Lietuvoje atlikti įvairūs visuomenės nuomonės tyrimai atskleidė vis dar gajų visuomenės požiūrį į skirtingoms lytims priimtiną elgesį, tarsi požiūrį, kuris lyg ir leidžia pateisinti smurtą.
Vieno iš jų metu respondentų klausta, ar berniuko elgesys, kai jis tampo mergaitę už kasų yra nekaltas dėmesio rodymas. Į šį klausimą 45 proc. respondentų atsakė, kad tai yra nekaltas dėmesio rodymas ir lygiai tiek pat manė, kad vis tik taip nėra, 10 proc. apklaustųjų aiškios nuomonės neturėjo. Itin iškalbingi tarp paauglių atliktų tyrimų rezultatai. Paauglių klausta, ar tiesa, kad merginos išprovokuoja vaikinų seksualinę agresiją savo apranga, ir beveik 3 iš 4 apklaustųjų (vaikinų ir merginų) atsakė „taip“.
Šia tema pasvarstyti, o gal vertingų atsakymų rasti vaikus auginančioms šeimos padės vaiko teisių gynėja Neringa Martišienė ir ankstyvojo ugdymo psichologė, vaikų darželio „Istorijų Namai“ Kaune įkūrėja dr. Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė.
Berniukui tarsi suteikiame teisę į smurtą
N. Martišienė sako, kad tam tikrus biologinius lyčių skirtumus atsinešame gimdami, tarkime, vyrai negali gimdyti. Tuo tarpu socialiai apibrėžtus lyčių skirtumus, juos suprantame kaip moteriškus ir vyriškus vaidmenis, elgesį, charakterio savybes - suformuoja visuomenės nuostatos.
Iš dalies dėl tokių nuostatų, pavyzdžiui, laukdamiesi berniuko, tėvai perka rūbelius, vėžimėlius ar kambarį nudažo mėlyna, o mergaitei viską parenka rausvos spalvos.
„Sutikime, kad vis dar dažnai mes, suaugusieji, vaikui nesąmoningai ištransliuojame, kad berniukas turi mokėti už save pakovoti, būti fiziškai stiprus, nerodyti emocijų, o suaugęs - turi sugebėti išlaikyti šeimą, daryti karjerą. Tuo tarpu mergaitė, tikimasi, bus rūpestinga, švelni, paguodžianti, paklusni ir atsakinga visada. Tad ir kaip vaikas elgsis, labai priklauso nuo to, ko iš jo tikimės ir kaip ugdome,“ - įsitikinusi ekspertė.
Kai turime paminėtus lūkesčius, berniukai tarsi įgyja teisę spręsti konfliktus pasitelkdami jėgą. Kalbant apie stereotipines nuostatas, kurios formuoja vaiko pasirinkimus, vaiko teisių gynėja atkreipia dėmesį į ryšio su vaiku reikšmę. Primena, kad tėvams labai svarbu kalbėtis, atsakyti į vaiko klausimus jam suprantama kalba, priimti visus vaiko jausmus ir juos atliepti.
Darželinukai jau supranta, kas yra „mergaitiška“
Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė pastebi, kad jau 1-3 metukų vaikams yra būdingos netinkamo elgesio apraiškos, pavyzdžiui, kandimas, pasistumdymai tarpusavyje. Taip nutinka dėl to, kad vaikų komunikacija yra apsunkinta dėl ribotų kalbos resursų ir smurto apraiškomis nelaikoma.
Tuo tarpu, pasak specialistės, 4-5 m. vaikai jau suvokia savo elgesį. Tokio amžiaus mažieji kartais susiburia į kelių vaikų grupeles tam, kad kitus erzintų ar įskaudintų. Pavyzdžiui, paslepia vieno vaiko pirštines, žaislą. Paprastai būna vienas lyderis, kiti pasekėjai. Nors vaikai tokį savo elgesį priima kaip žaidimą, tai galima laikyti patyčiomis, nes šiuo poelgiu sąmoningai siekiama kitam sukelti nemalonius jausmus, pažeminti.
Tie patys 4-5 m. amžiaus vaikai pradeda aiškiai suprasti, kad yra skirtingos lytys, o jų elgesyje pasimato stereotipų apie lytis padiktuotų veiksmų. Ankstyvojo ugdymo psichologė dalijasi praktiniu pastebėjimu, kad iš šio amžiaus vaikų dažnai girdi: „čia tai berniukiška“, „taip žaisti gali tik mergaitės“ ir pan. Vaikams tai atrodo svarbu ir jie nori pasimatuoti vieną ar kitą vaidmenį, būti panašūs į vyrus ar moteris.
Kadangi dažnas penkiametis, pasak G. Sujetaitės-Volungevičienės, jau yra „įtikintas“, koks turi būti vyras, tai ir ginče su bendraamžiais jis bus labiau linkęs kliautis fizine jėga - pulti kitą ar pagrasinti. Mergaitėms smurtinis elgesys irgi būdingas, tačiau jos veikiau pasirinks tiesiog atstumti kitą mergaitę dėl išvaizdos ar elgesio ypatumų. Mergaičių patyčių klausimus pedagogams spręsti gali būti net sunkiau, nes jos linkusios nuslėpti nesutarimus, o berniukų atveju elgesio sunkumai kur kas akivaizdesni.
Mergaitėms žaisti su mašinėlėmis yra normalu
Stereotipinės nuostatos kuriamos veiksmais ir net žodžiais - vaikai girdi pokalbius tarp suaugusiųjų, o augdami juos atspindi savo elgesyje. „Ko čia verkšleni, kaip kokia mergaitė“ - tokia ir panašios atsitiktinės frazės paveikia augantį vaiką arba jį užkoduoja tam tikram elgesiui.
„Prie suvokimo, kad yra „berniukiški“ ir „mergaitiški“ daiktai ar elgesio normos, reikšmingai prisideda rinkodara, o vaikiškų drabužių parduotuvėse pagal dominuojančią spalvą gali skirti, mergaičių ar berniukų rūbeliai. Panašiai ir su filmukais, štai „Šuniukų patrulių“ veikėjai - 4 berniukai ir dvi mergaitės. Vaikai labai mėgsta su jais tapatintis, žaisdami perima veikėjų elgesį. Tad ir stengiantis, kad vaikas neturėtų jokių stereotipų, tėvams gali būti nelengva,“ - svarsto G. Sujetaitė-Volungevičienė.
Psichologė pasakoja, kad vaikų darželyje vyresnius vaikus įtraukia kartu gaminti, moko susitvarkyti. Pasitaiko berniukų, kurie pareiškia, kad jo tėtis šito nedaro. Todėl, specialistės nuomone, verta nuo mažmens vaikui suteikti įvairių patirčių, kad suprastų, jog visos veiklos jam tinkamos.
Ankstyvojo ugdymo ekspertė rekomenduoja tėvams visose srityse leisti savo atžaloms pasirinkti. Šis patarimas galioja net kalbant apie žaislus - juk berniukas tikrai gali žaisti su lėle, o mergaitė - su mašina, profesionalios sportininkės ar gaisrininkės gali būti ir moterys, o vyrai - geri kirpėjai ir pan.
Lyčių stereotipai „prasideda vaikystėje“ | ITV naujienos
Svarbu mokyti reikšti emocijas ir leisti rinktis
Vaiko teisių gynėja sako, kad jeigu nuolat kartosime, kad „vyrai neverkia“, sūnus vargiai ateis mamai pasiguosti, kai jam bus bloga, o emocijas laikys savyje. Tuo pačiu, jeigu mergaitei pabrėšime, kad ji turi būti švelni, kantri, nuolanki - irgi neleisime atspindėti savo tikrųjų jausmų.
Užslopinti vaiko jausmai gali virsti pykčiu. „Smurtas dažniausiai ir kyla iš pykčio. O užslopintas pyktis gali išsilieti ten, kur saugiau - namuose klius jaunesniam broliui ar sesei, o gal augintiniui. Tad svarbu, kad tėvai, nepriklausomai nuo to, augina dukrą ar sūnų, leistų jam verkti, pykti, būti silpnam, ir būtinai - kalbėtųsi apie jų patiriamus jausmus. Taip apsaugosime vaiką nuo netikėtų žalojančių emocijų išraiškų prieš kitą arba save patį“, - pataria N. Martišienė.
Vaiko teisių gynėjai svarbiais pagalbininkais čia mato ugdymo įstaigas. Pasak pašnekovės, jeigu vaikas turi problemų su pykčio valdymu, yra linkęs skriausti kitus - pedagogams vertėtų pasidomėti, kas vyksta vaiko aplinkoje. Galbūt namuose dedasi negeri dalykai, tėtis skriaudžia mamą ir vaikas jaučiasi bejėgis, dėl to iš nevilties elgiasi netinkamai.
Svarbiausia netinkamo elgesio nepriimti, kaip būdingo kažkuriai lyčiai. Kartais mums būna sunku kovoti su savo emocijomis. Dar sunkiau tai daryti su savo partnerio emocijomis. Susidoroti su emocijomis - tikras menas, kurio reikia mokytis. Tam, kad padėtume vienas kitam kontroliuoti emocijas, reikia suprasti ir išmokti ramiai reaguoti į tai, jog kito žmogaus jausmai ne visada yra asmeniškai susiję su jumis.
Jeigu jūs norite lengviau susidoroti su negatyviomis emocijomis, būkite supratingas savo partnerio atžvilgiu, kai jį valdo pernelyg stiprūs jausmai. Jeigu jūs matote, jog jūsų artimas žmogus yra įtakojamas tam tikrų emocijų, paprasčiausiai būkite šalia jo. Tai labai efektyvus pagalbos metodas. Vėliau padėkite jam pažvelgti į save iš šalies bei pripažinti, jog jis jaučia tam tikrus jausmus. Palaikykite partnerį, skatinkite jį aptarti jo problemas kartu su jumis. Kartu jūs lengviau rasite sprendimą ir nemalonios emocijos dings greičiau nei tuo atveju, jeigu jūs jas ignoruotumėte. Taip pat neužmirškite, jeigu jus užvaldys neigiamos emocijos, jos gali jums pakenkti. Jeigu įvyktų taip, jog pradėtumėte savęs nekontroliuoti, pasistenkite nekalbėti ir nedaryti to, dėl ko vėliau galite gailėtis. Žinokite, jog emocijų slopinimas gali atimti iš jūsų gyvenimišką energiją ir gebėjimą mokėti nukreipti santykius reikiama linkme. Kuo stipriau jūs slopinate savo emocijas, tuo jos labiau tampa stipresnėmis.
Tėvystės ekspertė Kirsty Ketley išskiria kelias frazes, kurių nereikėtų sakyti vaikams:
- „Nebūk kvailas!“ - tai nuvertina vaiko jausmus ir gali sutrukdyti jam ateityje atsiverti.
- „Tu esi kvailas“ - mažina vaiko savivertę.
- „Dideli berniukai ir mergaitės neverkia“ - draudžia rodyti emocijas, gali atitolinti vaiką nuo tėvų.
- „Ap
“ (vert. „Kaip nors“) - tokių frazių vengti, geriau paklausti, ar vaikas nori apkabinti ar pabučiuoti. - „Tu esi šiek tiek apkūnus“ - skatina nesveiką kūno įvaizdį ir savivertę.
Taip pat svarbu mokyti vaikus reikšti emocijas, kalbėtis apie savo išgyvenimus ir išdrįsti rinktis.
Ištakos: nuo seno yra susiklostęs stereotipas, kad vyrai neturi teisės viešai verkti. Iš tiesų: kai kurios moterys galvoja, kad vyrai negali verkti, kadangi jie neturi ašarų liaukų.
Mitas. Neverkti nėra stiprybės ženklas. Iš tiesų dažnai prireikia kur kas daugiau drąsos parodyti ašaras, nei jas sulaikyti. Dvasinė stiprybė apima savo emocijų suvokimą ir žinojimą, kaip jas išreikšti sveikais būdais, pavyzdžiui, verkiant, kai esi liūdnas.
Yra didelis skirtumas, kokius žodžius vartojate kalbėdami su vaikais.
1. „Didelio čia daikto“. Jei jūsų dukra sako, kad nervinasi dėl artėjančio muzikinio pasirodymo, ar yra susirūpinusi, kad draugė ant jos supyko, nenuvertinkite vaiko rūpesčio sakydami: „Didelio čia daikto“. Jai tai yra didelis daiktas. Ir ji bando pasakyti jums, kad jai reikia pagalbos susitvarkyti su savo emocijomis.
2. „Baik verkti“. Verkti nėra blogai. Tai - sveikas būdas išreikšti emocijas. Viena iš priežasčių, dėl ko tiek daug suaugusiųjų atsiprašinėja už tai, kad išliejo ašarą, yra ta, kad jie buvo mokomi, jog verkti yra blogai. Žinoma, jeigu jūsų vaikas rėkia ir raitosi ant grindų prekybos centro viduryje, reikia parodyti, kad toks elgesys yra netinkamas. Paaiškinkite, kad trikdyti kitus žmones parduotuvėje nėra gerai.
4. „Viskas bus gerai“. Normalu norėti vaikams užtikrinti, kad viskas visada būtų gerai. Bet kartais nebūna gerai. Jūs negalite apsaugoti juos nuo sunkumų ar net tragedijų. Užuot sakė jiems, kad nieko bloga nenutiks, mokykite juos, kad jie yra pakankamai stiprūs susidurti su bet kuo, ką jiems pateiks gyvenimas.
5. „Nusiramink“. Pasakymas „nusiramink“ nesukuria ramybės jausmo. Iš tiesų dauguma tėvų sako „Nusiramink!“ dėl savo pačių nusivylimo, kai nori, kad vaikas liautųsi. Bet jūsų vaikas taip bando pasakyti, kad yra susierzinęs. Todėl svarbu suteikti jam įgūdžius, kurių jam reikia, kad nusiramintų - juk norite, kad jis žinotų, ką daryti, kad susitvarkytų su savo jausmais, kai jūsų nėra šalia. Mokykite savo vaiką, kaip nusiraminti pačiam. Ar tai būtų keli gilūs įkvėpimai, ar išėjimas pasivaikščioti, vaikai turi žinoti, kaip nuraminti savo protus ir kūnus.
Mitas. Tiek vyrai, tiek moterys turi ir vyriškąjį, ir moteriškąjį pradą. Berniukai mielai konstruoja, stato namus ir pilis. Ir tiesa, ir mitas. Vaikai nėra vienodi. Mergaitėms žaisti su lėlėmis. Tai tikrai nėra blogai ir negalima drausti tokių žaidimų. Galbūt bus švelnesnis ir jautresnis, mokės labiau atjausti artimą. Natūraliai pasirenka, ką žaisti. Veiklos, pavyzdžiui, palenktyniauti, pasirungti, pademonstruoti jėgą. Ir iš paprasčiausios lazdos.
Mitas. Beje, dar populiarus mūsų visuomenėje. Verkti ir berniukams. Tokių „vyriškumo“ pamokėlių galima išvysti visur. Berniukas parpuola, susitrenkia, jam skauda, todėl ima gailiai verkti. Labai skauda kojytę. Ir visiškai nieko keista, kad verkia. Verkti bjauru, berniukui skauda ne tik kūną, bet ir sielą.
Ir tiesa, ir mitas. Vaikai nėra vienodi. Temperamentas. Kaip tikros padaužos. Nepaleidžia šautuvo. Panaši, kartu su jais žaisti. Tad ir ji nuo jų neatsilieka. Savo vietos gyvenime. Broliukus. Instinktus ir mergytė iš visos širdies imasi globos. Birbina mašinytėmis. Svarbu, kad tai teikia jai malonumo.
Tiesa. Elektros kompleksą. Mergaitės pasiryžusios tekėti už tėčio. Pralaimėjimu. Tačiau tam turi būti geri tėvų santykiai. Yra labai silpnas ir vaikas pasijunta nugalėtojas. Užsiėmęs, kad namie retas svečias. Berniukas jaučiasi nugalėtojas ir mano esąs mamos partneris. Bendraudamas tiek su moterimis, tiek su vyrais. Ir gera, daug dėmesio skirianti šeimai. Nelabai elgiasi kaip su berniuku. Tėvų lūkesčius ir būti kuo panašesnė į berniuką. Instinktyviai jaučia, ko tikėjosi ar tikisi tėvai. Moteris, kuri agresyviai skinsis kelią per gyvenimą. Niekaip nesijaus gerai būdama moterimi. Kodėl? Asmenybės dalis. Labai žalinga. O berniuku. • Ankstyvieji elgesio sutrikimai būdingesni berniukams. Žodžių.
Berniukai gali pradėti ir būdami 3 m. Mergaičių smegenų centras yra daug aktyvesnis. Stiprios moterys tampa šių dienų etalonu, į kurį skubame lygiuotis. Jos - lyderės, keliančios pavydą ir susižavėjimą, joms sekasi visose gyvenimo srityse. Ir ne be jų pačių įsikišimo kuriamas mitas apie stiprios moters pasitikėjimą savimi, laimę, gebėjimą valdyti likimą.
Stiprios moterys nebijo gyvenimo audrų: jos sugeba rasti išeitį iš bet kokios padėties - nesvarbu, darbe ar asmeniniame gyvenime. Jos turi savo nuomonę ir savo gyvenimo modelį. Nesitaiksto su išlygomis, smulkiomis niekšybėmis ir lengvai įveikiamais priešais. Stiprioms moterims nuolat reikia iššūkių, kurie tampa jų varomąja jėga; nepaisant to, jos niekada neleidžia sau ką nors daryti vien dėl iššūkio. Juk nuo pat paauglystės turi tikslą ir žino, kaip jį pasiekti. Todėl nešvaisto energijos veltui - nei žodžių, nei veiksmų, nei jausmų. Jos tarsi panteros: įsitempusios kaip styga, pasirengusios šuoliui, kuriam vis neateina laikas. Nes aplinkybės turi būti šito vertos.
Kaip ją atpažinti? Ji dažniausiai užima aukštą postą, siekia karjeros, 33-40 metų, aukšto intelekto, moka kelias užsienio kalbas, išmano kultūros reikalus, domisi gera literatūra, nemažai keliauja ir gyvena turtingą socialinį gyvenimą. Šeima? Kartais - taip. Nors dažniausiai stipri ledi šeimos nėra turėjusi arba yra išsiskyrusi. Galbūt - ne kartą. Priežastys? Pernelyg branginama laisvė. Vyro silpnumas (tai reiškia, kad jis jai pasirodė silpnesnis, nei ji apie save mano). O gal santuoka tiesiog neatitiko šeimai keliamų reikalavimų. Vyras neatitiko jos lūkesčių. Arba negalėjo miegoti vienoje lovoje su direktore ar kompiuterių firmos prezidente. Tiesiog ambicijos neleido.
Jau mokykloje galima atpažinti būsimą geležinę ledi: ji gauna puikius pažymius, ir, kaip sako mokytojai, jei mokytųsi, galėtų gauti dar geresnius. Tačiau užuot mokiusis, krečia eibes kaip berniūkštis, dažnai paskui save paviliodama pusę klasės, už ką vėliau tenka atsakyti. Papeikimai ir jos pažymių knygelė - seni geri pažįstami. Ji nėra paprasta paauglė padauža. Tokiu būdu (nes kitaip kol kas nemoka) mergaitė protestuoja prieš jos energiją varžančią mokyklos sistemą.
Studijų metais ji ne tik mokosi, bet ir pradeda dirbti. Abi sritis kaip reta puikiai suderina - ir dėl prigimtinės energijos, ir dėl gebėjimo planuoti laiką, racionaliai mąstyti (jos stiprus vyriškasis pradas). Ir abiejose srityse patiria sėkmę, kuri skatina žengti pirmyn.
Jau mokykloje galima atpažinti būsimą geležinę ledi: ji gauna puikius pažymius, ir, kaip sako mokytojai, jei mokytųsi, galėtų gauti dar geresnius. Paskui prasideda karjera, dar vienos studijos (jei jų reikia įsitvirtinimui), domėjimasis pačia įvairiausia veikla, pradedant sportu, menu, baigiant politika ar teise. Su gyvenimu ji elgiasi taip pat, kaip kadaise derindama studijas ir darbą: racionaliai planuoja, aiškiai nusistato prioritetus, paskirsto laiką prasmingiems uždaviniams, kurie duos dividendų ateityje (pavyzdžiui, užsienio kalbos studijoms, karjeros komandiruotėms). Šeima kol kas palauks. Ne tik dėl laiko trūkumo - ji pripratusi prie laisvės ir nepriklausomybės. Ir nemėgsta niekam, išskyrus pačiai sau, atsiskaityti už poelgius.
Dažnai mums atrodo (gal iš pavydo?), kad stiprioms moterims nenusisekė asmeninis gyvenimas, todėl jos visa galva pasinėrė į karjerą. Nors iš tiesų gali būti atvirkščiai: karjera ir savirealizacija buvo taip svarbu, kad neliko laiko tokiai smulkmenai kaip asmeninis gyvenimas. Santuoką ir čiauškančius vaikučius galima atidėti, tuo tarpu vertingą darbinį pasiūlymą kas nors gali nugvelbti iš panosės. Jausmų sritis per ilgai buvo svetima, be to, jie gąsdina. Nes jausmų neįmanoma susidėlioti į lentynėles pagal abėcėlę ir panorėjus išsitraukti reikalingą. Visa tai atrodo sudėtingiau nei įstatymai, ekonomikos plėtros tendencijos, investicijos ar vadovavimas 1000 žmonių kolektyvui.
Be to, ji įpratusi kontroliuoti ir valdyti. Stiprios moters lūkesčiams sunku įtikti. Kitiems kelia tokius pat aukštus reikalavimus, kaip ir sau. Nuo to kenčia ne tik sutuoktinis ar draugas, bet ir vaikai, bendradarbiai, draugai. Ji renkasi žmones. Ne dėl to, kad būtų šiurkšti, savanaudė ar dar blogiau - kaprizinga. Kaprizai stipriai moteriai nebūdingi, nes pernelyg gerai žino, ko nori. Per daug brangina savo laiką, kad švaistytų jį bet kam. Visuomenės nuomonė ir tai, kaip atrodys atstumtųjų akyse, jai mažiausiai rūpi.
Kaip į tai reaguoja vyrai? Meilė nereikalinga?
Asmenybė, meilė, karjera - tai galėtų būti trikampis, kuriame blaškosi stipri moteris. Meilė jai nesvetima; ji gali mylėti taip pat stipriai, kaip bet kuri iš mūsų, gal ir dar stipriau, nes jos meilėje daugiau atsakomybės ir atsidavimo nei naivumo ir vilčių. Tačiau net mylėdama negali išduoti savo nepriklausomybės, norų, tikslų, poreikių. Todėl patiria daug daugiau skausmo, nes netgi meilę apsvarsto logiškai ir racionaliai. Tokia sėkmės kaina, kurią mokėti vieną kartą pasirinko, - ir daugiau dėl to neabejoja.
Jos širdies draugas turi būti išties ypatingas vyriškis. Juk niekas vyriškam orumui nesuduoda didesnio smūgio, kaip stipri moteris, kuri kiekvieną akimirką įrodo savo tiesą, pati renkasi (viską, ką įmanoma rinktis, taip pat ir vyrą) ir sukuria iliuziją, kad tas pats, jis yra šalia ar nėra. Na, gal ne tas pats, bet atsisveikinimo skausmą ji iškęs. Tai ne tik suteikia didelę laisvę, kurios taip trokšta vyrai. Kita medalio pusė - jie negali patirti jausmo, kad turi moterį, kurią reikia globoti ir ginti. Moteris pati savimi pasirūpina. Jųdviejų ryšys panašus į verslo sandorį, kur labai aiškios ribos, veiksmų seka bei atsakomybė.
Prie jos prieiti sunku; ji nepripažįsta banalaus asistavimo ar pilkų vidutinybių. Ji išmoko sakyti „ne“, ir tą daro dažnai. Gal norėdama pažinti ir perprasti sutiktą vyrą, ilgai jo neįsileidžia į asmeninį gyvenimą. Jei jis neatitinka reikalavimų - palieka. Meilė šiuo atveju vaidina minimalų vaidmenį. Reikalavimai nėra nerealūs, tačiau gerai žinodama, ko nori, dažnai lieka viena, nes nelinkusi išduoti savo įsitikinimų.
Dažniausiai ji ieško tokio gyvenimo palydovo, kuris būtų aukštesnio, blogiausiu atveju - to paties socialinio statuso. Ieško žmogaus, kuris padėtų augti. Stipri moteris paslapčia trokšta sutikti už save stipresnį vyrą. Kuris pavergtų protu, dvasine jėga, išmintimi. Jeigu tai pavyksta, tarp jų atsiranda pavydėtinai tvirtas ryšys, sustiprintas abipuse atsakomybe ir rūpinimusi, - moteris gali pailsėti nuo stiprios moters įvaizdžio, kuriame pati save įkalino.
Silpnumo akimirkos
Stipri moteris gyvenime ir darbe vadovaujasi vyriškomis taisyklėmis. Gal todėl santykiai su priešinga lytimi gana komplikuoti. Darbe ji sukasi tarp vyrų, ir šiuose sluoksniuose vertinama kaip silpnesnė vien dėl to, kad yra moteris. Trokšdama, kad ją priimtų kaip lygią ir neabejotų jos protu bei sugebėjimais, turi dirbti daugiau ir visa galva pralenkti vyrus. Nes nebus laikoma lygi vyrams tol, kol nebus aukščiau už juos. Jai reikia dvigubai daugiau jėgos, užsispyrimo, gudrumo, proto, kad pasiektų tai, ką pasiekia vidutinis verslininkas vyras. Ir geležinė ledi išmoksta lipti per galvas, nekreipti dėmesio į sąžinės graužatį. Net asmeniniame gyvenime sunku „persijungti“: išdrįsti pasirodyti vyrui silpnesnė tik tuomet, kai jų santykius patikrins laikas. Nes pasirodyti silpnesnei už vyrą tolygu pralaimėjimui, visiškam silpnumui. Galiausiai ji nė nemoka būti silpna. Vyrų pasaulyje, kuriame gyvena, ašarų nėra.
Stiprios moterys nesitenkina mažu. Jos nori visko iškart - tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. O jei visko turėti neišeina, geriau neturėti nieko. Dažniausiai vienintelis žmogus, pas kurį stipri moteris gali ateiti tikėdamasi palaikymo ir paguodos, - tėvas. Ypač jei ji tęsia jo pradėtus darbus. Jei ne, - silpnumo akimirkos, ašaros praeina vienatvėje. Ne dėl to, kad nebūtų kam pasiguosti. Stipri moteris net pati sau negali prisipažinti kartais būnanti silpna, vieniša, pavargusi, liūdna, o ką jau kalbėti apie kitus žmones. Nors stiprios moterys daug jautriau į viską reaguoja, nes pasaulį patiria giliau ir intensyviau nei dauguma. Todėl guostis joms tikrai yra dėl ko.
Kaip kuriamas mitas
Jei kartais nutinka taip, kad stipri moteris lieka viena, pradeda daug ir sunkiai dirbti, iki kaklo pasineria į socialinį ir kultūrinį gyvenimą, nemažai keliauja. Taip stengiasi įrodyti, kad joks vyras jai neprilygs ir kad labai gera gyventi būtent šitaip: vienai, nepriklausomai, laisvai, niekam neatsiskaitant nei už darbą, nei už laisvalaikį. Nuo šios akimirkos prasideda stiprios moters (arba, jei norite, „didelės mergaitės“) mitas - ji dirba ir gyvena taip, kad šį mitą kurtų ir palaikytų. Studijų metais toji mergina nuoširdžiai dirbo ir mokėsi norėdama realizuoti save; šiuo atveju save apgaudinėja stengdamasi aplinkiniams sukurti gražią gyvenimo iliuziją.
Stiprios moterys nesitenkina mažu. Jos nori visko iškart - tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. O jei visko turėti neišeina, geriau neturėti nieko. Jos nenusileis niekam, net likimui. Tik vėliau, kai vienatę slėps už vertybinių popierių, ataskaitinių susirinkimų ar domėjimosi netradicinėmis religijomis, kažkur giliai širdyje kirbės, kaip brangiai visa tai kainuoja. Bet trauktis nėra kur: jei jau esi pripažinta kaip stipri moteris ir jei pati tuo patikėjai, atgal kelio nebėra. Gali pasirodyti, kad bet kokia silpnumo akimirka bus tolygi visiškam pralaimėjimui, kurį pastebės visi. Todėl geriau slėptis už darbo arba pomėgio ir grįžti namo vėliau už šėlstančias aštuoniolikmetes. Juk namai, nors ir gražūs, - tušti. Nepavydėtina situacija, ar ne? Ir vargu ar lengviau nuo penkiaženklio atlyginimo ar poros šimtų paklusnių pavaldinių.
Ką daryti stipriai moteriai, kad išsilaisvintų iš savo pačios susikurto narvo? Matyt, pirmiausia paklausti savęs, ar ji laiminga. Ir nuoširdžiai sau atsakyti. Jei viskas, ką daro, jau kuris laikas atrodo beprasmiška ir neteikia džiaugsmo - kam visa tai tęsti? Gal verta sustoti ir susimąstyti? Gal laikas pagaliau nuleisti galvą ir prisipažinti likimui, kad, būdama lyderė darbe, pralaimi asmeninio gyvenimo sferoje? Ir labai labai pamažu, kad pati savęs neišgąsdintų, pradėti keisti prioritetus: vis mažiau širdies atiduoti darbui, vis daugiau jos skirti draugams, meilei, tinguliui, atsipalaidavimui, kaprizams, nuovargiui... Ji turi išmokti kartais atleisti gyvenimo žirgų vadeles, kurias taip ilgai laikė įtempusi. Galbūt per stipriai. Ir bent jau kelias akimirkas pasiduoti nešančiai srovei. Gal pasirodys, kad būti silpna moterimi taip pat žavu?
