Žydų tauta išsiskiria iš kitų tautų ypatingu dėmesiu, skiriamu vaikų auklėjimui. Nors žydai nėra išskirtinai protingi, jų auklėjimo sistema yra paslaptis, slypinti giliose tradicijose.

Religinis ir dvasinis ugdymas

Tradicinė žydų šeima yra tikinti. Jau nuo trejų metų vaikas yra vedamas į religinę mokyklėlę, kur jis iš karto supažindinamas su tam tikromis sąvokomis. Hebrajų kalba laikoma šventa, o kasdieniams pokalbiams buvo sukurta „jidiš“ - motinos kalba. Kiekvienas granatas turi 613 sėklų - tiek pat, kiek prievolių yra Toroje. Žydų tauta netgi vadinama knygos tauta.

Vyro paskirtis tradicinėje žydų šeimoje yra melstis ir skaityti Torą, o moters - visai kita. Jei vyras visą gyvenimą studijuoja Torą, tuomet žmona turi užtikrinti, kad nė vienas vaikas netrukdytų jam mokytis. Tora turi keturis supratimo lygius, o ketvirtasis, vadinamas so, hebrajų kalba reiškia paslaptį.

Žydų mergaitės mokytis pradeda šiek tiek vėliau, atsižvelgiant į tradicinius vaidmenis šeimoje.

Vaikų brandos samprata ir tėvų autoritetas

12-14 metų vaikai žydų bendruomenėje jau yra laikomi suaugusiaisiais. Tėvų ir vaikų santykiai nėra grindžiami demokratija ar autokratija, o teokratija. Vaikai nėra lygiaverčiai tėvams, nes jie nėra šeimos pagrindas - tėvai yra pirmoje vietoje, po to vaikas. Vaikas yra labai mylimas, bet meilė jam teikiama po meilės tėvams. Nebūtina kiekvieną minutę bėgti prie vaiko, vos jam pravirkus, tačiau kalbant apie kitus žmones, tėvai pirmenybę teikia vaikui. Vaikas turi žinoti, kad yra labai mylimas ir dėl jo tėvai gali pasiaukoti.

Antrajame etape vaikas jau stovi ant savo kojų, kalba ir kai ką supranta. Hebrajų kalboje žodžiai „koja“ ir „įprotis“ skiriasi tik keliomis raidėmis. Todėl vaikui svarbu formuoti įpročius, kurių jis iš pradžių nesuvokia, kaip ir Tora buvo pasiūlyta kitoms tautoms, bet liko žydų tautai. Vaikas, išugdytas įpročio prieš valgį plauti rankas ir laiminti maistą, to nesupras, bet darys. Kai jis paaugs, supras, bet tai jam nekels papildomo diskomforto, nes jis jau bus įpratęs.

Vaiką galima pratinti prie ko nors tuomet, kai jis jau gali atlikti kokį nors fizinį veiksmą pats. Vaikas pradeda suprasti tam tikrus įvykius, veiksmus, prasmę, todėl jam nesudaro sunkumų daryti kažką, ką dabar supranta.

Drausmės ir prevencijos principai

Pirmiausia reikia paaiškinti vaikui, ko jis kategoriškai negali daryti, ir tik po to pradėti aiškinti, ką turi daryti. Vaikas negimsta asmenybe - jis tampa ja, jei yra tinkamai auklėjamas. Pamąstykime, kas būtų, jei trejų metų vaiką numestum tarp vilkų.

Judaizme svarbi prevencija. Ne kiekviena nuodėmė gali būti atleista. Padarius nuodėmę yra daug sunkiau atgailauti ir pasikeisti, nei išvengti jos. Judaizme nepraktikuojama išpažintis.

Pavyzdžiui, jei vaikas bėga po automobiliu, jį reikia sudrausminti. Tokiu atveju gražūs žodžiai ir paaiškinimai nepadės. Tora sako: „Atsitolink nuo melo“. Kodėl taip švelniai? Juk sakoma ir: „Nevok, nežudyk“, o nuo melo - tik atsitolink. Nes Tora yra gyvenimiška knyga. Dievas pažįsta žmogų ir žino, kad už visa žmogui sunkiausia nemeluoti. Taigi, vaiką reikia atpratinti nuo melo. Griežčiausiai bausti už melą, kad vaikas žinotų, jog meluoti jam visai nenaudinga: nuo to jis pats nukentės, jam bus uždrausta susitikti su draugais, žaisti ir daryti viską, kas jam patinka. Tuomet vaikas ne tik stengsis nemeluoti, bet ir nedarys to, kas verstų jį meluoti, nes žinos, kad jei kažką padarys, turės apie tai papasakoti.

Pykčio nereikia kaupti. Arba bausti dabar, arba išvis nebausti. Ir bausti ne dėl savo nuotaikos, nekaupti bausmių. Neteisinga, jei vaikas padaro visišką nieką, o tėvai baudžia jį už praėjusius kartus. Tuomet tik tėvai žino, dėl ko vaiką baudžia.

Buvo toks Saba iš Kelmės, senelis - išminčius. Jis turėjo daug vaikų, ir ne visi jie buvo nepriekaištingi. Visiems buvo reikalingas auklėjimas, bet jis niekada neleisdavo sau pulti nusižengusio vaiko. Jis turėjo "drausminimo kostiumą". Vaikui prasižengus tėvas eidavo į kambarį persirengti. Per tą laiką, kol persirengdavo, jo pyktis atslūgdavo. O kol tėvas persirenginėdavo, kitame kambaryje vaikas irgi turėdavo laiko pagalvoti ir dažnai suprasdavo, ką padaręs, kas čia buvo ne taip.

Tėvų elgesys ir vaikų psichologinė gerovė

Žmogus nuo gyvūno skiriasi tuo, kad jis turi pasirinkimo laisvę. Žmoguje yra tiek gyvūno, tiek žmogaus siela. Pikti žmonės turi ir bjaurias grimasas, ir bjauriai šaukia, nes pyktyje lieka tik gyvūno siela. Tėvams atrodo, kad parėkus palengvės, tačiau bešaukiant pyktis užsiliepsnoja dar labiau. Todėl geriau jau visai nedrausminti vaiko, jei negali susivaldyti.

Tėvai dažnai pamiršta pagirti vaiką, kai su juo viskas gerai. Atrodo, kad tai savaime suprantama. Tačiau pagyrimas yra didžiulė jėga vaikų auklėjime. Vienas nuoširdaus pagyrimo sakinys yra vertesnis už toną barimo.

Vaikystėje įgyta patirtis daro įtaką visam tolesniam vaiko gyvenimui: jo savivertei, gebėjimui prisitaikyti, kurti, išreikšti save, būti drausmingu, mandagiu, tolerantišku, pasitikinčiu savimi, užmegzti brandžius santykius.

Maištingasis rašytojas Elbertas Hubbardas aprašė istoriją apie tėvą, kuris žiauriai elgdavosi su savo vaikais. Jis naudojo storos odos diržą su kutais, kuriuo kasdien mušdavo kelis iš savo dešimties vaikų. Ši istorija patvirtina, kad daugelis ligų, būdingų vaikams ir paaugliams, yra žiaurios prievartos prieš juos logiška išdava. Kai žmogaus būtybė patiria sukrėtimą, sielvartą, skausmą ar pyktį, jos fizinis gyvybingumas sumažėja iki tokios ribos, kai ją lengvai įveikia bet kokia pasitaikiusi liga.

Jamesas Douglasas yra parašęs: „Jei kada būtų parašyta žiaurumo istorija, ji pripildytų tūkstančius tomų, o didžiausią dalį sudarytų žiaurumo vaikų atžvilgiu aprašymas“.

Kita vertus, nesuskaičiuojama daugybė pavyzdžių, kai vaikų gyvenimą sugriauna per daug nuolaidūs, neišprusę, silpni tėvai. Klasikinis pavyzdys - Absalomo, trečiojo Dovydo sūnaus, istorija. Absalomą nuo mažiausių dienų lepino jo nuolaidieji tėvai. Jis nebuvo blogas, tačiau jam įstatymas nieko nereiškė, jis pats buvo sau įstatymas. Tai patvirtina, kad vaikams reikia ne tik meilės, bet ir sveiko disciplinos griežtumo.

Auklėjimo problemos ir jų sprendimo būdai

Šiais laikais, kada vis daugiau kalbame apie vaikus ir jų ugdymą, tuo pačiu vis daugiau girdime apie vaikų auklėjimo problemas. Dažni tėvai, vaikams paaugus, ima gūžčioti pečiais, neva nežinia, kas su vaiku pasidarė, jis tapo problemišku. Tačiau tėvams reikėtų paieškoti priežasties ne vaikuose, o savo poelgiuose, tiksliau - vaiko auklėjime.

Viena iš problemų - įsitikinimas, kad geram auklėjimui reikia daug pinigų. Deja, už pinigus gero auklėjimo nenupirksi. Vaikui svarbiausia tėvų meilė, artumas, bendravimas, bendras laisvalaikis ir užsiėmimai.

Nereikėtų painioti lepimo su meilės išraiška. Manoma, kad vaikas dar per mažas, nesugeba, arba „bus greičiau, jeigu padarysime mes”. Tačiau reikia leisti vaikui pačiam atlikti tai, ką jis geba pagal savo amžių ir tik prireikus jam padėti.

Per didelis griežtumas, valdingų tėvų auklėjimo bruožas, kada norima, jog vaikai besąlygiškai paklustų, gali būti priimtas kaip spaudimas. Iš baimės vaikas gali paklusti, tačiau nesant šalia tėvams gali elgtis priešingai.

Abejingumas ir laiko trūkumas vaiko auklėjimui yra glaudžiai susijusios problemos. Abejingi tėvai dažnai nenori gilintis ir aiškintis, taigi vaikas lieka vienas spręsti savo problemas. Tėvai privalo suprasti, kad vaikas dar nemoka spręsti daugelio jam iškylančių problemų ir rasti laiko bendravimui su vaiku.

Atsakingi tėvai neturėtų naudoti neatsakingų grasinimų, tokių kaip: „Jei neklausysi - atiduosiu kitai tetai“, „Jei nedarysi, kaip liepiu - tavęs nemylėsiu“. Tokie žodžiai žeidžia ir nepagrįstai gąsdina vaiką, o jei sakomi dažnai, vaikas supranta, kad tai ne tiesa ir išmoksta manipuliuoti.

Elgesys su vaiku pagal nuotaiką yra neteisingas. Sėkmės ar nesėkmės suaugusiųjų asmeniniame gyvenime neturėtų daryti įtakos bendravimui su vaiku.

Daugelis tėvų sudaro ilgalaikį planą, kaip išugdyti savo vaikus. Šv. Paulius išreiškia pagrindinę tauraus vaikų auginimo mintį sakydamas: „Auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“. Samuelis Smilesas yra parašęs: „Pirmoji moralinės disciplinos ir visa ko gero seminarija yra šeima; po to eina bažnyčia ir mokykla; o dar po to - pasaulis, didžiausia praktinio gyvenimo mokykla.“

Tėvai privalo mokėti skirti discipliną ir bausmę. Disciplina yra lavinimas, kuris koreguoja, praturtina, sustiprina ir patobulina; tuo tarpu bausmė yra pažeidėjo nubaudimas siekiant atpildo. Vaikams reikia taisyklių, jie nori joms paklusti. Jiems reikia švelnaus tėvų patarimo. Jei užkraunate bereikalingą naštą mažų vaikų atminčiai ir tikitės iš jų savarankiško mąstymo - reikalaujate neįmanomo.

Svarbu būti nuosekliems reikalaudami. Jei kažkas yra tabu pirmadienį, tai neturėtų būti leidžiama ir kitomis dienomis. Nepastovumas sugriauna discipliną! Labai svarbu yra tėvų sutarimas disciplinos dalykuose.

Daugelis tėvų pasiekia gerų rezultatų izoliuodami ar ignoruodami kaltininką. Kiti panašaus efekto sulaukia sulaikydami malonumus. Vaikai reaguoja skirtingai, ir galima išbandyti skirtingus metodus.

Jei baudžiate, bauskite tam, kad ištaisytumėte kaltę, o ne tam, kad suvestumėte sąskaitas su vaiku.

tags: #skiria #demesi #auklejimui

• Vaikiškas valymo rinkinys: linksmas ir lavinantis žaislas
• Profesionali pagalba paaugliams Šiauliuose
• Kelmės rajono sveikatos projektas
• Idėjos gimtadieniui
• Patarimai perkant devėtą vaikišką kombinezoną