Lietuvių liaudies tautosaka turtinga įvairiausių pasakojimų apie gamtos pasaulį - augalus, gyvūnus, medžius. Šios sakmės ir padavimai ne tik atskleidžia senovės žmonių santykį su gamta, bet ir suteikia daug paslaptingumo, magijos bei pamokymų.
Augalai - gamtos stebuklai
Tautosakoje augalai dažnai apipinti legendomis, pasakojančiomis apie jų kilmę, ypatingas savybes ar net magišką galią. Sakmės apie nepaprastus augalus atskleidžia, kad gamta gali dovanoti ne tik grožį, bet ir paslaptis.
Paparčio žiedas - amžina paslaptis
Viena iš labiausiai intriguojančių legendų yra apie paparčio žiedą. Sakoma, kad tik Joninių naktį pražystantis paparčio žiedas gali atnešti atradimų ir turtų. Vienas bernaitis kasmet saugodavo savo darže augantį papartį, tikėdamasis pamatyti jo žiedą, tačiau jam niekada nepasisekdavo - velnias visada pirmas jį pasigriebdavo.
Pasakojama, kad Šv. Jono išvakarėse ieškoti paparčio žiedo reikėdavo pasiruošus: pasiimti žvakę, dvi paklodes ir šermukšninę lazdą. Nuėjus į mišką, reikėdavo pasikloti vieną paklodę, kita užsidengti, o su šermukšnine lazda apsibrėžti ratą, kad niekas neprieitų. Kitas pasakojimas mini ūkininką, kuris, ieškodamas pasimetusių jaučių, per paparčius eidamas, įvyžą gavo paparčio žiedą ir iškart sužinojo, kur jo galvijai.
Taip pat minima, kad vienas žmogus, anksti rytą eidamas per mišką, įbrido į paparčius ir po to viską matė, viską žinojo. Kitas pasakojimas pasakoja apie skerdžių, kuriam į vyžą įkritęs paparčio žiedas padėjo surasti pasimetusį veršiuką.
Kiti paslaptingi augalai
Yra darželyje mažo ūgio diemedis, kuris pražysta pačią Šv. Jono naktį. Jo žiedas pražysta labai trumpam laikui, o kas jį turėtų, žinotų, kur yra pinigai. Vienas žmogus nuėjo saugoti diemedžio žiedo ir matė, kaip atvažiuoja sniegena su dideliu vežimu.
Minima ir tokia žolė, kad jeigu ją pridėsi prie spynos - spyna atsirakins, prie durų - durys atsidarys, ir kur norėsi, ten įeisi. Norint tą žolę surasti, reikia, kai ežys išeina iš olos pasivaikščioti, apie olą prismaigyti šipulių. Parėjęs ežys negali įeiti į olą.
Pasakojama apie linus, kuriuos išgalvojo Dievo motina. Kai moterys neturėdavo darbo ir daug plepėdavo, ji rado gelsvų grūdelių, juos pasėjo, užaugo linai. Tada ji išgalvojo juos verpti, austi - ir moterims darbo atsirado. Moterys pradėjo dirbti ir nustojo plekavoti.
Yra daržely mažo ūgio diemedis. Jis pražydi pačią Šv. Jono naktį. Tas žiedas pražysta labai trumpam laikui. Kas tą žiedą turėtų, tai žinotų, kur yra pinigai. Vienas žmogus nuėjo saugot diemedžio žiedo. Sėdi ir laukia. Žiūri - atvažiuoja sniegena ir veža didelį vežimą...
Minima, kad Kristui mirus ant kryžiaus, visi žolynai nuliūdo, o dobilai nė kiek nenuliūdo, kaip žydėjo, taip ir žydi. Jie negailestingi, todėl jų bažnyčia nešvenčia ir bitės neima medaus.
Medžiai - gyvi padarai
Senovės lietuvių tikėjimuose medžiai buvo ne tik augalai, bet ir gyvos, juntančios būtybės. Sakmės pasakoja apie medžių gebėjimą kalbėti, jausti ir net turėti savo charakterį.
Medžių kalba ir jausmai
Seniau, pasakojama, medžiai kalbėjo. Kai žmonės eidavo pjauti medžių miške, jie labai gražiai prašydavosi ir atsiprašydavo, kad jų žmonės nekirstų. Dėl to priaugo medžių labai daug, nes jų niekas nepjaudavo.
Visi medžiai turi akis ir mato, todėl jie sprogsta laiku. Tačiau uosis, iš savo puikybės kažkada apako. Dabar jis klausia kitų medžių, ar jie jau išsprogę. Medžiai sprogdami juokiasi iš jo, sakydami, kad dar ne. Kai medžiai jau seniai su lapais būna, jie pasako uosiui: „Ko tu vis nuogas?“
Medžių kilmė ir paslaptys
Buvo labai didelis ąžuolas. Kas jį sodino, neatsimena. Sakoma, kad kas jį nukirs, tas ir pats mirs. Tas ąžuolas visai suseno - visi bijojo jį kirsti. Paskui atsirado du vyrai, prisigėrė ir pasakė: „Nueisim, nukirsim jį - ir patys numirsim!“ Ir nukirto tą ąžuolą. Vienas greitai mirė.
Minima, kad kadaise per žemę vaikščiojo velnias. Beeidamas užėjo tokią vietą, kur buvo piktas šuo. Šuo puolė ant velnio, ir šis, neturėdamas kur dėtis, šoko į medį.
Istorija pasakoja apie dvarininko Plėkio dukteris, kurios pasodino dvaro lauke po pušį ir užkeikė, kad jų niekas negalėtų nukirsti.
Marija su kūdikėliu Jėzumi ėjo, ir užklupo didelė audra. Nė vienas medis nepriėmė pasislėpti, tik lazdynas. Nuo to laiko jo šakos linksta į žemę, ir jo niekuomet netrenkia perkūnas.
Kada Kristų Judas išdavė ir iš gėdos pasikarti nubėgo, visi medžiai budėjo ir nė vienas jo nepriėmė ant savo šakų. Tiktai viena epušė miegojo. Pabudusi ji pamatė pasikorusį Judą ant savo šakų, nusigando ir pradėjo labai drebėti. Ir nuo to laiko epušė dreba. Kiti medžiai barasi ant jos: „Epuše, epuše! Tu šlami, šlami ir nė vienos...“ Kitas pasakojimas mini, kad epušę prakeikė ponas Jėzus, nes ji nepriėmė Judo, norėjusio pasikarti.
Kai šventoji šeimyna bėgo iš Egipto, pakelės beržai, nuleidę šakas, verkė jų, gailėjo. Užtat ir dabar beržai pakelėse liūdi, nuleidę šakas.
Grybai - gamtos dovanos ir prakeiksmai
Grybai tautosakoje dažnai simbolizuoja gamtos gausybę, bet kartais ir pavojų.
Grybų kilmė
Senelis pasakodavo, kad buvo labai didelis ąžuolas. Kas jį sodino, neatsimena. Sako, kas jį nukirs, tai ir pats mirs. Tas ąžuolas visai suseno, visi bijojo jį kirsti. Paskui atsirado du tokie vyrai, prisigėrė, sako: - Nueisim, nukirsim jį - ir patys numirsim! Ir nukirto šitą ąžuolą. Tai vienas greitai...
Mano tėvas pasakodavo: „Vaikai, ar jūs žinote, iš kur grybai atsirado? Sako, ėjo Dievas su šventu Petru, kai vaikščiojo ant žemės. Ir šventas Petras, eidamas pro rugių lauką, nuskobė vieną varpelę. Nuskobė ir pakando grūdelį išėmęs. Dievas ir sako: - Ko lieti? Juk jis ne...“
Iš pradžių grybai buvo visi vienokie, nebuvo nei raudonų, nei geltonų, nei juodų. Ir visi buvo nenuodingi. O musė buvo labai bloga, visur platino visokius mikrobus. Tada sugalvojo ir grybus apnuodyti.
Grybų simbolika ir prietarai
Yra sakoma, kad kiekvienam žmogui kiekviename miške yra užaugęs tam tikras skaičius grybų. Jei žmogus apvažiuotų visus miškus, visuose miškuose rastų grybų, bet tik tiek, kiek jam išaugo. Kitų žmonių grybų jis nepamatytų.
Sakoma, kad jeigu grybą pamatai, tai jis nebeauga, sukirmija.
Viena moteris rado didžiulį baravyką, jį išrovė ir nešėsi namo. Prie pat kaimo tas baravykas iššoko ir sako: „Dėkui, kad panešėjai!“
Grybas baravykas norėjo kadaise vesti žibuoklę. Bet jai jis labai nepatiko. „Geriau jau aš mirsiu negu tekėsiu už tokio bjauraus grybo!“ Ir pavasarį, kai tik baravykai ima augti, žibuoklės numiršta ir nebežydi.
Gyvūnai ir paukščiai gamtos pasakojimuose
Gyvūnai ir paukščiai taip pat užima svarbią vietą lietuvių liaudies sakmėse ir padavimuose, dažnai atlikdami simbolinius vaidmenis.
Paukščių kelionės
Kregždės už visus paukščius greitesnės. Susirinko visi paukščiai ir nežinojo, kur tokį kraštą surasti, kur žiemoti galima. Kregždę paleido - ir ji surado šiltą kraštą. Tada paukščiai skrido į šiltus kraštus. Kregždėi buvo lengva skristi, nes skrisdama maistą randa.
Kažkur vaikai augino mažą gandriuką. Pavasarį, tėvui liepus, išleido. Per vasarą jo nebuvo, bet rudenį, susirinkus kitiems skristi, jis atskrido į tą kiemą, pakaleno ir nuskrido su kitais.
Gyvūnų ir žmonių santykiai
Kartą per žemę vaikščiojo velnias. Beeidamas užėjo tokią vietą, kur buvo piktas šuo. Šuo puolė ant velnio, ir šis, neturėdamas kur dėtis, šoko į medį.
Buvo ponas ir turėjo gerą piemenį. Tas piemuo nuvarė jaučius ganyt. Parėjo namo, ponas rėkia: „Eik ieškot!“ Piemuo pasiėmė tris šunis ir nuėjo į mišką ieškoti jaučių.
Ūkininkas arė visą dieną, tada paleido jaučius ganytis. Jie ganėsi, ganėsi, o paskui pradingo. Ūkininkas ieškojo, bet niekur nerado.
Gyvatė sako: „Kai įkąsiu, žmogus numirs.“ Dievas sako: „O aš tokią žolę išleisiu.“ Gyvatė: „O aš tos žolės atkąsiu šaknį.“ Dievas padarė be šaknies, kad gyvatė neturėtų ko nukąsti.
Augalų ir gyvūnų bendrystė
Kovo 19-oji - Pempės diena. Šiai dienai paminėti Pavasaris kartu su Saule, Vėju ir Lietum sukvietė sugrįžtančius paukštelius į Žvirblio puotą. Pirmieji suskrido vyturėliai, vėliau pempės, gandrai, kregždutės, varnėnai. Buvo smagi puota, medis tapo pilnas paukščių balsų. Padėkojo pavasaris paukšteliams, kad parskrido į Lietuvėlę.
Mokydamiesi lietuvių liaudies dainą „Aš pasėjau žalią liną“, vaikai sužinojo apie patį augalą, jo raidą - nuo pasėjimo iki drobės išaudimo.
Dievo ir velnio vaidmuo gamtos kūrime
Lietuvių liaudies sakmėse dažnai minimi Dievas ir velnias, kurie dalyvauja gamtos kūrime, augalų atsiradime ar net gyvūnų savybių formavime.
Dievo kūryba
Kūrėjas sukūrė gėles ir kiekvienai davė vardą. Viena gėlė, užmiršusi savo vardą, paklausė kūrėjo, koks jos vardas. Kūrėjas atsakė: „Kad tu mane...“
Dievas sukūrė visus medžius ir liepė jiems budėti, nemiegoti. Epušė užmigo, ir todėl dabar dreba.
Dievas pasėjęs vynuoges. O velnias palaistęs jas beždžionės, liūto ir kiaulės krauju. Todėl žmogus, išgėręs degtinės, iš pradžių raudonuoja, linksmas, juokiasi, šoka kaip beždžionė.
Dievas, sukūręs medžius, augalus, žoles, nebuvo paskyręs žolėms vardų. Liepė joms susirinkti, ir Dievas pavadino jas įvairiais vardais. Po kurio laiko, eidamas, rado lyg matytą žolę ir paklausė jos vardo.
Grybų ir vynuogių kilmė
Pasakojama, kad ėjo Dievas su šventu Petru. Šventas Petras nuskobė rugių varpelę ir suvalgė grūdelį. Dievas jį pamokė.
Dievas pasėjęs vynuoges. O velnias priėjęs ir palaistęs jas pirma beždžionės krauju, antrąkart liūto, o trečiąkart - kiaulės. Tai žmogus, kai išgeria degtinės, - iš pradžių raudonas, linksmas, juokias, šoka, kraipos kaip beždžionė.
Iš pradžių grybai buvo vienokie, ne nuodingi. Bet musė, platindama mikrobus, apnuodijo ir grybus.
Nauji laikai ir gamtosauginės vertybės
Šiuolaikinės iniciatyvos, tokios kaip festivalis „Laiškas Žemei“, parodo, kad gamtosauginės vertybės ir gamtojauta yra puoselėjamos nuo mažens. Vaikai, dalyvaudami tokiuose renginiuose, mokosi ne tik apie gamtą, bet ir apie tvarumą bei kūrybiškumą.
Festivalyje „Laiškas Žemei 2022“ dalyvavo 24 kolektyvai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ispanijos. Kiekvienas mokinys dainoje atliko savo solinę partiją, grojo instrumentais, pagamintais iš gamtinės medžiagos ir antrinės žaliavos. Jie imitavo įvairius garsus, atliepiančius dainos muzikinį ir literatūrinį turinį.
Mokydamiesi lietuvių liaudies dainą „Aš pasėjau žalią liną“, vaikai mokėsi ne tik ratuoti, atlikti judesius, bet ir sužinojo apie patį augalą, jo raidą - nuo pasėjimo iki drobės išaudimo.
