Švenčionių rajone, Adutiškio miestelyje, veikia senelių globos namai, kurie siūlo platų paslaugų spektrą, užtikrinantį komfortą ir orų gyvenimą vyresnio amžiaus žmonėms bei suaugusiems, kuriems dėl sveikatos ar kitų priežasčių reikalinga pagalba. Įstaiga pritaikyta atitikti visus saugumo ir komforto reikalavimus - gyventojai apgyvendinami jaukiuose 10-35 kv. m. kambariuose, apgaubtuose švelnių pastelinės spalvos sienomis. Kambariuose yra šildomos grindys ir gausu asmeninio komforto detalių - gražios užuolaidos, vazoninės gėlės, kilimėliai, foteliai.
Adutiškio senelių namai ne tik teikia medicinines ir slaugos paslaugas, bet ir rūpinasi emocine gyventojų gerove, užtikrina religinės ir psichologinės pagalbos prieinamumą. Šeštadieniais švenčiamos šventos mišios, o socialiniai darbuotojai ir psichologai nuolat siekia gyventojams suteikti šilumą, paramą bei rūpestį.
Verslo idėjos gimimas ir įgyvendinimas
Švenčionių rajone įsikūrusiame Adutiškio miestelyje verslininkas Žydrūnas Eimutis 2014 m. įsigijo seną apleistą 2000 kvad. metrų ploto parduotuvę ir po beveik trejetą metų trukusių statybų ir rekonstrukcijos darbų čia atvėrė senelių globos namus. Kiek vėliau, įsigijus ir renovavus dar vieną greta esantį pastatą, globos namai buvo išplėsti iki 3000 kvad. metrų.
„Pirmąjį pastatą įsigijome ir sutvarkėme savo lėšomis, tačiau plėtrai savo pinigų nebepakako. Todėl teko skolintis. Komerciniai bankai gana skeptiškai žiūrėjo į mano idėją, tačiau ja patikėjo ir užsidegė Ignalinos kredito unija. Būtent su unijos pagalba įsigijome ir renovavome antrąjį savo pastatą Adutiškyje, duris atvėrusį praėjusių metų gruodžio mėnesį“, - pasakoja Ž. Eimutis.
Verslininko mintyse - nauji senelių globos namai Utenos rajone esančiuose Tauragnuose. Šiam tikslui čia jau įsigytas 2000 kvad. metrų ploto buvusios mokyklos pastatas. Planuojama, kad 2023 m. bus atidaryti nauji globos namai.
„Istorija panaši. Buvusį mokyklos pastatą sugebėjome įsigyti už savo lėšas, o štai įrengimui jau teko imti kreditą. Tiesa, šį kartą nebeturėjau jokių dvejonių kur kreiptis. Ignalinos kredito unija ne tik suteikė reikiamo dydžio paskolą, tačiau ir pasiūlė pasinaudoti valstybės įmonės „Invega“ garantija - dabar mums kompensuojama dalis palūkanų. Sulaukėme ne tik lėšų, kurių reikėjo renovacijos pradžiai, tačiau ir konsultacijos kaip galima sutaupyti“, - džiaugiasi Ž. Eimutis.
„Buvo sunkus gyvenimo etapas: problemos su iki tol turėtais verslais, nesisekė ir asmeninis gyvenimas. Netgi svarsčiau išvykti iš Lietuvos. Tačiau vieną dieną, būnant su savo mintimis bažnyčioje, supratau, kad savo krašte noriu sukurti gerus, tačiau nebrangius senelių globos namus. Ir nuo tos akimirkos viskas pajudėjo tikrai sparčiai ir sklandžiai: atidarėme pirmuosius namus Adutiškyje, vėliau juos išplėtėme, dabar darbai verda Tauragnuose. Žinoma, pasitaiko problemų, sunkesnių dienų. Tačiau jau žinau, kad su bičiulių ir kolegų pagalba ir parama įveiksime visas kliūtis. O Ignalinos kredito uniją drąsiai galiu pavadinti vienais iš ištikimiausių savo partnerių, patikėjusių mūsų idėja nuo pat pradžių“, - sako verslininkas.
Senelių globos namų svarba ir visuomenės požiūris
Ką daryti, kai neturi su kuo kalbėtis, neturi kieno paprašyti arbatos puodelio ar stiklinės vandens? Senelių namai? Taip, pateisinami tik vienu vieninteliu atveju - kai neturi šeimos, vyro, vaikų, anūkų... Kada gi senelių globos namai gali tapti užuovėja?
Liūdina tautiečių požiūris į senelių globos namus. Šaltumu dvelkiančios svetimo kambario sienos, rūsti vienatvė, ausyse spengiantys vienišumo aidai, abejingi ir susvetimėję darbuotojai - kokiais tik epitetais šiandien neapibūdinami senelių globos namai. Pripažinkime, kad Lietuvoje, dalies piliečių nuomone, senelių globos namai skirti išvengti rūpesčių su vyresniąja karta: vaikai ar anūkai tiesiog išveža juos globoti svetimiesiems. Neretai pasakoma ir net labai šiurkščiai: „atidavė į prieglaudą“. Ši frazė grindžiama dideliu susvetimėjimu tarp pačių artimiausių žmonių.
Blogiausia, kad šiais laikais, kada visai nesudėtinga palaikyti ryšį telefonu ar kompiuteriu, artimųjų kartais visai nėra ir neturi galimybės su kuo tiesiog persimesti bent keliais žodžiais. Tokiu atveju senelių globos namai būtų kaip išsigelbėjimas nuo stigdančios vienatvės.
Visgi, neseniai viename straipsnyje prie nuotraukų iš pensiono gyvenimo buvo komentuojama: „Gal padėti tėvams oriai užbaigti savo dienas turėtų geri vaikai, o ne valstybė? Juk tėvai padėjo mums atsistoti ant kojų. Rūpinosi, mylėjo, gerbė, augino, tačiau mes paliekame juos senatvėje...“. Vienas ar keli komentarai pernelyg šviesaus ir optimistiško vaizdo nepiešia, tačiau parodo pagarbą senatvei.
Visų pirma, būtina keisti požiūrį į dar sovietmečiu prigijusį senelių globos namų įvaizdį. Senelių namai savaime nėra blogis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Šveicarijoje, dabar yra pensionų, kuriuose garbaus amžiaus žmonės gyvena atskiruose butuose. Jie vadinami senjorų namais ir ši gyventojų autonomija labai gerbiama. Atsižvelgiant į tai, kokia pagalba yra teikiama, vieniems senjorams atnešami laikraščiai, kitiems - gaminami individualūs patiekalai ir pan.
Egzistuoja ir tokių senelių globos namų, kuriais rūpinasi vienuolės (Italija, Olandija). Ten gyvenimas santykinai nebrangus, o priežiūra - gera ir širdinga. Balatono ežeras Vengrijoje mėgstama ne tik turistų, bet ir pagyvenusių žmonių poilsio traukos vieta: dabar čia veikia senelių globos namai. Nors Vokietijoje kainos itin didelės, tačiau senelių globos namuose teikiamos paslaugos vienos kokybiškiausių.
Taip, tiesa, Lietuvoje šalia neišspręstų socialinių problemų turime ir menką senelių globos namų finansavimą, tačiau Vakarų Europos žmonės bent jau nesmerkia tų, kurių artimieji senatvę leidžia institucinėje priežiūroje ir padeda tiems, kurie tiesiog neturi galimybės tenkinti šilumos, meilės, saugumo poreikių šeimoje.
Ten, kur vėjais neretai išskrenda milijonai, skiriami nesėkmingiems, nevykusiems projektams, pamirštama, kad senelių globos įstaiga gali būti ta terpė, kurioje bus stiprinami tarpusavio santykiai, pagarbos, atsidavimo jausmai, socialiniai ryšiai ir kt. Taigi, šalia neigiamo požiūrio dar trūksta ir lėšų, geros valios ir noro teikti visokeriopą pagalbą.
Visgi Lietuvoje atsiranda žmonių, siekiančių atkakliai ir ryžtingai spręsti socialines problemas. Puikiu pavyzdžiu galėtų būti kai kuriems tautiečiams jau turbūt žinomas Žydrūnas Eimutis, kuris, veikdamas savo iniciatyva ir gera valia, Švenčionių rajone Adutiškio miestelyje įkūrė reabilitacijos ir slaugos centrą.
Jauki, šilta, vakarietišką stilių primenanti Adutiškio senelių namų atmosfera nė iš tolo neprimena sovietmečiu pulsuojančios institucinės priežiūros. Adutiškio senelių namų įkūrėjo tikslas - dirbti mylinčia širdimi: jis neskaičiuos, kiek kartų nusišypsoti, kiek kartų palaikyti už rankos ar paklausti „kaip laikaisi“. Tad važiavimas gyventi į Adutiškio miestelyje įsikūrusius senelių globos namus veikiau primintų keliavimą į sanatoriją, kurią supa jauki aplinka, gamta, medžiai, upelis, visiškai šalia (už 200 metrų) didelė graži bažnyčia.
Visgi, daugelis senelių labai priešinasi jų atidavimui į globos namus, nes mato tai kaip siuntimą į kapus, apleidimą ar nedėkingumą, todėl Adutiškio miestelyje įsikūrę senelių namai siūlo tiesiog pabandyti pagyventi globos namuose. Artimo žmogaus nebūtina išvežti ir nuteikti, kad čia jau visam laikui. Galima susitarti, kad jis pagyvens mėnesį ar kelis, o po to nuspręs. Galų gale, šeima gali pasiimti savo mylimą žmogų savaitgaliui, o darbo dienomis ramiai dirbti. Blogiau, kai visai artimųjų nėra, tuomet senelių globos namai tampa tikra užuovėja nuo vienatvės ir ne taip giliai juntamas atitrūkimo jausmas.
Senelių globos namų svarba
Nepamainomas reikalingumo ir socialinio aktyvumo jausmas yra svarbus kiekvienam žmogui. Ypatingai tiems, kurie neturi šeimos, artimųjų - bendravimas su panašiais į mus tampa puikus būdas stiprinti ir išsaugoti bendravimo įgūdžius, socialinius ryšius. Be to, psichologai teigia, kad žmonės paprastai renkasi į draugus, bendravimo partnerius tuos, kurie yra panašaus amžiaus, tos pačios lyties, tos pačios socialinės padėties (pavyzdžiui, vieniši asmenys) ir pan. Aplinka, kurioje gyvena panašaus amžiaus žmonės, skatina bendravimą tarp grupės narių, didina pasitenkinimą tiek savimi, tiek gyvenamąja vieta, todėl senelių globos įstaiga yra tinkama terpė stiprinti tarpusavio santykius.
Labai svarbu tai, kad yra įstaigų (pvz., Adutiškio senelių globos namai), kuriuose vyksta daug kūrybinių užsiėmimų. Žaidimai, piešimas ir kitos panašios veiklos priskiriamos prie puikios atpalaiduojančios terapijos, skatinančios psichomotorikos veiklą, palaikančios mąstymą, be to, tai vienas iš būdų leisti laiką ir nelikti vienatėje.
Iš tiesų, daugelyje senelių globos namų vyrauja neformalūs santykiai, kurie paremti pagalba, pagarba ir pasitikėjimu vienas kitu. Svarbu keisti nusistovėjusias mūsų nuostatas, požiūrį ir ieškoti galimybių, kaip būtų galima gerinti senelių globos įstaigų įvaizdį ir teikiamų paslaugų kokybę. Juk kažkas mums padėjo dabar stovėti ant kojų, būti tuo, kuo esame dabar, tad kodėl negalime prisiminti tų žmonių? Artėjant gražiausioms metų šventėms, nepamirškime tų, kurie galbūt yra vieni, tačiau nori jaustis reikalingi!
Verslo idėją - įkurti vakarietiškus globos namus, kurie būtų prieinami ir kokybiški - bažnyčioje išsigryninęs, pašnekovas savo pašaukimu ir šiandien neabejoja. Sovietmečiu buvusią universalinę parduotuvę naujam gyvenimui prikėlęs verslininkas Švenčionių rajone įkūrė vietą, kur savo dienas leidžia senoliai. „Artimiesiems emigruojant, o visuomenei ir toliau sparčiai senėjant pagyvenusiems žmonėms reikia saugios ir patikimos užuovėjos“, - savo pašaukimu neabejoja jau ketvirtus metus Adutiškio globos namams vadovaujantis Žydrūnas Eimutis (41 m.).
Anksčiau statybų, kavinių ir prekybos versluose sukęsis, gerąją vakarietišką patirtį JAV ir Didžiojoje Britanijoje sugėręs verslininkas įgyvendinti savo svajonės grįžo į Lietuvą. Pigesnius ir kokybiškesnius senelių namus lietuviams įkūręs Ž.Eimutis patikino, kad jam ši veikla daugiau nei verslas. „Man tai - gyvenimo būdas, socialinė atsakomybė ir stimulas, kasryt įveikti automobiliu 100 kilometrų atstumą, skiriantį Vilnių ir Adutiškį.
Jaukus, su gražia bažnyčia ir supančia gamta atvykstančius pasitinkantis Lietuvos ir Baltarusijos pasienio miestelis iškart pelno simpatijas. Dar mokykliniame suole apie nuosavą verslą svajojęs Ž.Eimutis sako, kad senelių namų statybos sutapo su jo paties, kaip asmenybės, atgimimu po patirto bankroto, šeimos griūties ir užklupusios depresijos.

Adutiškio globos namų gyventojų amžius ir paslaugos
Dabar senelių namuose gyvenančių žmonių amžius - nuo 55 iki 94 metų, maždaug 60 proc. gyventojų sudaro moterys.
„Jei įdėmiau patyrinėtumėte, kaip dažnai vaikai aplanko atskirai gyvenančius tėvus, pamatytumėte, kad ne dažniau nei kartą per mėnesį. Būtent tai matome ir Adutiškio senelių namuose (gal tik pradžioje lanko dažniau, nes būgštauja, ar patikėjo juos į geras rankas, o tuo įsitikinus vizitai suretėja). Labai stiprų palaikymą jaučiu iš tėvų: jie neleidžia palūžti sunkesniais momentais. Skirtumas tas, kad mūsų gyventojai džiaugiasi pilnaverčiu asmeniniu gyvenimu, draugiška aplinka, bendraamžiais, bendravimu su jais. O ne namuose vieniši ir užmiršti vaikų laukia.
Matyt, iš sovietmečio atėjęs palikimas, kad anksčiau senelių namai buvo išties baisios būklės ir daliai senų žmonių tapdavo paskutine stotele. Dabar šios įstaigos, o ypač privačios, visai kitokios: žmonės čia gali maloniai leisti laiką, džiaugtis gyvenimu ir žinoti, kad jais bus tinkamai pasirūpinta. Dažnai dėl intensyvių darbų artimieji negali tinkamai pasirūpinti senais tėvais ištisą parą, o mūsų slaugytojai tą daro kasdien. Esame matę, kaip pas mus patenka visai suvargęs žmogus, o po kelių savaičių kvalifikuoto rūpesčio atsigauna akyse, tampa energingesnis ir linksmesnis.
„Bažnyčioje medituojant ir žiūrint į altorių man kilo mintis, kad reikia Lietuvoje įkurti didelius, gerus ir nebrangius senelių namus. Toliau visiškai atsitiktinai įsigijau pastatą Adutiškio miestelyje. Iki tol jis stovėjo apleistas. Vaizdas buvo toks, tarsi manęs visus tuos metus laukė. Trejus metus stengiausi išsikeltą misiją įgyvendinti. Vadinu tai ne darbu, o misija. Ankstesniuose versluose buvo svarbu tik pinigai, prekyba, verslo aspektai, o dabar ir pačiam po išgyventos depresijos tai prilygo atsispyrimui nuo dugno. Pasikeitus požiūriui į vertybes gimė senelių namai.
Ankstesni mano verslai nepasižymėjo socialiniu aspektu, todėl daugelis domėjosi, kad man nutiko? Kodėl toks radikalus posūkis? Senelių globos namų nepavadinsi verslu, man tai kur kas daugiau. Šiandien džiaugiamės, kad pavyksta išsilaikyti. Pats juos kurdamas jaučiuosi gyvenantis pilnavertį gyvenimą, tas jausmas iki šiol mane veda.
Mano siekis, kad ir Lietuvos seneliai jaustųsi pilnaverčiai: smagiai gyventų, skaniai valgytų, jaustųsi prižiūrėti ir už tai nereikėtų brangiai mokėti.
Finansavimas ir paslaugų prieinamumas
Jei žmogus neturi pinigų, turto ar artimųjų, vienas iš kelių yra eiti į savivaldybę ir rašyti prašymą. Kai kurių mūsų globotinių pensijos nesiekia nė trijų šimtų eurų. Iki šiol susiduriame su seneliais, galvojančiais, kad jų pensijos per mažos patekti pas mus. Bet taip nėra. Išties žmogui tereikia kreiptis į savivaldybę, parašyti prašymą ir jame nurodyti, į kokią įstaigą nori papulti. Jei ta įstaiga atitinka savivaldybės kainų normatyvą, ji privalo rašyti siuntimą. Įprastai iš žmogaus paimama aštuoniasdešimt procentų jo pensijos, o likusią sumos dalį apmoka valstybė. Kai kada vienišiems seneliams šiuos klausimus spręsti padedame ir mes.
Su medicina ir slauga sąsajų neturiu, aš studijavęs tarptautinį verslą. Įkūręs senelių namus, galima sakyti, adaptuojuosi prie šios srities. Pagrindinis mano rūpestis - vadyba ir darbas su personalu, o reikiamus specialistus: šeimos gydytojus, slaugytojus, tiesiogiai dirbančius su seneliais, samdau.
Mano močiutė aštuonerius metus iki mirties gyveno „ant patalo“. Šeimoje matėme šią situaciją iš labai arti. Taigi, labai gerai išmanau, kokie iššūkiai laukia ir paties žmogaus, ir jo artimųjų tokioje situacijoje. Taip pat labai aiškiai suvokiu, kad kokybiškai prižiūrėti seno žmogaus namuose neįmanoma. Žinoma, užbėga anūkai pašnekinti, vaikai atsitraukę nuo darbų sauskelnes pakeičia, patvarko kiek, bet ir tiek. O daugiau buvimas vienumoje. Nesulyginsi to su tinkamai organizuota globa, kur visada aplink yra bendraminčių, gydytojų ir slaugytojų, reaguoiančių į skausmą momentaliai, taigi, žmogui nereikia laukti ir kankintis.
Šiuo metu mūsų globoje - ir judrūs, ir sveiki, ir tie, kuriems jau reikalingas lovos režimas. Gal jų kūnas jau negali gyventi taip, kaip jie norėtų, bet jie ir toliau dalyvauja gyvenime, nėra atskirti vienumoje. Gal jų kūnas jau negali gyventi taip, kaip jie norėtų, bet jie ir toliau dalyvauja gyvenime, nėra atskirti vienumoje.
„Gyvas ir sveikas senolis yra mūsų pajamų ir išgyvenimo nešėjas, Tad, kuo ilgiau jis gyvens, tuo didesnė nauda bus. Gadinti žmogus sveikatos ar paankstinti jo mirtį, na… ne tik nesuvokiama, bet ir nuostolinga būtų. Mūsų įstaigos tikslas - kuo sveikesnis, linksmesnis ir ilgiau gyvenantis žmogus. O, jei išgirsčiau, kad kuris slaugytojas pakenkė senelių namų gyventojui, jis netektų darbo mūsų įstaigoje.
Ilgiantis artimųjų įdiegėme komunikavimo priemones su ekranais ir į jų gyvenimą. Per viberį, per videoskambučius seneliai bendrauja su artimaisiais. Visi vizitai apriboti, o daugiau niekas labai nepasikeitė.
Gyventojų dienotvarkė ir užsiėmimai
Tik pusryčiai ir pietūs seneliams nustatytu laiku, kur gali pasirinkti kasdien iš kelių patiekalų (gaminami jie mūsų virėjų). Pats apie penkiolika metų pradirbau maitinimo srityje, tai man šis momentas vienas iš pagrindinių. Nebijau sakyti, kad mūsų maitinimas vienas geriausių Lietuvoje. O daugiau - visiškai laisvas laikas, taigi, kas sporto salėje, kas masažuose ar rankdarbiuose, kas pasivaikščiojimuose. Moterys dažnai ir grožio savaites surengia: plaukus, nagus dažosi, o paskui pasipuošusios vakarieniauti eina.
Buitis jiems išties nėra labai aktuali: personalas aptarnauja. Kita vertus, su amžiumi žmonės kiek aptingsta tvarkytis, o jei dar yra, kas tuo už juos pasirūpina... Vasarą planavome jiems ir lauko darželį įrengti, kad galėtų sodinukus ar gėlynus prižiūrėti, bet norinčių daug neatsirado. Jiems kur kas patraukliau ant suoliuko įsitaisius stebėti, kaip personalas ravi. Gal sveikata nebe ta, o gal ir tingulys su amžiumi ateina? Bet didžiausioms metų šventėms ruošiasi mielai: ir verbas, ir kalėdinius vainikus kuria. O vakarais - vėlgi, kas kaip nori. Kiekvienas savo kambariuose žiūri televizorių ar skaito, jei yra noro, gali ir panaktinėti.
Adutiškio senelių namai yra smulkiojo verslo įmonių projekto „Kiekvienas gali“ bendruomenės narė. Ši bendruomenė palaiko smulkųjį verslą, rūpinasi jo vardo žinomumo sklaida, dalijasi gerąja patirtimi ir sėkmės istorijomis.


