Daugelis ligų, taip pat ir onkologinių, yra nulemtos išorinių veiksnių - neteisingo gyvensenos būdo, mitybos, tačiau dalis jų yra dėl genetikos.
Ligos dėl genetikos sudaro apie 10 proc. Aišku, yra specifinių paskirčių tipų onkologinių ligų, kurios genetiškai labiau gali būti nulemtos ir tą mes galime įvertinti atlikdami genetinius tyrimus.
Būtent specializuotus paveldimų vėžinių ligų - onkogenetinius tyrimus, po gydytojo genetiko konsultacijos.
Iš esmės, deja, taip. Daugeliui sričių mes patys galime daryti įtaką ir tikrai genetika nėra nuosprendis.
Tačiau žinodami savo genetiką galime daug ką keisti. Tiek savo paties priežiūroje, tiek gyvensenoje, taip pat kartais ir gydyme.
10 proc. riba yra standartinė. Iš tiesų, kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, esant nemažai sergančių ar sirgusių giminaičių, pradinė tikimybė gali būti gerokai didesnė - 80 proc. Bet kalbant apie pavienius atvejus, būtų galima sakyti apie 10 proc.
Atskiros histologijos, topologijos turi didesnį polinkį, pavyzdžiui, visi kiaušidžių vėžio atvejai iki 30 proc. gali būti nulemti dėl genetinių priežasčių. Tai, aišku, viena iš indikacijų, kai reikėtų tirti ir toliau.
Galima beveik kiekvienai organų sistemai atrasti sąveiką su genetika. Lengviau būtų pasakyti, kas nėra susiję su genetika.
Nesusijęs su ja yra plaučių vėžys, jo išsivystymui didžiausią įtaką daro rūkymas. Taip pat nesusijęs gimdos kaklelio vėžys.
Dažniausiai susiduriame su paveldėtu krūties ir kiaušidžių vėžiu, storosios žarnos vėžiu. Rečiau paveldimi - prostatos, skrandžio, kasos.
Jei kalbėtume apie specifines retas ligas, tai kuo liga retesnė, tuo didesnė tikimybė, kad ji turės paveldimumo faktorių. Pavyzdžiui, feochromocitoma, tai antinksčių navikai, kurie apie 30 proc. priklauso nuo genetikos. Jungiamojo audinio sarkomos taip pat.
Visų pirma, reikia atsižvelgti į indikacijas, kai reikia papildomų tyrimų, susifokusuoti į asmenis, kuriems jau yra ar buvo diagnozuota liga.
Iš pradžių reikia išsiaiškinti, ar tas asmuo, kuris turi navikus, neturėjo tokios genetikos.
Yra tam tikri požymiai, kurie leistų įtarti, kad vėžys yra genetinis. Pavyzdžiui, jei suserga jaunesnis nei 50 metų žmogus, jei navikai atsiranda skirtingose vietose, pavyzdžiui, ir gimdoje, ir krūtyse.
Nepasakyčiau, kad skirtumai yra labai ryškūs. Tačiau pastebėta, kad paveldimos formos, jei jos anksti diagnozuojamos, yra lengviau pagydomos, nei kitos.
Sindromas - tai terminas, apibūdinantis, kad yra kažkokia pagrindinė priežastis, kuri gali padaryti įtaką įvairiam pasireiškimui. Paveldimo vėžio sindromų rūšių yra apie 200.
Santaros klinikose šią kryptį tyrinėjame jau 10 metų, prieš tai to Lietuvoje niekas nedarydavo.
Kiekvienas žmogus turi apie 20 tūkstančių įvairių genų. Daugiausia ištyrinėta yra krūtų, kiaušidžių paveldimas vėžio sindromas.
2013 metais atlikome didžiulę analizę ir apskaičiavome, kiek daugmaž gali būti asmenų, nešiojančių šį geną. Pagal tyrimą, jį gali turėti 1 iš 200 asmenų.
Mūsų centre, asmenų skaičius, kuriems patvirtinta, kad liga genetinė, perkopia kelių tūkstančių ribą. Tai pakankamai reta būklė, bet tokių pacientų tikrai yra.
Tokius tyrimus skiria specialistai, dažniausiai gydytojai genetikai.
Prieš parenkant tyrimą yra vertinama situacija, ką iš tiesų reikia tirti ir kokiomis technologijomis.
Viskas turi būti paaiškinta pacientui, ko galima tikėtis ir, jog neigiamas tyrimas nebūtinai reikš, kad ligos niekada nebus.
Genetinis tyrimas tik parodo, ar rizika yra didesnė, ar atitinka bazinę.
Yra tiriama DNR, kuri gali būti išskiriama iš įvairių šaltinių, dažnai imamas kraujas, bet tiriamas ne jis. Lygiai tą patį galima atlikti iš seilių mėginių.
Mėginys siunčiamas į laboratoriją, jei randama mutacija, pacientui vėl reikia susitikti su gydytoju.
Visada remiamės jau buvusiomis praktikomis, taip pat kitų šalių patirtimi.
Atvykus pakartotinai konsultacijai, pacientas gauna išrašą ir jam detaliai paaiškinama situacija: kas rasta, kokią riziką tas mutacijos pokytis gali turėti, nes rizika niekada nebūna 100 proc.
Aptariame grafiškai, kaip rizika gali didėti bėgant metams ir kokios tada yra intervencijos.
Kartais kalbame apie profilaktines operacijas, kokią pasidarė Angelina Jolie.
Dažniausiai susikoncentruoti į vieną skaičių yra labai netikslinga, geriau pateikti ribas. Realiausia jos rizika buvo nuo 70 iki 80 proc.
Genetiniai tyrimai retai kada skiriami žmonėms iki 18 metų, nes jų rizika susirgti nėra didelė.
Taip, šioje srityje daug nuveikta, todėl jie kompensuojami.
Pagrindinė indikacija yra ta, ar žmogus jau turėjo onkologinę ligą.
Tai yra pirmas asmuo, nuo kurio reikėtų pradėti nukreipimą gydytojo konsultacijai.
Profilaktika prasideda tada, kai mes žinome, ką daryti.
Ištyrus sergantį asmenį, jei nustatoma, kad liga yra susijusi su genetika, randame tam tikro geno mutaciją, tada galime tirti ir pirmos eilės giminaičius, ar jie taip pat nepaveldėjo geno mutacijos.
Tai yra kompensuojama.
Genetinius tyrimus turime suvokti kaip informacinius tyrimus, jie jokio nuosprendžio nenulemia.
Dažniausiai taip ir būna, pacientai atvyksta su artimaisiais, kurie serga ar sirgo.
Jei jiems nustatoma, kad liga genetinė, ištiriami ir pirmos eilės giminaičiai.
Tai brangus tyrimas, jo kaina apie 500-600 eurų.
Visų pirma, reikia nueiti pas šeimos ar kitos specialybės gydytoją, kad jis įvertintų situaciją.
Kiekvienas mes turėtume susimąstyti apie buvusias šeimos ligas, ypač, jei giminaičiai jomis sirgo jauni.
Taip pat sergantieji turėtų gauti reikiamus tyrimus.
Jei artimasis miręs, deja, bet tyrimas nebus kompensuojamas.
Žmogus, sergantis ar sirgęs onkologine liga ir norintis išsitirti, ar ji buvo nulemta genetikos, iš pradžių turi nueiti pas šeimos gydytoją.
Gavus iš jo siuntimą detalesniems tyrimams, reikia užsiregistruoti į Vilniaus universiteto Santaros klinikų Paveldimo vėžio centrą ir atvykti nurodytu laiku.
Tam tikri negalavimai nebūtinai turi būti vėžio simptomai, tačiau vis dėlto, tai yra įrodymas, kad kažkas organizme neveikia taip, kaip turėtų.
Simptomų stiprumas gali priklausyti nuo to, kokios formos onkologinė liga jūsų organizme vystosi, taip pat kokia yra jos stadija bei kaip stipriai yra pažeisti šalia esantys paciento organai ir audiniai.
Klastinga ši liga yra vadinama todėl, kad pirminėse jos stadijose žmogus dažnai nejaučia jokių sunkesnių simptomų, nebent karščiavimą, bendrą nuovargį, svorio kritimą, ar nestiprų skausmą, maudimą.
Žemiau yra pateikiami dažniausiai pasitaikantys simptomai, kurie gali būti onkologinės ligos formos vystymosi pasekmė. Todėl verta juos ne tik žinoti, bet ir nenumoti ranka.
Gydytoja anesteziologė-reanimatologė Gerda Volkovienė sako, kad sužinojus, jog jos artimam žmogui diagnozuota onkologinė liga, pirmiausia aplankė išgąstis.
„Vėliau laikas padeda viskam „susigulėti“, tačiau pirmosiomis dienomis vyrauja nekokie jausmai - šokas, baimė, liūdesys. Labiausiai ramina tai, kad šiuolaikinis gydymas yra itin pažangus ir dažniausiai gali padėti pacientams, vėžys tikrai nebėra mirties nuosprendis ar gyvenimo pabaiga“, - teigia pašnekovė.
Ji priduria, kad nors onkologinė liga ir nėra mirties nuosprendis, tenka susitaikyti su tuo, jog paciento ir artimųjų gyvenimas keisis bei prasidės nelengvas gydymas.
„Prie to tenka priprasti. Gyvenimas su onkologine liga tęsiasi net ir pasveikus - ateityje bus privalomas nuolatinis stebėjimas, o tam tikrais laiko tarpais reikės atlikti tyrimus, kad būtų galima sužinoti, ar liga neatsinaujino. Visa tai pareikalauja daug kantrybės, ištvermės ir pastangų tiek iš šeimos narių, tiek iš paties paciento“, - dalinasi gydytoja.
Dėl šios priežasties itin svarbus atviras bendravimas artimųjų rate - neslėpti nei diagnozės, nei varginančių simptomų ar gąsdinančių minčių.
Nors apie užklupusią ligą ar nemalonius pojūčius susirgusiajam onkologine liga gali būti sunku kalbėtis, vis dėlto realios situacijos aptarimas gali būti naudingas abiem pusėms: sergantysis aiškiai išsako savo poreikius, o artimieji gali geriau suprasti, kaip jam padėti.
G.Volkovienė pastebi, kad dažniausiai ši liga užklumpa netikėtai, kuomet žmogus mano, jog yra sveikas. Tokia netikėta diagnozuotė gali labai neigiamai paveikti asmens emocinę sveikatą, todėl besąlygiškas artimųjų palaikymas yra be galo svarbus.
„Negandas išgyventi daug lengviau, kai artimieji šalia - pacientas turi galimybę pasidalinti savo mintimis, išgyvenimais, o artimieji palepina jį dėmesiu, jo mėgstamu maistu. Nors visa tai negydo ligos, bet tikrai pagerina sergančiojo emocinę būklę“, - pataria ji.
Gydytoja atvirauja, kad jos artimam žmogui, kaip ir daugeliui onkologinių ligų pacientų, kyla problemų su mityba, kai net kadaise mėgstamiausi buvę patiekalai tampa nebepatrauklūs.
Gydytojai dietologai pabrėžia, kad leidimas pacientui nevalgyti neturėtų būti šios situacijos sprendimas - susidūrus su apetito stoka, kietą maistą kuriam laikui galima pakeisti medicininės paskirties gėrimais, kuriuose būtų gausu baltymų ir omega-3 riebalų rūgščių.
„Intensyviai slaugyti artimojo man neteko, kadangi jo būklė pakankamai gera, todėl tam tikrus dalykus pavyksta atlikti pačiam. Nepaisant to, su meile paruošti artimųjų lauknešėliai visuomet pakelia pacientui nuotaiką. Į tokį lauknešėlį dėdavau mėgstamiausių patiekalų, ledų ir kitų saldumynų. Pastebėjome, kad žiūrint filmus ar serialus greičiau prabėgdavo laikas, tad atnešiau ir kompiuterį su ausinėmis. Visa tai padeda pacientui jaustis kiek geriau, nors, žinoma, labiausiai džiugina pats apsilankymas ir praleistas laikas kartu“, - prisimena pašnekovė.
Ji priduria, kad chemoterapija pareikalauja itin daug jėgų, todėl išgirdus vėžio diagnozę rekomenduojama gydymui ruoštis iš anksto - tinkamai maitintis, vartoti maisto papildus, baltyminius gėrimus, taip pat daugiau laiko skirti poilsiui.
Itin svarbu nusiteikti, kad gydymas gali užtrukti ilgiau, nei norėtųsi, tad tinkamas darbo ir poilsio režimas bei subalansuota mityba turi tapti sergančiojo pagrindiniu tikslu - to prireiks ne tik gydymo metu, bet ir įveikus onkologinę ligą.
Eglė Mėlinauskienė, sunkiomis ligomis sergantiems vaikams padedančios organizacijos „Mamų unija“ įkūrėja ir vadovė, pati žinanti, ką reiškia skaudi vėžio diagnozė, sako, kad sužinojęs apie ligą žmogus pajunta labai daug emocijų: nuo sumišimo iki baimės.
„Labai aiškiai pajunti, kad rytoj tavęs gali nebūti, pajunti savo laikinumą. Kažkurį laiką visai jokių minčių nebūna, tik beviltiškas blaškymasis. Po to pradedi galvoti, pykti. Baisiausia yra nežinoti, kas su tavimi bus rytoj bus, nežinoti, koks gydymas, kas laukia tavo šeimos“, - sako E. Mėlinauskienė.
Pasak jos, šiame etape svarbus ir aiškumas, ir visuomenės bei artimųjų palaikymas, supratimas.
Tačiau neretai žmonės nežino, kaip elgtis, rodo gailestį.
„Gailėdamas tarsi sutapatini žmogų su liga, sumenkini jo gebėjimą lipti į viršų. Labiau padrąsinimo reikia, nei gailesčio. Reikia stiprių žmonių, į kuriuos sergantysis galėtų kabintis", - sako E. Mėlinauskienė.
Medicinos mokslų daktarė, gydytoja vaikų hematologė Sonata Šaulytė Trakymienė, taip pat atkreipia dėmesį, kad gailestis yra gana natūrali emocija ir ją nuslėpti yra sunku, tačiau vis tik geriau jos neparodyti.
„Bendraujant su sergančiu pabrėžkite, kad jis yra kovotojas ir kad jūsų pagalba jis ligą įveiks. Jokiu būdų nenutraukite su juo bendravimo ir nebijokite kontakto su tuo žmogumi. Jis yra lygiai toks pat, kaip ir jūs“, - pataria gydytoja.
Parama ir supratimas išgirdusiems diagnozę yra svarbus nuo pat pirmos akimirkos, nuo gydytojų žodžių.
S. Šaulytė Trakymienė, sako, kad išgirdus diagnozę, tiek paciento, tiek šeimos narių emocijos būna įvairios: nuo ašarų, liūdesio iki pykčio ir nesupratimo.
„Dažnai pacientas klausia, kodėl jam taip nutiko, juk jis viską gyvenime darė teisingai. Kiti nori sukelti visą pasaulį ant kojų ir padaryti viską, kas yra įmanoma. Tai yra labai normali reakcija, nes žmogus supranta, kad jo gyvenimas dabar yra ne tik gydytojų, bet ir jo rankose“, - pabrėžia gydytoja.
Ji pripažįsta, kad neretai sergantiesiems ir jų šeimos nariams tą akimirką tenka pabūti psichologe, panešant diagnozę tą pačią kalbą tenka pakartoti net ir kelis kartus bei atsakyti į pačius įvairiausius klausimus.
Norėdami sušvelninti situaciją, gydytojai diagnozę stengiasi pranešti ne oficialioje aplinkoje, kurioje skamba telefonai ar vaikšto pašaliniai asmenys. Tokiam pokalbiui būtina pasirinkti kiek privatesnę vietą.
„Eurovaistinės“ farmacininkė Rūta Sudikienė, dirbanti vaistinėje prie Santaros klinikų, atkreipia dėmesį, kad neretai čia ateina žmonės, kurie nesenai išgirdo diagnozę. Čia dirbantys žino, kad atėjusiam žmogui reikia ne tik sveikatos specialisto, bet ir žmogaus, kuris galėtų juos palaikyti morališkai.
„Sunkiai sergantys pacientai bei jų artimieji atėję drąsiai sako, kad nori pasiguosti, kartais tiesiog išsikalbėti, suprasti, kad yra palaikomi aplinkinių. Dažnai kartu išgėrus puodelį arbatos, pakalbėjus, žmogui tampa geriau“, - sako farmacininkė.
Jos teigimu, tiek specialistams, tiek aplinkiniams bendraujant su sergančiu žmogumi svarbu būti sąžiningais, palaikyti, išklausyti, bet nereikia pulti perdėtai rūpintis, lepinti ar elgtis, kaip su bejėgiu.
Svarbu ir leisti žmogui suprasti, kad liga ir gydymas jokiu būdu nėra bausmė už kažką, žmogus nėra dėl to kaltas.
Pastebima, kad visuomenė per pastaruosius dešimt metų jau pasikeitė, rečiau susiduriama su keista reakcija į sergančius vėžiu, pasimetimu, drąsiau jaučiasi ir patys sergantieji.
Pasak E. Mėlinauskienės, prieš dešimtmetį besigydantys paaugliai ir vaikai, ypač mergaitės, labai dažnai prašydavo perukų, kuriais slėpdavo dėl gydymo prarastus plaukus, nes buvo bijoma visuomenės reakcijos. Dabar tai labai retas atvejis.
„Aš pasirinkau viešumo kelią ir tuo metu buvau viena iš pirmųjų, kuri pradėjo drąsiai kalbėti apie ligą, kad yra tokia problema, su kuria turiu susidoroti. Tai buvo savigyda. Tai padėjo man pačiai gyti, ir padėjo daugeliui kitų žmonių. Gydymas labai priklauso nuo psichologinės būsenos, jei pats save „nurašai“, sveikti labai sunku", - sako „Mamų unijos“ vadovė.
Pasak jos, Lietuvoje dar trūksta vientisos pagalbos sistemos, kuri nuo pat pradžios, nuo diagnozės paskelbimo, žmogų ir visą šeimą vestų pagalbos keliu, nukreiptų ten, kur reikia.
Didele dalimi tokią pagalbą dabar suteikia tiek su vaikais, tiek ir su suaugusiais dirbantys paramos ir labdaros fondai, asociacijos ir su liga susidūrusių žmonių viešai išsakoma patirtis.
Kas dedasi mūsų galvose? Psichologė apie baimes, nerimą ir psichozę | Sveiki gyvi
Vėžiu sergančius Lietuvos vaikus globojančio paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“ savanoriai ragina Vilniaus gyventojus ir svečius nebūti abejingais ir organizuoja gerumo ir vilties eiseną „Vaikai, sergantys vėžiu, irgi žaidžia!“.
Ši socialinė akcija vyks šeštadienį, kovo 2 dieną Vilniuje, „Kaziuko mugės 2013“ metu. Eisenos pradžia 14 val. prie karaliaus Mindaugo paminklo. Eisena judės Pilies gatve link Vilniaus Rotušės aikštės.
„Šia akcija norime parodyti, kad onkologinėmis ligomis sergantys vaikai nėra užmiršti, izoliuoti ar pasmerkti ir kad kiekvienas Lietuvos pilietis gali prisidėti prie jų gerovės. Juk mažieji onkologiniai ligoniukai taip pat šypsosi, žaidžia, svajoja ir gali pasveikti.
Statistika tą patvirtina - net 80 proc. vėžiu susirgusių vaikų gali pasveikti, jeigu liga diagnozuojama anksti. Eisenos metu savanoriai primins būdus, kaip kiekvienas žmogus gali padėti vėžiu sergantiems vaikams, skirdamas vos keletą minučių savo laiko.
Vienas iš jų - valstybės sudaryta galimybė skirti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio labdaros ir paramos fondui „Mamų unija“. „Mamų unijos“ savanorių eisenos šūkis - „Vaikai, sergantys vėžiu, irgi žaidžia!“.
Eisenos dalyviai vilkės baltais kombinezonais, simbolizuojančiais apatiškumą svetimo žmogaus nelaimei.
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“ įkurtas 2008 metais. Fondo pagrindinė veikla - rūpintis onkologiniais ligoniais vaikais ir jų šeimomis, teikiant jiems tiek psichologinę, tiek finansinę pagalbą.
Taip pat fondas rūpinasi jaukesne sveikstančio vaiko aplinka, bendrauja su medikais, pildo vaikų svajones, kurios, deja, dažniausiai būna paskutinės...
Fondas nuolat ieško paramos šaltinių ir renka lėšas onkologiniams ligoniukams-vaikams, už kurias perka reikalingiausius vaistus ir trūkstamą medicininę, profesionalią įrangą Vilniaus universiteto Santariškių klinikų vaikų ligoninės ir Kauno medicinos universiteto klinikų skyriams, kur gydomi vėžiu sergantys vaikai iš visos Lietuvos nuo kūdikių iki 18 metų.
Lietuvoje vėžiu kasmet suserga apie 18 tūkstančių žmonių ir apie 8 tūkstančius žmonių nuo jo miršta.
Dažniausiai ši liga nustatoma vyresniems kaip 65 metų žmonėms, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau sergančiųjų sudaro jauni, darbingo amžiaus žmonės.
Vėžys yra klastinga liga. Pirminėse ligos stadijose, kai navikas yra mažas ir neišplitęs, žmogus nejaučia jokių simptomų. Vėlesnėse ligos stadijose, kai navikas auga, pradeda spausti aplinkinius nervus, kraujagysles ir organus arba metastazuoja į kitas kūno vietas, pasireiškia atitinkami simptomai ir tik tada kreipiamasi į gydytojus.
Geriausi gydymo rezultatai pasiekiami, kai liga nustatoma ankstyvojoje stadijoje iki pasireiškiant simptomams.
Tačiau kaip įmanoma diagnozuoti ligą, kai pacientas nejaučia jokių simptomų? Tam yra skirtos daugelyje Europos Sąjungos valstybių vykdomos vėžio prevencinės programos.
Vėžio prevencinės programos - tai didelių gyventojų grupių profilaktiniai tyrimai, kuriais siekiama aptikti ankstyvos stadijos vėžį ar ikivėžinius pokyčius. Tiriamųjų grupę sudaro tam tikro amžiaus žmonės, kurie nejaučia jokių ligos simptomų ir laiko save sveikais.
Svarbiausias šių programų tikslas - apsaugoti gyventojus nuo mirties dėl vėžio, o patikros dėl gimdos kaklelio ir storosios žarnos vėžio tyrimai leidžia sustabdyti ligos vystymąsi.
Dėl to patikros dėl vėžio programos turėtų būti įtrauktos į kiekvieno gyventojo asmeninį sveikos gyvensenos principų sąrašą ir jokiu būdu negali būti traktuojamos kaip „ligų ieškojimas“.
Maža to, vėžio diagnozė jau seniai nėra mirties nuosprendis. Aptikus jį ankstyvoje stadijoje ir taikant efektyvų gydymą nemaža dalis pacientų išgyvena 10 ir daugiau metų.
Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis Lietuvoje yra vykdomos 4 vėžio prevencijos programos - krūties, gimdos kaklelio, prostatos ir storosios žarnos.
Nustatyto amžiaus gyventojai, apsidraudę privalomuoju sveikatos draudimu, gali nemokamai išsitirti dėl vėžio.
Norėdami dalyvauti programose, gyventojai pirmiausia turi kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris, įvertinęs sveikatos būklę, nusiųs atlikti atitinkamus tyrimus.
Gyventojų atrankinės patikros tyrimai šiuo metu vykdomi tik dėl 4 lokalizacijų vėžio.
Moksliškai įrodyta, kad šie tyrimai mažina mirštamumą nuo tos lokalizacijos vėžio ir kad tyrimų nauda esmingai viršija galimus ekonominius nuostolius tiriant didelį skaičių žmonių, iš kurių dalis gali niekada nesusirgti vėžiu.
Gimdos kaklelio piktybinių navikų prevencinių priemonių finansavimo programa
Ši programa Lietuvoje buvo pradėta vykdyti 2004 m. liepos mėn. Ji yra skirta 25-60 metų moterims, kurios 1 kartą per 3 metus gali nemokamai pasitikrinti dėl ikivėžinių gimdos kaklelio pakitimų ar vėžio.
Patikros metu moterims yra atliekamas paprastas ir neskausmingas citologinis tyrimas - PAP (atradėjas Papanikolau) testas. Jo metu paimamas tepinėlis nuo gimdos kaklelio paviršiaus ir iš kaklelio kanalo.
Sterilia medine mentele ar švelnia šluotele lengvai brūkštelėjus per kaklelio paviršių paimama tiriamoji medžiaga ir užtepama ant stikliuko - taip gaunamas gimdos kaklelio tepinėlis. Tepinėlis yra siunčiamas į laboratoriją ir tiriamas mikroskopu.
Jei PAP testas ikivėžinių pokyčių nerodo, tyrimas kartojamas po 3 metų. Jei gautas rezultatas neinformatyvus (pavyzdžiui, dėl nekokybiškai paimto tepinėlio ar kitos priežasties laboratorija negali duoti aiškaus atsakymo), tyrimas nemokamai kartojamas.
Nustačius ikivėžinių pakitimų, pacientei atliekami papildomi tyrimai siekiant patikslinti diagnozę.
PAP testo tikslas - ne tik patikrinti dėl vėžio, bet ir sužinoti, ar yra pakitimų gimdos kaklelio ląstelėse. Gimdos kaklelio vėžys išsivysto iš pakitusių gimdos kaklelio gleivinės ląstelių. Tokie pakitimai bėgant laikui gali išnykti savaime, bet kartais ima vystytis toliau. Tai gali trukti net 10-20 metų, kol galų gale išsivysto vėžys.
Patikros metu aptikus pakitimų gimdos kaklelyje, atliekami papildomi tyrimai (paimamas audinio gabalėlis - biopsija) ir ginekologinė apžiūra diagnozei patvirtinti.
Ikivėžinių pakitimų gydymas yra nesudėtingas ir efektyvus būdas užkirsti kelią vėžio išsivystymui.
Lietuvos moterys gimdos kaklelio vėžio prevencijos programa vis dar naudojasi vangiai. Programos koordinavimo komiteto duomenimis, programos teikiamomis paslaugomis kasmet pasinaudoja mažiau nei pusė (44 proc.) tikslinės amžiaus grupės (25-60 metų) moterų.
Atrankinės mamografinės patikros dėl krūties vėžio finansavimo programa
Krūties vėžys yra viena dažniausių moterų onkologinių ligų. Higienos instituto duomenimis, 2014 m. Lietuvoje buvo nustatyti 2595 nauji krūties vėžio atvejai ir 512 moterų nuo jo mirė.
Tyrimai rodo, kad apie 90 proc. pacienčių pasveiksta, jei krūties vėžio diagnozė nustatoma laiku.
2005 m. spalio mėn. Lietuvoje buvo pradėta vykdyti Atrankinės mamografinės patikros dėl krūties vėžio programa. Jos tikslas - sumažinti moterų mirtingumą nuo krūties piktybinių navikų.
Ši programa suteikia galimybę 50-69 metų moterims 1 kartą per 2 metus nemokamai atlikti mamografinį tyrimą. Vakarų Europos šalyse, kur ši programa įgyvendinama jau nuo devintojo dešimtmečio pabaigos, mirtingumas nuo krūties vėžio yra ženkliai mažesnis nei šalyse, kur ši programa pradėta neseniai.
Reguliarus moterų dalyvavimas atrankinės patikros programoje dėl krūties vėžio leidžia 4 iš 10 moterų išvengti mirties nuo šios ligos, todėl nuolatinė patikra yra pagrindinė šios ligos prevencinė priemonė.
Patikros metu moteriai yra atliekamas krūtų rentgenologinis tyrimas (mamografija). Jo tikslas - patikrinti, ar krūtyje neatsirado pakitimų. Mamografija leidžia aptikti krūties vėžį, kurio dar negalima pajusti ar apčiuopti. Kuo anksčiau nustatomas vėžys arba ikivėžiniai pakitimai krūtyje, tuo gydymas yra efektyvesnis.
Gavus šeimos gydytojo siuntimą atlikti mamografinį tyrimą, galima iš anksto užsiregistruoti (atvykus arba telefonu) mamografijos įrenginį turinčioje sveikatos priežiūros įstaigoje.
Jei patikros metu nebuvo rasta pakitimų, tyrimas kartojamas po 2 metų. Gavus neinformatyvų rezultatą, tyrimas gali būti kartojamas. Jei buvo nustatyta pakitimų, pacientė siunčiama pas specialistą konsultuotis.
Priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos finansavimo programa
Priešinės liaukos (prostatos) vėžys yra vienas dažniausių vyrų onkologinių susirgimų. Higienos instituto duomenimis, 2014 m. Lietuvoje 3734 vyrams buvo nustatytas priešinės liaukos vėžys ir 521 vyras mirė.
Nuo 2006 m. sausio mėn. Lietuvoje buvo pradėta įgyvendinti Priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos finansavimo programa. Šios programos tikslas - pagerinti prostatos vėžio diagnostiką ankstyvoje stadijoje, taikyti radikalius gydymo metodus, siekiant pailginti sergančiųjų gyvenimo trukmę bei sumažinti pacientų neįgalumą ir mirtingumą dėl šios ligos.
Programa yra skirta visiems 50-75 metų amžiaus vyrams ir vyrams nuo 45 metų, jei jų tėvai ar broliai sirgo priešinės liaukos vėžiu. Vyrai, apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, turi galimybę 1 kartą per 2 metus nemokamai pasitikrinti dėl prostatos vėžio.
Programos dalyviams yra atliekamas kraujo tyrimas, kuris parodo prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentraciją. Jei PSA kiekis viršija normą (3 ng/ml), šeimos gydytojas išduoda siuntimą konsultuotis su urologu, o šis prireikus atlieka tyrimą diagnozei patvirtinti - priešinės liaukos biopsiją. Tiesa, padidėjusi PSA koncentracija nebūtinai reiškia vėžio diagnozę - kartais ji parodo prasidėjusius ikivėžinius pokyčius, kuriuos pašalinti yra žymiai lengviau.
Programa leidžia anksti nustatyti šią ligą arba jos išsivystymo grėsmę, ją efektyviai gydyti ir pasiekti, kad pacientas visiškai pasveiktų. Anksti diagnozavus prostatos vėžį Lietuvoje 5-erių metų išgyvenamumo rodiklis yra apie 100 proc., t. y. vyrų, kuriems diagnozuotas pirmos stadijos prostatos vėžys, išgyvenamumas nesiskiria nuo vyrų, nesergančių prostatos vėžiu.
Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos finansavimo programa
2014 m. Lietuvoje buvo diagnozuoti 1158 piktybiniai storosios žarnos vėžio atvejai ir 500 žmonių mirė nuo šios ligos. Šia liga panašiai dažnai serga tiek vyrai, tiek moterys. Europos Sąjungoje maždaug 8 iš 10 žmonių, kuriems nustatomas storosios žarnos vėžys, yra vyresni nei 60 metų.
Sergantys asmenys ilgą laiką nejaučia jokių ligos požymių, todėl dažnai Lietuvoje aptinkamas IV stadijos storosios žarnos vėžys, kurio visiškai išgydyti nebeįmanoma. Mirties nuo storosios žarnos vėžio rizika mažesnė, kai liga nustatoma ankstyvoje stadijoje.
Nuo 2009 m. liepos mėn. Lietuvoje pradėta vykdyti Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos finansavimo programa. Pagal programą 50-74 m. amžiaus asmenys turi galimybę 1 kartą per 2 metus nemokamai atlikti slaptojo kraujo išmatose testą (iFOBT). Atrankinės patikros tyrimas, kai naudojamas iFOBT testas, mirčių nuo storosios žarnos vėžio riziką sumažina 20-30 proc.
Programoje dalyvaujantį asmenį šeimos gydytojas supažindina su testo atlikimo eiga ir išduoda priemones jam atlikti. Jei slaptojo kraujo išmatose nerandama, asmuo yra sveikas ir gali vėl pasitikrinti po 2 metų. Suradus slaptojo kraujo, pacientas siunčiamas pas gydytoją specialistą atlikti kolonoskopiją. Kolonoskopija (storosios žarnos apžiūra iš vidaus) leidžia nustatyti kraujavimo priežastis. Procedūros metu diagnozei patvirtinti gali būti imamas audinio gabalėlis - atliekama biopsija. Mikroskopu ištirta biopsijos medžiaga patvirtina arba paneigia diagnozę.
Vėžys yra lėtai besivystanti liga. Jeigu pirmo tyrimo pagal vėžio atrankinės patikros programą metu asmuo buvo pripažintas sveiku, liga gali išsivystyti iki kito programoje numatyto patikros laiko, todėl labai svarbus reguliarus dalyvavimas programoje.
Jei laikotarpiu tarp atrankinės patikros tyrimų vargina vėžiui būdingi simptomai, nereikia laukti kito atrankinės patikros tyrimo laiko ir nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją.
Valstybinės ligonių kasos duomenimis, kasmet Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis finansuojamose prevencinėse programose dalyvauja vis daugiau žmonių. Aktyviausiai gyventojai dalyvauja Storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos finansavimo programoje. Pernai ženkliai išaugo pasitikrinusių pagal šią programą asmenų skaičius - 2014 m. pasitikrino 92000 daugiau žmonių nei 2013 m.
Masinės atrankos prevencinės programos yra vienas svarbiausių kovos su vėžio epidemija būdų. Ankstyva onkologinių ligų diagnostika ne tik sumažina mirštamumą, ilgina pacientų gyvenimo trukmę, bet ir kai kuriais atvejais užkerta kelią šių ligų išsivystymui.
Visų 4 programų paslaugos yra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, todėl nustatyto amžiaus gyventojams, apdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu, visi tyrimai yra nemokami.
Nuo 2004 m. Lietuvoje vykdomos masinės atrankos prevencinės programos neabejotinai yra svarbus šios dienos ir artimiausios ateities lėtinių ligų prevencijos prioritetas.
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro visuomenės sveikatos specialistai kviečia gyventojus pasinaudoti Lietuvoje vykdomomis vėžio prevencinėmis programomis.
Pagal įvairią literatūrą straipsnį parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Evelina Voitonis
Išgyvenusieji vėžį yra atsparumo įkūnijimas. Vėžį išgyvenęs asmuo yra asmuo, kuris fiziškai ir protiškai kovojo su vėžiu ir dėl to dabar gyvena su vėžiu arba už jo ribų.
Gydymas po vėžio yra labiausiai nepakankamai pripažintas visų išgyvenusių žmonių etapas. Dauguma išgyvenusiųjų po gydymo atsiduria nežinioje ir nežino, kaip ištrūkti iš šio egzistencinio vakuumo.
Jie gali nežinoti, kaip susigrąžinti prarastą asmeninį, socialinį ir kartais net santuokinį gyvenimą.
Štai sąrašas įžvalgų, kurias turi žinoti bet kuris vėžį išgyvenęs asmuo arba šeimos narys, turintis problemų su vėžiu, kad susidorotų su šiuo kasdienišku laiku.
„Cancer Survivorship“ daugiau dėmesio skiria atskiroms vėžio priežiūros fazėms aktyvus vėžio gydymas. Jis išskirtinai orientuotas į gyvenimo kokybės gerinimą. Jame atsižvelgiama į fizinius, emocinius ir psichologinius vėžį išgyvenusių žmonių poreikius.
- Stebėkite ilgalaikę sveikatą: Yra ilgalaikis ir vėlyvas šalutinis chemoterapijos, radioterapijos ir chirurgijos poveikis.
- Emocinė ir psichologinė pagalba: Išgyvenusieji dažnai patiria įvairių emocijų, įskaitant baimę pasikartoti, nerimą, depresiją ir potrauminį stresą.
- Skatinkite save propaguoti: Kalbėk už save. Leiskite vėžį išgyvenusiems žmonėms paaiškinti savo problemas ir poreikius sveikatos priežiūros specialistams. Tai moko juos efektyviai bendrauti ir stiprina pasitikėjimą savimi.
- Santykių palaikymas: Tinkamas sutuoktinio ir kitų šeimos narių konsultavimas padeda jiems geriau suprasti vėžį išgyvenusių žmonių poreikius.
- Plunksnos paukščiai būriuojasi kartu: Plaukimas toje pačioje valtyje visada paguodžia. Internete galima rasti daugybę vėžio palaikymo grupių, kurias sukūrė vėžį išgyvenę asmenys.
- Profesinė reabilitacija: Darbas geriausiai malšina stresą. Kai žmogus yra fiziškai užimtas, jis linkęs pamiršti praeitį, dabartį ir ateitį.
- Derinimo problemos: Vėžys ir jo gydymas sukelia tam tikrus kūno įvaizdžio ir tapatybės pokyčius. Kūno įvaizdžio praradimas kelia abejonių dėl savęs tapatybės.
- Išgyvenusio asmens kaltė: Kai kurie išgyvenusieji gali jausti kaltės jausmą dėl išgyvenimo, o kiti, turintys panašią diagnozę, to nepadarė.
Išgyvenimas nuo vėžio yra unikali ir individuali kelionė. Ne visi išgyvenusieji susidurs su tais pačiais iššūkiais. Vėžio išgyvenimo programos yra būtinos ir pabrėžia, kad gyvenimas po vėžio gydymo yra naujas skyrius, kupinas augimo ir gerovės galimybių.
