Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas.
Švietimo įstatyme nurodyta, kad mokymas valstybinėje ir savivaldybės mokykloje pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas ir profesinio mokymo programas, skirtas pirmajai kvalifikacijai įgyti, yra nemokamas.
Nevalstybinėje mokykloje mokestį už ugdymą, mokymą nustato mokyklos savininkas (dalyvių susirinkimas).
Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėjos Laimos Jankauskienės, dar pernai tėvai, norintys leisti vaiką į mokyklą metais anksčiau, turėjo kreiptis į Pedagoginę psichologinę tarnybą ir gauti vaiko brandumo įvertinimą.
Nauja tvarka priimta todėl, kad Vakarų šalyse pastebima tendencija mokyklinį ugdymą ankstinti.
Jei mokslai pradedami vėliau, neišnaudojamas labai intensyvus vaiko raidos etapas, per kurį jis gali įsisavinti daug naudingų dalykų.
Kitaip tariant, jei tėvai nori, kad vaikas anksčiau eitų į mokyklą, jis ir gali ten eiti, bet prieš tai turi būti baigęs priešmokyklinę grupę.
Taigi dabar tėvai apie vaikų mokslus turi susimąstyti iš anksto.
Mat nėra galimybės palankius priešmokyklinę grupę dar metus palūkėti, jei tėvams pasirodytų, kad visgi vaikas lankyti mokyklą dar per mažas.
Tais pačiais metais gimę vaikai labai skiriasi, o juos geriausiai pažįsta tėveliai, tad jie tikrai pajaus, kas jų vaikui tiks labiau - ilgiau lankyti darželį ar anksčiau iškeliauti į mokyklą.
Pedagoginės psichologinės tarnybos teikiamą vaiko brandumo įvertinimą gauti nebėra privaloma.
Tačiau tai padaryti turi galimybę tie tėveliai, kurie dar abejoja dėl savo sprendimo.
Kad gautumėte brandumo vertinimą, turite kreiptis į gyvenamosios vietos Pedagoginę psichologinę tarnybą ar į Švietimo pagalbos tarnybą.
Jai reikia, turite pateikti ikimokyklinio ugdymo įstaigos (jei vaikas ją lankė) auklėtojos rekomendaciją.
Bus paskirta vertinimo data, o tada per 20 dienų nemokamai gausite išvadą apie vaiko brandumą.
Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro Psichologijos skyriaus vadovo pavaduotoja Vida Gudauskienė: „Seniau, norint vaiką leisti anksčiau į priešmokyklinę grupę, nei tai numatyta Švietimo įstatyme, buvo privaloma gauti vaiko pasirengimo mokyklai brandumo įvertinimo išvadą-rekomendaciją.
Tokia procedūra kai kuriuos tėvus šiek tiek gąsdino.
Dabar, kai vertinimas neprivalomas, tikimės sulaukti draugiškai nusiteikusių smalsių tėvelių, norinčių daugiau sužinoti apie savo atžalų galimybes.
Pedagoginių psichologinių ir švietimo pagalbos tarnybų psichologai yra baigę mokymus dirbti metodika, kuria vertinama, ar vaikas pakankamai brandus lankyti mokyklą.
Ši metodika - tai labai atsakingai parengtos, standartizuotos užduotys, skirtos vaikams.
Tad jei tėvai abejoja, ar vaiką tinka leisti į priešmokyklinę grupę, ar geriau metus palūkėti, specialistų išvada tikrai gali būti jiems naudinga, nors jos laikytis ir nebūtina.
Tiesiog tėvai gautų žinių tiek apie vaiko stipriąsias puses, tiek apie koreguotinas savybes.
Kaip viskas vyksta?
Pirmiausia psichologas pasikalba su tėvais, užmezga kontaktą su vaiku.
Su juo vėliau lieka vienas ir kartu praleidžia apie pusvalandį.
Vaikui pateikiama jam įdomių užduočių.
Tiriami jo pažintiniai gebėjimai bei socialinės ir emocinės funkcijos, jo elgesio ypatumai.
Griežtų terminų, iki kada vertinama pasirengimo mokyklai vaikų branda, nėra, tiesiog tėvams reikia atsižvelgti į tai, iki kada jiems reikia pateikti prašymą lankyti priešmokyklinę grupę, ir įvertinimą gauti iki tol.
Taip pat reikia turėti omenyje, kad metodika skirta vertinti vaikus nuo 4 m. 8 mėn.
Galime išskirti kelis besikreipusių tėvų motyvus.
Vieni jų sakė, kad vaikas smalsus, gudrus, viskuo domisi, o veikla darželyje jam jau mažiau rūpi, tad gal metas į priešmokyklinę grupę?
Kreipdavosi ir tie tėvai, kurių draugų, pažįstamų vaikai išėjo į priešmokyklinę grupę anksčiau.
Arba gal mamos forume patarė, kad skaitančiam ir skaičiuojančiam vaikui metas į priešmokyklinę grupę.
Beje, tėvų, kurie norėjo vaikus į mokyklą leisti anksčiau dėl mados, daugiau buvo prieš keletą metų, o 2016-2017 m.
Išties būna vaikų, kurie visų užduočių imasi su entuziazmu, pamatę užduotį dar nė neišgirdę klausimo supranta, apie ką eis kalba, likę be tėvų jaučiasi drąsiai.
O būna atvejų, kai matyti, kad vaikas labai jaudinasi, ir prireikia laiko, kol jis bent šiek tiek atsipalaiduoja ir gali spręsti užduotis.
Paprastai jaudinasi tie vaikai, kuriems tėvai pasirengimo mokyklai vertinimą pateikia kaip rimtą egzaminą, juos tam egzaminui ruošia, nors to tikrai nereikėtų daryti.
Dar labai norisi tėvams pasakyti, kad tikrai nieko baisaus, jei jiems bus pasakyta, kad vaikui priešmokyklinės grupės lankyti nerekomenduojama.
Mūsų vertinimas - tai ne intelekto koeficiento nustatymas, jis tikrai nereiškia, kad vaikas neprotingas.
Gal jis labai gudrus ir smalsus, tačiau nedrąsiai jaučiasi tarp svetimų žmonių, nepasitiki savimi, kai lieka be tėvelių, ir priešmokyklinėje grupėje bei mokykloje jam kol kas būtų nejauku.
Dažnai priešmokyklinės grupės, mokyklos lankymas labiau rūpi tėvams nei vaikui.
Lietuvos teisės aktuose konkretaus draudimo leisti vaikams eiti į mokyklą vieniems nėra.
Visais atvejais tėvai privalo įvertinti vaiko brandą - ar jis geba užrakinti duris, saugiai pereiti gatvę, atpažinti pavojus ir prireikus paskambinti tėvams ar skubios pagalbos numeriu.
Specialistai ir psichologai teigia, kad apie 6-7 m.
D.Piličiauskienė atkreipia dėmesį, kad 5-7 m. vaikai jau turi turėti saugaus eismo žinių pagrindus.
„Vaikas turi išmokti žiūrėti kairėn-dešinėn-kairėn ir įsitikinti, kad visi automobiliai sustojo.
Nuo mažens reikia kalbėti ir aiškinti, kodėl atšvaitas ar ryškiaspalvė liemenė reikalingi tamsiuoju paros metu, ypač užmiestyje privaloma dėvėti šviesą atspindinčią liemenę ar neštis žibintuvėlį, atšvaitą segti ant dešinės rankos arba kojos, nes taip pėsčiasis, eidamas prieš eismą, yra geriau matomas.
„Turime ugdyti supratimą, kad nekalbama su nepažįstamaisiais.
D.Piličiauskienė pažymi, kad išugdyti naują įprotį vaikui trunka keletą mėnesių.
Aptarkite perėjas, pavojingus posūkius ir saugias vietas, parodykite, kur galima kreiptis pagalbos (parduotuvė, kaimynų namai).
„Taip, toks maršrutas gali būti ilgesnis, bet jis saugesnis.
Parenkant maršrutą reikėtų patikrinti gatvių eismo intensyvumą, ar yra reguliuojamos perėjos, ar pėsčiųjų perėjose matomumas nėra ribotas (ar niekas neužstoja matymo lauko).
„Vaikams turime priminti, kad einant šaligatviu, važiuojantys paspirtukai ar dviračiai gali kelti pavojų, todėl svarbu stebėti aplinką ir būti atidžiais.
Patogu vaikui nupiešti ar pažymėti maršrutą žemėlapyje su akivaizdžiais orientyrais (parduotuvė, stotelė, tiltas); vaikas turėtų mokėti juos atpažinti.
Kelio „Namai-mokykla-namai“ žemėlapį galima nusipiešti ir patiems.
Be to, jei vaikas vyksta autobusu, reikia priminti, kad jam sustojus negalima bėgti nei pro autobuso priekį, nei pro galą.
Jei visgi vaikui būtina savarankiškai naudotis viešuoju transportu, pirmus kelis kartus važiuokite drauge su vaiku - parodykite visą procesą praktiškai.
„Ką darytum, jei...?“ tipo klausimai padeda įsiminti, tad pažaiskite tokį klausimų žaidimą.
Ji priduria, kad vaikas turėtų žinoti, kuriuo autobusu važiuoja, kurioje stotelėje išlipti ir ką daryti, jei netyčia išlipo ne ten, kada jam reikėtų kreiptis į vairuotoją ar kitus keleivius, paskambinti tėvams.
Laukiant stotelėje.
Įlipimas ir išlipimas.
Elgesys autobuse.
„Pavyzdžiui, jei vaikui sunku išeiti iš namų vienam, galima pradėti nuo ėjimo iki namo laiptinės, vėliau - iki artimiausios žaidimų aikštelės, kiekvienas žingsnis įtvirtinamas pagyrimais.
Perdėtai saugant vaiką, neleidžiant jam savarankiškai patirti, išmokti ar spręsti situacijų galima perduoti vaikui savo nerimą.
Vienas didžiausių grėsmių kelyje kelia išmaniosios technologijos.
„Naudojimasis telefonu ar muzikos klausymasis blaško vaiko dėmesys ir jis gali nepamatyti kylančios grėsmės kelyje.
Kitas svarbus aspektas - savisaugos stoka.
Dažnai vaikai, priėję perėją, nesidairo, o tiesiog eina, galvodami, kad automobilis juos pastebės ir sustos.
Tai ypač pavojinga piko valandomis.
Dar vienas atvejis, kai vaikas išsiblaško, kitoje kelio pusėje pamatęs savo draugą, dingsta dėmesys transporto priemonėms.
Tokiu atveju, nepamatęs automobilio, neįvertinęs atstumo, greičio, bėga per kelią ir rizikuoja pakliūti po ratais“, - pasakojo A. Račkienė.
Anot jos, apie saugaus eismo taisykles su vaiku reikėtų dažniau kalbėti, priminti apie kylančias grėsmes, kad tai nėra juokinga, smagu, nes jei susidursi su automobiliu, skaudės tau.
„Apie tai galime kalbėtis su vaiku jau nuo 4 metų.
Tėvai turėtų pristatyti jo pareigas ne tik kaip keleivio automobilyje, bet ir pėsčiojo, papasakoti, kad per perėją einama ramiu žingsniu, galima parodyti pagrindinius kelio ženklus“, - pasakojo specialistė.
Kada vaikas vienas gali keliauti į mokyklą ar grįžti namo, vienareikšmiško atsakymo ji neturėjo, nes viskas priklauso tiek nuo vaiko, tiek nuo tėvų.
„Jei tėvai mano, kad vaikas yra pakankamai savarankiškas, orientuojasi aplinkoje, jei ugdymo įstaiga yra netoli namų, vaikas gali ir nuo 2 klasės keliauti savarankiškai.
Pirmoje klasėje dar rekomenduočiau vaiką palydėti“, - tvirtino pašnekovė.
Anot jos, kiek sunkiau yra užmiestyje gyvenantiems vaikams, nes jiems tenka keliauti kelkraščiais, todėl svarbu priminti, kad eiti reikia kairiąja kelio puse prieš atvažiuojančią transporto priemonę.
Taip pat labai svarbu yra turėti atšvaitus, o viršutinius drabužius rinktis šviesesnius.
Savo taisyklių turi ir keliavimas viešuoju transportu, kurias vaikai taip pat turėtų žinoti.
„Jei važiuojame viešuoju transportu, laukiame stotelėje toliau nuo važiuojamosios dalies.
Įlipame ramiai, nesistumdydami“, - pasakojo specialistė.
Dar viena transporto priemonė, kurią vaikai dažnai naudoja - dviračiai.
„Jei vairuojame dviratę transporto priemonę dviratį, galime važiuoti dviračių takais ir šaligatviais.
Paaugliai nuo 12 metų, išsilaikę dviračio egzaminą ir gavę dviračio vairuotojo pažymėjimą, gali važiuoti važiuojamąja kelio dalimi arčiau dešinio krašto.
Bet reikia nepamiršti, kad iki 18 metų šalmas yra privalomas.
Pėstiesiems kelia pavojų paspirtukininkai, nes dažnai negeba valdyti šios transporto priemonės.
Dar viena taisyklė, kuri dažnai yra pažeidžiama - kaip pereiti perėją vairuojant dviratį ar paspirtuką.
Būtina nulipti ir pereiti“, - sakė pašnekovė.
Vis dėlto jei visas saugaus eismo taisykles vaikas ir žino, viena didžiausių baimių, keliaujant vienam - pasiklysti.
„Jei pasiklydai, skambini telefonu mamai ar kitam artimajam, žiūri, kokioje esi gatvėje, pasakai pavadinimą, objektą kokį nors.
Visus tuos duomenis nurodyk, kad jis galėtų atvažiuoti.
Jei telefonas išsikrauna, vaikas turi nukeliauti iki artimiausio prekybos centro, įmonės ir paprašyti pagalbos.
Jei nežino savo tėvų telefono numerio, tegu prašo, kad žmonės skambintų policijai ir praneštų apie nutikusį įvykį“, - naudingus patarimus dalijo A. Račkienė.
Kiekvienos vasaros pabaigoje ištinka mokyklos pasiruošimo karštinė, kai prekybos centrai prisipildo kanceliarinių priemonių, nusidriekia eilės prie uniformų, socialiniai tinklai mirga nuo informacijos, kaip pasiruošti mokyklai, kaip motyvuoti vaikus ir pan.
Į šį jau ne kartą vaikų užduotą klausimą Google paieška siūlo daug atsakymų, vienas iš jų - mokykla suteikia akademinių žinių, kurių reikia norint gauti išsilavinimą.
Mokykloje įgyjami svarbūs emociniai ir socialiniai įgūdžiai, o naujos žinios mums leidžia labiau pasitikėti savimi, priimti sprendimus, dalintis vertingomis įžvalgomis su kitais.
Taigi abejonių, kam ta mokykla ir kodėl reikia mokytis, kaip ir turėtų nekilti.
Visų pirma, svarbu įsisąmoninti, kad vaikas turi teisę ne tik mokytis, bet ir žaisti.
Vadinasi, kaip ir visais kitais gyvenimo atvejais, taip ir šiuo, reikia atrasti ir išlaikyti pusiausvyrą tarp vaiko teisės mokytis ir teisės žaisti.
Metodai, kaip ir vaiko poreikiai, gali būti skirtingi.
Svarbiausia, kad mokymasis atitiktų vaiko galimybes ir poreikį įgyti žinių, socializuotis ir pasiruošti savarankiškam gyvenimui.
Kaip žinoma, vaiku laikomas asmuo iki 18 metų, kurio įstatyminiu atstovu yra tėvai arba globėjai.
Nepaisant to, augant vaiko gebėjimams, atsakomybė pačiam priimti tam tikrus su jo gyvenimu susijusius sprendimus taip pat didėja.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad asmenims iki 16 metų mokslas privalomas.
Tai yra ne tik vaiko teisė, bet ir pareiga.
Vaikas iki 16 metų negali nutraukti mokymosi pagal privalomojo švietimo programas, privalo reguliariai lankyti mokyklą, be pateisinamos priežasties nepraleisti pamokų ir kitų privalomų ugdymo proceso užsiėmimų.
Vis dėlto, kaip skelbia Valstybės duomenų agentūra, mokyklos nelankančių vaikų skaičius vis dar išlieka pakankamai didelis, t. y. 16-17 tūkst. vaikų iki 16 metų.
To priežastys įvairios.
Primintina, kad pagal Švietimo įstatymą, tėvai (globėjai) privalo vaiką, kuriam tais kalendoriniais metais iki balandžio 30 dienos yra suėję 5 metai, leisti mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo programą.
Priešmokyklinis ugdymas gali būti teikiamas vėliau tėvų (globėjų) sprendimu, bet ne vėliau, negu vaikui tais kalendoriniais metais sueina 6 metai.
Taip pat tėvai (globėjai) privalo vaiką, kuriam tais kalendoriniais metais sueina 7 metai, leisti mokytis pagal pradinio ugdymo programą.
Tėvai, netinkamai vykdantys šias pareigas, atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Vis dėlto, valstybė nesiekia bausti tėvų - pirmiausia ji siūlo pagalbą vaikui ir šeimai.
Kaip minėta pirmiau, augant vaiko gebėjimams, didėja ir jo galimybės pačiam priimti sprendimus.
Pavyzdžiui, vaikas nuo 14 metų turi teisę pasirinkti vieną iš privalomojo dorinio ugdymo dalykų: tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką.
Problema kartais kyla dėl vaikų mokymo sutarčių sudarymo, nutraukimo, pakeitimo, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų.
Nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, abu tėvai turi teisę dalyvauti vaiko auklėjime ir ugdyme bendru sutarimu.
Todėl idealiu atveju, net ir esant nustatytai vaiko gyvenamajai vietai su vienu iš tėvų, abu tėvai turėtų tartis dėl vaikui tinkamos ugdymo įstaigos parinkimo ir su ja sudaryti mokymo sutartį.
Deja, dažnai situacija gali būti priešinga, kai tėvai nesutaria dėl konkrečios ugdymo įstaigos, jos vietos ir pan.
Tokiu atveju kilusį ginčą reikėtų spręsti pasitelkiant tarpininkus, mediatorius.
Jei ir mediacijos metu nepavyksta rasti sprendimo, t. y.
Vis dėlto, reikėtų nepamiršti, kad visus sprendimus dėl vaiko turėtume priimti ne taip, kaip suaugusiems atrodo geriau, o kartu su vaiku.
Vaiko nuomonės išklausymas ir vaiko dalyvavimas priimant su jo gyvenimu susijusius sprendimus - tai vienas svarbiausių vaiko teisių apsaugos principų.
Todėl tėvai, spręsdami su vaiku susijusius klausimus, turėtų bandyti tartis tarpusavyje, įgyvendinti ne savo svajones ir ne siekti pateisinti savo lūkesčius turėti „tobulą” vaiką, o padėti vaikui susivokti greitai besikeičiančiame pasaulyje ir atrasti jame savo vietą.
Girdime diskusijas apie tai, kad mūsų šalyje vis labiau jaučiamas vaikų suskirstymas į tuos, kurių tėvai gali apmokėti vaikų ugdymo išlaidas privačiose mokyklose, ir tuos, kurie lanko nemokamas ugdymo įstaigas.
Gali skirtis ne tik ugdymo paslaugų kokybė, pvz., geresnės mokymo priemonės, mažesnės klasės ir pan., bet ir pasiekti rezultatai.
Vis dėlto, jei vertintume baigiamųjų egzaminų rezultatus, jie rodo, kad nemažą dalį geriausių įvertinimų surenka vaikai ne iš didžiųjų miestų ir privačių ugdymo įstaigų, o besimokantys valstybinėse ar savivaldybių mokyklose.
Švietimo įstatyme nustatyta, kad individualiomis mokymosi priemonėmis (pratybų sąsiuviniais, rašymo priemonėmis, skaičiuotuvais ir kitomis) mokinį aprūpina tėvai (globėjai).
Pažymėtina, kad mokiniams, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ugdymo programą ar pagal pradinio ugdymo programą pirmoje ar antroje klasėje, nemokami pietūs skiriami nevertinant šeimos gaunamų pajamų be atskiro tėvų (globėjų) prašymo.
2023 m. valstybė truputį padidino finansavimą švietimui, tačiau, kaip matyti, mokytojai ir toliau lieka nepatenkinti per mažu darbo užmokesčiu ir per dideliu darbo krūviu.
Verta sutikti, kad ne kiekvienas gali būti mokytoju, todėl pasirinkusiems šį kelią ir norintiems bei galintiems juo eiti, turėtų būti teisingai atlyginta.
Tačiau „teisingai” kiekvienas supranta skirtingai.
Vaiko teisių konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę į mokslą, kuris ugdytų jo bendrą kultūrinį išprusimą, intelektą, sugebėjimus, pažiūras, dorovinę bei socialinę atsakomybę ir sudarytų sąlygas asmenybei vystytis.
Švietimo ir mokslo ministro 2015 m. gegužės 6 d. Nr. V-457 įsakymu patvirtinti 2015-2016 ir 2016-2017 mokslo metų pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrieji ugdymo planai, kiti teisės aktai bei mokyklų vidaus dokumentai (ugdymo planai ir kt.) nustato ugdymo proceso organizavimo trukmę (mokinių atostogas ir kt.).
Tėvų valdžios esmė įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje nurodant, kad tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Tėvų valdžios turinys nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalyje - tai tėvų teisė ir pareiga dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
Nepilnamečių atstovais pagal įstatymą yra tėvai (globėjai, rūpintojai), turintys prioritetinę teisę ir pareigą užtikrinti vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą ir gynimą.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 35 straipsnio 2 dalies 6 punktas nuostato, kad tėvai privalo sudaryti sąlygas vaikui įgyti privalomą išsilavinimą arba galimybę mokytis iki 16 metų.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalis nustato tėvų pareigą užtikrinti, jog vaikas punktualiai ir reguliariai lankytų mokyklą, nedelsiant informuotų apie vaiko negalėjimą atvykti į mokyklą.
Tėvai, įgyvendindami vaiko teisę į mokslą, turi laikytis nustatytų pareigų bei užtikrinti, jog nebūtų sudarytos sąlygos vaiko teisės į mokslą pažeidimui.
Tėvams, nesilaikantiems nustatytų pareigų užtikrinti tinkamo vaiko teisės į mokslą įgyvendinimą ir (ar) kitaip pažeidžiantiems vaiko teises, gali būti taikoma teisės aktuose nustatyta atsakomybė (pvz. administracinė atsakomybė už vaiko teisių pažeidimą, tėvų valdžios neįgyvendinimą, trukdymą mokytis).
Savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų apskaitos tvarkos aprašas, 2012-04-25 Vyriausybės nutarimas Nr. 466, nustato, kad mokykos nelankantis mokinys - įregistruotas Mokinių registre vaikas, kurio deklaruota gyvenamoji vieta yra atitinkamoje savivaldybėje, arba vaikas, įrašytas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą pagal savivaldybę, kurioje gyvena, tačiau per mėnesį be pateisinamos priežasties neatvykęs į mokyklą praleido daugiau kaip pusę pamokų ar ugdymui skirtų valandų.
Mokinių lankomumo kontrolė pavesta mokyklos vadovui, socialiniam pedagogui ir kitiems mokyklos darbuotojams.
Paprastai mokyklose, direktoriaus įsakymu, patvirtintos mokyklos lankymo ir pan. tvarkos, kuriose nustatyta pateisinimų ir(ar) nepateisinamų pamokų skaičius, priežastys, informavimo tvarka ir kt.
terminų 3 ar 5 dienos teisės aktuose nėra, t. y. mokyklos vadovui, mokyklos bendruomenei palikta teisė pasirinkti.
Jeigu mokykla negali patenkinti visų priimto mokytis mokinio ugdymosi poreikių ir švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka įvertinama, kad dėl neproporcingos ar nepagrįstos naštos priimtam mokytis mokiniui mokykloje neįmanoma užtikrinti tinkamo sąlygų pritaikymo ugdytis, mokyklos vadovas kreipiasi su motyvuotu prašymu į savivaldybės vykdomąją instituciją (savivaldybės mokyklos - biudžetinės įstaigos ir viešosios įstaigos, kurių savininkė yra savivaldybė), savininko teises ir pareigas įgyvendinančią instituciją (dalyvių susirinkimą) (valstybinės mokyklos - biudžetinės ir viešosios įstaigos ir savivaldybės mokyklos - viešosios įstaigos, kurių dalininkė yra savivaldybė), savininką (dalyvių susirinkimą) (kitų mokyklų) dėl siūlymo mokiniui mokytis kitoje mokykloje ir (ar) tinkamo sąlygų pritaikymo ugdytis.
Priėmimą mokytis pagal švietimo programas (išskyrus aukštojo mokslo studijų programas), vykdomą centralizuotai, administruoja, o priėmimą į trumposios pakopos, pirmosios pakopos, vientisąsias ir profesines studijas centralizuotai koordinuoja viešoji įstaiga „Mokausi Lietuvoje“, naudodama šiai funkcijai atlikti skirtą valstybės informacinę sistemą.
Šios įstaigos savininkė yra valstybė, o savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Į valstybinę ir savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio, bendrojo ugdymo programas, ikimokyklinio ugdymo mokyklą mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo programą pirmumo teise privalo būti priimamas asmuo, gyvenantis mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) tai mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje.
