Antanas Juknevičius (g. 1974 m. birželio 13 d.) - Lietuvos bekelės, ralio reidų ir ralio maratonų lenktynininkas, Dakaro ralių dalyvis.
Antanas Juknevičius yra labiausiai patyręs Dakaro ralio lenktynininkas Lietuvoje. Nuo 2003 iki 2022 metų jis dalyvavo 12 kartų, iš jų 2003-2004 ir 2009 m. buvo šturmanas. Jis 3 kartus pasiekė tuo metu geriausią Baltijos šalių lenktynininkų rezultatą Dakare: 2009 m. (A. Petraičio šturmanas, 25 vieta), 2017 m. (šturmanas Darius Vaičiulis, 21 vieta) ir 2018 m. (šturmanas D. Vaičiulis, 12 vieta). 2019 m. Antanas buvo įtrauktas į elitinių varžybų dalyvių sąrašą ir jam oficialiai suteiktas Dakaro legendos statusas.
A. Juknevičius 5 kartus Dakaro ralyje vadovavo tarptautinėms komandoms. Jis buvo Kazachstano komandos „Astana“ vadovas.
2016 m. išleista knyga "Antanas Juknevičius", Vilnius.
Neseniai A. Juknevičius dykumų laivą iškeitė į jachtą. Su profesionalaus instruktoriaus priežiūra garsus lenktynininkas Lietuvoje sparčiai populiarėjantį buriavimą Viduržemio jūroje išbandė pirmą kartą. „Buriuodamas stovykloje Graikijos vandenyse įgijau praktinių žinių bei išmokau panaudoti man žinomą teoriją, su kuria šiek tiek susipažinau buriuodamas su draugais. Dabar, kai vėl kartu išplauksime į Kuršių marias, jau būsiu ne tik stebėtojas, bet ir pilnavertis įgulos narys, kuris ir stakselį patemps, ir halsuoti galės“, - šypsodamasis savo buriavimo patirtį komentuoja A. Juknevičius.
Profesionalus lenktynininkas Antanas Juknevičius buriuodamas Viduržemio jūroje tikėjosi ramaus plaukimo, tačiau susidūrė su gūsingu vėju ir beveik pusantro metro bangomis. „Buriuojant Graikijoje greičio tikrai netrūko. Vienu metu vėjas pakilo iki 12m/s, o bangų aukštis siekė 1,2 metro. Tuo metu pasiekiau 9+ mazgų greitį su nesportine jachta! Palyginimui, tai būtų tas pats, jei keleiviniu autobusu lėktume 150 km/val. greičiu“, - pasakoja trylika Dakaro ralio maratonų savo sąskaitoje turintis A. Juknevičius. „Antano turimi lenktynininko įgūdžiai labai padėjo ir buriuojant - jis jau pirmą vakarą savarankiškai švartavosi Vathi uostelyje, netoli Graikijos sostinės Atėnų“, - savo mokinį gyrė „Vėjo pamušalų“ buriavimo akademijos organizuotos stovyklos Graikijoje instruktorius Rokas Arbušis.
Paklaustas apie tai, kokie automobilių sporte įgauti įgūdžiai jam padėjo buriavime, A. Juknevičius nedvejodamas atsako, kad tai - disciplina. „Disciplina yra, ko gero, vienas svarbiausių elementų bet kurioje sporto šakoje. Norėdamas pasiekti aukščiausių rezultatų, privalai disciplinuotai ir reguliariai tobulinti teorines žinias ir, be abejo, jas taikyti praktikoje. Kitas panašumas tarp automobilių ir jachtų sporto šakų - abiem atvejais privalai išmanyti techniką, kodėl, kas ir kada, kaip veikia. Pavyzdžiui, ir automobilis, ir jachta turi tokį agregatą - gervę. Būtent techninės žinios ir disciplina man ir padėjo pirmą kartą stojant už jachtos šturvalo“, - apie turimų lenktynininko įgūdžių pritaikymą buriavime pasakoja A. Juknevičius.
Tačiau ne viskas panašu. A. Juknevičius, kaip esminį skirtumą tarp jachtos ir bolido, įvardija priklausymą nuo aplinkos sąlygų. „Valdant jachtą labai priklausai nuo aplinkos - vėjo stiprumo, bangų aukščio. Buriuojant vėjas gali būti nepalankus, tačiau judėti vis tiek privalėsi ta pačia, užsibrėžta kryptimi. Pasukęs šturvalą turi palaukti, kol pasisuks ir laivas. O automobilių sporte - priešingai. Mes nesame priklausomi nuo vėjo ir pasukus vairą automobilis reaguoja staiga. Šių abiejų transporto priemonių (jachtos ir automobilio) manevringumas labai stipriai skiriasi“, - sako A. Juknevičius.
Mėgstantieji automobilių sportą yra greičio ir ekstremalių situacijų mėgėjai. O kokie gi turėtų būti buriuotojai? „Manau esminės savybės, kuriomis turėtų pasižymėti geri buriuotojai, yra ramybė ir kantrybė. Svarbu mokėti atrasti savyje vidinę ramybę, gebėti medituoti“, - sako Dakaro ralio lenktynininkas A. Juknevičius.
Paklaustas, kaip padrąsintų tuos, kurie jau seniai svajoja pažaboti vandens stichiją ir stoti už jachtos šturvalo, tačiau vis dar atrandančius šimtus priežasčių atidėlioti, A. Juknevičius ragina veikti čia ir dabar. „Daug žmonių viską atidėlioja rytdienai ar kol pastatys namą, užaugins vaikus. O jei jauti, kad nori tapti jachtos kapitonu - tai turi daryti čia ir dabar, o ne po metų ar kai suaugs tavo vaikai. Galbūt naujai išbandyta veikla ir netaps naujuoju gyvenimo būdu, tačiau bent kartą per metus „nusirauti“ ten, kur jautiesi gyvas ir laimingas, tikrai sveika ir būtina“, - slapta svajojantiems, tačiau vis nedrįstantiems išbandyti buriavimą, pataria A. Juknevičius.
Antanas Juknevičius gimė 1974 m. birželio 13 d. Vilniuje. Jo tėvas Antanas Juknevičius yra fizikas ir matematikas, mama Gražina Elena Juknevičienė - viena žinomiausių Lietuvos architekčių ir restauratorių. Pirmoji jo patirtis su automobiliais prasidėjo vaikystėje, tėvo garaže. Jau būdamas 5-erių metų jis mėgo važinėtis su pedalais varoma mašinėle, o vėliau ir su dviračiu, kurdamas triukus.
Studijos jį vedė skirtingomis kryptimis: mokėsi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, Vilniaus dailės akademijoje, o Londone įgijo kraštovaizdžio planuotojo magistro diplomą. Vis dėlto, anot jo, menininku jis netapo, tačiau tėvai pasiūlė pirmiausia įgyti diplomą.
Aistra automobiliams ir lenktynėms jį lydėjo nuo jaunystės. Vairuotojo pažymėjimą gavo būdamas 16-os, o pirmasis jo automobilis buvo tėvo dovanoti „žiguliai“. Pirmasis savarankiškai pirktas automobilis - „Ford Fiesta“. Pirmasis jo verslas taip pat buvo susijęs su automobiliais - jis pirkdavo naudotus automobilius Olandijoje ir juos parduodavo.
Antanas Juknevičius yra patyręs skyrybas. Su pirmąja žmona Audrone jis susituokė būdamas 22-ejų metų ir pragyveno 15 metų. Jiedu susilaukė dviejų sūnų - Jono ir Roko. A. Juknevičius pripažįsta, kad automobilių sportui skirdavo daug daugiau laiko ir dėmesio nei šeimai, o tai galėjo turėti įtakos skyryboms. „Audra tekėjo už dailininko, o ne už lenktynininko. Jai atrodė, kad skiriu visą savo laiką beprasmei veiklai, ralis jai buvo neįdomus, ji - visai kitoks žmogus“, - pasakojo jis.
2015 m. susilaukė dukros su tuomete drauge, o 2016 m. - sūnaus Mato su dabartine mylimąja Martina Žimkute. Martina yra jo rinkodaros ir viešųjų ryšių vadovė. „Dabar esu tikras, kad tai - mano žmogus. Mums gera kartu, ji domisi tais pačiais dalykais kaip aš. Neatmetu galimybės, kad kada nors susituoksime“, - teigė lenktynininkas.
Antanas Juknevičius turi keturis vaikus. Vyriausiajam Jonui - 19 metų, jis studijuoja informacines geografijos sistemas Vilniaus universitete. Antrasis sūnus Rokas dar yra mokinys. Mažasis Matas, gimęs 2016 m., dar tik auga, tačiau tėvas tikisi, kad jei jam patiks automobilių sportas, jis galės jam padėti.
Lenktynininkas prisimena savo pirmąjį Dakarą 2003 m. Tuo metu apie šias varžybas jis žinojo nedaug, bet labai norėjo jose dalyvauti. Su kolega Aurelijumi Petraičiu nusipirko ir paruošė „Toyota Land Cruiser BJ71“ automobilį, nors jis buvo senesnis nei leidžiama taisyklėse. Draugai padėjo „atjauninti“ techninį pasą. Jie į Marselį, kur vyko startas, važiavo tuo pačiu automobiliu, kuriuo ketino lenktyniauti, neturėdami nei mechanikų, nei palaikymo sunkvežimio.
A. Juknevičius yra dalyvavęs įvairiose tarptautinėse varžybose, tarp jų: 2005 UAE Dubai Rally (9 vieta), 2006 Optic Tunis (8 vieta), 2006 Pharaons Rally Egypt (7 vieta), 2006 24 Heures de France (4 vieta), 2006 Oman Desert Challenge (2 vieta), 2006 Baja BY (1 vieta), 2007 Baja LV (2 vieta), 2007 Baja LT (1 vieta), 2008 Libya Desert Challenge (1 vieta), 2009 Silk Way Rally (10 vieta).
„Kreda“ komandos lyderis A. Juknevičius pasakoja apie partnerystę su finansinių partnerių grupe „Kreda“. „Per tuos metus tiek iššūkių kartu įveikta, kad aš, o kartu ir visa komanda, šiandien galime tik pasidžiaugti sėkminga partneryste su „Kreda“. Šią partnerystę norisi vadinti draugyste, nes kartu mes jaučiamės tarsi didelės patikimos, atsakingos ir bendruomeniškos šeimos nariais. Labai norėjosi 5-ojo gimtadienio proga pasveikinti kažkaip ypatingai, šiltai ir draugiškai, todėl nusprendėme padaryti tai 5-iomis skirtingomis kalbomis“, - apie sumanymą pasakojo A. Juknevičius.
Gimimo dieną, kuri sutampa su Antaninėmis, Antanas Juknevičius mėgsta švęsti prie jūros, Nidoje, apsuptas giminių ir artimų draugų. Jis pripažįsta, kad nelabai mėgsta švęsti gimtadienius, ypač ne jubiliejinius metus. „Man jubiliejus yra kai būna 30-imt, 40-imt, 50-imt metų, o dabar - nulis sveikų“, - juokavo jis.
Kalbant apie ateities planus, lenktynininkas norėtų, kad kitais metais jis būtų viską išmokęs ir įgijęs gyvenimo pamokų. „Noriu, kad būtų ramybė aplinkui ir visi būtų sveiki. Aišku, kad noriu laimėti Dakarą ir nervų daug nesuvalgytų. Noriu, kad viskas būtų vietoje, laiku ir ramiai“, - svajoja sportininkas.
Didžiuliame ant laužo kaitinamame puode lenktynininkas ruošia firminį plovą, o tuo metu jo mylimoji dengia stalą lauke. Po to šeima sės ant dviračių ir leisis pušynų takais. Vakare visi drauge skaitys pasakas ir ilgai, niekur neskubėdami stebės besileidžiančią saulę. Tokių akimirkų Dakaro džentelmenu tituluojamo lenktynininko gyvenime iki šiol labai trūko, todėl daugelį išgąsdinusi pandemija jam su šeima suteikė galimybę ne tik gerokai sulėtinti tempą, bet ir šiek tiek lengviau atsikvėpti.
„Didelio streso neišgyvename, - prisipažįsta A. Juknevičius. - Šiuo laikotarpiu daug kas gyvenime pasikeitė visiems - kitiems gal labiau, mums mažiau. Nors mano veikla sustojo, net randu savotiško gėrio. Beprotiškas tempas staiga nutrūko. Tada pastebi, kad saulė ryškiau šviečia ir paukščiai gražiau čiulba. Tiek nepaprastai paprastų dalykų aplink imi vėl matyti.“ Ilgus metus jis mėgo greitį tiek trasoje, tiek ir gyvenime, gal todėl neįprasta pastarųjų mėnesių ramybė Antanui atrodo savotiška pasekmė nesibaigiančio maratono, kuriame buvome priversti sustoti.
„Bėgimas - visų stresų priežastis, o šis priverstinis sustojimas leido perkrauti savo gyvenimą, neperdegti. Manau, kad po karantino gyvenimą matysime ryškesnėmis spalvomis, nepaisant visų blogumų. Išgyvensime ir juos, juk prie visko įprantama, o iššūkius pavertę pamokomis tampame tik stipresni“, - įsitikinęs nuolatinio pozityvumo ir geros nuotaikos nestokojantis lenktynininkas.
Gyvenime jis toks pat paprastas kaip ir ekrane. Kalbėtis su juo būtų galima ilgas valandas ir, ko gero, net to nepakaktų išklausyti visų jo istorijų, pagardintų skaniu humoru. Šiandien jis nebijo kalbėti apie gyvenimą: meilę, tėvystę, patirtis ir klaidas, pergales ir pralaimėjimus - tiek profesinius, tiek asmeninius.
Paklaustas apie Tėvo dieną, Antanas atsako: „Malonu, kad tokia diena yra, bet kai viskas šeimoje gerai, didelės reikšmės nei Motinos, nei Tėvo diena neturi. Jei pagarba gimdytojams kasdienė, progos nėra reikalingos. Ši diena svarbi tiems, kurių ryšys su tėvais nutolęs. Man labai svarbūs santykiai su vaikais. Maniškiai nereikia priminimo, kad metuose yra diena, kai reikia mane sveikinti. Tokio ryšio su savo vaikais norėčiau palinkėti visiems tėvams.“
Apie sūnaus auklėjimą: „Nenuolaidžiavau net tada, kai jam buvo pora metų. O dabar, kai sūnus darosi sąmoningesnis, iškyla situacijų, kai pasielgia netinkamai. Esu tos nuomonės, kad nesvarbu, kokio amžiaus vaikas būtų, jam reikia duoti suprasti, ką daro negerai. Tikrai nekalbu apie rėkimą, pliaukštelėjimą ar kitokį fizinį baudimą, bet įskiepijęs suvokimą, kas teisinga, o kas ne, sulauksi tik teigiamo rezultato.“
„Pavyzdžiui, dabar labai daug laiko praleidžiame gamtoje, Matas mėgsta žaisti su vabaliukais, tad su Martina jį mokome gerbti gyvybę: žaisti galima, skriausti - jokiu būdu. Nesvarbu, ar tai būtų skruzdėlė, ar musė. Mokome, kad net ir vabaliukas turi mamą, tėtį, vaikų, todėl negalima jo žudyti. Matas tai greit priėmė ir dabar pats kartoja, kad reikia saugoti mažus gyvūnus. Tokiais paprastais dalykais ir formuojame jo charakterį. Skiepyti moralinius principus, kai sūnui treji, pats metas, nes sulaukus septynerių jau gali būti per vėlu.“
Apie sūnaus charakterį: „Sūnaus stiprus charakteris gal dėl to, kad abu jo tėvai tokie patys. Matas - smalsus, tvirtas, mėgsta, kad viskas vyktų pagal jo valią, tad tenka kartais veltis į diskusiją, kad visos pusės liktų patenkintos. (Juokiasi.) Jo užsispyrimo laužyti nesinori, bet leisti auginti ragus taip pat nevalia. Užsispyrimas ateityje jam padės siekiant svarbių tikslų.“
„Manipuliacijų, žinoma, būna. Visi vaikai tai sugeba daryti sėkmingai. Tačiau su Martina esame sutarę, kad nepalenkiami turime būti abu. Nėra taip, kad ką nors tėtis leidžia, o mama - ne. Žvilgsniu susitariame, kokios pozicijos abu tvirtai laikomės. Juk visų tėvų tikslas bendras - užauginti teisingą žmogų.“
„Kasdien sūnui sakome kuo daugiau gerų žodžių, kad jį mylime, gerbiame, kad ką nors gerai padarė, ko nors naujo išmoko, pasiekė, tad po trisdešimties gražių dalykų pora pabarimų jam neužgauna širdies, o įdeda į galvą, kaip galima elgtis ir kaip nederėtų.“
Apie vėlyvą tėvystę: „Neišskirčiau nė vieno vaiko, kad kurį nors mylėjau kitaip - mažiau ar daugiau. Jų visų atėjimu į pasaulį nuoširdžiai didžiavausi. Tačiau kaip tėvas Matui esu pats brandžiausias, nes dabar tėvystei turiu daugiausia laiko. Tiesiog išmokau jį kitaip paskirstyti. Su branda išmokau džiaugtis tėvyste. Aš pats pasikeičiau, požiūris į vertybes visiškai pasikeitė. Anksčiau veiklos buvo daugiau nei valandų paroje, tad vaikams ir šeimai tikrai laiko pritrūkdavo. Dabar šių klaidų nebekartoju. Ir iš to pats pasisemiu labai daug džiaugsmo. Tai, be jokios abejonės, tikroji branda. Vieniems ji ateina dvidešimties, o man atėjo su ketvirto vaiko gimimu.“
„Taip. Tikrai jaučiu savotišką skolą savo vaikams. Vyriausiam sūnui esu pasakęs, kad mylėjau jį lygiai taip pat kaip ir kitus jo brolius bei seserį, bet savo laiko jam skyriau kur kas mažiau nei kitiems. Į jį įdėjau mažiau laiko ir išminties. Prisipažinau, kad dėl to labai gailiuosi, ir, jei galėčiau tai pakeisti, viską daryčiau kitaip. Bet tada buvau labai jaunas. Buvo taip, kaip buvo. Tėvystė dabar - mano didžiausias džiaugsmas. Tada atrodė, kad viską reikia griebti iš gyvenimo, o brangiausiems žmonėms laiko pristigdavo.“
„Sūnų auklės padėjo auginti tik pradžioje. Beveik prieš metus jų paslaugų atsisakėme. Matas jau metus lanko darželį, bet didžiausią laiko dalį su juo praleidžiame vienas iš mūsų, o vakarai ir savaitgaliai būna skirti tik šeimai. Juokauju, kad pradžioje buvau išėjęs lengvų tėvystės atostogų, nes tuo metu Martinai nebuvo jokių galimybių pristabdyti savo karjeros. Tad, ko gero, su Matu atidaviau tėvystės duoklę už visus savo vaikus. (Juokiasi.) Viską mokėjau ir su viskuo susitvarkiau puikiai. Gal ir be patirties būčiau susitvarkęs, bet augindamas ketvirtą vaiką jautiesi tvirčiau. Ir kampai nebe tokie aštrūs, ir vaikas nebe toks gležnas...“
„Žmonės keičiasi. Vieni pomėgiai dingsta, kiti atsiranda. Nesakyčiau, kad mylima moteris perdėliojo vertybes, tai padariau pats. Dėl to ir atsirado mylima moteris, bendros vertybės, šeima. Laikas galvoje viską sudėlioja. Vieni anksčiau pradeda investuoti į save ir ieškoti išminties gyvenime, kiti tai daro vėliau. Žmogus pirmiau pradeda keistis pats ir tada suranda kitą žmogų, kuriam tos vertybės irgi artimos. O jau po to viskas dėliojasi savaime.“
„Tai, kad ne tik užsiimu mėgstama veikla, bet ir turiu gražią šeimą, tvirtus santykius. Tik jie užpildo laimės taurę. Karjera jau seniai nebe pirmame plane. Vaikai ir artimi žmonės - svarbiausia, o visa kita... Gerai, kad yra, bet jei neliktų, pasaulis irgi nesugriūtų.“
„Labai norėčiau, kad sūnus pasuktų savo keliu. Aš nedarau to, ką darė mano tėvai, seneliai, susiradau savo kelią. To linkiu ir savo vaikui - kad rastų veiklą, kuri bus ne darbas, o malonumas.“
tags: #antanas #juknevicius #gimimo #diena
