Lietuvoje darželiai buvo neatsiejama kiekvienos sodybos dalis jau nuo XV-XVI amžiaus. Tai buvo ne tik grožio, bet ir praktiškai būtinybės klausimas. Kiekviena šeimininkė privalėjo turėti savo darželį, kuris buvo jos pasididžiavimas ir šeimos gerovės ženklas. Darželis buvo įrengiamas netoli namo, dažniausiai prieš langus, kad būtų galima grožėtis žiedais iš vidaus. Čia augo ne tik gražios gėlės, bet ir vaistažolės, prieskoniai bei praktiškai naudingos gėlės.
Senovinės darželio gėlės yra neatsiejama mūsų kultūros ir istorijos dalis. Jos puošė kaimo sodybas, miestelių gatves ir dvarų sodus. Šios gėlės ne tik praturtina aplinką savo spalvomis ir kvapais, bet ir primena apie mūsų protėvių meilę gamtai bei paprastumą. Senovinės gėlės Lietuvoje pradėtos auginti dar viduramžiais. Tuo metu gėlių auginimas buvo siejamas su praktiniais tikslais - vaistažolėmis, prieskoniais ar šventinėmis dekoracijomis. XVI-XVII a. laikotarpiu dvaruose atsirado daugiau dekoratyvinių augalų, o darželiuose pradėtos auginti gėlės, kurias šiandien laikome tradicinėmis.
Grįžimas prie senovinių daugiamečių gėlių auginimo - tai ne tik madinga tendencija, bet ir praktiškas sprendimas. Šie augalai per šimtmečius prisitaikė prie Lietuvos klimato sąlygų ir yra išbandyti mūsų protėvių kasdieniame gyvenime. Senovinės daugiametės gėlės išsiskiria itin dideliais adaptacijos gebėjimais ir paprastumu. Jos dažniausiai nereikalauja sudėtingos priežiūros, yra atsparios ligoms ir kenkėjams, todėl puikiai tinka pradedantiesiems sodininkams. Šiuolaikiniame darželyje senovinės daugiametės gėlės padeda atkurti ryšį su savo šaknimis ir kultūros tradicijomis. Jos kuria unikalų darželio charakterį ir suteikia jam autentiškos lietuviškos sodybos dvasią.
Istoriniai regioniniai gėlių darželių ypatumai
Aukštaitija
Kiekvienoje Aukštaitijos sodyboje buvo gėlių darželis, kuris buvo sodinamas dėl grožio. Pagal darželį buvo sprendžiama ir kokia gaspadinė: jei gėlių darželis prastas, tai ir šeimininkė nedarbšti. Gėlių darželis buvo ypač svarbus mergaitėms. Jei šeimoje būdavo dukterų, tai jos jau nuo 10-12 metų perimdavo darželio tvarkymą iš mamos. Vėliau merginos išeidamos iš namų pasiimdavo kartu ir sodinamų gėlių, kurias vėliau labai saugodavo. Be to, gėlių reikėjo ir tradicijoms išlaikyti, ir vaistams.
Aukštaitės gėlių darželį paprastai rengdavo prie gyvenamo jo namo, lysvelės dažniausiai būdavo apskritos, jas vadino lovelėmis. Tik Rytų Aukštaitijoje lysveles darė keturkampas ir vadino eželėmis. Lysvelių kraštus apdėdavo akmenukais ir paprastai juos baltindavo. Kartais tvirtindavo velėna, augalais, karklų vytelėmis. Aukštaitėms svarbiausiai buvo ne augalų grožis, o kvapas ir vaistingumas.
Tarp populiarių gėlių buvo bijūnai (Paeonia L.), sodinami dėl puošnių kvapių didelių žiedų. Ypač buvo vertinamos anktyvos raudonais žiedais žydinčios pivonijos. Diemedis (Artemisia abrotanum L.) - aromatingas puskrūmis. Plunksnalapes rudbekijas (Rudbeckia laciniata L.) dar vadintas geltonaisiais jurginais sodino prie tvoros ir namo kampuose. Dviragės leukonijos (Matthiola bicornis DC.) žinomos naktinukų pavadinimu buvo sodinamos dėl kvepiančių vakarais žiedų svaigumo. Kvapioji razeta (Reseda odorata L.) - mylimiausia ir garbingiausia gėlė dėl žiedų kvapo ir ilgo žydėjimo.
Dzūkija
Vos tik vyrai suręsdavo pirkią, tuoj dzūkės šalia jo sodindavo gėlių darželį. Sakydavo, kad jeigu prieš pirkią nėra gėlių darželio, tai reiškia jau niekas tokioje pirkioje ir negyvena. Darželį suskubdavo sodinti dėl gražumo, linksmumo ir pasidžiaugimo. Jis turėjo būti tvarkingas ir apravėtas. Daugeli augalų iš dzūkių darželių buvo vartojami vaistams, o taip pat apeigoms.
Dzūkijoje žemės sausos, nederlingos, smėlis, tad dažnai lysvelių visai nekasė - sodino gėles palaidai, o jei kasė tai dažniausiai keturkampes. Didesnę gėlių lysvę vadino ažuogana, mažesnę - ažuoganėles, ažuoganaite. Lysvelių kraštus tvirtino akmenukais, raudonų plytų kampais, bežievėmis karklų vytelėmis ar apvelėnuodavo.
Tarp populiarių augalų buvo vaistinė balzomita (Tanacetum balsamita L.), auginama dėl kvapių ir vaistingų lapų. Balzamitų lapus dėjo ant vočių, žaizdų, arbatą gėrė nuo moteriškų ligų. Bijūnai (Paeonia L.) sodinti dėl puošnių kvapių didelių žiedų ir dėl to, kad taip pat buvo laikomi vaistu. Raudoni pinavijų žiedai buvo laikomi pagrindiniu vaistu vaikams nuo išgąsčio, kai jie šokinėja per miegus ar tiesiog neramiai miega. Diemedis (Artemisia abrotanum L.) - aromatingas puskrūmis, kurį dzūkės augino dėl kvepiančių sidabriškų lapelių. Jų arbatą gėrė dėl ramumo, nuo gyvatės įkandimo, nuo plaukų slinkimo. Žalioji rūta (Ruta graveolens L.) buvo reikalinga tradicijų apeigoms puoselėti. Mėtos (Mentha L.) irgi puošė dažną darželį. Pievines pilnavidures kraujažoles (Achillea ptarmica var. multiplex haimerl.) vadino čysčiumi. Baltosios driekanos (Bryonia alba L.) - tai daugiamečiai, žoliniai, vijokliniai, vaistiniai augalai.
Vasarines gėles taip pat mėgo dzūkai: nasturtės (Tropaeoleum L.) buvo mylimos dėl ryškiai ir ilgai žydinčių žiedų, keisto, bet įdomaus kvapo, o žiedų arbata dar gydė įvairius uždegimus ir net geltą. Didžiuosius žioveinius (Antirrhinum majus L.) visi mėgo dėl gražių, iki šalnų žydinčių žiedų. Darželinius šlamučius (Helichrysum bracteatum Willd.) dzūkės augino tam, kad žiemą galėtų namus puošti jų puokštelėmis arba įrišti į verbas. Kvapieji pelėžirniai (Lathyus odoratus L.) sodinti ir dėl žiedų gražumo, ir dėl ypatingo kvapnumo. Raudonžiedės pupelės (Phaseolus coccineus L.) vadino visi šabalbonais ir sodindavo prie sienų, kad turėtų prie ko vyniotis. Darželiuose ar arti jų dzūkai augino ir įvairius dekoratyvinius krūmus.
Suvalkija
Darželis buvo ir kiekvienoje suvalkiečio sodyboje. Miestelių gyventojau darželius rengė tarp gyvenamojo namo ir gatvės, kad visi matytų, koks jis yra gražus. Kaimuose, vienkiemiuose darželius rengė į kiemo pusę, kad grožėtis galėtų šeima. Darželių plotas buvo įvairus: vieni jį įrengdavo per visą namo plotą, abipus priengio, kiti - vienoje prieangiopusėje, treti „L“formos: vienoje priangio pusėje ir iš namo galo.
Suvalkijoje darželių pakraščiuose sukasdavo pailgas lysveles, o viduryje - keturkampes arba apvalias. Tarpukariu buvo populiarios rombo ir širdelės pavidalo lysvelės. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, sukasdavo lysveles ir Lietuvos valstybingumo ženklų formos: Gedimino stulpus, šaulių ženklą. Lysvelių kraštus tvirtino akmenukais, augalais, pusplytėmis, velėnomis, karklų lankeliais. Nors buvo šeimininkių, kurios kraštus irgi apsodindavo tik gėlėmis.
Tarp populiariausių daugiamečių gėlių buvo flioksai (Phlox Paniculata L.), sodinami dėl gražių, ryškių ir gana stipriai kvepiančių žiedų. Šias aukštas gėles sodino į darželio pakraščius, prie tvoros, kad matytųsi, tarp statinių. Kartieji kiečiai (Artemisia absinthium L.) vadinami metėlėmis, jei tik neaugo kažkur šalia laukuose, buvo sodinami darželių pakraščiuose ar prie tvoros iš kitos pusės. Rūtos (Ruta graveolens L.) buvo labai reikalingos apeigoms ir pagarbiai sodinamos. Paprastieji sinavadai (Aquilegia vulgaris L.) dar vadinti katilėliais irgi buvo plačiai auginami. Plunksnalapes rudbekijas (Rudbeckia laciniata L.) dar vadintas geltonaisiais jurginais sodino prie tvoros ir namo kampuose.
Vienmetės gėlės taip pat puošė suvalkiečių darželius: astros, brangažolės, cinavadai, martelės - štai kaip vadino kininius ratilius (Callistephus chinensi Nees.) ir plačiai augino dėl gražių žiedų. Darželines rožūnes (Lavatera trimestris L.) augino ir gėlynų centre, ir prie sienų. Darželinius gludus (Coreopsis tinctoria Nutt.) - tai viena iš senoviškiausių gėlių, kurias vadino lineliais. Nasturtės (Tropaeoleum L.) buvo mylimos dėl ryškiai ir ilgai žydinčių žiedų, keisto, bet įdomaus kvapo ir augo visuose suvalkiečių darželiuose. Lygiai taip pat kaip ir kituose regionuose, taip ir Suvalkijoje populiarios darželių gėlės buvo dviragės leukonijos, kvapieji pelėžirniai, darželiniai šlamučiai, didieji žioveiniai.
Žemaitija
Žematijoje sakydavo, kad sodyba be darželio kaip putra be druskos. Net elgetos sakydavę; jei nėra darželio, nėra ir gero žmogaus. Jis buvo visų namų garbė, nors jį globojo išskirtinai tik moterys. Ypač gėlių darželį mylėjo margaitės. Jis buvo jų „visas kraitis“. Žemaitės darželį sodindavo į kiemo pusę, kad būtų gražu į jį žiūrėti kasdienos darbus dirbant. Bet jei toji pusė buvo šiaurinė, tai sodindavo ir į priešingą.
Darželio plotas paprastai nebūdavo didelis, o planas nebuvo įmantrus. Pagal tvorelę sukasdavo pailgas lyveles, o viduryje - daugiausiai keturkampes. Tarpukariu darė širdies, rombo, trikampio lysveles, o džiaugdamiesi atgauta Nepriklausosomybe, formavo ir Lietuvos valstybingumo ženklų formos lysveles. Lysvelių kraštus žemaitės tvirtindavo akmenukais, kartais velėna, o kartais ir vytelių lankeliais. Kartais pasitaikydavo ir baltais narcizais apsodintų kraštelių, kas atrodydavo labai gražus, tarsi ištiestos drobės.
Darželiuose dažniausiai žemaitės augindavo žiemines gėles, kad jų nereikėtų iš naujo sėti kas pavasarį. Šios gėlės kartojasi kaip ir iki šiol išvardintuose kituose etnografiniuose regionuose.
Populiariausios senovinės gėlės Lietuvos darželiuose
Senovinės daugiametės gėlės - tai mūsų senųjų darželių lobiai, kurie per šimtmečius išbandyti mūsų protėvių ir puikiai prisitaikę prie vietinio klimato.
Pavasarį žydinčios
- Snieguolės: dažnai prasimuša pro sniegą dar kovo mėnesį. Šios mažos, bet drąsios gėlės simbolizuoja žiemos pabaigą ir naujo gyvenimo pradžią.
- Raktažolės: kitos ankstyvos pavasario gėlės, kurios žydi ryškiomis spalvomis. Šios gėlės ne tik gražios, bet ir naudingos - jų lapai tinka salotoms, o žiedai - arbatai.
- Margutės: tikros lietuviškų darželių klasikos atstovės, kurios žydi įvairiomis spalvomis nuo ankstyvo pavasario iki vėlaus rudens.
- Scylės: žemaūgės pavasarinės gėlės, kurios žydi anksti - kovo ar balandžio mėnesiais. Jos džiugina ryškiai mėlynais ar violetiniais žiedais ir dažnai auga grupelėmis, sudarydamos spalvingus kilimus.
Vasarą ir rudenį žydinčios
- Piliarožės: vienos gražiausių senovinių gėlių, kurios žydi nuo gegužės iki pat šalnų.
- Bijūnai: aukštos, gausiai žydinčios daugiametės gėlės, puikiai tinkančios sodinti gėlyno gale arba palei tvorą. Jie užauga iki 1,5 metro aukščio, turi tankią, dekoratyvią lapiją, kuri sukuria puikų foną kitiems augalams.
- Flioksai: aromatingos gėlės, kurios žydi nuo birželio iki rugpjūčio. Šie augalai formuoja tankius žiedynų kamuolius ir skleidžia malonų kvapą.
- Paprastieji sinavadai: aukšti, elegantiški augalai, kurie žydi baltais žiedais. Šie augalai puikiai tinka darželio fono formavimui ir mėgsta pusšešėlį.
- Darželinės blizgės: ryškiai žydinčios gėlės, kurios suteikia darželiui spalvingumo. Šie augalai žydi nuo birželio iki rugsėjo ir išsiskiria savo spalvų įvairove.
- Šiurpiniai gvazdikai: aromatingi ir gražūs augalai, kurie žydi per vasarą. Šie gvazdikai išsiskiria savo charakteringu kvapu ir įvairių spalvų žiedais.
- Daugiažiedės baltašaknės: balti, aromatingi žiedai, kurie žydi vasaros viduryje. Šie augalai formuoja gražius krūmelius ir išsiskiria savo maloniu kvapu.
- Daugiametės saulėgrąžos: šios įspūdingos, aukštos gėlės pradeda žydėti vasaros pabaigoje ir džiugina ryškiai geltonais žiedais iki pat šalnų. Jos sukuria tikrą saulėtą nuotaiką rudens darželyje ir puikiai tinka gėlyno fonui.
- Saulutės: dažniausiai baltos spalvos žiedlapiais (rečiau rausvos, rožinės) gėlės, kurios žydi nuo vasaros vidurio iki rudens. Šie augalai formuoja tankius žiedynų kamuolius ir ilgai išlaiko savo dekoratyvumą.
- Našlaitės: mažos, bet labai žavingos gėlės, kurios žydi nuo pavasario iki rudens. Šie augalai išsiskiria savo spalvų įvairove ir gali žydėti net šaltesnėmis dienomis.
- Žiemė: aukštas, dekoratyvus augalas, kuris žydi rudenį. Šis augalas išsiskiria savo spalvingais žiedais ir ilgu žydėjimo laikotarpiu.
- Pivonija: tikra senovinių darželių karalienė, kuri žydi gegužės pabaigoje - birželio pradžioje. Šie augalai gali augti toje pačioje vietoje dešimtmečiais ir kiekvienais metais žydėti vis gausiau.
- Raudonosios lelijos: elegantiškos gėlės, kurios žydi vasaros viduryje. Šie augalai simbolizuoja grynumą ir grožį, o jų žiedai išsiskiria savo dydžiu ir aromatu.
- Jurginai: spalvingi ir gražūs augalai, kurie žydi nuo vasaros pabaigos iki rudens. Šie augalai išsiskiria savo žiedų dydžiu ir spalvų įvairove.
- Rūtos: simbolinės lietuviškų darželių gėlės, kurios ne tik gražios, bet ir aromatinės. Rūtos žydi mažais geltonais žiedais ir išsiskiria savo charakteringu kvapu. Šie augalai simbolizuoja dorovę ir tyrumą lietuvių kultūroje ir buvo privalomi kiekvienoje sodyboje.
- Šparagai: nors šiandien jie pirmiausia žinomi kaip daržovė, šparagai buvo auginami kaip dekoratyvinis darželių augalas. Jų plunksnuoti lapai formuoja gražius krūmelius, o rudenį tampa auksinės spalvos. Šparagai mėgsta saulėtą vietą ir gerai drenuotą dirvožemį.
- Dailieji auskarėliai: elegantiškos gėlės, kurios žydi švelniais atspalviais. Šie augalai formuoja gražius krūmelius ir ilgai žydi. Auskarėliai puikiai tinka darželio kraštų formavimui.
Gėlių gyvybės langelį įsteigusi kaunietė augalus vadina vardais
Augalų sąrašas pagal auginimo pradžią darželiuose
Remiantis literatūros šaltiniais, inventorizuotus tradicinius darželių augalus suskirstėme į grupes pagal auginimo pradžią darželiuose:
- Nuo XIV-XV amžiaus: vaistinis putoklis, vaistinis smidras, daugiametė saulutė, paprastoji pakalnutė, žalioji rūta ir vaistinis skaistenis.
- XVI-XVII amžiuje: aukštoji piliarožė, diemedis, poetinis narcizas, poetinis narcizas ʽPlenus’, šiurpinis gvazdikas, geltonoji viendienė, rusvoji viendienė, mažoji žiemė, darželinė tulpė, paprastasis sinavadas, paprastosios alyvos.
- XVIII-XIX amžiuje: čiaudulinė kraujažolė, darželinis gludas, didysis pentinius, šluotelinis flioksas, dailieji auskarėliai, goštautinė gaisrena, paprastoji kosmėja, darželinis jazminas, plunksnialapė rudbekija, darželinė rožūnė, balzaminis skaistenis.
- XX amžiuje: darželiuose ypač gausu naujų augalų. Juose vis daugiau auginama ne tik puikių vietinių, bet ir įvežtinių augalų rūšių.
Senovinių gėlių auginimo ypatumai
Senovinės daugiametės gėlės dažniausiai nereikalauja sudėtingos priežiūros, nes jos per šimtmečius prisitaikė prie mūsų klimato sąlygų. Mūsų protėviai darželius kurti pradėdavo nuo dirvožemio paruošimo. Žemė buvo kasama rudenį, maišoma su gyvulių mėšlu ir kompostu. Pavasarį darželis buvo kruopščiai suplanuojamas - aukštesnės gėlės sodinamos fone, žemesnės - priekyje.
Daugelis senovinių gėlių buvo auginamos ne tik grožio, bet ir praktiniais tikslais. Margutės ir našlaitės buvo naudojamos salotoms ir arbatoms, raktažolės - vaistiniais tikslais, o rūtos - nepakeičiamos vestuvėse ir medicinoje. Dalijimosi tradicija buvo ypač svarbi senoviniuose darželiuose. Kaimynės dalindavosi gėlėmis, keisdavosi sodinukais ir perduodavo auginimo patirtį. Dauginant senovines gėles, dažniausiai naudojamas dalijimo būdas rudenį ar ankstyvą pavasarį.
Invaziniai augalai tradiciniuose darželiuose
Kai kurie svetimžemiai, tradiciniais laikomi senųjų darželių augalais, sulaukėjo, pradėjo plisti Lietuvoje, stumti vietines rūšis iš savo augimviečių. Tokie augalai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. DI-810 pripažinti invaziniais augalais, kurie laikomi nepageidautinais ir naikintinais.
Aptikti 7 rūšių invaziniai augalai: varpinė medlieva, gausialapis lubinas, muilinė guboja, bitinė sprigė, rykštenė (aukštoji ir kanadinė), dygliavaisis virkštenis.
- Varpinė medlieva: kilusi iš Šiaurės Amerikos. Lietuvoje jos populiacija aptikta 1934 metais. Krūmas neišrankus Lietuvos klimatinėms sąlygoms, nereiklus dirvožemiui, gerai besidauginantis sėklomis ir atžalomis.
- Gausialapis lubinas: kilęs iš Šiaurės Amerikos, kaip nederlingas dirvas praturtinantis azotu ir dekoratyvus augalas. Deja, buvo neįvertintas jo agresyvus paplitimas.
- Muilinė guboja: Lietuvoje įvežta, kaip kopas sutvirtinantis augalas, nes pasižymi plačiu šaknynu. Ją vis dar galima sutikti močiučių darželiuose, kaip dekoratyvų, kvepiantį ir tinkamą puokščių dekoravimui augalą.
- Bitinė sprigė: ateivė iš Himalajų kalnų. Tai iki 3 metrų aukščio užaugantis vienametis augalas. Jis žydi stambiais baltais, rausvais ar violetiniais žiedais, išbarsto sėklas sprogstant dėžutei.
- Rykštenės: ypatingai plintantys augalai. Keturios rykštenių rūšys: aukštoji, kanadinė, didžioji ir vėlyvoji, - laikomos invazinėmis. Visos kilusios iš Šiaurės Amerikos.
- Dygliavaisis virkštenis: vienametis laipiojantis, kvapniais žiedais moliūginių šeimos augalas iš Šiaurės Amerikos.
Senovinės daugiametės gėlės - tai ne tik gražus darželio papuošimas, bet ir gyvas ryšys su mūsų kultūrine tradicija. Senovinės darželio gėlės yra ne tik gražios, bet ir simbolizuoja mūsų istoriją, tradicijas bei ryšį su gamta. Jos ne tik puošia aplinką, bet ir suteikia galimybę sugrįžti prie gamtos, paprastumo ir tikrųjų vertybių.
Tarp jų paminėtinos Nasturtės vertinamos dėl ryškiaspalvių savo žiedų, ilgo žydėjimo laikotarpio, vaistinių savybių ir lengvo auginimo.
