Vaikų auklėjimas - tai nuolatinis procesas, kurio metu formuojamas žmogaus charakteris, vertybės ir požiūris į pasaulį. Kiekviena šalis, kiekviena kultūra turi savitas tradicijas ir metodus, kaip ugdyti jaunuosius piliečius. Nors kai kurie principai gali atrodyti neįprasti, jie visi siekia to paties tikslo - užauginti sąmoningą, protingą ir laimingą asmenybę.
Rytų Azijos griežtumas ir disciplinavimas
Rytų Azijos regiono šalyse, ypač Kinijoje ir Japonijoje, vaikų auklėjimas dažnai remiasi griežtomis taisyklėmis ir didele pagarba vyresniesiems. Kinijoje nuo mažų dienų vaikams nustatomos griežtos taisyklės, jie kryptingai orientuojami į tam tikras sritis, pavyzdžiui, sportą ar meną. Tėvai tikisi, kad vaikai žiniomis lenks bendraklasius, todėl vaikai dažnai jaučia spaudimą ir įtampą.
Japonijoje auklėjimas priklauso nuo vaiko amžiaus. Iki 5 metų mažylis gali daryti viską, ko tik širdis geidžia, jam leidžiama viskas ir jis lepinamas. Nuo 5 iki 15-os su vaiku priimta elgtis praktiškai kaip su vergu. Šiuo laikotarpiu bet koks tėvų žodis vaikui - įstatymas. Užtat nuo 15-os metų su paaugliu elgiamasi kaip su lygiu, jis vertinamas kaip savarankiška asmenybė ir jam skiriama pagarba. Japonų tėvai niekada nepakels balso, juolab rankos prieš vaiką. Jie sako vaikams pastabas, bet tik tada, kai lieka su juo vienumoje ir ramiau. Visgi, tokia sistema gali lemti savarankiško mąstymo trūkumą.
Islamo šalyse ypatingas dėmesys skiriamas gerų poelgių skatinimui, o tėvai turi būti deramas pavyzdys auklėjant vaikus.
Nigerijoje 90 procentų dvimečių moka patys nusiprausti, 75 procentai moka apsipirkti, o 39 procentai moka išsiplauti lėkštę. Tai rodo ankstyvo savarankiškumo ugdymą.
Kinijoje, kur galioja „vieno vaiko“ politika, stengiamasi mažylius aprūpinti viskuo, kas geriausia, ir jie be galo lepinti. Dauguma kinų vaikų yra itin mandagūs, pasižymi geromis manieromis. Vaikai nuo ankstyvo amžiaus atiduodami į vaikų darželius ar lopšelius, kuriuose gyvena pagal kolektyvo taisykles ir turi laikytis priimtų normų. Vaikas nuo lopšio mokomas nuolankumo.
Honkonge jokia mama nepatikės savo mažylio net pačiai geriausiai auklei, o tai rodo itin aukštą tėvų atsakomybės jausmą.
Europos liberalizmas ir individualizmas
Europos šalyse dažnai vyrauja požiūris, kad vaikams reikėtų suteikti daugiau laisvės ir skatinti jų saviraišką. Skandinavijos šalys, ypač Danija ir Švedija, garsėja savo liberaliu požiūriu.
Danijoje vaikai auga laisvės ir lygiateisiškumo atmosferoje. Nuo ankstyvo amžiaus vaikas yra visateisis šeimos narys, turintis savo nuomonę ir dalyvaujantis sprendžiant praktiškai visus klausimus. Pagrindinis auklėjimo būdas, kurį taiko tėvai ir auklėtojai - žaidimas. Danai labai neigiamai vertina fizines bausmes, net jei vaikas prasikalto. Vaikai nuo ankstyvo amžiaus žino apie savo neliečiamumo teisę. Vis dėlto švedų šeimose egzistuoja tam tikri apribojimai ir griežtumas, nes manoma, kad pernelyg išlepintas vaikas, kuriam viskas leidžiama, užauga nelaimingas. Bet jei tėvai kažką draudžia savo vaikui, jie privalo paaiškinti, kodėl, ir išklausyti jo argumentus ir nuomonę.
Nyderlanduose vadovaujamasi principu, kad vaikai turi augti laisvi. Jiems leidžiama absoliučiai viskas, kas nekenkia jų gyvybei ir sveikatai. Jie gali nuo ryto iki vakaro statyti, griauti, lakstyti ir triukšmauti - niekas nepasakys nė žodžio. Mokymosi procesas taip pat turi būti džiugus ir malonus.
Amerikoje manoma, kad iki dvejų metų vaikas turi mokėti ridinėti mašinytę su ratukais, o JAV visi rūpesčiai, susiję su vaiku, gula ant jaunos mamos pečių. Vaikai auklėjami demokratiškai, kantriai. Už bet kokį nusižengimą taikomos tik dviejų rūšių bausmės: pirma - atimamas žaisliukas arba neleidžiama žiūrėti televizoriaus, antra - „poilsio kėdė“. Vaikams suteikiama veiksmų laisvė, mokant juos savarankiškumo. Jau darželyje vaikams sakoma, kad jie turi teisę į savo nuomonę. Su amerikiečiais vaikais dažniau vaikšto tėčiai, o močiučių įtraukimo į vaikų auklėjimą praktiškai nėra.
Kanadoje vaikui leidžiama praktiškai viskas. Žodis „ne“ yra draudžiamas, o pagrindinis auklėjimo tikslas - kūrybingumo ir vidinės laisvės ugdymas. Ribų nėra praktiškai niekur: jokio griežto režimo, reikalavimų, disciplinos.
Prancūzų šeimos tokios tvirtos, kad vaikai neskuba atsiskirti nuo tėvų ir ramiausiai gyvena kartu su jais iki trisdešimties metų. Prancūzė mama visiškai racionaliai paskirsto savo laiką, kad jo užtektų darbui, pomėgiams, vyrui ir vaikams. Vaikas anksti leidžiamas į darželį, nes mama grįžta į darbą. Prancūzų vaikas toli gražu ne visada būna savo artimųjų dėmesio centre, jis anksti išmoksta užimti pats save, užauga savarankiškas, greit suauga. Seneliai ir močiutės anūkų auklėjimu neužsiima.
Italijoje šeima yra šventa, tai - klanas. Vaikams viskas leidžiama, jie auklėjami be jokios sistemos, bet tuo pačiu labai kontroliuojami, todėl užauga tokie pat ekspresyvūs ir nesivaldantys kaip ir jų tėvai. Šioje šalyje vaikas visų pirma yra vaikas, tad jei jis yra aktyvus, išdykauja, stovi ant galvos, daro ką nori, tėvai niekada už tai jo nebaudžia.
Belgijoje vaikai nuo ankstyvo amžiaus mokomi būti visuomenės dalimi: jau nuo 2,5 metų mažyliai lanko mokyklą. Klasėje dėsto vienas mokytojas, kuris nuolat dirba su vaikais. Jis juos moko būti tvarkingais, draugauti, padėti vienas kitam, pagarbiai elgtis su bendraamžiais.
Ispanijoje ispanai mėgsta pasakoti apie savo vaikus, žavisi jais, dovanoja jiems dovanas įvairiomis progomis ir visai be jų. Vaikai neužauga egoistiški ir išlepinti, nes jiems aiškinamos gėrio ir blogio sąvokos, blogo elgesio pasekmės, jie mokomi, kaip elgtis su kitais žmonėmis.
Graikijoje graikiškas auklėjimas kažkuo primena itališką. Graikai tėvai turi savo taisykles: vaikas visada turi būti pamaitintas, permaitintas, ir net nupenėtas. Dar viena išskirtinė graikų šeimų ypatybė - mamos lepina sūnus, o tėčiai išpildo bet kokį savo dukrų kaprizą. Beje, toks požiūris išlieka, net kai suaugusios atžalos senokai perkopusios 40-ies metų slenkstį. Graikijoje prie mažųjų auklėjimo aktyviai prisideda močiutės.
Austrijoje vaikų auklėjimas yra nevienareikšmiškas. Viena vertus, manoma, kad tėvai austrai - vieni iš griežčiausių pasaulyje. Kita vertus, būtent šioje šalyje vaikų žaislams kasmet išleidžiama pinigų daugiau, nei bet kurioje kitoje Europos šalyje.
Anglijos griežtumas ir tradicijos
Anglija garsėja griežtais auklėjimo metodais. Mažojo anglo vaikystė kupina įvairiausių reikalavimų, kurių tikslas - suformuoti tradicinius angliškus įpročius, požiūrį, charakterio bruožus ir elgesio modelį. Nuo mažų dienų vaikai mokomi kontroliuoti savo emocijas. Vidutinis jaunos mamos amžius - 35-40 metai. Anglės mamos dažnai naudojasi auklių paslaugomis. Vaikai nuo mažų dienų keliauja su tėvais į kavines, kiną, parduotuves ir kitas visuomenines vietas, tad greit adaptuojasi prie aplinkos. Vaikus anglai dažnai giria, manydami, kad tai stiprina jų savivertę ir pasitikėjimą savimi. Dar vienas išskirtinumas - anglės mamos neturi teisės sakyti pastabų svetimam vaikui.
Britų vaikai kalbėdami nemosikuoja rankomis, nes gestikuliavimas šioje šalyje laikomas prasto tono ženklu. Britų vaikai kalbėdami nemosikuoja rankomis, nes gestikuliavimas šioje šalyje laikomas prasto tono ženklu.
Kitos pasaulio šalys
Vietnamo vaikai nuo mažų dienų auga praktiškai patys, gatvėje, socialinių ir kitų įgūdžių mokydamiesi iš savo bendraamžių ar vyresnių vaikų. Alžyre, sparčiai augant gyventojų skaičiui, valstybė buvo priversta prisiimti didelę dalį rūpesčių, auklėjant jaunąją kartą - tėvams tenka daug dirbti, kad aprūpintų šeimą. Todėl vaikų auklėjimu daugiau rūpinasi mokytojai, auklėtojai ir įvairių sporto šakų treneriai.
Airijoje vaikai labai mylimi. Net jei mažylis kažką sudaužo parduotuvėje, niekas jo už tai nebars - greičiausiai, mandagiai pasiteiraus, ar jis neišsigando. Nepaisant to, kad moterys Airijoje dažnai gimdo sulaukusios gana brandaus amžiaus, vaikų šeimose daug - dažniausiai keturi ar penki. Įdomu tai, kad šioje šalyje visiškai nėra vaikų namų - kiekvienam vaikui visada surandama šeima.
Kuboje vaiką auklėja mama arba močiutė, o jei visi užimti, egzistuoja daug valstybinių darželių. O štai auklės samdomos labai retai. Mergaitės nuo mažų dienų mokomos ūkio darbų ir padėti namuose. Berniukas privalo augti stiprus ir drąsus, jo paskirtis gyvenime - būti vyru. Apskritai šeimoje vyrauja pasitikėjimas, mažieji kubiečiai paprastai neturi jokių paslapčių nuo savo tėvų.
Vokietijoje vokiečiai mano, kad vaikų susilaukti geriausia po trisdešimties metų, kai jau įsitvirtina karjeros srityje. Paprastai dar iki vaiko gimimo susiranda auklę, nors Vokietijoje vaikai iki trejų metų auginami namuose. Kai paauga, vaikai kartą per savaitę lanko „žaidimų grupę“, kur mokosi bendrauti su bendraamžiais. Po to jie pradeda lankyti vaikų darželį. Vaikų auklėjimą Vokietijoje geriausiai apibūdina žodžiai „apsauga“ ir „saugumas“. Nuo vaikystės maži vaikai mokomi, kad jų niekas negali skriausti, mušti, bausti ar ant jų rėkti.
Tailando „geriausia mokytoja - asmeninė patirtis“. Tėvai nesiekia apsaugoti vaiko nuo kritimų, mėlynių ar kitų nemalonumų: pats atsikels ir bėgs toliau. Žinoma, jie informuoja mažylį, kad kai kurie dalykai yra pavojingi, o kai kurie - nederami, bet galutinį pasirinkimą palieka vaikui.
Vokietijos šeimos neskuba susilaukti vaikų. Dažniausiai pirmagimius gimdo trisdešimtmetės mamytės. Kai sutuoktiniai pasiryžta šiam svarbiam žingsniui, elgiasi ypač atsakingai ir apgalvotai, pavyzdžiui, auklę suranda kūdikiui dar negimus. Dažniausiai vokietukai iki trejų metukų auga namuose, bet nuo gimimo turi atskirus kambarius. Vaikučiai pratinami bendrauti labai pamažu: iš pradžių į žaidimų grupes vedami kartą per savaitę, kol apsipranta, ir pradeda lankyti darželį. Vokiečių atžalos nuo mažens turi savo pareigas, jiems leidžiama išbandyti net pavojingas situacijas.
Prancūzės skuba kuo greičiau grįžti į darbą, todėl vaikučius atiduoda į vaikų lopšelius labai anksti, vos kelių mėnesių. Prancūzų tėvų nuomone, vaikai greičiau vystosi bendraamžių kolektyve. Sakoma, kad prancūziukai nuo gimimo visą dieną praleidžia lopšyje, paskui vaikų darželyje ir galiausiai mokykloje. Kadangi niekas apie juos nešokinėja, vaikai yra labai savarankiški: vieni nueina į mokyklą, vieni parduotuvėje nusiperka reikalingų mokyklinių prekių... O jeigu vaikas vis dėlto neklauso ar isteriškai raitosi ant žemės, tėvai griežtai taria: „Ca suffit!“ (lietuvių k. „Gana!“), o šiam nepaklausius, nevengia pliaukštelėti per kojas ar užpakalį. Beje, pykčio priepuoliams kartojantis, šeima konsultuojasi su psichologu - toks elgesys „nenurašomas“ vaiko amžiaus krizei. Bet nemanykite, kad prancūzai tėvai yra despotai, - vaikams leidžiama turėti savo nuomonę, bet lemiamą žodį taria gimdytojai.
Amerikiečių šeimose dažniausiai auga du arba trys mažyliai, nes tėveliai mano, kad vienam vaikui yra sunku gyventi suaugusiųjų pasaulyje. Nuo pat gimimo mažieji amerikiečiai mokomi užmigti savo kambaryje, o kelių mėnesių kūdikiai lydi mamas į restoranus, vakarėlius ar net į naktinius klubus. Atskiros temos vertas mažųjų Amerikos piliečių maitinimas. Baltos duonos sumuštinis su šokoladiniu kremu ir skardinė gazuoto gėrimo yra normalus priešpiečių užkandis, o greitasis maistas neretai karaliauja ir ant pietų stalo. Tokius pietus nesunku pasigaminti ir pačiam, o savarankiškumas amerikiečių šeimoje yra viena didžiausių vertybių.
Japonė mama su sūneliu įeina į kirpyklą. Iš pradžių mažylis kantriai laukia, kol bus baigiamos visos procedūros, bet neištvėręs nuobodaus laukimo, pradeda atidarinėti visus iš eilės buteliukus ir indelius su kremais ir pirštukais ant veidrodžio paišyti keisčiausius raštus. „Viskas leidžiama“ periodas tęsiasi, kol mažyliui sueina 5 metai. Iki šio amžiaus japonai su vaiku elgiasi „kaip su karaliumi“. Nuo 5 iki 15 metų - „kaip su vergu“, nuo 15 - „kaip su lygiu“. 15-metis paauglys laikomas suaugusiu žmogumi, aiškiai žinančiu savo prievoles ir be priekaištų paklūstančiu taisyklėms. Čia ir slypi japonų auklėjimo paradoksas: iš kūdikio, kuriam vaikystėje leidžiama viskas, išauga disciplinuotas ir įstatymams paklusnus pilietis.
Švedų vaikus nuo diržo gina įstatymas. Kai vienas tėvas žiauriai sumušė dukrelę, 1979 m. šalyje buvo priimtas Nemušimo įstatymas, todėl dabar yra uždraustos netgi menkiausios fizinės bausmės. Kaip švedai tramdo neklaužadas atžalas? Konfliktus su vaikais jie sprendžia kalbėjimu, - pyktį tėvai ir vaikai išlieja vieni kitiems žodžiais. Pageidautina, kad tokioje situacijoje vaikas žvelgtų į akis, net jeigu jį tenka tvirtai laikyti rankose.
Kuba: Vaiką auklėja mama arba močiutė, o jei visi užimti, egzistuoja daug valstybinių darželių. O štai auklės samdomos labai retai. Mergaitės nuo mažų dienų mokomos ūkio darbų ir padėti namuose. Berniukas privalo augti stiprus ir drąsus, jo paskirtis gyvenime - būti vyru. Apskritai šeimoje vyrauja pasitikėjimas, mažieji kubiečiai paprastai neturi jokių paslapčių nuo savo tėvų.
Japonijoje auklėjimas priklauso nuo vaiko amžiaus. Iki 5 metų mažylis gali daryti viską, ko tik širdis geidžia. Nuo 5 iki 15-os su vaiku priimta elgtis praktiškai kaip su vergu. Šiuo laikotarpiu bet koks tėvų žodis vaikui - įstatymas. Užtat nuo 15-os metų su paaugliu elgiamasi kaip su lygiu, jis vertinamas kaip savarankiška asmenybė, verta pagarbos. Japonų tėvai niekada nepakels balso, juolab rankos prieš vaiką. Japonų mažylis žino, kad visada bus pagarbiai išklausytas, prireikus jis sulauks pagalbos. Japonai tėvai niekada neauklėja vaikų prie kitų žmonių. Jie sako vaikams pastabas, bet tik kai lieka su juo vienumoje ir kaip manom ramiau.
Danija: Danų vaikai auga laisvės ir lygiateisiškumo atmosferoje. Nuo ankstyvo amžiaus vaikas yra visateisis šeimos narys, turintis savo nuomonę ir dalyvaujantis sprendžiant praktiškai visus klausimus. Pagrindinis auklėjimo būdas, kurį taiko tėvai ir auklėtojai - žaidimas, todėl vaikų darželiai aprūpinti viskuo, ko reikia pačioms įvairiausioms žaidimų programoms.
Japonija: Japonijoje auklėjimas priklauso nuo vaiko amžiaus. Iki 5 metų mažylis gali daryti viską, ko tik širdis geidžia. Nuo 5 iki 15-os su vaiku priimta elgtis praktiškai kaip su vergu. Šiuo laikotarpiu bet koks tėvų žodis vaikui - įstatymas. Užtat nuo 15-os metų su paaugliu elgiamasi kaip su lygiu, jis vertinamas kaip savarankiška asmenybė, verta pagarbos.
Vokietijoje vokiečiai mano, kad vaikų susilaukti geriausia po trisdešimties metų, kai jau įsitvirtina karjeros srityje. Paprastai dar iki vaiko gimimo susiranda auklę, nors Vokietijoje vaikai iki trejų metų auginami namuose. Kai paauga, vaikai kartą per savaitę lanko „žaidimų grupę“, kur mokosi bendrauti su bendraamžiais. Po to jie pradeda lankyti vaikų darželį. Vaikų auklėjimą Vokietijoje geriausiai apibūdina žodžiai „apsauga“ ir „saugumas“.
Švedija: Švedai labai neigiamai vertina fizines bausmes, net jei vaikas prasikalto. Vaikai nuo ankstyvo amžiaus žino apie savo neliečiamumo teisę. Vis dėlto švedų šeimose egzistuoja tam tikri apribojimai ir griežtumas, nes manoma, kad pernelyg išlepintas vaikas, kuriam viskas leidžiama, užauga nelaimingas. Bet jei tėvai kažką draudžia savo vaikui, jie privalo paaiškinti, kodėl, ir išklausyti jo argumentus ir nuomonę.
Tailandas: „Geriausia mokytoja - asmeninė patirtis“. Tėvai nesiekia apsaugoti vaiko nuo kritimų, mėlynių ar kitų nemalonumų: pats atsikels ir bėgs toliau. Žinoma, jie informuoja mažylį, kad kai kurie dalykai yra pavojingi, o kai kurie - nederami, bet galutinį pasirinkimą palieka vaikui.
Graikija: Graikiškas auklėjimas kažkuo primena itališką. Graikai tėvai turi savo taisykles: vaikas visada turi būti pamaitintas, permaitintas, ir net nupenėtas. Tad apkūnus graikų mažylis su maistu rankose - gana paplitęs reiškinys. Dar viena išskirtinė graikų šeimų ypatybė - mamos lepina sūnus, o tėčiai išpildo bet kokį savo dukrų kaprizą. Beje, toks požiūris išlieka, net kai suaugusios atžalos senokai perkopusios 40-ies metų slenkstį.
Japonija ir Kinija: Daugelyje kinų ir japonų šeimų vaikai miega su tėvais. Japonijoje ir Kinijoje vaikai dažniausiai miega su tėvais - tėvai šią metodiką taiko, kad mažylių nekankintų košmarai.
Danija: Danija, nedidelė valstybė, garsėja Hanso Christiano Anderseno „Undinėle“, jau 40 metų iš eilės dominuoja laimės apklausose. Šiais metais Danija vėl užėmė pirmą vietą labiausiai patenkintų žmonių reitinge. Ar žinote, kokia jos paslaptis? Tai būdas, kaip jie augina ir auklėja savo vaikus. Knygos „Daniškas auklėjimas: ką laimingiausi žmonės pasaulyje žino apie gabių ir pasitikinčių savimi vaikų auginimą“ autoriai Jessica Alexander ir Ibenas Sandahlis išskirtų 6 pagrindinius danų auklėjimo principus, kurie praktikuojami jau šimtus metų. Tai būtent žaidimas, autentiškumas, realistinis optimizmas, empatija, jokios ultimatumai ir bendrystė bei jaukumas (hygge).
Amerikoje manoma, kad iki dvejų metų vaikas turi mokėti ridinėti mašinytę su ratukais.
JAV: JAV visi rūpesčiai, susiję su vaiku, gula ant jaunos mamos pečių, kuri neskuba grįžti į darbą iš dekreto. Vaikai auklėjami demokratiškai, kantriai. Už bet kokį nusižengimą taikomos tik dviejų rūšių bausmės: pirma - atimamas žaisliukas arba neleidžiama žiūrėti televizoriaus, antra - „poilsio kėdė“. Jei vaikas kam nors pasakys, kad namuose gavo beržinės košės, tai išgirdęs suaugęs žmogus greičiausiai iškvies policiją. Vaikams suteikiama veiksmų laisvė, mokant juos savarankiškumo. Jau darželyje vaikams sakoma, kad jie turi teisę į savo nuomonę.
Vokietija: Vokiečių šeimos neskuba susilaukti vaikų. Dažniausiai pirmagimius gimdo trisdešimtmetės mamytės. Kai sutuoktiniai pasiryžta šiam svarbiam žingsniui, elgiasi ypač atsakingai ir apgalvotai, pavyzdžiui, auklę suranda kūdikiui dar negimus. Dažniausiai vokietukai iki trejų metukų auga namuose, bet nuo gimimo turi atskirus kambarius. Vaikučiai pratinami bendrauti labai pamažu: iš pradžių į žaidimų grupes vedami kartą per savaitę, kol apsipranta, ir pradeda lankyti darželį. Vokiečių atžalos nuo mažens turi savo pareigas, jiems leidžiama išbandyti net pavojingas situacijas.
Prancūzija: Prancūzės skuba kuo greičiau grįžti į darbą, todėl vaikučius atiduoda į vaikų lopšelius labai anksti, vos kelių mėnesių. Prancūzų tėvų nuomone, vaikai greičiau vystosi bendraamžių kolektyve. Sakoma, kad prancūziukai nuo gimimo visą dieną praleidžia lopšyje, paskui vaikų darželyje ir galiausiai mokykloje. Kadangi niekas apie juos nešokinėja, vaikai yra labai savarankiški: vieni nueina į mokyklą, vieni parduotuvėje nusiperka reikalingų mokyklinių prekių... O jeigu vaikas vis dėlto neklauso ar isteriškai raitosi ant žemės, tėvai griežtai taria: „Ca suffit!“ (lietuvių k. „Gana!“), o šiam nepaklausius, nevengia pliaukštelėti per kojas ar užpakalį. Beje, pykčio priepuoliams kartojantis, šeima konsultuojasi su psichologu - toks elgesys „nenurašomas“ vaiko amžiaus krizei. Bet nemanykite, kad prancūzai tėvai yra despotai, - vaikams leidžiama turėti savo nuomonę, bet lemiamą žodį taria gimdytojai.
Britai: Britai garsėja griežtu auklėjimu ir didžiuojasi, kad jų vaikai yra mandagūs, savarankiški, nelinkę skųstis ir ko nors reikalauti. Mažyliai nuo pat gimimo mokomi nereikšti emocijų, o tėvai nerodo didelių jausmų sakydami, kad nesaikinga tėvų meilė ir švelnumas žaloja vaiko charakterį. Nuo pat mažų dienų šeimoje ir mokykloje ugdoma stipri empatija (įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną). Britų vaikai to mokosi lankydamiesi ligoninėse, bendraudami su senais ar fiziškai nesveikais žmonėmis.
Japonija: Japonų vaikų auklėjimą galima suskirstyti į tris didesnius etapus. Vaikai iki 5-erių metų čia auginami kaip karaliai. Jiems leidžiama visiškai viskas. Jie lepinami, jiems leidžiama daryti ką tik jie pageidauja, tačiau vos išaušus 5-tąjam gimtadieniui viskas pasikeičia ko ne aukštyn kojomis. Nuo 5-erių iki maždaug 15 metų vaikai čia auklėjami itin griežtai. Kai kurie šį laikotarpį vadina vergo laikotarpiu. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikui priskiriamos griežtos taisyklės, prievolės ir pareigos. Maždaug nuo 15-os metų su vaiku elgiamasi jau kaip su suaugusiu. Tokio amžiaus ir vyresnis vaikas jau žino savo prievoles ir griežtai paklūsta taisyklėms.
Švedija: Švedų vaikus nuo diržo gina įstatymas. Kai vienas tėvas žiauriai sumušė dukrelę, 1979 m. šalyje buvo priimtas Nemušimo įstatymas, todėl dabar yra uždraustos netgi menkiausios fizinės bausmės. Kaip švedai tramdo neklaužadas atžalas? Konfliktus su vaikais jie sprendžia kalbėjimu, - pyktį tėvai ir vaikai išlieja vieni kitiems žodžiais. Pageidautina, kad tokioje situacijoje vaikas žvelgtų į akis, net jeigu jį tenka tvirtai laikyti rankose.
Kinija: Kinijoje šeimos augina dažniausiai vieną vaiką (galioja „vieno vaiko“ įstatymas) ir stengiasi mažylius aprūpinti viskuo, kas geriausia, be galo lepina. Šalyje per amžius gyvavo griežtas vaikų auklėjimas. Jį dažnai palaiko Vakarų šalyse gyvenančios kinės mamos, kurioms užsieniečių vaikai atrodo silpnavaliai lepūnėliai. Dėl drastiškų metodų jos vadinamos mamomis tigrėmis. Nuo pat mažų dienų vaikams nustatomos griežtos taisyklės, jie kryptingai orientuojami į kurią nors sritį, pavyzdžiui, sporto ar meno. Kinės mamos negiria vaikų viešai, mano, kad jis privalo paruošti pamokas, visada palaiko mokytojo pusę ir yra įsitikinusios, kad jų atžalos žiniomis turi lenkti bendraklasius.
Danija: Skandinaviškas vaikų auklėjimo stilius orientuotas į valstybę - ji veikia kaip teisėjas, kuris sprendžia, kas yra geras arba blogas tėvas. Tokiu principu auklėjančiose vaikus valstybėse atsiranda vis daugiau dokumentų, reguliuojančių tėvų ar pedagogų elgesį su vaikais. Esminis tokio modelio privalumas yra tas, kad vaikai, kurie šeimose patiria skriaudą, yra apsaugoti ir tinkamai prižiūrėti.
Italija: Bene stipriausiu tarpusavio santykių kūrimu ir liberaliu vaikų auklėjimu garsėja Italija. Šioje valstybėje šeimos sąvoka yra suprantama kaip vienas svarbiausių dalykų kiekvieno italo gyvenime. Su vaikų auklėjimu čia yra viskas lygiai taip pat: jiems yra viskas leidžiama, o auklėjimas neturi jokios sistemos. Kita vertus, Italijoje vaikai laikomi svarbiausia visuomenės dalimi.
Europa: Europoje vaikams yra suteikiama žymiai daugiau laisvės, didelis dėmesys skiriamas jų saviraiškai.
Japonija: Japonijoje retai pamatysi verkiantį kūdikį. Mama stengiasi padaryti taip, kad tam nebūtų priežasčių. Pirmaisiais metais kūdikis laikomas mamos kūno dalimi - mama ištisas dienas nešioja jį prisirišusi prie nugaros, naktį migdo kartu su savimi ir maitina bet kada, kai tik mažylis nori. Japonų pramonė net yra sukūrusi specialias striukes su papildomu užtrauktuku, kuris leidžia nešioti mažylį iš priekio. Mažam vaikui nieko nedraudžiama, iš suaugusiųjų jis tik girdi įspėjimus: „pavojinga“, „purvina“, „blogai“. Bet jei mažylis užsigauna ar nusidegina, mama laiko save dėl to kalta ir prašo mažylio atleidimo už tai, kad jo nenusaugojo. Pradėję vaikščioti vaikai taip pat nepaliekami vieni, mama visur iš paskos sekioja. Tėčiai išeina pasivaikščioti su vaikais tik per poilsio dienas, kai visa šeima važiuoja į parką ar kur kitur į gamtą. Mergaitės ir berniukai auklėjami skirtingai - juk jiems teks atlikti skirtingus socialinius vaidmenis. Vienas iš japoniškų priežodžių skamba taip: „Vyrui ne vieta virtuvėje“. Sūnus - tai būsimas šeimos išlaikytojas. Viena nacionalinių švenčių - Berniukų diena. Jos metu į orą leidžiami spalvotųjų karpių atvaizdai. Karpis - žuvis, kuri gali ilgai plaukti prieš srovę. Šios žuvys simbolizuoja būsimo vyro, sugebančio nugalėti gyvenimo sunkumus, kelią. Tuo tarpu mergaites moko atlikti buities darbus: gaminti, siūti, skalbti. Auklėjimo skirtumai atsispindi ir mokykloje. Po pamokų berniukai būtinai eina į įvairius būrelius, kuriuose tęsiamas ugdymas, o mergaitės gali sau ramiai pasėdėti kavinėje ir paplepėti apie drabužius. Japonai niekada nepakelia balso prieš vaikus, neskaito jiems moralų, nekalbant jau apie fizines bausmes. Plačiai paplitęs metodas, kurį galima būtų pavadinti „nusavinimo grėsme“. Pačia sunkiausia moraline bausme laikomas atskyrimas nuo namų ar vaiko priešpriežinimas kažkokiai grupei. „Jei tu taip elgsies, visi iš tavęs juoksis“, - sakoma nepaklusniam vaikui. Ir vaikui tai iš tiesų baisu, nes japonai nesuvokia savęs ne kolektyve. Japonų visuomenė - tai grupių visuomenė. „Susirask grupę, kuriai priklausysi, - sako japoniška moralė. - Būk ištikimas jai ir pasikliauk ja. Japonė mama niekada nerodo savo valdžios vaikui, nes tai rodo vaiko savinimąsi. Ji nesiginčija su vaiku dėl jo norų ir įgeidžių, o savo nepasitenkinimą išreiškia netiesiogiai: duoda suprasti, kad ją labai liūdina jo nedoras elgesys. Iškilus konfliktams, japonės stengiasi ne nusišalinti nuo vaikų, o priešingai, sustiprinti emocinį kontaktą su jais. Japonai buvo vieni pirmųjų, kurie pradėjo kalbėti apie ankstyvojo ugdymo būtinybę. Daugiau kaip prieš pusę amžiaus pasirodė knyga „Po trejų jau vėlu“, kuri sukėlė perversmą japonų pedagogikoje. Knygoje kalbama apie tai, kad pirmais trejais mažylio gyvenimo metais formuojasi asmenybė. Maži vaikai visko išmoksta daug greičiau ir tėvų užduotis - sudaryti sąlygas mažylio gebėjimams visiškai realizuotis. Ugdant būtina laikytis tam tikrų principų: stimuliuoti pažinimą skatinant kūdikio susidomėjimą, ugdyti charakterį, padėti vystytis kūrybiškumui ir kitiems įgūdžiams. Čia svarbiausia užduotis - ne užauginti genijų, o suteikti vaikui tokį išsilavinimą, kad jis „įgytų gilų protą ir sveiką kūną, užauginti jį sumanų ir gerą“. Paprastai japonės su vaiku būna namuose, kol jam sueis treji metai. Japonijoje esama ir lopšelių, bet mažylio auklėjimas juose nėra pageidaujamas. Dauguma yra įsitikinę, kad vaiką prižiūrėti turi mama. Jei moteris veda vaiką į lopšelį, o pati išeina dirbti, jos elgesys neretai vertinamas kaip egoistiškas. Apie tokias moteris sakoma, kad jos nepakankamai atsidavusios savo šeimai ir į pirmą vietą iškelia asmeninius interesus. Darželiai Japonijoje yra valstybiniai ir privatūs. Choikujen - valstybiniai darželiai, į kuriuos vaikus priima nuo trijų mėnesių. Jie dirba nuo 8 ryto iki 6 vakaro ir pusę dienos šeštadienį. Kad vaiką priimtų į darželį, reikia tai pagrįsti labai svarbiomis priežastimis. Taip pat pristatyti dokumentus apie tai, kad abu tėvai dirba ilgiau nei po 4 valandas per dieną. Vaikai į darželius paskirstomi per savivaldybių skyrius pagal gyvenamąją vietą, o užmokestis priklauso nuo šeimos pajamų. Kitas darželių tipas - etien. Šie darželiai gali būti ir valdiški, ir privatūs. Čia vaikai išbūna ne daugiau kaip 7 valandas, paprastai nuo 9 ryto iki 2 dienos, o mama dirba ne mažiau kaip 4 val. Ypatingą vietą tarp privačių darželių užima elitiniai, kurie globojami prestižinių universitetų. Jei vaikas patenka į tokį darželį, dėl jo ateities tėvai gali nebesijaudinti: po darželio vaikas pateks į universitetinę mokyklą, o po jos be jokių egzaminų - į universitetą. Universitetinis diplomas yra prestižinio ir gerai mokamo darbo garantas. Todėl patekti į elitinį darželį labai sudėtinga. Darželių vidaus apstatymas, mūsų akimis, atrodo visiškai kuklus. Įėję į pastatą, patenkate į didelį koridorių: iš vienos jo pusės - didžiuliai nuo žemės iki lubų einantys langai, iš kitos - slenkančios durys (įėjimas į kambarius). Paprastai vienas kambarys būna ir valgomasis, ir miegamasis, ir užsiėmimų vieta. Kai ateina laikas miegoti, auklėtojai ištraukia iš specialių spintų storus čiužinius ir sukloja juos tiesiog ant žemės. Maitinimui darželiuose skiriamas ypatingas dėmesys. Meniu yra kruopščiai sudaromas, į jį būtinai įtraukiami pieno produktai, daržovės ir vaisiai. Apskaičiuojama mineralinė-vitamininė patiekalų sudėtis ir kaloringumas. Jei vaikų darželis išsirengia visai dienai į pasivaikščiojimą ar ekskursiją, kiekviena mama privalo savo mažyliui paruošti obento - dėžutę su maistu. Mes tokiu atveju apsiribojame kotletu su bulvėmis ar tiesiog sumuštiniais, o japonių menas vertas susižavėjimo. Tokių pietų paruošimas privalomas laikantis tam tikrų taisyklių: jie turi būti sudaryti iš 24 (!) produktų tipų, o ryžiai - lipnūs. Darželio grupės Japonijoje mažos - jose vos 6-8 vaikai. Ir kas pusmetį jų sudėtis performuojama. Tai daroma tam, kad mažylis įgytų didžiausių galimybių socializacijai. Jei mažyliui nepavyko sukurti gerų santykių viename kolektyve, galbūt pavyks kitame. Auklėtojai taip pat nuolatos keičiasi - tam, kad vaikai pernelyg prie jų neprisirištų. Užsiėmimai: vaikai mokomi skaityti, skaičiuoti, rašyti, t.y. rengiami mokyklai. Jei vaikas nelanko darželio, tuo užsiima mama arba lankomos specialios „mokyklėlės“. Bet svarbiausia japonų darželių užduotis - ne ugdomoji, o auklėjamoji: išmokyti vaiką elgtis kolektyve. Visą gyvenimą jam teks būti vienoje ar kitoje grupėje, dėl to šis gebėjimas būtinas. Vaikai mokomi analizuoti žaidimuose iškylančius konfliktus. Tam reikia stengtis vengti vaikus lyginti vienus su kitais, nes vieno pergalė gali reikšti kitos asmenybės praradimą. Pats produktyviausias konfliktų sprendimas, pasak japonų, - tai kompromisas. Dar senojoje Japonijos Konstitucijoje buvo parašyta, kad didžiausia piliečio vertybė - gebėjimas išvengti prieštaravimų. Į vaikų ginčus priimta nesikišti. Svarbią vietą auklėjimo sistemoje užima chorinis dainavimas. Solisto išskyrimas laikomas nepedagogišku. O dainavimas chore padeda ugdyti vienybės jausmą. Po dainavimo ateina eilė sportiniams žaidimams: estafetėms, perdavimams, gaudynėms. Įdomu, kad auklėtojai, nepriklausomai nuo jų amžiaus, dalyvauja šiuose žaidimuose kaip lygūs su vaikais. Didelis dėmesys skiriamas ir taikomiesiems menams: piešimui, aplikacijai, origami, ojatiro (raštų pynimas iš tvirtos virvelės, sunertos ant pirštų). Paprastai bent kartą per mėnesį visas darželis išsirengia visai dienai į išvyką po apylinkes. Lankomos vietos gali būti pačios įvairiausios: artimiausia kalva, zoologijos ar botanikos sodas. Japonijoje vaikai nelyginami vieni su kitais. Auklėtojas niekada neišskirs geriausių ir nebars blogiausių, niekada nepasakys tėvams, kad jų vaikas nemoka piešti ar geriausiai iš visų bėga. Kažką išskirti iš kitų nepriimta. Konkurencijos nėra net sportiniuose žaidimuose - nugali draugystė ar, blogiausiu atveju, viena iš komandų. „Neišsiskirk“ - vienas japonų gyvenimo principų. Svarbiausia japonų pedagogikos užduotis - auklėti žmogų, kuris sugebėtų lanksčiai dirbti kolektyve. Gyvenimui japoniškoje visuomenėje - grupių visuomenėje - tai būtina. Tačiau kai dėmesys kreipiamas vien į grupinę sąmonę, atsiranda nesugebėjimas mąstyti savarankiškai. Šis reiškinys šiandien ypač paplitęs japonų mokyklose ir yra gavęs idzime pavadinimą. Nestandartinį mokinį pjudo, dažnai net sumuša. Japonai ir patys puikiai mato negatyvias savo pedagogikos sistemos ypatybes. Šiandien spaudoje daug kalbama apie „kūrybingos asmenybės ugdymo būtinybę“ ir poreikį atskleisti gabius vaikus jau ankstyvajame amžiuje. Tekančios saulės šalyje pastebimi ir tokie reiškiniai: didėja paauglių infantilizmas, jaunimas nebesugeba priimti kritikos iš suaugusiųjų, atsiranda agresija prieš vyresniuosius, taip pat ir prieš tėvus.
Vaikų auklėjimo tendencijos pasaulyje yra labai įvairios ir atspindi skirtingas kultūrines vertybes bei prioritetus.
tags: #seimos #vaiku #auklejimas #uzsienyje
