Jėzaus Kristaus gimimas buvo ypatingas įvykis, aprašytas Šventajame Rašte. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“.
Šv. Kalėdos ir ateinantys Naujieji metai - tai pačios gražiausios šventės, kurias švenčia visa žmonija. Tai ypatingas metas, kada Dievas tampa žmogumi. Tai visiško Dievo palankumo ir gailestingumo parodymo žmogui metas. Tokį įvykį minėdami, kada pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus tampa regimas ir matomas Betliejaus tvartelyje, atleiskime vieni kitiems įsisenėjusias nuoskaudas ir nesutarimus. Būkime tie žmonės, kurie liudijame tą nepaprastą įvykį, kuris pakeitė visą žmonijos istorijos tėkmę. Juk pats Dievas atėjo į žemę ir tapo vienu iš mūsų, tam, kad mes būtume pakylėti link Jo. Dievas ateina pas kiekvieną iš mūsų visiškame paprastume ir supratingume. Jis ateina pas mus kaip kūdikis, kuriam nebuvo vietos gimti namuose, Jis gimė tvartelyje. Būkime to nepaprasto įvykio skelbėjai savo šeimose, darbo vietose ir net mūsų miesto gatvėse. Mylėkime kiekvieną sutiktą žmogų, taip kaip mus pamilo Dievas. Parodykime vieni kitiems paprastumą ir supratingumą. Kartais kalbame apie tai, kaip kiti turėtų pasikeisti… Dievo pasirodymas žemėje, visiškame nuolankume savo kūriniui t. y. žmogui, mums duoda pavyzdį, kaip mes turime mylėti ir gerbti vieni kitus. Tegul šios Šv. Kalėdos būna mums priminimas, jog Dievas mus be galo myli ir nuolat beldžiasi į mūsų širdies duris. Tik nuo mūsų pačių priklauso ar mes Jam jas atversime.
Jėzus mums prieš akis piešia visai kitokį Dievo paveikslą, nei mes natūraliai linkę įsivaizduoti. Ilgą laiką Dievą suvokiau kaip suverenų Valdovą ir Aukščiausiąjį Teisėją, kuris tik sėdi soste ir akylai stebi, kada susikirsiu, o tada baudžia, kad nepamirščiau, kokia praraja plyti tarp manęs ir Jo. Tačiau toks Dievo paveikslas nėra biblinis. Dievas iš tikrųjų yra Viešpats, Valdovas ir Teisėjas. Bet Jis yra ir Emanuelis - „Dievas su mumis“. „Su“ byloja apie tapatybės nustatymą. Dievas Kristuje tapo žmogumi. Atstumą ir kitoniškumą nušvietė tas „su“ Emanuelio varde. Jis prisiėmė mūsų pavidalą, mūsų bėdą. Paulius sako, kad Dievas „tą, kuris nepažino nuodėmės, dėl mūsų pavertė nuodėme“ (2 Korintiečiams 5, 21). Dar būtina pridurti, kad Dievas norėjo, jog tasai „su“ būtų abipusis: Jis nusprendė būti viena su mumis todėl, kad panoro, jog mes būtume viena su Juo. Nuostabu tai, jog Jis panoro, kad liktume su Juo ne tik dėl numatyto likimo. „Su“ kalba ne tik apie vietą, bet ir apie charakterį. Kaip tik dėl to Dievas reikalavo iš Izraelio šventumo. Kad įvykdytų savo misiją kaip šventoji tauta, jie turėjo būti šventi. O kad pasiliktų su Juo, jie turėjo būti dar šventesni, nes Jis yra pasakęs: „Aš esu šventas.“ Galbūt kaip tik todėl šlovingiausias Dievo pažadas iš visų, užrašytų Biblijoje, yra kiekvieno tikinčiojo Naujajame Testamente vadinimas šventuoju. Tėvas, per Kristaus auką susitapatinęs su mumis, gali įkvėpti mums savo gyvybės, kad mes, iš prigimties būdami nusidėjėliai, taptume Dievo bendražygiais - ir ne tik! Mums skirta būti Tėvo vaikais ir Jo Sūnaus nuotaka.
Kaip sunku yra pasitikėti Dievo pažadais, ypač tokiais atvejais, kada savo žmogišku protu nesuprantame ir galvojame kitaip. Marija kaip tik ir buvo tokioje padėtyje. Ji buvo tik susižadėjusi su Juozapu, bet su juo negyveno. Sužadėtuvės tais laikais tęsdavosi vienus metus ir būdavo jau įpareigojančios vienas kitam, lygiai taip pat, kaip ir po vedybų. Bet Marija su Juozapu dar kartu negyveno. Ir štai angelas jai praneša, kad ji taps nėščia ir pagimdys kūdikį. Atkreipkime dėmesį į Šventosios Dvasios vaidmenį. Jėzus, pradėtas iš Šventosios Dvasios, atėjo mus išgelbėti ir sutaikinti su Tėvu. Be Dievo Dvasios apreiškimo, krikščionišką gyvenimą imame menkinti iki pareigų atlikimo. Tuomet tikėjimas mums tampa tarsi draudimo nuo pragaro sutartimi, už kurią turime mokėti mokestį - sekmadieniais nueiti į bažnyčią. Be Šventosios Dvasios pagalbos mums sunku suvokti savo gyvenimo tikslą bei paskirtį. Tačiau kai leidžiame Dvasiai mums apreikšti Šventojo Rašto tiesą, pradedame aiškiau suvokti Evangeliją ir asmeninį kiekvienam iš mūsų Dievo skirtą pašaukimą. Ar tikime, kad Šventoji Dvasia nori mums kalbėti apie tai, kas yra Jėzus ir apie gyvenimą, kurį patirsime vienybėje su Juo?
„Sveika, Marija, malonės pilnoji! Viešpats su tavimi!“ Tai arkangelo Gabrieliaus pasveikinimas Marijai. „Malonės pilnoji“ - tai yra pripildyta malonės. Norint būti pripildytam, pirma reikia būti tuščiam. Visiškai tuščiam savyje, be nieko savo. Tuščiam nuo savo įgeidžių, ydų, puikybės, tuščiam nuo savojo „aš“. Būtent tokia Dievo malonės dėka ir buvo Marija. Jis ją sukūrė tokią tam, kad būtų Jo Sūnaus Motina, o šiuolaikinis nuodėmės paveiktas pasaulis malones supranta kaip turtus, pasaulio pripažinimą, valdžią, kūno geidulius. Tikrosios vertybės: artimo meilė, gėris, Dievas, yra paskutinėje vietoje arba jų iš viso nėra. Marija suprato, kas yra tikrosios vertybės ir sutiko atverti savo širdį Dievui, priimti Jį į save. Jai nebuvo lengva. Ji buvo apsaugota nuo nuodėmės, bet ne nuo sunkumų ir kančios. Kokių krizių išgyveno jos nekalta ir meile deganti širdis, žino tik ji pati ir Dievas. Marija turėjo jaustis labai vieniša ir atstumta, kai net sužadėtinis suabejojo jos ištikimybe ir norėjo ją atleisti. Bet ji išliko rami, ištikima Dievui ir tvirta kaip uola, nes žinojo, kad yra ne viena - Dievas yra su ja ir joje. Nors Marijos širdį varsto skausmo kalavijai, bet nėra jokio jos priekaišto, protesto, jokių reikalavimų. Vien tylus ir nuolankus: „Tebūnie.“ Visiškas pasitikėjimas Dievu, nes angelas Jai pasakė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kuris pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“ (Lk 1, 30-32). Angelas drąsina ir Juozapą: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20). Taip išsipildo pranašystė apie mergelės pagimdytą sūnų, vardu Emanuelis, tai reiškia „Dievas su mumis“, kuris „išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 23). Juozapas daug ko nesuprato, bet jis kaip ir Marija visiškai pasitikėjo Dievu ir žinojo, kad jam duota ypatinga misija - globoti Dievo Sūnų, tai yra patį Dievą.
Tai, apie ką kalbama, nėra praeities dalykai. Šventoji istorija tęsiasi su mumis, tai yra dabarties aktualijos. Marija - žmogus kaip ir mes, bet tai ji davė pasauliui šviesą. Ji nutiesė kelią Dievui pas mus. Dėl Jos tikėjimo atėjo Jėzus - Emanuelis, „Dievas su mumis“. Ji, Marija, mums yra tikėjimo ir tikrojo gyvenimo pavyzdys. Tad prašome tave, Mergele Marija, per savo Nekalčiausios širdies meilės ugnį gelbėk mus!
Evangeliją komentuoja ses. Egidija OSC (Šv. Mt 1, 1-16).
Jėzaus Kristaus Gimimo Genealogija
Pateikiama Jėzaus Kristaus genealogija pagal Evangeliją nuo Mato:
- Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai.
- Judui gimė Faresas ir Zara iš Tamaros, Faresui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas.
- Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas.
- Salmonui gimė Boozas iš Rachabos, Boozui gimė Jobedas iš Rutos, Jobedui gimė Jesė.
- Dovydui gimė Saliamonas iš Urijo žmonos.
- Saliamonui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abijas, Abijui gimė Asafas.
- Asafui gimė Juozapatas, Juozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas.
- Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Achazas, Achazui gimė Ezekijas.
- Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, Amonui gimė Jozijas.
- Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis, Salatieliui gimė Zorobabelis, Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Eliakimas, Eliakimui gimė Azoras.
- Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Achimas, Achimui gimė Elijudas.
- Jokūbui gimė Juozapas - vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus.
Marija ir Juozapas - tai paprasti ir kuklūs žmonės, visą save ir visą gyvenimą atidavę Dievui, visiškai Juo pasitikintys ir priimantys iš Jo rankų viską, ką Jis siunčia.
Jėzaus Kristaus gimimas | Kalėdų istorija vaikams | Animuotos vaikų Biblijos istorijos, šventos pasakos
Štai fragmentai iš Evangelijos pagal Matą, iliustruojantys Jėzaus gimimo įvykius:
- "Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai." (Mt 1, 18)
- "Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jai kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia." (Mt 1, 18)
- "Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes Jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių." (Mt 1, 21)
- "Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“." (Mt 1, 23)
- "Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.“" (Mt 1, 20)
Tėvas, per Kristaus auką susitapatinęs su mumis, gali įkvėpti mums savo gyvybės, kad mes, iš prigimties būdami nusidėjėliai, taptume Dievo bendražygiais - ir ne tik! Mums skirta būti Tėvo vaikais ir Jo Sūnaus nuotaka.
