Kinui ir scenai Evitai Peron nepakako talento, tačiau šiai moteriai nestigo gabumų tam, kad užkoptų į valdžios viršūnę. Nevykusi aktorė tapo pirmąja šalies ponia, kurią dievino Argentinos vargšai ir nekentė šios šalies turčiai. Po mirties argentiniečiai Evą norėjo paskelbti šventąja, deja, Katalikų bažnyčia nesutiko to padaryti.
Gimimo ir mirties data, vieta: gimė - 1919 05 07, Los Toldos, Argentina; mirė - 1952 07 26, Buenos Airės, Argentina (nėra tikslių duomenų apie Evos gimimo vietą ir laiką; manoma, kad ji pati juos sugalvojo, kai reikėjo gauti santuokos liudijimą).
Keturiolikmetė paauglė svajojo tapti aktore, todėl įkalbėjo vietos šokėją išsivežti ją į Buenos Aires mainais pasiūliusi savo nekaltybę. Šokėjui tokia mintis patiko. Netrukus Eva jau kvėpavo sostinės oru. Tiesa, vėliau ji pakeitė šią istoriją ir savo pirmuoju meilužiu vadino ne niekam nežinomą šokėją, bet tuo metu Argentinoje populiarų dainininką Agustiną Magaldi (1898-1938).
Netrukus Eva suprato, kad jai padės išgarsėti fotografai ir prodiuseriai, todėl meilužius nusprendė rinktis iš jų tarpo. Merginai nebuvo lengva. Ji dažnai kentė alkį tam, kad vietoj duonos kąsnio galėtų įsigyti naują porą kojinių, keisti meilužius vieną po kito, vakarais ilgai rymoti baruose laukiant turtingo globėjo. Kalbama, kad karjerą Eva Buenos Airėse pradėjo dirbdama prostitute. Mergina pozavo pornografiniams leidiniams (vėliau Evos Peron įsakymu iš apyvartos jie buvo išimti ir sunaikinti).
Tarp vyrų Evita garsėjo kaip nepakartojama oralinio sekso meistrė. Tie, kurie artimai pažinojo Peron, tikina, kad ji buvo šalto proto, gerai apskaičiuojanti ir gudri moteris, kuri troško tik turto ir valdžios, ji niekuomet nepasiduodavo nei jausmams, nei aistrai. Maža to, Eva sugebėdavo taip pakerėti vyrus, kad šie dėl jos būdavo pasiryžę viskam. Tarkime, teatro savininkas po artimesnės pažinties su Eva leido vaidinti viename iš spektaklių, o muilo fabriko savininkas, kurio meiluže buvo Eva, ją aprūpindavo geriausiomis kosmetikos priemonėmis.
Vėliau argentinietė sutiko žmogų, kuris jai padėjo įsidarbinti radijuje. Paskui Evitos gyvenime atsirado Juanas Peronas. Tai buvo gražus vyras, moterų numylėtinis ir didelis jaunų merginų žinovas. Vieną vakarą Eva sugebėjo prasibrauti į Juano teatro ložę, uždėjo ranką ant jo kariško munduro ir į ausį „pilkajam Argentinos kardinolui" sušnabždėjo seniai apgalvotą frazę: „Dėkoju jums, pulkininke, už tai, kad esate." Tą patį vakarą jiedu tapo meilužiais.
Eva bet kokia kaina stengėsi mylimąjį įtikinti, kad ateityje jis taps šalies vadovu. Ji norėjo užkariauti pasaulį, o dėl to Evitai reikėjo pavergti ir sugebėti išlaikyti greta savęs Juaną Peroną. Daug metų ji buvo pulkininko talismanas, kardas, ramintoja ir šešėlis.
Kai Argentinos prezidento reikalai pašlydavo, į rankas mikrofoną paimdavo Evita ir aikštėse susirinkdavo minios žmonių. Pulkininkas Peronas jai leido tapti gerąja fėja, pildančia vargšų svajones - jos vardą skurdžių lūšnynuose tardavo su dievobaiminga meile.
Pasiekimai: aktorė, pirmoji Argentinos ponia, filantropė, Argentinos dvasinė vadovė; Evitos dėka Argentinoje moterims buvo suteikta teisė balsuoti rinkimuose ir būti renkamoms; ji subūrė pirmąją pasaulyje moterų partiją; 1951 m.
1945-1952 m. ji išklausydavo kiekvieną šalies vargšą. Eilė laukiančiųjų pas ją driekėsi net du kvartalus, vietas eilėje žmonės užsiimdavo 7 valandą ryto. Eva važinėjo po visą šalį. Iš kur Evita ėmė pinigų, kad galėtų daryti tokius socialinius stebuklus? Ji juos atiminėjo iš turčių! Kiekvienas valdininkas, gavęs paaukštinimą, į Evos Peron fondą privalėjo pervesti tam tikrą pinigų sumą. Fondo tarnautojai buvo pavaldūs tik Evitai. O ji visuomet save mylėjo. Nemaža dalis pinigų buvo pervesta į asmenines Peronų šeimos sąskaitas Šveicarijos bankuose. Pasak ekspertų, ši porelė tokiu būdu pasisavino apie 100 mln.
Ji dėvėjo tik „Chanel" sukneles. Kailiniai, kurie nebetilpo prezidentūros drabužinėje, buvo siuvami tik iš rusiškų sabalų. Po Evitos mirties liko keli šimtai porų prabangių krokodilo odos, brangakmeniais puoštų batelių. Ji dievino brangenybes. Smulkutė moteris nuolat būdavo apsikarsčiusi papuošalais. Liudininkai teigia, kad kartą ji išėjo į didžiulę teatro sceną ir, apnuoginusi rankas, kurios buvo papuoštos žiedais, didžiulei miniai žmonių pasakė: „Mano tauta, šias brangenybes aš nešioju tik dėl jūsų." Visa žiūrovų salė iš pasididžiavimo pradėjo audringai ploti. Ji mokėjo valdyti minią.
Eva buvo nuolanki vyrui ir visuomet pasiekdavo savo: Peron Juaną išgelbėjo nuo mirties bausmės į gatves sukvietusi minias žmonių, be to, jis, žmonos spaudžiamas, tapo šalies prezidentu. Eva mokėjo kalbėti su paprastais žmonėmis. Ji buvo minios dvasia ir balsas.
Kai ji tapo pirmąja šalies ponia, Evai nepavyko atsikratyti pasileidėlės etiketės. Vienos oficialaus vizito Italijoje metu Eva su buvusiu admirolu kabrioletu važiavo Milano gatvėmis. Išgirdusi įsiaudrinusios minios piktus šūksnius, Peron, pasisukusi į savo palydovą, šūktelėjo: „Girdėjote? Jie mane vadina pasileidėle!“ Admirolas jai atsakė: „Ponia, aš juos puikiai suprantu." Manoma, kad Eva buvo ištikima sutuoktiniui. Tačiau vienąkart ji nesugebėjo atsispirti valdžiai ir turtams, kuriuos įkūnijo Aristotle'is Onassis (1906-1975). Pirmąkart šį žmogų Evita sutiko per Antrąjį pasaulinį karą. Tuomet turtuolis rūpinosi kroviniais, kurie turėjo patekti į nacių okupuotą Graikiją. Kai 1947 m. Po oficialių pietų, kuriuose dalyvavo daugybė garbingų svečių, Aristotle'is paprašė Evos sekretorės, kad būtų suorganizuotas asmeninis jų susitikimas. Netrukus jis buvo pakviestas į vilą, kurioje Evita apsistojo. Kai Onassis atvažiavo, jiedu, negaišdami nė akimirkos, atsidūrė lovoje ir atsidavė kūno malonumams. Paskui ponia Peron graikų turtuoliui pagamino omletą, o jis jai išrašė 10 000 JAV dolerių vertės čekį.
Evita ir Juanas Perónai: Argentinos jėgos pora
Evai buvo diagnozuotas gimdos vėžys. Kalbama, kad tai buvo pusrūsyje daryto aborto pasekmė. Evita ilgai ir skausmingai merdėjo. Argentiniečiai, sužinoję apie savo globėjos ligą, kraustėsi iš proto. Tikėdamiesi ją išgelbėti, žmonės kankindavo save iki sąmonės netekimo. Visoje šalyje buvo statomi altoriai, šalia kurių nuolat degė žvakės ir kabėjo Evitos portretai. Žmonės ištisas paras už ją meldėsi. Auštant Peron portretai iš namų buvo išnešami į gryną orą, kad ji neva galėtų įkvėpti ryto vėsos.
Šalies aristokratai, sužinoję apie mirtiną ponios Peron ligą, kėlė taures už jos artėjančią gyvenimo pabaigą ir pasistengė, kad priešais prezidento rūmų langus atsirastų užrašas „Tegyvuoja vėžys!“.
Eva siaubingai išseko ir paskutinėmis gyvenimo dienomis 170 centimetrų ūgio moteris svėrė tik 33 kilogramus. Sutuoktiniui paliepus, nuo žmonos iki gyvenimo galo buvo slepiama tikroji diagnozė. Radijo imtuvai rūmuose buvo išjungti. Visoje šalyje žmonės apie ponios Peron ligą žinojo kur kas daugiau nei pati Evita.
Trylika dienų Evos Peron kūnas gulėjo stikliniame karste. Po oficialaus atsisveikinimo iš Ispanijos buvo pakviestas pataloganatomas Pedro Ara, kad jis balzamuotų Evos kūną. Gydytojas dirbo vienerius metus. Prieš mirtį specialistas rašė memuarus, kuriuose prisipažino apie darbo metu kilusius jausmus šiam nepaprasto grožio moters kūnui. Kalbama, kad naktimis, kai Pedro Ara laboratorijoje likdavo vienas, jis išbučiuodavo Evos kūną nuo pirštų galiukų iki plaukų šaknų. Kartą naktį į laboratoriją užsukęs apsaugininkas teigė matęs, kaip Ara gulėsi ant nuogo Evitos kūno ir kišo rankas jai į tarpkojį... Peron kūnas ligi šiol laikomas tobuliausiu balzamavimo pavyzdžiu.
Argentinietės kūnas buvo nuolat slapstomas nuo paprastų šalies žmonių, įtikėjusių, kad jų Evita yra šventoji, daugybę kartų jis palaidotas ir vėl atkastas. Paskutinį sykį liudininkai mirusios Evos kūną matė Juano Perono tremties vietoje Madride. Teigiama, kad Evitos mumija buvo paguldyta pulkininko vilos svetainėje ant stalo visiškai nuoga, su klubus juosiančiu raiščiu. Net ir praėjus 20 metų po Evos Peron mirties, šios moters kūnas vis dar atrodė gundančiai. Tik 1976 m.
