Gimus ir augus mažo miestelio pakraštyje, gamta man niekada nebuvo objektas, esantis šalia žmogaus. Priešingai, gamta yra tai, kieno dalis aš esu, ir namai, į kuriuos visada gera sugrįžti. Už poros šimtų metrų nuo mano namų teka Minija, kurioje mirkdami, mes vaikai praleidome ištisas savo vasaras. Tiksliai žinojome, kada ir kur ieškoti žemuogių ir mėlynių, ant kurio šlaito laukia žibutės. Versdamiesi kūliais sutikdavome gandrus, o kaimynai stebėdami gamtos ženklus žinojo ką ir kada sodinti. Buvome laimingi.

Gamta yra ir mano tėvų pragyvenimo šaltinis. Jie yra miškininkai, kurie pavasarį medžius sodina, atėjus laikui juos retina, valo, kerta, žodžiu, visaip prižiūri ir nuima derlių. Neretai matydavau, kaip jie vakarais grįždami iš darbo parsiveždavo maišelį šiukšlių, kurį pririnkdavo miške ir išmesdavo kiemo konteineryje. Iki išsikraustant į miestą, niekada nesusimąsčiau apie gamtos vaidmenį savo ir žmonijos gyvenime. Apie tai ir norėčiau kalbėti - kokia yra gamtos vieta žmogaus gyvenime arba gal atvirkščiai: kokia yra žmogaus padėtis gamtoje?

Pirmiausia, turbūt reikėtų klausti - kas yra ta gamta? Ar ji yra tik gyvūnija: paukščiai, ropliai, žinduoliai? O gal tik augalai arba negyvosios gamtos objektai? O gal ji - visa, kas atsieta nuo žmogaus, ir tik atsitraukę nuo civilizuoto pasaulio galime ją pamatyti? Bernardas Stiegleris teigia, kad klausimas ,,kas yra gamta?“ neatsiejamas nuo klausimo ,,kas yra žmogus?“.

Daugelyje Europos kalbų žodžiai „prigimtis“ ir „gamta“ reiškia tą patį (lot. natura). Tai mums kalba apie tai, kad gamta nėra kažkas atsieto nuo žmogaus, ji yra tai, iš ko mes kylame, su kuo esame susieti, ji - kažkas, ką nešiojame savyje. Tikrai daug parako turi Nyčė apie gamtą kalbėdamas kaip apie galingą jėgą. Ji nėra nei motina, nei mokytoja. Gamta nepriklauso žmogui ir žmogus tikrai nėra gamtos centras. Tačiau nusigręždamas nuo gamtos, žmogus slopina natūralius instinktus ir savo gyvybinę jėgą. Nyčės teigimu, tikras žmogus yra ne tas, kuris paneigia savo gyvūniškąją prigimtį, o tas, kuris ją priima ir perkeičia į kūrybinę galią.

Bet problema Nyčės mąstyme yra ta, kad gamtą jis mato tik kaip brutalią jėgą. Toks mąstymas yra pavojingai vienpusiškas. Gamtoje yra tikrai daugybė ryšių, kurie nėra paremti vien konkurencija, bet ir bendradarbiavimu. Pavyzdžiui, labai gražus yra santykis tarp medžių ir grybų: medžiai iš fotosintezės gautą cukrų duoda grybui, o grybas medžiui padeda įsisavinti mineralines medžiagas ir vandenį. Bitės ieško nektaro gėlėse, tuo pačiu apdulkindamos augalus padeda jiems daugintis.

Jau prieš Kristų Aristotelis tai puikiai suprato. Gyvendamas izoliuotoje Lesbo saloje Viduržemio jūroje, kurioje buvo apstu įvairių gyvūnų ir stebėdamas juos jis išskyrė keturias garsiąsias visų esinių priežastis: formaliąją, materialiąją, veikiamąją ir tikslo. Gamtą filosofas pirmiausia matė kaip prasmingą, kryptingą ir logiškai paaiškinimą visumą. Gamta jam tikrai nebuvo akla jėga, o kiekvienas reiškinys joje turėjo prasmę ir paskirtį. Taigi viskas vystosi pagal savo vidinį tikslą. Žmogus čia nėra išimtis, jo buvimas irgi turi visas šias keturias priežasties.

Tad ar yra kažkas, kas skiria jį nuo likusios kūrinijos? Pagal Aristotelį, o aš su juo visiškai sutinku, tikrai taip. Žmogų nuo kitų gyvūnų pirmiausia skiria protas. Būtent proto dėka žmogus pralenkia visą kūrinijos pasaulį ir tampa jo galva. Žmogaus tikslas yra naudotis protu, ieškoti tiesos, ugdyti dorybes, mąstyti apie gėrį ir teisingumą.

Nors gamtoje ir veikia sudėtingi ryšiai, net gyvūnai turi jausmus ir gali atlikti itin daug sudėtingų veiksmų, tačiau tik žmogus yra laisvas. „Nesusivaldančio žmogaus polinkiai traukia į protui priešingą pusę“ teigia Aristotelis trečiojoje Nikomacho etikos knygoje.

Lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio teigimu modernus žmogus vis labiau atitrūksta nuo tikrovės, nes vietoj gamtos renkasi pakaitalus, kurie yra ekranuose. Gyvenimas moderniame pasaulyje sukūrė iliuziją, kad žmogus yra viso ko centras ir kūrėjas. Tačiau tikras buvimas reikalauja santykio su dalykais, kurie nepriklauso nuo žmogaus valios: gamtos ir kito žmogaus. Tuo tarpu išaugęs antidepresantų ir raminamųjų vaistų vartojimas, perpildyti reabilitacijos centrai, įvairūs sutrikimai, įskaitant valgymo, rodo, kad šiuolaikinis žmogus, užuot buvęs kūrinijos viršūne tapo itin pasimetęs ir nerandantis savo vietos.

Sulaukusi aštuoniolikos palikau savo kaimą Žemaitijoje ir pradėjau studijuoti lietuvių kalbą Vilniuje. Nors Vilnius miestas tikrai žalias ir tuo pagrįstai didžiuojasi, tačiau ten jau nėra nei natūralios nakties tamsos, neišgirsi nei raminančio triukšmo, kuriame vien vėjas ir paukščių balsai. Ilgainiui, miestas ėmė slėgti. Liūdino ne tik asfalte įkalinti medžiai ir draugų baimė bristi į žolę, nes ten galima sutikti erkių. Pradėjau matyti, kad žmogus, kuris sukurtas laisvei, pats save įkalino patogumuose. Laisvei sukurtas kūrinys tapo vergu, kuris daro viską, kad pabėgtų nuo gamtos, kuri daugelyje kalbų vadinama tuo pačiu žodžiu kaip ir prigimtis. Narkotikai, alkoholis, telefonų ekranai, seksas be įsipareigojimo, garsi muzika ir daug kitų įvairių būdų sugalvota tam, kad netektų tikrovei, o kartu ir sau, pažvelgti į akis. Ne be reikalo popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį į tai, kad ekologinė krizė pirmiausia yra socialinė krizė.

Nors žmogus ir yra kūrinijos viršūnė, vienintelė laisva ir protinga būtybė, tačiau galiausiai žmogus yra tik kūrinys, gyvenantis kartu su kitais kūriniais. Tad norisi pakviesti žmoniją atnaujinti žvilgsnį į save. Pažvelgti į save pačius ne į kaip atskirą nuo gamtos elementą, kuris tik naudojasi teikiamomis gėrybėmis savo tikslams pasiekti ir patogiam gyvenimui užsitikrinti, bet ir į kaip plačios visumos dalelę. Viešpatauti gamtai nereiškia ją vartoti ir išgręžti visko savo asmeninei gerovei.

Perspėja apie taršą VU GMC Studentų gamtininkų mokslinės draugijos organizuotame renginyje „Su aplinka gyvenu darnoje: pažįstu, tvarkau, saugau” kalbėjusi Gamtos tyrimų centro mokslininkė dr. R. Bernotienė atskleidė, kad kiekvienas galime geriau suprasti ir pažinti gamtos kalbą, tereikia žinoti jos siunčiamus signalus. „Ten, kur yra gamta, galime rasti ir indikatorinių organizmų, rodančių jos būklę“, - atskleidė mokslininkė. Pasak jos, indikatorių rūšių yra ne viena, tačiau šiame renginyje didžiausias dėmesys buvo skiriamas gyvūnams. „Būtent gyvūnams reikia greitai prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, o žmogaus sukelta tarša juos gali paliesti itin stipriai“, - sakė dr. R. Bernotienė. - Apie tai, kad gyvūnija signalizuoja apie užterštą aplinką pradėta viešai kalbėti prieš kelis šimtmečius, kuomet Temzėje masiškai gaišo žuvys. Neužilgo buvo viešai patvirtinta, kad šis reiškinys tiesiogiai susijęs su žmogaus veikla - plečiantis pramonei, jos atliekos buvo pilamos į upę. Kitas pavyzdys - kanarėlių naudojimas kalnakasyboje. Šie paukšteliai labai jautrūs anglies monoksidui, todėl esant pavojingai užterštam orui šachtose jie iš karto pradėdavo reaguoti ir taip išgelbėdavo ne vieno šachtininko gyvybę“, - istorinę perspektyvą apžvelgė ji. Pasak jos, tokių masinių gyvūnijos reakcijų į gamtos taršą netrūko ir vėliau. „XX a. naujų chemikalų rūšių, naudojamų gamtoje, atsirado nepaprastai daug. Nors pradžioje visi džiaugėsi, kad insekticidai padės apsaugoti derlių, šių priemonių besaikis naudojimas žemės ūkyje sukėlė masines vabzdžių ir paukščių žūtis. Būtent išvydę šį reiškinį žmonės suprato, kad tiek daug chemikalų naudoti negalima“, - atskleidžia dr. R. Bernotienė.

Pasak mokslininkės, bioindikatoriais, leidžiančiais atpažinti gamtos taršą, laikome ne visą gyvūnija, nes yra tam tikri kriterijai, ką laikome bioindikatoriais. Pavyzdžiui, rūšis turi būti gausiai aptinkama, paplitusi, ištirta, lengvai pagaunama ir lengvai atpažįstama. Geriausiai naudoti visą populiaciją ar bent kelis individus, o ne vieną. Dr. R. Bernotienės teigimu, biondikatoriai šiais laikais nesunkiai gali būti pakeisti kitais metodais, tačiau tai yra pirminis signalas kad su gamta kažkas yra negerai. „Nors gyvename technologijų amžiuje, bioindikatoriai naudojami greta modernių tyrimų tokiose srityse kaip aplinkos pokyčių įvertinimas (kuomet sunku juos įvertinti ar išmanuoti), kai reikia interpretuoti, kuomet tiriame prieš šimtmečius vykusius gamtos pokyčius ir neturime kitų duomenų bei įvairiais kitais atvejais“, - pasakojo dr. R. Bernotienė. „Pavyzdžiui, jeigu upėje, pievoje pamatome tam tikrus gyvūnus, galime daug maž pasakyti, ši teritorija užteršta ar ne. Žinoma, detaliems tyrimams, taršos lygiui ir tipui nustatyti reikia modernios įrangos, tačiau pati gamta mums jau siunčia pirmuosius signalus, kuriuos galime suprasti. Pavyzdžiui, pamatę upėtakį galime sakyti, kad vanduo yra švarus, nes šios žuvys veisiasi tik švariame vandens telkinyje”, - sako ji. Geriausiai švaraus vandens telkinį apibūdina jame randamos lašalų, apsiuvų ir ankstyvių lervos. - Bioindikatoriai parodo ilgalaikį rezultatą, tuo pačiu nėra brangūs, jų taikymo metodika nesudėtinga. Vien tik bioindikatoriai nepadės išspręsti gamtos taršos, rūšių nykimo problemos, tačiau tai yra signalas, kad reikia atlikti papildomus tyrimus. Nenumokime ranka į šiuos pačios gamtos mums duotus įrankius, o mokėdami atpažinti gamtos kalbą išmoksime laiku įvertinti ir jai kylančius pavojus”.

Mokslininkės pozicijai pritaria ir vienas šio renginio organizatorių, VU GMC doktorantas Mantas Adomaitis. „Kartu su VU GMC Studentų gamtininkų moksline draugija organizuodami šį renginį norėjome į jo programą įtraukti temą apie bioindikatorius. Juk jie yra gamtos signalizacija, suveikianti padidėjus taršai“, - įsitikinęs M. Adomaitis. „Gaila, kad dalis visuomenės vis dar abejingai žiūri į mus supančią aplinką. Nors žmonių sąmoningumas didėja, vis dar atsiranda akivaizdžios gamtos taršos atvejų. Apie šiuos klausimus turime kalbėti kuo garsiau, kol dar neįvyko katastrofiškų ekologinių pokyčių ir turime laiko sustabdyti ne tik gamtai, bet ir visai žmonijai kylančius pavojus“, - ragina VU GMC doktorantas. „Savo namuose juk nešiukšliname - nepilame teršalų svetainėje, nesukrauname panaudotų padangų virtuvėje, nesumetame plastikinių maišelių į vonią. Tad kodėl taip elgiamės gamtoje“? - retoriškai klausia M. Adomaitis, pabrėžęs, kad gamtosauginių renginių Studentų gamtininkų mokslinė draugija ateityje planuoja surengti ir daugiau.

Gamta - fizinis pasaulis, kurį sudaro įvairūs augalai, gyvūnai ir natūralūs kraštovaizdžiai. Žemė yra vienintelė žinoma planeta, kurioje yra gyvybė. Jos naturalios ypatybės yra tiriamos įvairių mokslinių sričių. Saulės sistemoje, tai yra trečioji nuo Saulės nutolusi planeta, tai didžiausia sausuminė planeta ir penktoji pagal savo dydį. Geologija yra mokslas apie kietus kūnus ir apie skystąsias medžiagas, kurios sudaro Žemę. Žemė susiformavo prieš 4,58 milijardus metų iš tarpžvaigždinės medžiagos, kartu su Saule ir kitomis planetomis. Mėnulis susiformavo maždaug 20 milijonų metų vėliau. Iš pradžių išlydytas Žemės išorinis sluoksnis atšalo, taip susidarė kietosios dulkės. Dujų išsiveržimas ir ugnikalnių aktyvumas aktyviai formavo pirmapradę atmosferą.

Nors ir nėra universalaus gyvybės apibrėžimo, mokslininkai vieningai sutaria, jog biologinei gyvybei yra būdinga organizacija, metabolizmas, ląstelių augimas, prisitaikymas, reakcija į dirgiklį ir dauginimasis. Būtybė su šiomis savybės paprastai yra laikoma gyva. Tačiau, ne kiekvienas gyvybės apibrėžimas laiko šias savybės būtinas. Aristotelis suskirstė visas gyvas būtybes į augalus ir gyvūnus. Karlo Linėjaus sistemoje Aristotelio grupės virto karalystėmis. Nuo tada jau buvo aišku, jog augalų karalystė buvo įtraukusi nesusijusias grupes, pvz., grybus ir kelias dumblių grupes, kurios buvo perkeltos į naujas karalystes, nors vis tiek kai kur dar minimos kaip augalai.

Gamtosaugos svarba ir iššūkiai

Gyvename vaizdingame Nemuno slėnyje su Didžiosiomis kilpomis, šaltiniuotais šlaitais, išraižytais gilių griovų. Mums kraštovaizdis yra įprastas, o mokslininkams - keliantis susidomėjimą. Nemuno slėnis Prienuose, apsuptas stačių šlaitų, yra vientiso gamtinio karkaso teritorijų tinklo sudedamoji dalis, svarbi ekologinės kraštovaizdžio pusiausvyros palaikymui. Slėnio pietinės ekspozicijos šlaitai yra gerai saulės įšildomi, todėl juose susidaro labai specifinės sąlygos (tokių nerasime lygumose), pritraukiančios šilumamėges augalų rūšis, kurios paprastai gyvena stepėse. Prienų miestas istoriškai susiformavo ant pelkių, bet ne ant tokių, kurias žmogus supranta kaip nepraeinamas - su giliu vandeniu, klampynėmis. Čia formavosi nesudarančios liūno šlaitinės žemapelkės, maitinamos iš šlaitų ištekančių šaltinių, jose dominuoja viksvos. Žmonės pelkes nusausino, pasistatė namus, nutiesė gatves, kanalizavo upelius, kai kurių vagas pakeitė. Įsivaizduoti, kaip anksčiau atrodė Prienų kraštovaizdis, galima apsilankius dar išlikusioje Tartoko pelkėje. Šiuo metu joje įsteigtas telmologinis draustinis, priskirtas Europos svarbos ekologinio tinklo NATURA 2000 teritorijai. Pelkė yra saugoma, deja, sovietiniu laikotarpiu ji buvo gerokai nusausinta, išvagota griovių, čia netgi buvo svarstoma kasti kalkes. Sovietmečio užmojai statyti užtvankas, šlapynes paversti dirbamos žemės plotais padarė didelę žalą gyvajai gamtai, šiuo metu taisome neapgalvotų sprendimų pasekmes. Priimti įstatymai, draudžiantys keisti upelių vagas, juos užtvenkti, numatantys pelkių apsaugą.

Praėjusiais metais kartu su „Anties sodo“ bendruomene buvo surengtas ne vienas žygis miestą vagojančių upelių pakrantėmis, tikslinant jų koordinates, fiksuojant ekologinę būklę, registruojant čia prieglobstį radusius augalus, paukščius, grybus. Urbanizacija palietė Prienus, tačiau aplinkinis landšaftas upeliams yra palankus, nes jie išteka iš stačių, sunkiai urbanizuojamų šlaitų, kurių nukasti neleidžiama. Šlaituose, kur dar išlikusios senesnių medžių augimvietės, įsteigtos kertinės miško buveinės, jose kirtimai draudžiami. Dėl šios priežasties Mielupio ar Nuotakos upelio vidurupyje netoli buvusios Miškų urėdijos, Drubengio botaniniame draustinyje išvirtę seni medžiai, sausuoliai neišvežami, o lieka natūralia trąša, maistu ar slėptuve įvairiems organizmams. Negyva mediena yra reikalinga bent 20 proc. (5 tūkst.) visų Lietuvos rūšių išlikimui. Mielupio šlaituose ant virtėlių medžių aptikome dvi saugomas grybų rūšis - skaisčiąją raudonpintelę ir plunksninį raukšliagrybį, o Drubengio slėnyje - į Raudonąją knygą įrašytą apskritasporį bobausį. Lietuvoje iki šiol buvo žinomos tik dvi šio grybo augimvietės - Dusetų girios ir Punios šilo rezervatuose. Pagerinant natūralias gamtos buveines, paliekant jose senus medžius ir stambią negyvą medieną, galima sudaryti palankias sąlygas kai kurioms Lietuvoje išnykusioms rūšims vėl atsikurti migracijos keliu.

Invazinės rūšys Lietuvoje - žmonių dirbtinai sukurta problema. Želdynų puošimui, ūkiniais ir kitais tikslais nuolat įvežami medžių sodinukai, įvairūs dekoratyviniai augalai, gyvūnai (pvz., kanadinė audinė, usūriniai šunys ir kt.), kurių paplitimo arealai yra toli nuo Lietuvos. Pavyzdžiui, Sosnovskio barštis buvo įsėtas dėl savo biomasės silosui pagerinti. Jis taip paplito, kad tapo sunkiai išnaikinamas net dirbamuose laukuose. Šio augalo augimviečių yra ir mūsų rajone, tačiau jos pagal užimamą plotą nepalyginamai mažesnės nei Kauno rajone, ties Vandžiogala, juolab Visagino savivaldybėje, kur Sosnovskio barščio laukai plyti iki pat horizonto.

Išnaikinti su augalais ir durpėmis įvežtus šliužus (ispaninį arioną) neįmanoma, galima tik sumažinti populiacijos prieaugį, nuolat renkant suaugėlius ir naikinant jų kiaušinėlius. Tačiau ir šis būdas bus neveiksmingas, jeigu vieni kaimynai juos rinks, o kiti - sudarys sąlygas šliužams veistis, žiemoti atliekų krūvose. Šienaujant žolę prie namų, atvirose, saulės įšildomose vietose šliužai bus mažiau judrūs, išdžius sudėti jų kiaušiniai.

Siekiant išsaugoti biologinę įvairovę, pievas reikėtų šienauti kartą per metus, geriausiai - vėlyvą rudenį. Jeigu jas visiškai apleistume, pievos sulaukėtų, apaugtų dilgėlėmis ar kitais derlingą dirvožemį mėgstančiais augalais ir krūmais. Kitas būdas prižiūrėti pievas gamtai palankiu būdu yra mozaikinis šienavimas, kai laukas suskirstomas ploteliais, kurie nušienaujami skirtingu laiku. Tuomet augalai spėja pražysti, juos apskraido bitės, laumžirgiai ir drugiai, žiemą, ramybės periodu, jų stiebuose ir lapuose slepiasi drugelių vikšrai, voragyviai.

Neretai žmonės nuskurdina gyvąją gamtą dėl nežinojimo. Pastebėjau, kad Prienuose, šalia Kęstučio gatvės, panemunės pievos yra nuolat šienaujamos. Baiminantis, kad erkės neįsisiurbtų žmonėms ir augintiniams, galbūt pakaktų žolę nupjauti tik per penkis metrus abipus pasivaikščiojimo tako. Gyventojai, pasodinę medžius su aukšta laja arti gyvenamųjų namų, vėliau susiduria su problemomis, kreipiasi dėl leidimų nupjauti net ir sveikus medžius. Leidimai negali būti išduodami lengva ranka, specialistai turėtų gerai pasverti medžio keliamas grėsmes ir jo duodamą naudą.

Buvote vienas iš Punios šile esančios sengirės išsaugojimo iniciatorių, tūkstančiai piliečių dėl to pasirašė peticiją. Dar tuomet, kai dirbau Nemuno kilpų regioninio parko direkcijoje, Punios šile atlikome nemažai tyrimų. Pastebėjau, kad retų rūšių yra ne tik rezervato teritorijoje, bet ir visame miške, todėl buvo svarbu užtikrinti jų apsaugą. Tik Punios šile yra aptinkamos rūšys, kurios kartu su sengirėmis išnyko visoje Lietuvoje. Toks grybas kaip ąžuolinis pintenis, mėgstantis mažiausiai dviejų šimtų metų senumo ąžuolų draugiją, buvo sutinkamas visame šile, tačiau prieš penkerius metus jo jau neberadome. To priežastis - kirtimai, dėl kurių Punios sengirė pradėjo jaunėti. Vyriausybės sprendimu, prieš kelerius metus Punios šilo rezervato plotas padidintas keturis kartus - nuo 500 iki 2000 hektarų. Jame uždrausta visa ūkinė veikla, lankytis galima tik turint direkcijos išduotus leidimus. Tiesa, palikta galimybė nesustojant automobiliu nuvažiuoti iki gamtos draustinyje augančio, panemune besidriekiančio ąžuolų pažintinio tako.

Nemuno kilpų regioniniame parke įsteigtas tik vienas rezervatas. Yra įsteigta 18 draustinių (kraštovaizdžio, hidrografiniai, botaniniai, genetiniai, geomorfologiniai, urbanistinis, telmologinis, archeologinis), kuriuose taikomi ne tokie griežti, kaip rezervate, aplinkosauginiai apribojimai, pavyzdžiui, Prienų šile galimi ir kirtimai. Visgi noriu pabrėžti, kad gamtos apsauga Lietuvoje yra kelių lygių. Įsteigtos kertinės miško buveinės, kurios atitinka rezervato statusą, apsaugo mišką nuo iškirtimo, tačiau jos užima nedidelius plotus.

Galima priimti daugybę įstatymų, nustatyti aplinkosauginius apribojimus, bet didžiosios dalies žmonių požiūris į gamtą lieka vartotojiškas. Visgi pastaruoju metu, ypač tarp išsilavinusių žmonių, jaunimo, pastebimas vis ryžtingesnis nusiteikimas kelti viešumon ekologines, klimato kaitos problemas, stabdyti beatodairiškus miškų kirtimus. Be abejonės, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Pavyzdžiui, Sengirės fondas buvo įkurtas visuomeniniais pagrindais, iš sopulio, kad Lietuvoje beveik neliko sengirių, miškuose - vien biržės ir jaunuolynai. Idėja įsteigti fondą, skirtą išsaugoti senąsias Lietuvos girias su vertingomis rūšimis, kilo „Sengirės“ filmo režisieriui Mindaugui Survilai, kuris uždirbtus 60 tūkst. eurų skyrė pirmiesiems miško sklypams įsigyti. Miškai šio fondo globai iš privačių asmenų išperkami rėmėjų, Gyventojų pajamų mokesčio lėšomis, kai kurie savininkai miško sklypus padovanoja. Ekologiniame judėjime svarbi ir prasminga įvairių profesijų žmonių, savanorių - moksleivių, studentų, bankininkų, menininkų ir kt. - aktyvi vertybinė pozicija. Pilietiški žmonės gali daryti didelę įtaką. Pavyzdžiui, peticiją dėl Punios šilo rezervato plėtros pasirašė net 13 tūkst. asmenų, ir tai buvo svarus argumentas kreiptis į Vyriausybę ir Seimą dėl teisės aktų pakeitimo. Todėl yra svarbu šviesti visuomenę aplinkosauginiais klausimais, nes tik pakeitus žmonių požiūrį, senus įsitikinimus, galima išsaugoti natūralią gamtą ir jos bioįvairovę, t. y. Gyvoji gamta - mūsų šalies lobynas.

Gyvoji gamta Lietuvoje

Lietuva yra viena iš tų nedaugelio Europos šalių, kurioje išliko nemažai žmonių ūkinės veiklos beveik nepaliestų plotų, o žalias kraštovaizdis yra mūsų tautos pasididžiavimas. Gyvosios gamtos tyrimais ir apsauga mūsų šalyje užsiima daug institucijų, tuo tikslu įkurta daug saugomų teritorijų, paminklo statusas suteiktas šimtams gamtos objektų.

Profesoriaus T. Ivanausko iniciatyva 1929 m. įkurta Ventės rago ornitologinė stotis yra vienintelė tokio tipo paukščių žiedavimo stotis Lietuvoje. Stoties pagrindinis tikslas - atskirų paukščių rūšių migravimo tyrimai. Ventės ragas - ideali vieta paukščiams gaudyti ir žieduoti tiek geografiniu, tiek gamtiniu požiūriu. Rytine Baltijos jūros pakrante driekiasi vienas didžiausių paukščių migracijos kelių. Stotis taip pat labai reikšminga ornitologijai. Masiškai gaudant ir žieduojant paukščius, Lietuvoje nuo 1929 m.

Kaune nuo 1935 m. veikiantis profesoriaus T. Ivanausko iniciatyva įkurtas Lietuvos zoologijos sodas yra vienintelė vieta, kurioje ne tik eksponuojami įvairių rūšių Lietuvos ir pasaulio gyvūnai, bet ir vyksta mokslinė tiriamoji veikla, gyvūnų veisimo programos. Sodas skatina visuomenės mokymąsi ir švietimą biologinės įvairovės apsaugos srityje.

2013 m. Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejus - vienas seniausių muziejų šalyje ir vienintelis zoologijos muziejus Pabaltijyje. Muziejus prof. T. Ivanausko iniciatyva įkurtas 1919 m. kaip Gamtos tyrimo stotis. Ji rūpinosi gyvosios gamtos tyrimu, Lietuvos faunos rinkimu, sisteminimu, iškamšų gamyba. Muziejuje veikia įvairūs moksliniai skyriai: Bestuburių (nuo pinčių iki vabzdžių), Entomologijos (vabzdžių), Ichtiologijos (žuvų), Herpetologijos (varliagyvių, roplių), Ornitologijos (paukščių), Mamologijos (žinduolių).

Lietuvos jūrų muziejus - nuo 1979 m. veikiantis muziejus Kuršių nerijos šiauriausiame taške, Kopgalyje. Muziejuje veikia akvariumas, jūrų gamtos ekspozicija, jūrų paukščių ir žinduolių baseinai, laivybos istorijos ekspozicija.

Gamtos dovanos ir žmogaus atsakomybė

Gebėjimas kurti - tai didžiausia dovana, kuria gamta apdovanojo žmogų be galo ilgoje evoliucijoje.

Aš nežinau kito tokio gražaus mėnesio kaip gegužis. Kai gamtoje viskas tikra, tikros spalvos, tikri jausmai, tikri kvapai, tikri garsai. Nužydėjus ievoms ir žibuoklėms, žmogaus širdį ir jausmus pavergia varpelių garsu nuvilnijantis pakalnučių kvapas, širdį užburia alyvų žiedų jūra, sodai žemę nukloja žiedlapių skraiste, žmogų nuo žemės pakelia ir tolyn nuneša nakties karalienė lakštingala. Jos treliavimus išdrįsta nutraukti tik kaimo šunų lojimas, prie vandens telkinių perinčių kirų barniai ar didžiojo baublio žemas solidus ūkavimas. Sudėjus viską į savo širdį, nepriklausomai nuo amžiaus, norisi džiaugtis Dievo kūrinija, daryti gerus darbus ir skristi… Ir gyventi, gyventi…

Gamtoje tai dar stebuklų ir paslapties mėnuo, viskas gimsta, ritasi, kalasi, visi nori išbandyti savo jėgas šiame gyvenime tarp pienių žiedų, kurie savyje sugaudė ir paslėpė saulės spindulius.

Gegužės pirmąją savaitę pradėjo ristis varnėniukai, bebriukai jau gimę, tačiau dar nemoka plaukti, vilkiukai, lapiukai ar barsukiukai jau šmėžinėja apie urvus ir irštvas, šveičia tėvų atneštą maistą ir, aišku, žaidžia, tačiau stirniukai pradėjo gimti tik gegužės viduryje, pabaigoje gimsta briedžiukai, elniukai. Žodžiu, gamta tampa vaikų darželiu, visi tėvai, kaip ir žmonės, stengiasi užauginti savo jaunąją kartą, perteikti savo žinias, jei nepavyks, kai kas bandys dar kartą, taip iš kanopinių elgiasi tik šernai. Gegužės pabaigoje jau būna išsiritę visų rūšių paukščių jaunikliai, nors stebėtose kielių lizduose kieliukai pasaulį sveikino tik gegužės 27 ir 31 dieną.

Vieną puikų gegužio mėn. vakarą prisėdau apleistoje sodyb­vietėje šalia Rakatanskų ežerėlio, tikėdamasis gamtoje pamatyti ką nors neįprasto, juolab kad tolumoje įrengta šernų viliojimo vieta. Anksti, apie pusę dešimtos vakaro, atėjo vieniša kokių keturių metų šernė ir atsivedė penkis dryžuotus burbuliukus, tai maža vada, kuri iš karto puolė maitintis ir žaisti. Mama visada buvo įsitempusi, pakėlusi šnipą gaudė kvapus, ausys stačios - gaudė garsus. Primenu, kad šernai turi unikalią uoslę ir klausą, tačiau yra trumparegiai, dėl to iki jų prieš vėją galima lengvai prisėlinti.

Suprantu ir užjaučiu ją, vienai užauginti šiuos mažylius, esant dideliam plėšrūnų skaičiui, ji beveik neturi galimybių - reikia keleto mamų. Po pusvalandžio ji sušnirpštė ir su šerniukais nubėgo į mišką. Tada iš kitos pusės atėjo kita šernų šeima, vedlė kokių penkerių metų, šeši dryžuoti kriuksiukai ir trys antramečiai, iš kurių dvi patelės, sprendžiant pagal jų išvaizdą, turėtų gimdyti po kokių dviejų savaičių. Primenu, šernai gyvena būriais, kuriuos ne rujos metu sudaro moteriškos rūšies individai, susieti kraujo ryšiu, liaudiškai sakant, giminė - sesės, mamos, močiutės, promočiutės ir berniukai iki brandos. Tokiam būriui vadovauja vyriausia, gudriausia ir jauniklių turinti patelė. Šernai vieninteliai iš kanopinių, kurie augina svetimus vaikus. Tai reiškia, kad jei kas nors atsitinka vienai mamai, kitos pradeda rūpintis jos mažyliais.

Akies krašteliu stebėjau, kaip stirna po pievą gainioja lapę, aišku, kažkur čia yra jos mažylis. Lapės yra pagrindinės stirniukų ir kiškučių valgytojos. Lapė kaip gyvūnas man labai patinka, visada tokia moteriškai koketiška, graži, linksma ir laiminga. Tačiau norint turėti stirnų, pilkųjų kiškių ar ant žemės perinčių paukščių populiacijas, šių gražuolių skaičių reikia reguliuoti.

Visą vakarą virš galvos kaip išprotėję skraidė slankų patinėliai vis k-v-o-r, k-v-o-r. Nusprendžiau paišdykauti, kai vienas iš triukšmautojų jau nutoldinėjo, iš visų jėgų mečiau kepurę į viršų, tai senas slankų priviliojimo būdas, patinėlis tik šast ir sėdi prie nukritusios kepurės. Kad matytumėt koks buvo nepatenkintas, o aš širdyje juokiausi balsu, prigavau berneli…

Visą vakaro ir nakties grožį vainikuoja uodų zyzimas, visi tokie įkyrūs, šiemet kaip niekad dideli. Tačiau ir čia yra pliusų: jeigu jūsų gyslomis teka pasiutęs kraujas, pabūkite pamiškėje pusvalanduką tik su marškinėliais, uodai visą pasiutusį kraują iščiulps, gyvenime būsite ramesni… Juokauju, žinoma.

O gegužę medžiotojų gyvenime nieko naujo. Politikai bei Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija kovoja dėl privalomojo medžiotojų draudimo įteisinimo. Keista, net nepaklausė eilinių medžiotojų nuomonės, matyt, kažkam labai labai to reikia, gal net pažadėta. Smagu. Klausimas nėra blogas, tačiau jis neparuoštas, su niekuo neišdiskutuotas, nesavalaikis, ekonomiškai nepagrįstas. Jeigu jau kažkam prispyrė toks reikaliukas, turėtų būti paruoštas atskiras įstatymas, kuris vadintųsi „Ginklų savininkų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas“. Taigi pirmyn draudimo kūrėjai…

Medžioklės kultūra ir etika sustingo. Visada su pasibjauravimu stebiu neigiamus įvykius, tokius kaip žandikaulių, trofėjų apžiūros po medžioklės, atliekų išvertimas grioviuose, bokštelių deginimus arba kaip tūlas politikas, turintis pinigėlių, kokiame nors viešame susirinkime nesupranta gamtos kaip visuomenės turto, jam turtas - valiuta kišenėje, už kurią visa kita galima nupirkti. Šiuo metu galima medžioti stirninus, šernus, lapes, mangutus, meškėnus, audines, nutrijas ir ondatras. Galima, tačiau visada prašau pasverti ir paklausti savęs, ar šiuo metu būtina, sumedžiojus mamą - jauniklius pasmerksime lėtai mirčiai.

Medžiotojai intensyviai pradeda medžiotis stirninus. Tačiau garšvos, kviečiai ir kitos grūdinės kultūros jau suaugę, taigi jose geriausiu atveju matosi tik stirninų ausys ir ragai. Ruja prasidės po kokio mėnesio, tada šie gražuoliai bus drąsesni, juos bus galima prisivilioti švilpuku ar pamėgdžiojant jų lojimą, patys vaikysis pateles po nušienautas pievas ar iškirstas biržes.

Augantys tauriųjų elnių ragai atrodo įspūdingai dideli, juos patinai labai saugo, tačiau brandūs danieliai ragus numetė tik prieš mėnesį, o gegužės 28 d. Vačios miške pastebėjau danielių, kuris dar buvo nenumetęs pirmųjų ragų.

Medžiotojų klubus ir būrelius vienijančios visuomeninės organizacijos šiuo metu atlieka medžioklės trofėjų apžiūras - sudarytoms komisijoms medžiotojas privalo pateikti medžioklės sezono eigoje sumedžiotus elninių žvėrių patinų ragus su kaukolėmis ir vilkų kaukoles. Tai savotiškas medžiotojo profesionalumo įvertimas, neatsiejama medžioklės kultūros dalis. Tačiau nustatyta apžiūrų tvarka yra daugiau panaši į anarchiją. Jeigu manęs kas nors paklaustų, ar reikia medžioklės trofėjų apžiūros, atsakyčiau, kad taip. Tačiau pabrėžiu, kad tokių apžiūrų, kurių negalima kontroliuoti, kur reikia pildyti šimtus bereikalingų dokumentų - nereikia. Jeigu jau kas nors svarsto apie elektroninį medžioklės lapą, tai reikėtų lygiagrečiai svarstyti apie trofėjų registravimą ir vertinimą elektroninėje erdvėje.

Gamta pilna stebuklų, grožio ir galimybių. Mokslininkai pastebėjo, kad, būdami gryname ore, regėdami medžius, dangų, girdėdami čiulbančius paukščius ir jausdami ryšį su gamta, žmonės jaučiasi geriau. 108 tyrimo dalyviai buvo stebimi vieną savaitę. Jiems reikėjo atsakyti į klausimus apie juos supančią aplinką ir savo psichinę savijautą tuo metu. Mokslininkai taip pat siekė sužinoti, ar aplinka gali turėti įtakos skirtingiems žmonėms, atsižvelgiant į jų polinkį į psichinius sutrikimus. Pasirodo, gamtos poveikis buvo didesnis žmonėms, linkusiems į impulsyvų elgesį ir psichikos sutrikimus.

tags: #gime #naturaliu #budu

• Sveikas pėdų vystymasis
• Suprasti vaisingumą
• Knygos "Gražiausios Džimbos dainelės vaikams" pristatymas
• Globalizacijos realijos
• C vitamino nauda vaikams