Rugsėjo 8-oji Bažnyčios liturginiame kalendoriuje pažymima kaip Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo šventė. Ši diena liaudyje dar vadinta Šiline, Sėmene, Bočine, Ažpažia ir kt. Geriausiai žinomas ir iki šiol Lietuvoje plačiai vartojamas terminas Šilinės, kilęs nuo Šiluvos atlaidų. Šventoji Marija (aramėjų k. מרים Marjām „karti“, arabiškai مريم) - krikščionių religijoje Jėzaus Kristaus motina. Romos katalikai Mariją garbina bei dažnai vaizduoja savo bažnytiniame mene. Protestantai jai skiria palyginus mažai dėmesio, kadangi sąlyginai mažai buvo minima keturiose evangelijose ir Apaštalų darbuose. Spėjama, kad jei Marija egzistavo, jos gimimo data galėjo būti apie 20 metų pr. m. e. Dėl Marijos kultų tebesama nesutarimų tarp krikščioniškų Bažnyčių ir judėjimų; tai viena iš ekumenizmo kliūčių.
Ši šventė, kaip ir kitos senosios Dievo Gimdytojos šventės, gimė Rytų Bažnyčioje. Ji jau buvo švenčiama Konstantinopolyje 530 metais, tad atsiradusi daug anksčiau. Vakarų Bažnyčią Marijos Gimimo šventė pasiekė VIII a. Bažnyčios tėvai moko, kad Marijos pasirodymas pasaulyje - tai tarsi aušra, kuri atneša pirmus šviesos spindulius prieš Kristaus saulės galingą spindesį. Rugsėjo 8-ąją Bažnyčia kviečia: „Džiaugsmingai minėkime Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimą, nes iš jos užtekėjo teisingumo Saulė, Kristus, mūsų Dievas“.
Nelabai daug žinome apie Marijos gimimą ir tikrai nežinome tikslios jos gimimo datos. Šventasis Raštas nekalba apie Marijos gimimą. Pasak tradicijos, ji gimė Joakimo ir Onos šeimoje. Tėvai dukters susilaukė jau būdami nejauni. Mergelės Marijos Gimimo aprašymas mus pasakojamas iš apie 120 metų atsiradusio apokrifo „Genesis Mariae“ („Marijos Gimimas“), jame rašoma apie pamaldžią porą: Joakimą bei Oną, kurie buvo nevaisingi. Pagal to meto sampratą, nevaisingumas buvo laikomas Dievo bausme, todėl Joakimas ir Ona nuolat patirdavo patyčių ir pažeminimų. Apokrifas pasakoja, kad vieną dieną, kai Ona sielvartavo, jai pasirodė angelas ir tarė: „Ona, Ona, VIEŠPATS Dievas išgirdo tavo maldą, štai tu pastosi ir pagimdysi, o tavo palikuonis bus garsus visame pasaulyje.“ Tai išgirdusi Ona pradžiugo: „Šlovė Viešpačiui, mano Dievui. Jei aš pagimdysiu, ar berniuką ar mergaitę, paaukosiu savo vaiką kaip atnašą Viešpačiui, savo Dievui.“
Paprastai žmonės savo vaikų gimimą švenčia džiaugsmingai ir iškilmingai, bet verčiau jie jų gailėtų ir verktų iš liūdesio, prisimindami, kad jų atžalos gimė ne tik be malonės ir proto, bet dar blogiau - užsikrėtę nuodėme ir rūstybės vaikai, taigi pasmerkti vargui ir mirčiai. Tačiau visiškai pagrįstai mes su džiaugsmu ir visuotinėmis iškilmėmis švenčiame Marijos gimimą, nes, nors ji į šį pasaulį atėjo būdama maža amžiumi, bet didi nuopelnais ir dorybe. Marija gimė šventąja ir didžia švente. Neabejotina, kad Marijos siela buvo pati gražiausia, kokią tik Dievas kada nors buvo sukūręs; maža to, išskyrus Žodžio įsikūnijimą, tai buvo didingiausias ir paties Kūrėjo verčiausias veiksmas, kurį Visagalis Dievas padarė šiame pasaulyje - darbas, kurį, kaip teigia šv. Petras Damijonas, pranoksta tik pats Dievas.
Dieviškoji malonė ant Marijos nusileido ne lašeliais, kaip ant kitų šventųjų, bet, Dovydo žodžiais, kaip „lietus ant vilnos“ (Ps 71, 6). Marijos siela buvo lyg vilna, kuri noriai sugėrė visą didelį malonų lietų, neprarasdama nė lašo. Šventoji Mergelė, sako šv. Bazilijus, suėmė į save visas Šventosios Dvasios malones. Tai ji pati ištarė Siracido lūpomis: „Mano buveinė yra šventųjų pilnatvėje“. Šv. Mergelė Marija savo malone pranoko ne tik kiekvieno šventojo malonę atskirai, bet visų šventųjų ir angelų malonę kartu, kaip įrodinėja mokytasis Jėzaus draugijos tėvas Pranciškus Pepe savo puikiame veikale apie Jėzaus ir Marijos didybę. Jis tvirtina, kad ši nuomonė, teikianti didžią garbę mūsų karalienei, dabar yra visų pripažįstama ir jos laikosi tokie modernieji teologai, kaip Kartagena, Suaresas, Spineli, Rekupito, Guera ir kiti, išnagrinėję ją taip išsamiai, kaip niekada nėra padarę senovės teologai.
Jei ši nuomonė yra visuotinė ir neabejotina, kita nuomonė taip pat yra labai tikėtina, būtent: šią malonę, viršijančią visų šventųjų ir angelų kartu, Marija gavo nuo pirmosios savo Nekaltojo prasidėjimo akimirkos. Tai ryžtingai gina tas pats tėvas Suaresas, juo seka tėvas Spineli, Rekupito ir Kolumbjeras. Pirmoji priežastis yra ta, kad Mariją Dievas išrinko būti dieviškojo Žodžio Motina; taigi, kaip sako pal. Denisas Kartūzas, būdama išrinkta tvarkai, pranokstančiai visus kūrinius (nes tam tikra prasme Dievo Motinos orumas, kaip tvirtina tėvas Suarezas, priklauso hipostatinės vienybės tvarkai), ji teisėtai gavo aukštesnės tvarkos dovanas nuo pat savo gyvenimo pradžios; todėl jos malonės žymiai pranoko visų kitų tvarinių malones. Ir iš tiesų negalima abejoti, kad tuo pačiu metu, kai pagal dieviškus potvarkius amžinojo Žodžio asmeniui buvo nulemta tapti žmogumi, jam taip pat buvo paskirta ir motina, iš kurios jis turėjo gauti žmogišką prigimtį.
Šv. Tomas moko, kad Viešpats kiekvienam duoda malonę priklausomai nuo jam skiriamo orumo. Šv. Paulius teigia tą patį sakydamas: „...Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros“, tai yra, apaštalai iš Dievo gavo dovanas, proporcingas didžiai tarnystei, kuriai buvo išrinkti. Šv. Bernardas Sienietis priduria: „Teologijoje egzistuoja akivaizdi tiesa, kad kai žmogus išrenkamas kokiam nors luomui, jis ne tik gauna tam reikalingą polinkį, bet ir dovanas, reikalingas tai tarnystei deramai atlikti.“ Tad jeigu Marija buvo išrinkta būti Dievo Motina, derėjo, kad Dievas nuo pirmos akimirkos papuoštų ją didžia malone, kuri būtų aukštesnės tvarkos nei visų kitų žmonių ir angelų: ši malonė turėjo atitikti tą aukščiausią ir begalinį orumą, į kurį Dievas ją iškėlė.
Šv. Tomas taip pat pažymėjo, kad Marija buvo malonės pilnoji ne dėl pačios malonės - Švč. Mergelė neturėjo jos pačiu aukščiausiu laipsniu, nes netgi pašvenčiamoji Jėzaus Kristaus malonė (kaip sako tas pats daktaras) nebuvo tokia didi, kad Dievas savo absoliučia galia negalėtų jos dar padidinti; tai buvo malonė, pakankama tam tikslui, kuris buvo dieviškosios Išminties skirtas Jo žmogystei, būtent: susivienyti su Amžinojo Žodžio asmeniu. Nors Dieviškoji galia gali sukurti kai ką dar didingesnio ir tobulesnio nei pašvenčiamoji Kristaus malonė, ji negalėjo sukurti nieko, kas būtų skirta didingesniam tikslui nei hipostatinė unija su Tėvo vienatiniu Sūnumi. Tas pats Angeliškasis daktaras moko, kad dieviškoji galybė yra tokia didi, jog kad ir kiek ji duotų, visada gali duoti dar daugiau; ir nors kūrinių prigimtinė pajėgumas priimti [malonę] yra ribotas ir gali būti visiškai pripildytas, jų paklusnumo Dieviškajai Valei galia yra neribota, ir Dievas visada gali juos dar labiau pripildyti, padarydamas juos pajėgesnius priimti. „Kūrinio prigimtinė galia [lot. potentia] priimti gali būti pripildyta, bet jo galia paklusti negali būti pripildyta.“ Ir štai, šv. Tomas teigia, kad Švenčiausioji Mergelė buvo malonės pilnoji ne malonės, kaip tokios, atžvilgiu, o savo pačios atžvilgiu, nes ji turėjo didžiulę, bet pakankamą malonę, atitinkančią jos didį orumą ir darančią ją tinkamą tapti Dievo Motina.
Vadinasi, teisingai Dovydas sako, kad Dievo miesto, kuris yra Marija, pamatai turi būti padėti ant kalnų viršūnių: „Jo pamatai šventuosiuose kalnuose.“ (Ps 86, 1.) Iš to turime suprasti, kad Marijos gyvenimo pradžia buvo labiau išaukštinta nei visų šventųjų gyvenimo pabaiga kartu paėmus. „Viešpats myli Siono vartus, - tęsia pranašas, - labiau už visas Jokūbo padangtes.“ Karalius Dovydas paaiškina, kodėl Dievas taip ją myli: nes Jis rengėsi tapti žmogumi jos mergeliškose įsčiose: „Žmogus gimė joje“. Izaijas tą patį išpranašavo sakydamas, kad ateityje Viešpaties namų kalnas, Švč. Mergelės simbolis, turėtų iškilti ant visų kitų kalnų viršūnės, ir visos tautos turi skubėti prie to kalno, norėdamos gauti dieviškų malonių: „Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus už kalvas aukštesnis. Visos tautos plūs jo linkui.“ (Iz 2, 2.) Šv. Grigalius, komentuodamas šią ištrauką, sako: „Taip, kalnas ant kalnų viršūnės, nes Marijos garbė švietė labiau nei visų šventųjų.“ O šv. Jonas Damaskietis priduria: „Kalnas, kuriame Dievui patiko gyventi.“ Todėl Marija buvo vadinama ne šiaip kiparisu, o Siono kalno kiparisu; ne šiaip kedru, o Libano kedru; ne šiaip alyvmedžiu, o gražiu alyvmedžiu; ne šiaip skaisčia, o skaisčia kaip saulė, nes, pasak šv. Petro Damijono, kaip saulė savo šviesa taip nustelbia visą žvaigždžių grožybę, jog jų nebesimato jai pasirodžius, taip Mergelė Marija savo šventumu viršija viso dangiškojo dvaro nuopelnus.
Antrasis argumentas, įrodantis, kad Marija nuo pirmos savo gyvenimo akimirkos buvo šventesnė už visus šventuosius kartu paėmus, yra paremtas didinga pasiuntinybe, kurią ji turėjo nuo pradžios - būti žmonių tarpininke. Tam buvo reikalinga, kad ji turėtų didesnį malonės lobį negu visa žmonija kartu. Labai gerai žinoma, kaip vieningai teologai ir Šventieji Tėvai taiko Marijai šį Tarpininkės titulą, nes savo galingu tarpininkavimu ir „deramais“ [lot. de congruo] nuopelnais ji gavo išganymą visiems, šitaip įgydama pasauliui didį atpirkimo palaiminimą. Sakau „deramais“ nuopelnais, nes vien Jėzus Kristus yra mūsų Tarpininkas pagal teisingumą - kaip sako scholastikai, dėl savo „vertų“ [lot. de condigno] nuopelnų, kuriuos Jis dėl mūsų išganymo paaukojo amžinajam Tėvui. O Marija yra malonų tarpininkė dėl savo užtarimo ir „deramumo“ nuopelnų: ji paaukojo Dievui savo nuopelnus visų žmonių išganymui, ir Dievas vien iš savo gerumo juos priėmė kartu su Jėzaus Kristaus nuopelnais. Ir Šventoji Bažnyčia trokšta, kad mes tai suprastume - šiuo tikslu ji, pagerbdama Dieviškąją Motiną, taiko jai šiuos Siracido žodžius: „Manyje yra visa kelio ir tiesos malonė; manyje visa gyvenimo ir dorybės viltis.“ (Sir 24, 25.) „Kelio“, nes per Mariją visos malonės dalinamos tiems, kurie tebėra kelyje į dangų; „tiesos“, nes per Mariją yra duota tiesos šviesa; „gyvenimo“, nes per Mariją mes tikimės pasiekti malonės gyvenimą žemėje ir šlovės gyvenimą danguje; „dorybės“, nes per Mariją įgyjama dorybė, ypač teologinės dorybės, būdingos šventiesiems. „Aš esu gražios meilės, baimės, pažinimo ir šventosios vilties motina.“ (Ten pat, 24.) Marija savo tarpininkavimu įgyja savo tarnams dieviškosios meilės, šventos baimės, dangiškos šviesos ir švento pasitikėjimo dovanų.
Iš to šv. Bernardas daro išvadą, kad Bažnyčia moko, jog Marija yra visapusiška mūsų išganymo tarpininkė. Jis rašo: „Garbink Malonės radėją, Išganymo tarpininkę ir Amžių atstatytoją.“ Todėl, kaip tvirtina Jeruzalės patriarchas šv. Sofronijus, arkangelas Gabrielius pavadino ją malonės pilnąja: „Sveika, malonės pilnoji.“ Jei kitiems buvo duota ribota malonė, Marijai buvo duota visa malonės pilnatvė. Taigi antrasis argumentas tampa visiškai aiškus: jeigu Marija, kaip paskirtoji Atpirkėjo Motina, nuo pat pradžių gavo visų žmonių ir visų šventųjų tarpininkės tarnystę, reikėjo, kad ji nuo pradžios turėtų didesnę malonę negu visi šventieji, kuriuos ji turėjo užtarti. Pasakysiu paprasčiau: jeigu per Mariją visi žmonės turėjo pasidaryti brangūs Dievui, Marija turėjo būti šventesnė ir brangesnė Dievui negu visi žmonės kartu. Antraip kaip ji būtų galėjusi užtarti visus žmones? Kad tarpininkas galėtų išprašyti iš savo valdovo malonę visiems jo pavaldiniams, buvo absoliučiai būtina, kad jis būtų brangesnis monarchui nei visi kiti pavaldiniai. Vadinasi, Marija yra žmonių tarpininkė pas Dievą.
Bet kas nors paklaus, ar ji gali būti vadinama angelų tarpininke. Daugelis teologų laikosi nuomonės, kad Jėzus Kristus savo nuopelnais nupelnė angelams ištvermės malonę; taigi, kaip Jėzus Kristus buvo jų tarpininkas de condigno, Marija taip pat gali būti vadinama jų tarpininke de congruo, savo maldomis pagreitinusi Atpirkėjo atėjimą. Bent jau de congruo nusipelniusi būti Mesijo motina, ji nupelnė angelams malonę užimti sostus, kurios prarado demonai. Taigi ji nupelnė jiems bent šią neesminę garbę. Taigi, kadangi mūsų dangiškajam kūdikiui buvo skirta tapti Pasaulio Tarpininke ir Atpirkėjo Motina, nuo pirmos savo gyvenimo akimirkos jis gavo didesnę malonę negu visų šventųjų malonė kartu paėmus. Tad koks nuostabus reginys dangui ir žemei turėjo būti graži šio laimingo, nors dar ir tebesančio motinos įsčiose, vaiko siela! Ji buvo pats mylimiausias kūrinys Dievo akyse, nes jau buvo pilna malonės bei nuopelnų ir galėjo sakyti: „Kai buvau mažas vaikas, patikau Aukščiausiajam.“ (Offic. B. V. Resp. 2.) Kartu ji buvo būtybė, mylinti Dievą labiau nei visos kitos, iki šiol gimusios pasaulyje.
Ir jeigu Marija būtų gimusi iškart po savo Nekaltojo Prasidėjimo, ji būtų atėjusi į pasaulį turtingesnė nuopelnų ir daug šventesnė, nei visi šventieji kartu paėmus. Tai nėra kieno nors asmeninė nuomonė, sako tėvas Kolombjeras, o viso pasaulio nuomonė, kad šventasis kūdikis, gavęs pašvenčiamąją malonę šv. Onos įsčiose, tuo pačiu metu gavo malonę tobulai naudotis protu ir buvo dieviškai apšviestas tiek, kiek leido ją praturtinusi malonė. Tad nuo pirmos savo egzistencijos minutės Marija, būdama dėkinga Dievui, ėmė daryti viską ką galėjo, ištikimai naudodama visą tą didžiulį malonės turtą, kurį buvo gavusi, ir uoliai stengdamasi patenkinti ir mylėti dieviškąjį gerumą. Nuo tos akimirkos ji mylėjo Jį visomis jėgomis ir nenustojo Jo mylėti visus tuos devynis mėnesius, kuriuos ji praleido prieš savo gimimą, kiekvieną akimirką vienydamasi su Dievu karštais meilės aktais. Ji buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės ir todėl laisva nuo bet kokio žemiško prisirišimo, nuo bet kokio netvarkingo polinkio, nuo bet kokio išsiblaškymo, nuo bet kokio pojūčių priešinimosi, kuris būtų galėjęs jai sutrukdyti nuolat augti dieviškoje meilėje. Visi jos pojūčiai išvien su palaimintąja jos dvasia linko prie Dievo.
Dėl šios priežasties ji vadino save klevalapiu platanu, pasodintu prie vandenų: „Kaip klevas prie vandens pakelėje.“ (Sir 24, 19.) Ji tikrai buvo tas kilnus Dievo medis, visada augantis prie dieviškosios malonės versmės. Ji taip pat save vadino vynmedžiu: „Kaip vynmedis aš kroviau žiedus su skaniu kvapu“ (Ten pat, 23) - ne tik todėl, kad buvo nuolanki pasaulio akyse, bet ir todėl, kad kaip vynmedis niekada nesiliovė augti. „Vynmedis niekada nesustoja augti“, - byloja sena patarlė. Kiti medžiai: apelsinas, šilkmedis, kriaušė ir t. t. liaujasi augti pasiekę tam tikrą aukštį, bet vynmedis auga visada; jis auga tol, kol pasiekia medžio, prie kurio yra prisirišęs, viršūnę. Lygiai taip pat Švenčiausioji Mergelė visada augo tobulume. „Būk pasveikintas, o nuolatos augantis vynmedi!“ - taria jai šv. Grigalius Stebukladarys; nes ji visada buvo susijungusi su savo Dievu, vieninteliu jos ramsčiu.
Daug mokytų teologų sako, kad kokį nors dorą įprotį turinčios sielos veiksmai - su sąlyga, kad ji ištikimai bendradarbiauja su iš Dievo gautomis veikiančiomis malonėmis - visada intensyvumu prilygsta tai jos turimai dorybei; todėl kiekvieną kartą ji įgyja naują, dvigubą nuopelną, lygų visų anksčiau įgytų nuopelnų sumai. Tokio pagausėjimo galimybė, teigia jie, buvo suteikta angelams per jų išbandymą. Jeigu ji buvo duota angelams, kas paneigs, kad ji taip pat buvo suteikta Dieviškajai Motinai, kai ji gyveno šioje žemėje - ypač mūsų aptariamu laiku, kuomet ji, būdama dar motinos įsčiose, ištikimiau bendradarbiavo su malone negu angelai? Tad Marija visą tą laiką, kiekvieną sekundę dvigubino tą didžią malonę, kurią turėjo nuo pirmos akimirkos. Atitinkamai ji, iš visų jėgų bendradarbiaudama su ta malone ir tobulai atlikdama kiekvieną valios veiksmą, kas sekundę dvigubino ir savo nuopelnus. Tad jeigu tarsime, kad pirmąją akimirką ji gavo tūkstančio laipsnių malonę, antrąją ji turėjo jau dviejų tūkstančių, trečiąją - keturių tūkstančių, ketvirtąją - aštuonių tūkstančių, penktąją - šešiolikos tūkstančių, šeštąją - trisdešimt dviejų tūkstančių laipsnių malonę. Ir čia mes priėjome tik šeštąją akimirką...
Todėl džiūgaukime kartu su mūsų kūdikiu, kuris gimė toks šventas, toks brangus Dievui ir toks pilnas malonės; džiūgaukime ne tik dėl jo, bet ir dėl savęs, nes jis atėjo į pasaulį pilnas malonės ne tik savo šlovei, bet ir mūsų gerovei. Šv. Tomas sako, kad švenčiausioji Mergelė buvo pilna malonės trejopai: pirma, ji buvo pilna malonės siela, tad nuo pat pradžių jos šventa siela priklausė vien Dievui. Antra, ji buvo pilna malonės kūnu, todėl nusipelnė duoti amžinajam Žodžiui savo tyrą kūną. Trečia, ji buvo pilna malonės visų labui, kad visi žmonės galėtų juo dalytis.
Kai kurie šventieji, priduria Angeliškasis Daktaras, turi tiek daug malonės, kad jos užtenka ne tik jiems patiems, bet ir kitų išgelbėjimui, nors ir ne visų. Tik Jėzui Kristui ir Marijai buvo duota tokia didi malonė, kad jos užteko išgelbėti visus žmones. „Jeigu kas nors turėtų tiek malonės, kad jos pakaktų visiems išgelbėti, ji būtų pati didžiausia; būtent tokią turėjo Jėzus Kristus ir Švenčiausioji Mergelė“, - rašo šv. Tomas. Tai, ką šv. Jonas pasakė apie Jėzų - „iš jo pilnatvės visi esame gavę“, - šventieji sako apie Mariją. Šv. Tomas Vilanovietis sako: „Pilna malonės, iš kurios pilnatvės visi gauname.“ Šv. Anzelmas netgi teigia, kad „nėra nė vieno, kuris neturėtų dalies Marijos malonėje“.
Švč. Mergelės Marijos gimimo dienos proga jau nuo pat rugsėjo pradžios Lietuvoje buvo rengiami atlaidai. Ypač išsiskyrė Raseinių rajone, Šiluvoje, rengiami atlaidai. Jie pradėti švęsti XV amžiuje Marijos garbei čia pastačius bažnyčią. Nuo pat pradžios bažnyčia garsėjo stebuklingu „Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu“ (arba tiesiog „Šiluvos Švč. Mergelės Marijos“) paveikslu. Nuo 1748 m. skelbtoje legendos versijoje teigta, jog žmonės iš degančios bažnyčios išnešė stebuklingą paveikslą ir kartu su kitais bažnyčios daiktais bei dokumentais, sudėję į skrynią, užkasė buvusios bažnyčios vietoje. Stebuklu laikoma ir tai, kad visų pamirštą skrynios buvimo vietą parodė aklas šimtametis senelis, kuris, atvestas į buvusios bažnyčios vietą, praregėjo. Manyta, kad stebuklingas paveikslas buvo atvežtas iš Italijos ir Petro Gedgaudo padovanotas pirmajai Šiluvos katalikų bažnyčiai, tačiau tyrėjai paveikslą priskiria XVII a. Šiluva maldininkų traukos centru (atvykdavo tikintieji iš Prūsijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos) tapo pasklidus garsui apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą. Pasakojama, kad Šiluvoje apie 1608 metus Švč. Mergelę Mariją pamatė kaimo piemenys, ganydami bandą. Šis Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas buvo pirmasis Europoje ir turbūt vienintelis atsitikimas, kai Marija prakalbėjo į kito tikėjimo žmones (kalvinistus). Vietos katalikai tai suprato kaip ženklą, kad reikia atstatyti prieš aštuoniasdešimt metų kalvinistų nugriautą katalikų bažnyčią.
Šiluvoje vykę atlaidai visada sutraukdavo daug žmonių, išskyrus tuos atvejus, kai valdžia uždrausdavo religines apeigas. Pavyzdžiui, Carinės Rusijos valdininkai 1866 m. uždraudė bažnytines procesijas, ir draudimas truko iki 1905 m. Sovietų režimas taip pat varžė Bažnyčios ir tikinčiųjų veiklą, tačiau atlaidai liko viena iš nedaugelio liaudies religingumo išraiškos formų. Valdžia stengėsi sustabdyti ar bent sumažinti žmonių vykimą į atlaidus „demaskuodama“ vietos šventumą, rengdama alternatyvius pasaulietinius renginius, drausdama naudoti valstybinį transportą žmonėms į atlaidus vežti, dėl įvairių priežasčių blokuodama kelius ir pan., tačiau žmonės į Šiluvos atlaidus vyko iš visos Lietuvos.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Šilinės buvo susietos su valstybei svarbiais istoriniais įvykiais, laikytos valstybine švente. Kaip svarbi šventė ir oficiali nedarbo diena, rugsėjo 8 -oji buvo reglamentuota 1925 m. Švenčių ir poilsio įstatyme. Atitinkamoje 1930 m. įstatymo redakcijoje ši diena buvo paskelbta Tautos švente (remiantis istoriniu faktu, kad 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjo įvykti LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimas Lietuvos karaliumi). 1938 metų Lietuvos Konstitucijoje ši diena laikoma valstybine švente greta Vasario 16-osios ir skirta „Senosios Lietuvos didingai praeičiai minėti“.
Šilinės, kaip ir kitos šventės, buvo suprantamos kaip tam tikrų ūkio darbų pradžios arba pabaigos atskaitos taškas. Pavyzdžiui, suvalkiečiai geriausiu laiku rugiams sėti manė esant tris dienas prieš ir tris dienas po Šilinių. Šiaurės Lietuvoje, kur buvo auginama daug linų, Marijos gimimo šventė laikyta linarūtės pradžia. Tverečiuje per Šilines, kaip ir per Jurgines, buvo šventinami gyvuliai, piemenukams nereikdavo ganyti. Buvęs ir paprotys šiai šventei pjauti avinėlį ir jo mėsos nunešti bažnyčios tarnams - varpininkui, špitolininkui bei padalinti elgetoms.
Šiluvoje prasideda Didieji Šilinių atlaidai (tiesiogiai) HD
Šiemetiniai Marijos Gimimo atlaidai Šiluvos šventovėje prasidėjo pirmadienį, rugsėjo 7-ąją. Pirmąją atlaidų dieną, buvo minima ir Kūrinijos dieną, atsiliepiant į popiežiaus Pranciškaus raginimą atsakingiau ir dėkingiau žvelgti į pasaulį, kuriame gyvename. Mišioms Šiluvos šventovėje vadovavo Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Homilijoje jis atkreipė dėmesį į Jėzaus klausimą Evangelijoje: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Pasak vyskupo, šis klausimas yra skirtas ir mums: ar mylime Dievą? Dievą, kuris mums dovanojo kūriniją, gyvenimą, visą pasaulį? Popiežiaus Pranciškaus enciklika Laudato siʾ prieš penkerius metus buvo parašyta su didžiu susirūpinimu mūsų bendrais namais. Nesiskaitydamas su kūrinija, žmogus žaloja save ir griauna savo namus. Pranciškus moko, jog geriausias būdas, kaip sugrąžinti žmogų į jo vietą, yra padaryti galą pretenzijoms viešpatauti Žemėje, atsigręžti į Kūrėją.
Rugsėjo 8-ąją, Marijos Gimimo šventės dieną, Šiluvoje buvo meldžiamasi už karius. Mišias aukojo Lietuvos kariuomenės ordinariato vadovas Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. „Šiandien Mišių antrajame skaitinyje girdėjome svarbią žinią, kurią turime giliai priimti į savo širdį. Apaštalas Paulius sako: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Šią žinią girdime visoje Evangelijoje, todėl mes ją ir vadiname Gerąja Naujiena“, - sakė arkivyskupas Mišių homilijoje „Ypač šiandien svarbu girdėti šiuos Dievo žodžius, kai aplink mus daug nerimo - dėl viruso, dėl neramumų kaimynystėje ar dėl visų sudėtingų situacijų visame pasaulyje. Mūsų atrama yra žinojimas, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą. […] Marija yra nuolatinis šios tiesos priminimas. Kai jaučiamės pasimetę, kai mus vargina sunkumai, atsigręžkime į Dievo Motiną.
Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo šventė minima gruodžio 8-ąją. Šventoji Bažnyčia nuo pat pirmųjų amžių tikėjo į Švč. Marijos malonės pilnybę. Švč. Mergelės Marijos Nekaltas Prasidėjimas buvo gerbiamas Bažnyčios provincijose nuo senų laikų. Buvo švenčiama ši šventė, kūrėsi draugijos tuo vardu, o 1673 m. įsisteigė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolija su iškilmingais įžadais. Tai marijonų vienuolija. Tik po 180 metų popiežius Pijus IX 1854 metais gruodžio 8 d. paskelbė Nekalto Prasidėjimo tiesą, dalyvaujant daugiau kaip dviem šimtams vyskupų. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (lot. Immaculata) dogma kartais suvokiama klaidingai. Ši viduramžių idėja XII-XIII a. buvo karštai diskutuota. Vienuoliai dominikonai, taip pat ir šv. Tomas Akvinietis, neigė Nekaltojo Prasidėjimo koncepciją, tuo tarpu pranciškonai, išskyrus šv. Bonaventūrą, ją pripažino.
Nekaltojo Prasidėjimo idėjai patvirtinti dažnai būna užrašas: Dominus Possedit me in initio viarum suarum („Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje“; Pat 8,22). Tai tipiška lemties idėjos nuoroda, pritaikyta tai, kuri buvo sukurta seniai, pradžioje, daug anksčiau negu pati Žemė. XVI a. Giesmių giesmė buvo mėgstamiausias kūrinys, todėl iš jos daug kas paimta Nekaltojo Prasidėjimo idėjai perteikti. Be to, Giesmių giesmės nuotakos tapatinimas su Švč. Šalia jos kartais vaizduojama palmė, veidrodis, dažnas vėlesniuose paveiksluose, nes Išminties knygoje pasakyta: „Ji - amžinosios šviesos atspindys, nesuteptas Dievo veiklos veidrodis ir jo gerumo paveikslas“ (Išm 7, 26). Alyvmedis, Libano kedras, Jesės medis - tai Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo simboliai, būdingi ir kitiems jos atvaizdams.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė švenčiama nuo 1854 m. gruodžio 8 d., kai popiežius Pijus IX paskelbė privaloma katalikiško tikėjimo tiesa Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Anot jo, Mergelė Marija, kurią Dievas pasirinko savo vienatinio Dievo Sūnaus, Išganytojo motina, turėjo būti išvaduota nuo pirmųjų žmonijos tėvų padarytos nuodėmės, kuri yra paveldima ir vadinama gimtąja nuodėme. Šis teiginys įrodomas, remiantis Šventuoju Raštu. Jame rašoma, kad Dievo siųstas arkangelas Gabrielius kreipėsi į Mariją: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi“. Šią dieną krikščionys džiaugiasi Marijai suteikta dovana ir garbina ją kaip Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus motiną, kuri sujungė žmones su Dangaus Tėvu. Tokiu būdu Marija tarsi atitaisė pirmosios moters Ievos nuodėmę.
tags: #sventosios #marijos #gimimo #data
