Placenta - tai laikinas, tačiau nepaprastai svarbus organas, susiformuojantis nėštumo metu ir atliekantis gyvybiškai svarbias funkcijas. Ji tarnauja kaip tiltas, jungiantis besilaukiančią mamą ir jos vaisių, užtikrinant tinkamą kūdikio vystymąsi ir aprūpinimą visomis reikalingomis maistinėmis medžiagomis bei deguonimi. Mokslininkai placenta vadina vienu mažiausiai suprastų žmogaus organų, tačiau kartu ir vienu svarbiausių, lemiančiu motinos ir vaikelio sveikatą viso nėštumo metu ir net po jo.
Placenta susiformuoja maždaug trečiajame nėštumo mėnesyje. Ji yra disko formos, paprastai apie 18-20 cm skersmens, 2-4 cm storio ir sveria apie 500-600 gramų, kas sudaro maždaug šeštadalį vaisiaus svorio. Nors placenta atrodo nedidelė, ji yra nepaprastai galinga ir specializuota, palaikanti vaisiaus vystymąsi. Vidutiniško dydžio placenta būna 23 cm skersmens, 2,5 cm storio ir sveria apie pusę kilogramo. Per placentą prateka apie 600 ml mamos kraujo kiekvieną minutę.
Vienas organas, daugybė funkcijų. Besivystantis vaikelis pats nei valgo, nei kvėpuoja - visas maistines medžiagas bei deguonį jis gauna iš mamos per placentą. Placenta veikia kaip vaisiaus „plaučiai“: ji aprūpina deguonimi ir pašalina anglies dvideginį. Ji taip pat atlieka „inkstų“ funkciją, pašalindama vaisiaus medžiagų apykaitos produktus. Placenta gamina vaisiui reikalingus baltymus, hormonus, tokius kaip progesteronas ir estrogenai, kurie yra būtini nėštumo eigai palaikyti. Ji taip pat turi imunogeninių savybių, padėdama apsaugoti vaisių nuo motinos imuninės sistemos.
Placenta nėra motinos organas. Ji vystosi iš apvaisintos kiaušialąstės, todėl, kaip ir vaisius, yra sudaryta perpus iš mamos ir tėčio genų. Tai reiškia, kad placenta ir vaisius yra genetiškai identiški, bent jau teoriškai.
Placenta reguliuoja imuninės sistemos atsaką, padėdama taikiai „susikalbėti“ mamos ir vaisiaus imuninėms sistemoms. Viso nėštumo metu ji neleidžia mamos organizmui atpažinti vaisiaus kaip „svetimkūnio“ ir jo atakuoti. Taip pat, antikūnai iš motinos kraujo gali patekti į vaisiaus kraują per placentą, taip apsaugodami vaisių gimdoje. Šis antikūnų perdavimas prasideda apie 20-24 nėštumo savaitę. Placenta taip pat sulaiko kai kuriuos mikrobus, esančius motinos kraujyje.
Įdomu tai, kad identiški dvyniai gali dalintis viena placenta, o neidentiški dvyniai visuomet turi dvi atskiras placentas. Mama iš vaisiaus taip pat gauna kamieninių ląstelių. Vaisiaus kamieninės ląstelės per placentą gali patekti į mamos kraujotaką ir manoma, kad jos keliauja į tas motinos organizmo dalis, kur yra pažeidimų. Netgi praėjus keletui metų po nėštumo, mamos odoje, vidaus organuose bei kaulų čiulpuose galima aptikti nedidelį skaičių kamieninių ląstelių iš praėjusių nėštumų.
Placenta yra vienintelis savaime pasišalinantis organas. Kiekvieno nėštumo metu ji išauga, palaiko vaisiaus vystymąsi ir po gimdymo yra pašalinama. Taip pat, ji paruošia mamos kūną žindymui. Nors nėštumo metu placenta gamina hormoną, kuris stabdo pieno gamybą krūtyse, jos pašalinimas po gimdymo leidžia prasidėti pieno gamybai.
Placenta gali padėti kovoti su vėžiu. Unikali jos savybė - augti ir įsiskverbti į nėščiosios kūną, išliekant nepuolama imuninės sistemos. Šis gebėjimas yra intensyviai reguliuojamas, ir placenta „žino“, kada sustoti skverbtis, kad nesukeltų žalos nėščiajai.
Placentos padėtys ir galimos patologijos
Placenta gali būti prisitvirtinusi skirtingose gimdos sienelės vietose. Viena iš tokių padėčių yra priekinė placenta, kai ji yra implantuota ant priekinės gimdos sienelės. Kitos galimos vietos yra užpakalinė (nugaros), dugno (viršutinė) ir šoninė (šoninė). Priekinė placenta yra gana dažna ir dažniausiai gerybinė būklė, kurią galima nustatyti atliekant įprastus ultragarsinius tyrimus, paprastai pirmąjį arba antrąjį nėštumo trimestrą. Nors priekinė placenta gali apsunkinti vaisiaus judesių pojūtį, daugeliu atvejų ji nereikalauja specifinio gydymo ir moterims su šia būkle prognozė yra teigiama.
Tačiau egzistuoja ir rimtesnės placentos patologijos, tokios kaip placentos pirmeiga (placenta previa). Tai būklė, kai placenta yra prisitvirtinusi prie gimdos kaklelio arba jo artumoje, taip blokuodama gimdos kaklelį. Ši patologija yra gana reta, pasitaikanti maždaug 0,3-0,7 proc. nėštumų. Patologiją gali lemti apvaisinto kiaušinėlio ir besivystančio gemalo pakitimai, choriono vystymosi patologijos, distrofiniai gimdos gleivinės pokyčiai, sutrikusi apatinės gimdos dalies kraujotaka ir kt. Manoma, kad placentos pirmeiga dažniau vystosi jau gimdžiusioms moterims.
Pagrindinis placentos pirmeigos simptomas yra kraujavimas. Jis gali prasidėti bet kada nėštumo metu, tačiau dažniausiai kraujuojama antroje nėštumo pusėje ar prasidėjus gimdymui. Kraujavimas dažniausiai prasideda staiga, be skausmo ir, rodos, be priežasties. Jis gali kartotis arba būti vienkartinis. Tačiau pasitaiko atvejų, kad nėščiosios visai nekraujuoja. Kiti simptomai gali būti nestiprūs, paruošiamieji sąrėmiai, kurių moteris nejaučia, ir netipinė vaisiaus padėtis. Diagnozuoti placentos pirmeigą galima atliekant ultragarsinį tyrimą, ypač transvaginaliniu davikliu, nuo apytiksliai 18 iki 22 nėštumo savaitės. Kai kuriais atvejais, ypač jei pasireiškia kraujavimas, gali prireikti kraujo perpylimų ir moters stacionarizavimo.
Jei jums diagnozuota placentos pirmeiga ir pradėjote kraujuoti, pajutote sąrėmius arba maudžia pilvą, turite kuo skubiau vykti į artimiausią gimdymo skyrių arba kviesti greitąją pagalbą. Gausus kraujavimas nėštumo metu yra rimtas simptomas, reikalaujantis nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Placentos panaudojimas ir tradicijos
Kūdikiui gimus, maždaug po 10-15 minučių placenta atsiskiria ir užgimsta. Įprastinė praktika Lietuvoje ir pasaulyje yra placentą utilizuoti (išmesti). Tačiau vis daugėja šeimų, kurios renkasi ją pasilikti, laikydamos tai sakraliu ir pagarbos vertu dalyku.
Viena iš galimybių - paaukoti placentą moksliniams tyrimams. Kadangi placentos biopsijos gali būti svarbios plėtojant žinias apie jos svarbą ir vystant naujus diagnostinius tyrimus, paaukojimas mokslui yra tiesioginis indėlis į šiuos pasiekimus. Paprastai tai sutariama iš anksto ir pasirašomas informuotas sutikimas.
Lotoso gimdymas arba vėlyvas virkštelės užspaudimas yra vienas iš seniausių ritualų, kai virkštelė nukerpama tik užgimus placentai ir nustojus pulsuoti kraujui, arba placenta laikoma kartu su naujagimiu iki tol, kol virkštelė savaime nudžius. Pastarasis variantas, nors ir vertinamas propaguojančių jį kaip svarbų ritualą, susilaukia neigiamo medikų atsako dėl galimų infekcijų ir uždegimų rizikos.
Ritualinis palaidojimas arba sudeginimas yra paplitęs daugelyje pasaulio kultūrų. Lietuvoje egzistuoja tradicija placentą laidoti po slenksčiu arba žemėje, o toje vietoje pasodinti medelį. Anksčiau, jei gimdavo mergaitė - sodindavo liepą, jei berniukas - ąžuolą, simbolizuojant vaiko ryšį su gamta.
Meno kūriniai iš placentos taip pat tampa populiariu ritualiniu būdu. Placentos atspaudai, nudažyti įvairiomis spalvomis, gali tapti suasmenintu meno kūriniu. Taip pat gaminami papuošalai su placentos inkliuzais ar rėmeliai iš placentos.
Placentofagija - tai praktika, kai moteris po gimdymo suvalgo placentą. Dažniausiai ji paruošiama kapsulių pavidalu ir vartojama kaip maisto papildas. Nors nauda nėra moksliškai pagrįsta, šią praktiką propaguojančios moterys teigia, kad tai padeda lengviau atsistatyti po gimdymo, skatina pieno gamybą ir padeda kovoti su nuotaikos svyravimais. Vis dėlto, svarbu užtikrinti tinkamą paruošimą, kad nesusidarytų galimybė veistis bakterijoms.
Placentos ir virkštelės ląstelės taip pat naudojamos įvairiose atstatomosiose operacijose, todėl yra galimybė jas paaukoti audinių bankams. Šios ląstelės naudojamos padedant gydyti žaizdas, opas, tam tikrose akių operacijose. Taip pat yra galimybė užšaldyti virkštelę ir placentą ateičiai, tačiau tai dažnai yra brangu ir gydytojai retai tai rekomenduoja.
Placenta: jos vystymasis ir funkcija
Kamieninių ląstelių paėmimas iš placentos ir virkštelės bei jų saugojimas yra nepaprastai vertingas dalykas, nors žmonės apie tai mažai informuoti. Procedūra paprasta: vaikučiui užgimus, imamas kraujas iš virkštelės, kuriame daug kamieninių ląstelių, jis užšaldomas skystame azote ir laikomas kamieninių ląstelių banke. Kamieninės ląstelės unikalios tuo, kad gali virsti bet kokiomis organizmo ląstelėmis. Jos yra patikima priemonė gydyti rimtas ligas, atliekami tyrimai ir netrukus jos bus naudojamos kovojant su širdies ir kraujagyslių ligomis, cerebriniu paralyžiumi. Tai - ateities medicina. Jei leidžia finansinės galimybės, verta saugoti šį naujagimio kraują.
