystės į paauglystę yra nelengvas metas visiems šeimos nariams. Tam iš tiesų būtina patirti laisvę, asmenines pergales ir klaidas, tad perdėta tėvų kontrolė gali trukdyti. Tačiau per didelė laisvė gali pakenkti, o klaidos - per daug kainuoti. Daug saugiau, kai paauglio pasaulio tyrinėjimas vyksta tam tikrose ribose, išlaikant artimą santykį. Taigi netiesa, kad savarankiškumo siekiantiems paaugliams nebereikia jų tėvų.
Konfliktų konstruktyvus sprendimas
Neretai į psichologines konsultacijas tėvai kreipiasi išsigandę kylančių konfliktų su vaikais. Tiek tėvai, tiek vaikai tokiose situacijose gali išgyventi nusivylimą, jausti kaltę ar liūdesį. Neretai gali atrodyti, kad kitose šeimose santykiai „idealūs“ ir „idealiems“ tėvams ar vaikams tokie sunkumai nekyla. Vis dėlto, kaip ir kiekviename realiame santykyje tarp artimiausių žmonių, taip ir tėvų-vaikų ryšyje neįmanoma išvengti intensyvių jausmų. Normalu, kad kartais susipykstame. Tiesa ta, kad konstruktyvūs konfliktai netgi gali būti naudingi tėvų ir vaikų santykiams! Konstruktyvūs konfliktai lavina vaikų savarankiškumą, stiprina autonomijos ir savasties jausmą, kas leidžia atsiskirti nuo tėvų ir geriau suprasti, kas iš tiesų esu ir ko noriu. Siųsdamas įspėjamuosius ženklus, pyktis kiekvienam iš mūsų leidžia pasirūpinti savimi. Konfliktų metu gali būti išsakomi lūkesčiai ir pakovojama už tai, kad susitarimų būtų laikomasi, o asmeninės ribos nebūtų peržengiamos. Padeda prisiminti, kad tėvai ir vaikas yra viena komanda ir galima ne vienam kovoti prieš kitą, o kartu susivienyti prieš kylančias problemas.
Tėvų ir vaikų santykių palaikymas
- Kuriant darnius santykius su vaiku būtina kuo dažniau rasti bendrų užsiėmimų.
- Tėvai turėtų suprasti, kad sumažėjęs paauglio noras draugauti yra natūralus.
- Leiskite vaikui prieštarauti ir nesijausti atstumtu. Vaikas turi sudėlioti sau būdingas ribas, kartais tai gali būti išsakyta šiurkščiais pareiškimais.
- Nesitikėkite, kad vaikas visada bus laimingas ir džiaugsmingas.
- Nusileiskite vaikui vien tik tam, kad išvengtumėte triukšmo namuose. Vaikai jaučiasi saugūs, kai aplink juos egzistuoja rėmai ir ribos.
- Leiskite vaikui jaustis reikšmingu. Vaikai turi didžiuli poreikį jausti, kad jie yra labai reikšmingi savo tėvams.
- Būkite sąžiningi su vaiku. Vaikai dažnai neskiria melo nuo tiesos.
- Laikykitės pažadų duotų savo vaikui. Vaikas jaučiasi bejėgis, jei tėvai neištesi duotų pažadų neturėdami tam rimto pagrindo.
- Negąsdinkite vaiko be reikalo. Kai kuriose pavojingose situacijose būtina vaiką įspėti ir perspėti, bet vaikas neturi būti gąsdinamas.
- Juokitės kartu su vaiku, bet ne iš jo. Vaikai gali būti giliai įskaudinti, jei jaučiasi išjuokti ir kvaili.
- Neužmirškite pagirti savo vaiko.
- Atminkite, kad esate vaiko idealai. Vaikas jus tyrai įsimylėjęs ir garbina, todėl jis visada nori būt toks kaip jūs - bent jau kol yra mažas! Tai ką darote jūs, darys ir vaikas.
