Kiekvienas vaikas jau gimsta su jam būdingomis prigimtinėmis savybėmis. Vaikystėje ugdomi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau labai sunku koreguoti. Vaiko amžius turi reikšmės ir socialiniam vystymuisi: nuo gimimo iki 8 metų vaikas įgyja socialumo pagrindus, kad vėliau galėtų gyventi ir gerai jaustis tarp žmonių. Kuo vaikas mažesnis, tuo tą patirtį stipriau fiksuoja ir įsimena. Psichoanalizės klasikė K. Horney (2004) tyrimais nustatė, kad asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės (pavyzdžiui, temperamentas) priežastys, kiek socialinės kultūrinės (pavyzdžiui, aplinka, tėvų ir kitų vaiką prižiūrinčių asmenų tarpusavio santykiai). Vyraujančius charakterio bruožus reikėtų suprasti kaip vienpusiškai išreikštą ar dominuojantį bruožą kitų bruožų atžvilgiu. Kūdikystėje ir vaikystėje vieni vaiko potyriai pirmavo lyginant su kitais, todėl intensyviai ir nuolat išgyvenami tapo vyraujantys ir įsitvirtino, o kiti buvo užslopinti dėl menko aplinkos stimuliavimo.
Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymosi stiliaus (audialinio, vizualinio ar taktilinio). Reikėtų stiprinti vidinę mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją. Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus.
Vaikų charakterio tipai ir jų ypatumai
Visi reikalingi. Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad būti verslininku ar vadovu yra daug geriau, nei darbininku ar pavyzdžiui mokytoju. Tačiau senieji raštai sako, kad geriau blogai atlikti savo pareigas, nei gerai - svetimas. Taip pat yra sakoma, kad Kūrėjas pasireiškia kaip talentas žmoguje. Žmogus dirbdamas pagal savo prigimtį, lyg įeina į sąjungą su Kūrėju ir jei su meile atlieka savo darbą visa širdimi, jis neabejotinai bus savo srities profesionalas ir visi norės su juo bendradarbiauti. O tai lemia sėkmingą gyvenimą, geras pajamas ir pasitenkinimą savo darbu. Žmogus veikdamas pagal savo prigimtį, nejaučia, kad dirba. Jis tiesiog gyvena. Jam nereikia dėti labai didelių pastangų, jis tiesiog daro tai, kas natūralu ir džiugina širdį.
Tėvai turi suprasti, kuri charakterio savybė išvystyta ir į kurią pusę vaikas turi augti. Jeigu jie to nepadaro, ta geriausia savybė neišsiskleidžia lyg rožė ir vaikas nesupranta kuo jam būti. Išvystyta charakterio savybė reiškia, kad žmogui savaime įdomu kažką daryti dėl kitų, ir jis nenori to daryti dėl savęs. Tai reiškia kad charakterio savybė yra dominuoja iš prigimties. Todėl reikia vaiką vystyti šia linkme.
Keturi pagrindiniai vaiko charakterio tipai:
1. Intelektualai
Vaikai, turintys polinkį į studijas ir tyrinėjimus. Kai jie užaugs taps juristais, gydytojais, psichologais, vienuoliais, kunigais, pedagogais ir t.t. Tai tokie žmonės, kurie yra linkę į mokslus, darbą su savimi ir kitų žmonių mokymą. Tai yra jų gyvenimo prasmė. Tokie vaikai jau vaikystėje nori kažko mokytis, siekia žinių. Fiziškai jie nėra labai aktyvūs ir judrūs, tuo tarpu, turi stabilią psichiką. Tokių vaikų pagrindinė charakterio savybė - teisingumas ir išmintis. Jeigu vaikas gimė linkęs į pirmąjį tipą, tai tokio vaiko neįmanoma papirkti. Jam reikia, tiesiog, viską paaiškinti ir jis supras. Tokio vaiko negalima kankinti jokiais papirkinėjimais, negalima sakyti „padaryk taip ir gausi ledų“ - tokia strategija, tiesiog, nesuveiks. Jam nereikia kažkokio daikto, jis turi suprasti kodėl jis turi tai daryti.
Pirmojo vaikų tipo trūkumai: žmonių vengimas, užsisklendimas, polinkis mokytis, bet nieko kito nemokyti. Šie trūkumai pasireiškia jeigu šio tipo vaiko charakteris neišvystytas. Taip pat vienas iš šio tipo neišvystyto charakterio trūkumų yra mokytis, nekeliant jokių papildomų klausimų. Jiems yra būdingas nepriklausomas mokymasis, visiškai neturint noro klausytis vyresnių žmonių. Tokių vaikų bruožas - perdėtas savarankiškumas, kuris, deja, yra nepalankus jiems. Būtų gerai, kad tokie vaikai klausytų vyresnių žmonių patarimų ir juos taikytų.
2. Vadovai
Antrojo tipo vaikai, linkę valdyti, vadovauti, nustatyti taisykles ir įstatymus. Jie nuo vaikystės stengiasi kurti teisingą gyvenimą ir rodyti savo valdžią. Taigi, tokie vaikai turi du pagrindinius charakterio bruožus, kurių trūkumas yra ambicingumas ir užsispyrimas. Deja, jų užsispyrimo neįmanoma pažaboti. Tokie vaikai yra linkę ginti kitus. Pavyzdžiui jeigu toks vaikas mato, kad kažkas skriaudžiamas, jam nesvarbu, kad skriaudikas stipresnis, jis tuoj pat eina ginti. Pagrindinis jų charakterio bruožas - drąsa ir bebaimiškumas. Beje, antrojo tipo vaikai yra gailestingi.
Vaikai, priklausomai nuo jų psichinio išsivystymo, randa sau vietą valdžios struktūrose - nuo prezidento iki policininko. Jie yra linkę į politinę veiklą ir mėgsta narplioti kolektyve susiklosčiusius santykius. Tokie vaikai turi stiprų atsakomybės jausmą, yra linkę atlikti įvairias askezes ir turi pareigos jausmą. Jeigu norėsime, kad vadovo tipo vaikas taptų akademikas, deja, padarysime jį nelaimingą.
3. Verslininkai
Tai tokie vaikai, kurie yra linkę į prekybą. Nuo pat vaikystės jie kažką renka, kolekcionuoja, mėgsta keistis savo daiktais su kitais. Mokykloje ima kažkuo prekiauti, paauglystėje eina į turgų ar užsiima panašia veikla. Tokių vaikų pagrindiniai charakterio bruožai - dosnumas ir godumas. Šie bruožai priklauso nuo vaiko brandos. Gali reikštis vaiko dosnumas, arba jo godumas. Žinoma, šie bruožai gali reikštis ir kartu. Tokie vaikai gali viską atiduoti kitiems, kažką pasisavinti ir negrąžinti atgal. Jie yra verslininkai ir siekia sau naudos. Visi garsiausi verslininkai aukoja didelę dalį savo pelno. Taigi svarbu verslininkui išugdyti vieną pagrindinių jo savybių - dosnumą. Išmokti rūpintis ne tik savimi, bet ir savo darbuotojais, vargstančiais, visuomene.
4. Darbininkas
Tokie vaikai mėgsta meistrauti, daryti kokius nors konkrečius ir praktiškus darbus. Viską nori daryti savo rankomis. Užsiėmę mėgstamu darbu, jaučia didelį pasitenkinimą. Jie nemėgsta teorijos, bet viską mėgsta atlikti praktiškai. Jų svarbiausias charakterio bruožas - darbštumas.
Ketvirtajai kategorijai priklauso žmonės, kurie mėgsta darbštumą ir paklusnumą. Labai svarbus tokių žmonių bruožas - nuolankumas. Jei šios kategorijos žmogus neišvystė savo charakterio, tuomet pasireiškia tingumas ir nepasitenkinimas viskuo aplink.
Yra ir penktas žmonių tipas - nevykėliai. Jis atsiranda tada, kai tėvai neišsiaiškina gimusio vaiko charakterio. Tokie vaikai nežino, kuo jiems gyvenime reikia užsiimti. Jis nesusigaudo, kokius turi polinkius ir koks jo gyvenimo tikslas.
Temperamento ypatumai ir jų įtaka
Nėra blogo temperamento. Skirtingomis aplinkybėmis, tas pats būdo bruožas gali būti privalumas arba trūkumas. Be to, nė vienas temperamentas nėra vien blogų arba vien gerų (visomis aplinkybėmis) savybių rinkinys. Vaikų temperamentas turi didžiulę įtaką vaiko pasiruošimui eiti į mokyklą. Kai kuriems vaikams nauja aplinka pasirodys be galo įdomi ir jaudinanti, jie greitai pripras prie naujos tvarkos ir džiaugsis naujais draugais. Išnaudokite temperamento privalumus ir pasiruoškite trūkumams. Nors neįmanoma pakeisti vaiko temperamento, pavyzdžiui, neaktyvų vaiką padaryti aktyviu, mes galime atrasti kiekvieno vaiko stipriąsias puses ir tinkamai jas išnaudoti.
Vaiko ir jūsų (ar vaiko ir mokytojo) temperamentų skirtumai gali labai stipriai paveikti tarpusavio santykius. Tėvai, kurie supras skirtumus tarp savo ir vaiko temperamento, sugebės priderinti savo lūkesčius prie vaiko temperamento ir atras būdų patenkinti vaiko aktyvumo poreikį. Tėvai, kurie nesupras, kad vaiko elgesys gali būti veikiamas jo temperamento, gali galvoti, kad vaikas paprasčiausiai yra blogas. Svarbu, kad tėvai įvertintų, kiek jų pačių temperamentas atitinka jų vaikų temperamentą.
Galime išskirti aštuonis pagrindinius temperamento bruožus:
- Aktyvumo lygis: Kai kurie vaikai yra labai aktyvūs, jie nenusėdi vietoje. Kiti vaikai, priešingai - yra neaktyvūs; jiems patinka ramūs užsiėmimai.
- Reguliarumas: Kai kurie vaikai laikosi pastovaus režimo. Kiti vaikai turi nuolat besikeičiantį ritmą.
- Atsakas į naujas situacijas: Kai kurie vaikai puikiai jaučiasi naujose, nepažįstamose situacijose. Kiti vaikai stengiasi išvengti naujų situacijų.
- Adaptacija: Kai kurie vaikai labai lengvai ir greitai adaptuojasi naujose situacijose. Kiti vaikai sunkiai adaptuojasi naujose situacijose.
- Išsiblaškymo lygis: Kai kurie vaikai yra lengvai išblaškomi. Kiti vaikai nėra taip lengvai išblaškomi.
- Pastovumas (nuoseklumas): Kai kurie vaikai yra labai pastovūs - jie visada padaro pradėtą darbą iki galo. Kiti vaikai yra mažiau pastovūs.
- Intensyvumas: Kai kurie vaikai labai intensyviai reaguoja į įvairias situacijas ir įvykius. Kiti vaikai yra linkę slopinti savo jausmus.
Vaikų temperamento tipai: Balandė Meilė (+kaip paskatinti vaiką naudoti draugiškumo signalus.).
Svarbiausi vaiko raidos etapai ir jų reikšmė
Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikas ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti. Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių.
2-4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas. Pavyzdžiui, vaikas daug kartų gali kartoti tą patį veiksmą: atidaryti ir uždaryti stalčių. Atlikdamas šį veiksmą vaikas tyrinėja save. Tuo metu vyksta savęs pažinimas, vaikas įsisąmonina, ką jis gali.
4-6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo kaip mat vos apie tai pagalvojus. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas (vaikams natūralus procesas - reikalauti iš tėvų, kad būtų tenkinami jų norai, rodo sveiką vaiko raidą) ir suvokimas. Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Pavyzdžiui, jeigu taupai pinigėlius norimam žaislui, bet nusiperki ledų, vadinasi, atitolini malonumą nusipirkti norimą žaislą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu.
6-8 metai - vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis. Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Jeigu vaikas iki 6 metų vis dar laikomas kūdikiu, jam susidaro įspūdis, kad jis ir mama yra vienas kūnas ir viena siela. Kad visą gyvenimą mamos pareiga - atnešti, paduoti, aprengti, nuprausti, pamaitinti ir t. Taip ugdomas vaikas tampa nesavarankiškas ir šis charakterio bruožas jį gali lydėti visą gyvenimą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas. Harmoningais vaiko charakterio bruožais laikomi gebėjimai naujose situacijose valdyti savo elgesį ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją, jausti vidinę harmoniją.
Kaip suprasti ir palaikyti vaiką
Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Daugelis tėvų, ypač tada, kai patys išgyvena sunkų laikotarpį, menkina savo vaikus beveik kaskart, kai su jais kalbasi, ir tai yra tarsi savaime suprantamas dalykas. Vaistas labai aiškus: tokiems vaikams reikia nuolatos sakyti teigiamus žodžius ar pagyrimus. Geriausia tą daryti tiek už jų atliktus darbus ar elgesį, tiek už tai, kad jie tiesiog yra. Pavyzdžiui: „Tu tikrai puikiai atlikai tą darbą“, „Man patinka tavo idėjos“, taip pat: „Smagu tave šįryt matyti!“ arba tiesiog paprastai pasisveikinti: „Labas“. Turime visais būdais stengtis vengti vaiko menkinimo bei žeminimo (nors jis gali tiesiog prašyte to prašytis).
Toks vaikas paklaustas tyli - taip elgtis gali pamokų metu, o su draugais ar tėvais būti aktyvus, kalbus. Vaikas taip elgiasi, nes yra neįprastoje aplinkoje ir jam reikia laiko adaptuotis. Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka. Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą - tegul tai būna per rankas siunčiamas kamuoliukas sustojus rautu. Gali pasitaikyti tylėjimas „iš principo“. Nereikėtų kovoti su tokiais vaikais.
Klasėje galima pastebėti, kad kai kuriems vaikams trūksta pagrindinių bendravimo įgūdžių. Jeigu kreipsimės į juos, jie šiaip ne taip sugebės išspausti kelis žodius ir niekada patys savarankiškai nepradės pokalbio. Vieniši vaikai linkę likti nepastebėti. Triukšmingiems ir agresyviems jų bendraklasiams pasisekė labiau, nes jie bent jau sulaukia dėmesio, kurio taip trokšta.
Labai svarbu suprasti, kad dažniausiai iš pradžių toks vaikas neatsakys į šilumą ir pagyrimus (nors verta pamėginti). Mokytojas pirmiausia turėtų sukurti tokį ryšį, kad vaikas pajėgtų išgirsti, - reikia su vaiku griežtai susitarti. Jei norime su agresyviu vaiku sukurti palankius ir prasmingus santykius, turime atkakliai laikytis savo - elgtis tvirtai, nepykti ir nesusierzinti. Kai įsitvirtina tokie santykiai, galima pradėti girti vaiką už tai, kad jis atlieka kažką gero. Tokius vaikus labai gerai veikia jiems skiriami ypatingi vaidmenys (tokie kaip pvz. budintis per pertraukas), kurie reikalauja tikros atsakomybės ir teisių.
Reikėtų ištirti vaiko elgesio motyvus: galbūt jis jaučiasi nesaugus, nepilnavertis. Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius.
Vaikas gali tiesiog painioti tikrovę su fantazija - tai nebus melas. Nereikėtų kovoti su tuo, bet reikėtų išmokyti vaiką įžvelgti ribą tarp tikrovės ir fantazijos. Vaiko melą neretai lemia baimė. Reikėtų atrasti kitus būdus vaiką auklėti, bausti, nesukeliant jam baimės jausmo.
Vaiko baikštumas susidūrus su mokomąja veikla dažnai pasitaiko pradinėse klasėse. Tokius vaikus slegia buvimas grupėje, kitų vaikų judrumas, jie linkę laikytis nuošaliai, sunkiai įsitraukia į bendrą veiklą. Vertėtų atvirai rodyti savo geranoriškumą, į klaidas žiūrėti kaip į savaime suprantamą dalyką - „juk mes mokomės“. Reikėtų skatinti vaiką atsakinėti nebijant suklysti.
Dalis vaikų dėl asmeninių savybių, nemokėjimo bendrauti tarsi išstumiami iš klasės. Dauguma vaikų su jais elgiasi priešiškai. Vaikai su juo nebendrauja - jis lieka vienas. Į jį geriausia žiūrėti kaip į vaiką, kuris ankstyvuoju savo vaikystės laikotarpiu (0-2 metų) nesulaukė švelnumo ir nebuvo vertinamas bei palaikomas. Tokį vaiką reikia geranoriškai paskatinti nepriklausomai nuo to, ką jis daro, - tiesiog sakykime jam paprastus ir malonius žodžius už tai, kad jis yra.
Peštynes sukelia ne „blogi vaikai“. Tiesą pasakius, ši problema visuomet yra suaugusiųjų sistemos, kurioje gyvena vaikai, simptomas. Nuo neatmenamų laikų, kai ponai griežtai elgdavosi su savo tijūnais, šie išsiliedavo ant valstiečių, o pastarieji mušdavo savo žmonas ir vaikus. Ten, kur mokytojams suteikiamos tinkamos darbo sąlygos ir palaikymas, o su vaikais elgiamasi griežtai, bet išsaugoma jų savigarba, vaikai greitai nustoja peštis tarpusavyje.
Mokykla paprastai nėra rimtesnių vaikų problemų šaltinis. Pamokantis tyrimas, kurį atliko Australijos Melburno suaugusiųjų lavinimo taryba, rodo, kad neišsilavinę suaugusieji beveik visuomet turėjo prisitaikymo sunkumų dar prieš pradėdami lankyti mokyklą. Nė vienas mokytojas, kad ir koks atsidavęs būtų, negali 30-čiai vaikų suteikti ir emocinio palaikymo, ir paskatinimo mokytis. Greitai ateis ta diena, kai iš naujo įvertinsime savo švietimo sistemą ir sugebėsime mokyklose turėti kvalifikuotus suaugusiuosius, savanorius bei darbuotojus, kurie bus ir patys išmokyti, ir ves mokymus, kad kiekvienas vaikas gautų tai, ko jam ar jai reikia.
Užauginti sveiką, fiziškai stiprų, aktyvų, smalsų, protingą ir laimingą žmogų - tai ne kareivėlį iš molio nulipdyti. Septynerių metų vaikas jau turi 90 proc. savo protinių gebėjimų, valios, išsiugdytų charakterio bruožų ir vaizduotės, svarbiausius fizinius, intelektinius, dvasinius ir socialinius gebėjimus. Tie raidos periodai tokie svarbūs, jog būtini tuo metu vystymosi procesai vėliau nebegali vykti - bent jau tokiu pačiu būdu. Pavyzdžiui, turime įsiminti, kad paprastai vėliau negu ketvirtaisiais metais vaikas nebegali išmokti kalbėti, nes atitinkamos smegenų sritys jau yra galutinai susiformavusios. Lygiai taip pat formuojasi ir charakteris.
Tėvai turi suprasti, koks vaiko charakteris. Jų pareiga - nuo mažens visokeriopai ugdyti geriausius jo bruožus ir atskleisti jo geriausias prigimtines savybes. Jeigu žmogus veiks pagal savo prigimtį - jis bus laimingas.
