Visuomenėje senstant, klausimas apie orią senatvę ir tinkamą priežiūrą tampa vis aktualesnis. Daugelis šeimų susiduria su dilema, kai garbaus amžiaus artimiesiems prireikia nuolatinės slaugos ar globos, kurios namų sąlygomis užtikrinti nebeįmanoma. Tokiu atveju socialinės globos namai tampa viena iš realiausių išeičių. Tačiau viešojoje erdvėje sklandantys mitai apie „valdiškus namus“ ir dideles kainas dažnai sukelia nerimą. Svarbu suprasti, kad Lietuvoje egzistuoja mechanizmai, leidžiantys gauti valstybės ir savivaldybių finansuojamą globą, kuri žmonėms dažnai vadinama „nemokamais senelių namais“, nors tikslesnis terminas būtų - kompensuojama arba subsidijuojama globa.

Kaip veikia socialinės globos finansavimas?

Pirmiausia būtina išsklaidyti mitą, kad socialinė globa gali būti visiškai nemokama visiems. Lietuvoje galioja solidarumo principas ir aiškiai apibrėžta mokėjimo už socialines paslaugas tvarka. Valstybiniuose ar savivaldybių pavaldumo globos namuose, o taip pat ir privačiose įstaigose, turinčiose sutartis su savivaldybėmis, mokėjimo sistema yra griežtai reglamentuota.

Asmuo už ilgalaikę socialinę globą moka 80 procentų savo gaunamų pajamų. Tai apima senatvės pensiją, šalpos pensijas ir kitas reguliarias išmokas. Svarbu paminėti, kad jei asmuo gauna tikslinę kompensaciją slaugos ar priežiūros išlaidoms padengti, 100 procentų šios kompensacijos taip pat skiriama globos įstaigai. Taigi, senjorui lieka 20 procentų jo asmeninių pajamų (pensijos) asmeninėms išlaidoms - vaistams, higienos reikmenims ar skanėstams.

Jei asmens pajamų nepakanka paslaugos kainai padengti, savivaldybė vertina asmens turimą turtą. Jei asmuo turi turto, viršijančio nustatytus normatyvus (pavyzdžiui, nekilnojamojo turto, žemės, santaupų), gali būti taikomas papildomas mokestis - 1 proc. nuo turto vertės, viršijančios normatyvą, per mėnesį. Svarbu žinoti, kad jei asmuo savo turtą padovanojo ar perleido kitiems asmenims likus mažiau nei 12 mėnesių iki kreipimosi dėl socialinės globos, šis turtas vis tiek gali būti įskaičiuojamas į finansinį vertinimą.

Daugelis apklaustų globos namų Lietuvoje dirba beveik visu pajėgumu. Vilniaus Tremtinių namuose gali gyventi 86 žmonės - šiuo metu ten yra 84 gyventojai, dar du netrukus turėtų atvykti. Pasak vyriausiosios socialinės darbuotojos Esmeraldos Kazlauskienės, laisvų vietų įstaiga beveik neturi, o pirmenybė teikiama tremtiniams ir politiniams kaliniams. „Mes esame specialieji senelių namai ir pirmumo teisę skiriame tremtiniams, politiniams kaliniams, Sausio 13-osios dalyviams. Kad senelių namai visada yra užpildyti, sako ir kiti senelių namų atstovai: „Vievio namuose šiuo metu gyvena apie 150 senjorų.“

Kainos skirtinguose regionuose labai svyruoja - vienur gyvenimas kainuoja apie 900 eurų per mėnesį, kituose gali siekti ir 2700 eurų. Medicininė priežiūra ar slauga (priklausomai nuo poreikių). Natūralu, kad kuo daugiau priežiūros reikia, tuo kaina didesnė. Senjorui, kuriam reikia tik pagalbos buityje, kaina bus mažesnė, nei tam, kuris nebegali judėti savarankiškai ir kuriam reikalinga nuolatinė slauga.

Po visų atskaitymų žmogui turi likti bent dalis jo pajamų - dažniausiai apie 20 proc. pensijos. Tai yra skirta asmeninėms išlaidoms: smulkiems pirkiniams, higienos priemonėms, laisvalaikiui. Taigi net ir apsigyvenus globos namuose žmogus išlaiko tam tikrą finansinį savarankiškumą.

Valstybės parama galioja ir privačiuose globos namuose, jeigu jie turi socialinės globos licenciją. Tai reiškia, kad senjoras ar jo artimieji gali rinktis jam labiausiai patinkančią vietą, o ne tik tą, kurią pasiūlo savivaldybė.

„Klaipėdos miesto globos namų“ direktorius neslėpė, kad po kainų padidinimo nė vienas globos namų gyventojas visos kainos nepadengia vien tik savo pajamomis. Anot A. Simaičio, visais atvejais dalį išlaidų dengia valstybė ar savivaldybė. Pvz., jei asmuo yra senyvo amžiaus arba su negalia, savivaldybė finansuoja iki 1 480 eurų per mėn. Jei asmuo turi sunkų neįgalumą, pernai valstybė padengdavo iki 1 100 eurų, šiemet - iki 1 169 eurų. Jei gavus vieną iš šių paramų visa paslaugos kaina vis tiek nepadengiama, likusią dalį turi sumokėti pats asmuo.

Kaip patekti į socialinės globos namus?

Ne kiekvienas senjoras gali automatiškai pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą globos namuose. Nesavarankiškumas: Tai yra esminis faktorius. Procesas, norint gauti siuntimą į valstybės finansuojamus globos namus, yra biurokratinis ir reikalauja tam tikro laiko.

1. Pirmasis žingsnis - asmuo (arba jo globėjas, įgaliotas atstovas, artimasis) turi kreiptis į savo gyvenamosios vietos seniūniją arba savivaldybės Socialinės paramos skyrių. Svarbu suprasti, kad net jei faktinė senjoro gyvenamoji vieta skiriasi nuo deklaruotos, procesą inicijuoti reikia pagal oficialią registraciją.

2. Pateikus prašymą, per nustatytą terminą (paprastai per 10-14 dienų) į asmens namus atvyksta socialinis darbuotojas. Jo tikslas - įvertinti asmens socialinės globos poreikį. Tai reiškia, kad specialistas atvyks į senjoro namus, įvertins jo savarankiškumą, gebėjimą pasirūpinti savimi, buities sąlygas ir artimųjų galimybes suteikti pagalbą.

3. Be socialinio darbuotojo išvadų, reikės pateikti ir medicininius dokumentus. Svarbiausia yra šeimos gydytojo išduota pažyma (forma Nr. 027/a), kurioje nurodytos diagnozės, vartojami vaistai ir patvirtinimas, kad asmuo neserga ūmiomis infekcinėmis ligomis, kuriomis galėtų užkrėsti kitus gyventojus. Jums reikės kreiptis į šeimos gydytoją, kuris parengs medicininių dokumentų išrašą (forma 027/a). Gydytojo pažymoje turėtų būti aiškiai nurodyta, kad asmeniui reikalinga nuolatinė specialistų priežiūra ir slauga, kurios negalima užtikrinti namuose.

4. Surinkus visus dokumentus, savivaldybės komisija priima sprendimą dėl ilgalaikės socialinės globos skyrimo. Jei sprendimas teigiamas, išduodamas siuntimas į konkrečius globos namus. Nuo kreipimosi į seniūniją iki sprendimo priėmimo procesas paprastai užtrunka apie 30 kalendorinių dienų.

Laukimo eilės ir alternatyvos

Viena didžiausių problemų Lietuvos socialinės globos sistemoje - laukimo eilės. Į populiarius, geriausią reputaciją turinčius valstybinius senelių namus eilėje gali tekti laukti nuo kelių mėnesių iki metų ar net ilgiau. Anot Vilniaus savivaldybės tarybos narės, problema ir ta, kad globos namai negali teikti mokamų paslaugų, kuriomis mielai naudotųsi namuose senolius slaugantys artimieji, norintys išvykti atostogų.

Sprendimas yra paslaugų pirkimas iš privačių įstaigų. Jei savivaldybė nustato, kad asmeniui reikalinga ilgalaikė globa, bet savo pavaldumo įstaigose vietų neturi, ji gali (ir privalo) pasiūlyti alternatyvą. Tačiau čia yra niuansas: privačių namų kaina dažnai viršija savivaldybės nustatytą maksimalų įkainį. Susidariusį skirtumą turi padengti pats asmuo (iš likusių 20% ar santaupų) arba jo artimieji. Tai vadinama „dasmokėjimu”.

Taip, egzistuoja „trumpalaikė socialinė globa“. Ji skirta tais atvejais, kai šeimos nariai, prižiūrintys senjorą, laikinai negali to daryti (pvz., dėl komandiruotės, ligos ar atostogų). Ši paslauga vadinama „atsikvėpimo paslauga“. Ją taip pat iš dalies gali finansuoti savivaldybė.

Svarbūs aspektai ir emocinis pasiruošimas

Asmuo, persikeldamas į globos namus, nepraranda nuosavybės teisės į savo turtą. Butas lieka jam. Jis gali būti nuomojamas (gautos pajamos skaitysis kaip asmens pajamos ir 80% jų reikės skirti globos namams) arba paliekamas tuščias. Taip pat, daugeliui šis mokestis už turtą, viršijantį normatyvą, netaikomas, todėl turto klausimas dažniau yra mitas, nei reali kliūtis.

Sprendimas persikelti į senelių namus dažnai būna emociškai sunkus tiek pačiam senjorui, tiek jo artimiesiems. Tai nėra tik gyvenamosios vietos pakeitimas; tai gyvenimo būdo lūžis. Atviras pokalbis yra būtinas. Nereikėtų senjorui meluoti, kad jis vežamas į „sanatoriją“ ar „ligoninę trumpam patikrinimui“. Toks melas vėliau sukelia didelį nepasitikėjimą ir pyktį.

Praktiškai - svarbu tinkamai atrinkti daiktus. Dauguma globos namų leidžia ir net skatina atsivežti asmeninių daiktų: mėgstamą fotelį, nuotraukų rėmelius, radijo imtuvą ar televizorių, knygas. Tai padeda sukurti namų jaukumo jausmą naujoje, svetimoje aplinkoje.

Be asmens sutikimo į globos įstaigą patalpinti negalima, nebent asmuo yra pripažintas neveiksniu teismo tvarka ir jam paskirtas globėjas. Tokiu atveju sprendimą priima globėjas, gavęs teismo leidimą.

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas situacijoms, kai senyvo amžiaus asmuo serga senatvine demencija, Alzheimerio liga ar kitais sutrikimais, dėl kurių jis negali adekvačiai vertinti savo veiksmų. Jei asmuo dėl psichinės būklės nesuvokia savo veiksmų ir negali pasirašyti sutikimo, artimieji privalo kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo neveiksniu (arba ribotai veiksniu) tam tikroje srityje ir globėjo paskyrimo. Tik teismo paskirtas globėjas turi teisę pasirašyti dokumentus dėl apgyvendinimo globos įstaigoje.

Kai visi biurokratiniai formalumai sutvarkyti, finansavimo klausimai išspręsti ir vieta surasta, prasideda ne ką mažiau svarbus etapas - emocinis pasiruošimas. Vyresnio amžiaus žmogui namų aplinkos pakeitimas yra didžiulis stresas, net jei jis supranta to būtinybę. Svarbu senjorą įtraukti į pasiruošimo procesą tiek, kiek leidžia jo sveikata: leisti pasiimti mėgstamus daiktus, nuotraukas, galbūt net mažą baldą, jei taisyklės leidžia. Artimųjų vaidmuo nesibaigia ties dokumentų pasirašymu. Pirmieji mėnesiai senelių namuose yra kritiniai adaptacijai. Reguliarus lankymas, bendravimas su personalu ir domėjimasis artimojo kasdienybe ne tik padeda jam jaustis mylimam, bet ir leidžia kontroliuoti teikiamų paslaugų kokybę.

Patekimas į valstybės finansuojamus globos namus yra procesas, reikalaujantis kantrybės ir žinių, tačiau tai yra teisėta ir oriai senatvei užtikrinti skirta socialinė garantija.

tags: #socialiniai #globos #namai #neskiria #finansavimo #ant

• Vaistai nuo epilepsijos nėštumo metu
• Darželių situacija Kauno rajone
• Populiariausi lietuviški mergaičių vardai
• Palapinės vaikų kambariui
• Saugumas darželyje