Kūdikio atėjimas į pasaulį - viena džiaugsmingiausių gyvenimo patirčių, tačiau tai taip pat gali būti vienas iš daugiausia įtampos sukeliančių įvykių. Vaikelį auginančiai mamai visų pirma reikėtų vengti perdėtų reikalavimų sau: būti tik linksma, besąlygiškai mylėti vaiką nuo pirmos sekundės, nepavargti, viską spėti. Niekas negali iš anksto nuspėti, koks iš tiesų bus gyvenimas su naujagimiu, taip niekas negali ir pasakyti, kaip jausis naujai gimusi mama. Kaip ji iš tiesų gali jaustis viduje.
Motinystės melancholija (Baby Blues)
Iki 80% moterų pasireiškia motinystės melancholija (ang. Baby Blues). Tai gana įprasta ir dažnai po gimdymo pasitaikanti būsena, kurią sukelia intensyvūs hormonų pokyčiai. Motinystės melancholija pasireiškia daugumai moterų po gimdymo. Liūdesys po gimdymo (motinystės liūdesys) - nuotaikos sutrikimas, kurį patiria beveik 50 proc. moterų 3-6-ąją dieną po gimdymo. Dažniausi simptomai: nemiga, verksmingumas, prislėgta nuotaika, nerimas, negalėjimas sutelkti dėmesio, dirglumas. Šie simptomai neryškūs ir praeina per kelias dienas ar valandas. Dažniausiai pakanka artimųjų paramos ir dėmesio. Gydytojas turi nuraminti moterį ir paaiškinti, jog šie pokyčiai įprasti ir praeinantys. Pogimdyminis liūdesys („baby blues“) pasirodo praėjus kelioms dienoms po gimdymo, ar netgi anksčiau - ypač, jeigu gimdymo patirtis buvo neigiama, gimdymas sunkus, traumuojantis.
Viena iš priežasčių, kodėl moteris kelias savaites po gimdymo jaučiasi itin emocinga, irzli, dažnai verkia yra hormoniniai pokyčiai. Po gimdymo organizmas turi „persitvarkyti“ iš nėštumo rėžimo į pogimdyminį, tad į svarbiausias proceso valdymo vietas stoja visiškai kiti hormonai - atsakingi už gimdos susitraukimą, laktaciją ir kt. Šie hormonai veikia ir mamos emocinę būseną. Kartu keičiasi ne tik moters organizmas, bet ir visas gyvenimas, ypač jeigu tai pirmagimis. Suvokti, kad nuo šiol viskas bus kitaip, priimti naują rutiną, naujus vaidmenis ir atsakomybes reikia ne tik laiko, bet ir emocinių išteklių. Neretai šie dideli pokyčiai pradžioje kelia nemažą nerimą ir liūdesį. Verksmingumas. Sunkumas suvokti, jog ant laikų rankomas naujagimis - Jūsų. Šios emocijos gali lydėti nuo kelių dienų iki kelių savaičių po gimimo.
„Po gimdymo, nebuvo TO jausmo, kur dauguma pasakoja - kaifas… Džiaugsmas… Ašaros iš laimės. Man buvo konkretus šokas. Mėnesį laiko atrodė, kad viskas sapnas. Kad kažkas atvežė ir paliko prižiūrėti mažą žmogeliuką laikinai. Plius, pasikeitęs kūnas, kuris lyg ne mano, hormonų įtakotos emocijos - vieną akimirką verki, kitą atrodo kad ne taip jau blogai. Pirmosios dienos po gimdymo. Pirmieji kartai naujagimiui (ar naujagimiams), pirmosios patirtys Jums. Taip laukta nuostabi nauja gyvybė ir visgi… žindant, žiūrint ar myluojant mamos ašaros rieda viena po kitos, o širdyje ne tik laimė… bet ir susirangęs liūdesys. “Gimdymas buvo daina palyginti su emocine būsena po jo. Iš tiesų iš draugių buvau epizodiškai girdėjusi, kad dažnai verki tarsi be priežasties, bet neskyriau tam dėmesio, o visuose skaitiniuose, kuriuos skaičiau, tai nebuvo akcentuojama. “Praėjo jau lygiai dvi savaitės po gimdymo ir galiu pasakyti, jog tik dabar pradėjau labiau atsipalaiduoti ir kiekvienam dienai nebeverkti. Po gimdymo buvo labai sunku atsitiesti dėl sveikatos, buvo sunku vaikščioti, nes skaudėjo kirptas vietas, tas mane labai liūdino, nes atrodė tas skausmas ir būsena išliks visada. O tai man neleido 100 proc pasirūpinti vaikais. “Prieš gimdymą turėjau labai daug expectations (lūkesčių -vertimas), kaip viskas bus gražu, meilė liesis per kraštus ir panašiai. O baigėsi visai priešingai, gimė vaikas, buvo beprotiškai skausminga. Uždėjo man tą mažylį ant krūtinės ir aš nežinau kaip jaustis… Galva tuščia, euforijos nepajutau…Pirmas dienas ligoninėj mano pačios mama mano vaikui buvo labiau mama nei aš pati… Bijojau vaiką paimti į rankas. O ir šiaip po gimdymo net nelabai atsistojau..Pirmos dvi savaitės buvo laabai sunkios, nes negalėjau sėdėti, o ir vis dar nesupratau kaip čia jaustis. Ta išsvajota meilė savo vaikui atėjo pamažu. Tokius ir panašaus jausmus pirmosiomis savaitėmis po gimdymo patiria net 4 iš 5 moterų!
Ilsėkitės. Gimdymas reikalauja ne tik daug fizinių, bet ir emocinių išteklių. Nei vieni, nei kiti, kad ir kokia stipri moteris bebūtų, nėra beribiai. Tad leisti sau pamiegoti su naujagimiu, pagulėti, kol jis žinda ar ramiai būdrauja yra labai svarbu. Prašykite pagalbos. Gerai maitinkitės ir praleiskite laiko gryname ore. Išsikalbėkite. Kad ir kokie jausmai Jus užklumpa - nebijokite ir nesigėdykite apie juos kalbėti, juos įvardinti. Skirkite laiko sau ir savo partneriui. Nors visas gyvenimas šiuo metu sukasi aplink naujagimį, tačiau prisiminti save ir partnerį yra itin svarbu.
Kaip pasirūpinti savimi? Rūpinantis savimi labai svarbūs 8 dalykai. Iš jų pavadinimų pirmųjų raidžių anglų k. Miegas (Sleep). Miegas pirmąsias dienas, savaites ir mėnesius po gimdymo - ypač svarbus. Tad pasistenkite daugiau ilsėtis. Kai mama pervargusi, jai sunku mąstyti blaiviai, gali stipriai nukentėti jos nuotaika. Sakote, nėra laiko miegoti? Mityba (Nutrition). Greičiau atsigausite, jei valgysite jums naudingą maistą. Omega-3 riebalų rūgštys (Omega 3 Fatty Acids). Įrodyta, kad žuvų taukai padeda mažinti nerimą, išvengti pogimdyvinės depresijos. Vaikščiojimas (Walking). Pertrauka nuo buvimo su kūdikiu (Baby Breaks). Bent šiek tiek laiko pabūkite atskirai nuo kūdikio. Laikas suaugusiesiems (Adult Time). Leiskite laiką su kitais suaugusiaisiais - su partneriu ar draugais. Skysčiai (Liquid). Kasdien stenkitės išgerti bent du litus vandens. Juokas (Laughter). Nepamiršite ne tik pailsėti, bet ir juoktis.
Pogimdyminė depresija
Pogimdyminė depresija (arba pogimdinė depresija, depresija po gimdymo) pasireiškia 10-15% moterų, tačiau tikslūs duomenys skiriasi. Rečiau pasireiškia tikroji depresija po gimdymo. Mažiausiai 15 proc. susiduria su depresija. Pogimdyminė depresija dažnai yra painiojama su motinystės melancholija (angl. Baby Blues). Nors motinos, kenčiančios nuo motinystės melancholijos, paprastai greitai atsigauna, pogimdyvinė depresija būna ilgesnė ir smarkiai sutrikdo moters gebėjimą grįžti į normalų funkcionavimą. Motinos smegenų reakcija ir elgesys būna paveikti pogimdyvinės depresijos, todėl tai kelia didelių sunkumų megzti ryšį su kūdikiu. Depresija po gimdymo būna 8-15 proc. moterų. Simptomai dažniausiai išryškėja 2-3-iąjį mėnesį po gimdymo. Depresijos po gimdymo simptomai: prislėgta nuotaika, sumažėjęs dėmesys aplinkai, bet kokiam užsiėmimui ar veiklai, nemiga ar mieguistumas, ryškiai sumažėję ar padidėję apetitas bei kūno svoris, psichomotorinis aktyvumas, nuovargis, beviltiškumo, nereikalingumo, kaltės jausmas, sutrikęs gebėjimas galvoti, sutelkti dėmesį, pasikartojančios mintys apie mirtį, savižudybę. Šiai depresijai gydyti tinka psichoterapija, = prireikus psichiatras skiria gydymą.
Pogimdyminės depresijos priežastys dažniausiai yra kompleksinės, t.y. Emocinės problemos. Kūdikio gimimas yra didelis pokytis, prie kurio reikia prisitaikyti ir įprasti. Mamai. Užsitęsusi ir negydoma pogimdyminė depresija labai vargina moterį tiek emociškai, tiek fiziškai. Ji gali tęstis kelis mėnesius ar net metus, „peraugti“ į „paprastą“ depresiją. Kūdikiui. Anaiptol ne visuomet, tačiau pogimdymine depresija sergančios moterys kartais nepakankamai arba netinkamai rūpinasi kūdikiu. Šeimai. Pogimdyminė depresija paveikia ne tik moters, jos kūdikio, bet ir visos šeimos gyvenimą.
„Iškart po gimdymo viskas buvo super, jaučiausi užtikrinta, saugi, nors tai pirmas vaikelis. Tačiau grįžus namo viskas apsivertė. “Mano emocinė būsena buvo labai prasta. Gimdžiau užsienyje, gimdymas buvo iš tų atvejų, kai daktarai sakė „tau tikrai taip nebus, toks pasitaiko labai retai”. Grįžus namo, ištisai verkiau prisiminus gimdymą. Paskui sekė nuolatinė baimė, kad vaikui nieko neatsitiktų, tikrindavau ar kvėpuoja, bijojau likti viena, nes ne duok dieve man kažkas atsitiks ir t.t.. Tai trūko gerus 5 mėnesius, net ieškojau pagalbos internete, nes įtariau depresiją. Bet bijojau kažkam sakyti, nes galvojau, kad taip turbūt yra visom ir nėra ko čia prisigalvot… Bijojau, kad pagalvos jog man reikia tik dėmesio.
„Mano emocinė būklė iš pat pradžių buvo puiki, nes juk gimė sveika dukrytė. Tačiau ji gimė ekstrinio Cezario pjūvio būdu. Grįžus namo prasidėjo emociniai „smagumai”..maitinu dukrą ir verkiu, kalbu su vyru ir verkiu. O kodėl, nesuprantu. Vis iškildavo klausimai ar tikrai buvo tinkamas laikas susilaukti vaikelio, kaltinimai, kad pati nepagimdžiau, kad kokia aš bloga mama, nes to nesugebėjau. Nenorėjau niekur eiti, verkdavo dukra, verkdavau ir aš. Su vyru prieš gimdymą buvom pakalbėję, kad gali iškilti tokia situacija, nes nežinia, kaip pogimdyviniai hormonai mane paveiks. Todėl jis mane vos ne per prievartą tempė į lauką, su vežimuku vaikštinėti lauke, kad galva prasivėdintų. Negana to, dar ir žindymas nebuvo iš lengvųjų…speneliai nučiaumoti, skausminga, kad ir su antspeniais. Galų gale dešiniojoje krūtyje prasidėjo laktostazė, bandžiau visaip masažuoti, tada mastitas, antibiotikai nepadėjo, nes jų fone vis tiek temperatūra palei 39. O galiausiai ir krūties pūlinys..Dėl šios priežasties atsidūriau ligoninėje skubiai konsultacijai pas chirurgą ir stacionariniam gydymui. Vėl operacija, vėl pilna narkozė, o negana to, kad dar 5 dienas buvau atskirta nuo dukros, nes neleido ligoninėje su ja būti..dar prieš atsigulant į ligoninę, diena prieš buvau Klinikose priimamaje, tai pasitaikė „maloni” gydytoja, kuri mėtė replikas, kaip kad kokia aš mama, jei nesugebu išsi masažuoti krūties, kad chirurgai man supjaustys krūtį, kad vėliau vėžiu susirgsiu..atvirai, aš tada gulėdama kūkčiojau, spaudimas nukritęs…Džiaugiuosi bent tuo, kad Kauno klinikinėje mane priėmė labai geras ir nuoširdus chirurgas su 30+ metų patirties, kuris dar ir užjautė dėl visų dalykų. Po visko su chirurgu priėmėm bendrą sprendimą, kad reikės vartoti laktaciją stabdančius vaistus, kad neatsinaujintų infekcija <..> Dabar stengiuosi susigyventi dar ir su ta mintimi, kad tik pusantro mėnesio pati maitinau dukrą. Kartais būna sunku, nes sulaukiu iš giminių tokių replikų, kad dukrą maitinu kaip paršiuką ir panašiai..bet labai džiaugiuosi, kad turiu nuostabų vyrą, kuris viską atlaikė kaip stiprus ąžuolas, nors mačiau iš akių, kad jam sunku kaip man, nors jis nieko nesakydavo, per tą laikotarpį 5kg neteko. Mano žinutė būtų tokia, kad nereikia bijoti apie tai kalbėti, nors Lietuvoje vis dar tabu yra ši tema.
Pogimdyminės depresijos simptomai:
- Nuolat jaučiamas liūdesys, nerimas ir įtampa, suprastėja dėmesio koncentracija.
- Nuovargis, sutrikęs apetitas, kankina nemiga arba pastoviai norisi miego.
- Užvaldo apatija, dingsta bet kokie interesai, atsiribojama nuo socialinės veiklos.
- Slegia buvimas su kūdikiu, kankina kaltės jausmas, aplanko tuštumos pojūtis.
- Šios būsenos juntamos keletą savaičių.
Pogimdyminis nerimas
Normaliu atveju visas nerimas dėl mažylio, savęs, aplinkinių yra normali dienos dalis, tam tikras „fonas“, kuris neužvaldo minčių, tačiau yra šalia ir padeda užtikrinti mažylio saugumą, išvengti tam tikrų pavojingų situacijų. Esant pogimdyminam nerimui visos baimės ir neigiamos mintys tampa nebe fonu, o įgyja pagrindinį vaidmenį. Nuolatinė baimė, nevilties ir net panikos jausmas, baisių situacijų, galimų (ir nelabai) scenarijų modeliavimas ir jų išgyvenimas mintyse - visa tai patiria iki 10 procentų moterų po gimdymo. Autorė ir gydytoja Sarah Gottfried rašė - “Manau, pogimdyminio nerimo atveju yra netenkama sugebėjimo išlaikyti balansą ir ramybę, kai tuo tarpu pogimdyminės depresijos atveju netenkama širdies”. Deja, pogimdyminis nerimas nėra tik ramybės ir susitvardymo nebuvimas. Jis turi ir fizinius simptomus - padažnėjusį širdies ritmą, “karščio šuorus”, galvos svaigimą, pykinimą, sunkumą kvėpuoti.
Pogimdyminis nerimas dažnai pasireiškia moterims, kurios yra jautrios ar linkusios į perfekcionizmą, OKS (obsesinį konvulsinį sutrikimą), turi depresijos ar mitybos sutrikimų istoriją, skydliaukės f-jos sutrikimą. Ir nors minėtieji yra rizikos faktoriai, iš tiesų bet kuri moteris gali patirti pogimdyminį nerimą. Rūpestis dėl mažylio, pasikeitusi rutina, santykiai su partneriu - visa tai, kas sukelia laikiną pogimdyminį liūdesį gali išprovokuoti ir nerimą.
„Pirmo mėnesio nenoriu prisiminti. Ir manau dar ilgai nenorėsiu. Gimdymas buvo sklandus, greitas, karantino metu teko būti vienai, buvo kiek liūdna. Bet liūdniau, kad ir grįžus namo teko būti vienai. Vaiko tėvas mus paliko. Net neatėjo. Be jokių paaiškinimų, pasiaiškinimų ar atsiprašymų. Tuo metu buvo laimingiausios ir liūdniausios dienos vienu metu. Bet labiausiai aš bijojau. Būti viena su mažyliu. Kartu būdavo mano šeima, bet artėjant vakarui visi važiuodavo į savus namus ir aš verkdavau. Pykau ant visko, visų. Bet tuo pačiu ir vėl bijojau, kad mano neigiamos emocijos persiduos vaikui, jis bus neramus. Taip diena po dienos ėjo ir baimė pradėjo mažėti, atsirado vėl jėgų, pasitikėjimo savimi. Šiandien, einant ketvirtam mėnesiui, pakeisčiau tik vieną dalyką - paprašyčiau, kad bent kartais liktų pas mane nakvoti. O daugiau, liūdnos dienos praėjo, tikiuosi nebeateis, baimė vis dar yra greta, tik jau sumažėjusi, su tokia aš galiu ir susidraugauti.
Priešingai, nei “baby blues” atveju, pogimdyminis nerimas jau yra rimtesnis emocinis sutrikimas ir taip paprastai nepraeina. Negydomas pogimdyminis nerimas gali trukti neribotą laiką, o sunkiais atvejais peraugti į psichinę ligą. Būtent todėl yra rekomenduojama kreiptis į specialistus nelaukiant, kol nerimo priepuoliai ir juos lydintys simptomai išsispręs patys.
Pogimdyminis potrauminis stresas (PPSS)
Pogimdyminį potrauminį streso sutrikimą sukelia tiek sudėtinga pastojimo istorija, tiek nėštumo metu patirtos būklės, tiek, žinoma, neigiamos gimdymo patirtys. Plyšimai, ekstra cezario pjūvio operacija, vaisiaus petukų distocija, stiprus kraujavimas - visa tai priskiriama prie traumuojančios gimdymo patirties ir gali išprovokuoti PPSS. Pirma, tai vėl ir vėl išgyvenama neigiama patirtis (tarkim, traumuojantis gimdymas vis kartojamas lyg filmas mintyse, ypač nakties metu). Taip pat moteris jaučiasi prislėgta, turi miego sunkumų, patiria nerimą, panikos priepuolius. Esant potrauminiam pogimdyminiam streso sutrikimui dažnai yra bandoma atriboti save nuo aplinkos. Ir nors PPSS labai primena pogimdyminę depresiją, ir net dažnai yra būtent jai ir priskiriamas, visgi, jie šiek tiek skiriasi. PPSS sukelia trauma, stipri ne...
„Mano visas nėštumas buvo labai lengvas, labai džiaugiausi savo pilvuku, laukiau vaikelio ir buvau nusiteikusi, kad gimdymas bus toks pat lengvas. Tačiau gimdymas buvo daug sunkesnis nei tikėjausi, reikėjo gydytojams įsikišti, netekau daug kraujo, kelias dienas turėjau būti ligoninėje, kur net negalėjau atsistoti pakeisti savo naujagimio. Negana to, kad pati jaučiausi labai prastai, naujagimė dukra pirmą naktį miegojo porą valandų, o nuo antros paros pradėjo verkti be sustojimo…. Visą naktį skardžiu balsu. Buvo neįtikėtinai sunku tiek emociškai, tiek fiziškai. Tuo metu man atrodė, kad man tas vaikas išvis tik ‘iš reikalo’ rūpi, o ir mama nusprendžiau, kad ištikrųjų nelabai noriu būti. Situacijos nepataisė ir lankytojai. Aš savo mamos jau neturiu, o vyro mama atėjusi į ligoninę tik nuogąstavo, kad Jos sūnus atrodo pavargęs… Tai mane liūdino ir skaudino. Nes viduje jaučiausi daranti didelius dalykus, praėjusi pro sunkias patirtis, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio. O ir grįžus iš ligoninės reikalai smarkiai nepagerėjo. Nuobodumo jausmas buvo viską apimantis. Tą laiką prisimenu gan tamsiai. Dabar mano dukrai pusantrų metukų. Manau, reikalai ėmė gerėti nuo maždaug 6 mėnesių. Dabar labai ja džiaugiuosi, didžiuojuosi būdama mama. Bet tuo pačiu metu neturiu tų nuostabiai šviesių prisiminimų su naujagimiu. Nors ir akušerė, noriu išskirti vieną, ypatingą, aukščiau kelių moterų išsakytą faktorių - personalo elgesys. Tai, kaip personalas elgiasi, bendrauja, kaip leidžia gimdyvei jaustis išklausytai, saugiai ir gerbiamai akivaizdžiai turi itin didelės įtakos moters būklei po gimdymo ir net gali išprovokuoti tam tikras emocines būkles.
Pogimdyminė psichozė
Labai nedideliam skaičiui gimdyvių (iki 1%) gali pasireikšti sunkesnė už pogimdyminę depresiją būklė - pogimdyminė psichozė. Pogimdyminė psichozė - psichikos sutrikimas, kuris atsiranda arba pasunkėja moteriai po gimdymo ir pasireiškia sunkia depresija bei kliedesiais. Pogimdyminė psichozė gali būti simptominė (dėl pogimdyminio sepsio) - dažniausiai su delyro simptomais ir endogeninė, pasireiškianti bipoliniais afektiniais sutrikimais (anksčiau vadinta maniakine depresine psichoze) arba šizofrenija. Tai sunkiausias ir pavojingiausias psichikos sutrikimas pogimdyminiu laikotarpiu. Pogimdymine psichoze serga 1-2 iš 1000 gimdyvių. Ja susirgti didesnė rizika yra toms moterims, kurių giminėje yra sirgusiųjų nuotaikos sutrikimais arba anksčiau jos pačios jais sirgo. Dažniausiai psichozė būna po pirmojo gimdymo. Pogimdymine psichoze susergama dėl fiziologinių organizmo permainų, staiga pasikeitusios hormonų pusiausvyros ir dėl psichinės įtampos - baimės gimdyti, miego stokos, pervargimo, sudėtingų santykių šeimoje, nelaukiamo nėštumo, nesėkmingos santuokos. Pats gimdymas psichozės nesukelia.
Pogimdyminės psichozės simptomai:
- Haliucinacijos - dalykų, kurių nėra, girdėjimas, matymas, užuodimas ar jutimas.
- Kliedesiai - mintys ar įsitikinimai, kurie neatitinka realybės.
- Maniakiška nuotaika - kalbėjimas ir mąstymas per daug arba per greitai, jausmas, jog esi „pasaulio viršūnėje“ arba „aukštai“.
- Prasta nuotaika - depresijos požymiai, užsispyrimas ar ašarojimas, energijos stoka, apetito praradimas, nerimas, susijaudinimas arba miego sutrikimas.
- Kartais maniakiškos bei prastos nuotaikos mišinys - arba greitai besikeičiančios nuotaikos.
- Įtarinėjimas ar baimės jausmas.
- Nerimas.
- Jautimasis labai sutrikusiu.
- Elgesys ne pagal charakterį/ žmogaus būdą.
Pogimdyminė psichozė yra rimta psichinė liga, kuriai reikalinga skubi medicininė pagalba. Ji gali greitai pablogėti, o liga gali kelti pavojų motinos ir kūdikio saugumui. Pogimdyminė psichozė yra laikina ir išgydoma su profesionalia pagalba, tačiau tai yra neatidėliotinas atvejis ir būtina nedelsiant gauti pagalbą.
Gydymas ir pagalba
Svarbu suprasti, kad aplinkiniai, o kartais ir pati moteris nepastebi arba neatpažįsta pogimdyminės depresijos simptomų. Kartais moterys geba ją užslopinti ir, žvelgiant visuomenės bei savo šeimos akimis, elgiasi „normaliai“, t.y. Svarbiausia, kad dėl pasikeitusio gyvenimo būdo, pačiai mamai ir kitiems aplinkiniams gali būti sunku suprasti ir atpažinti, kad tai pogimdyvinės depresijos simptomatika. Motinystės iššūkiai neturėtų sutrikdyti gyvenimo. Žmogaus psichika su daug neigiamų veiksnių gali susitvarkyti. Psichinės sveikatos specialistai pabrėžia, kad visas emocijas jausti yra normalu ir į švelnius pogimdyminius nuotaikų svyravimus, padidėjusį jautrumą dėmesio kreipti nereikėtų. Tačiau jeigu liūdesys, nerimas, apatija ir pan. tampa dominuojančia būsena diena iš dienos bent dvi savaites ir pradeda trukdyti įprastam gyvenimui: atsikelti, apsirengti, pagaminti valgyti, niekas nebeteikia džiaugsmo - tada jau vertėtų ieškoti pagalbos.
Gydymas ir sveikimo laikas skiriasi priklausomai nuo depresijos sunkumo ir individualių poreikių. Pirmos eilės depresijos gydymas yra psichoterapija ir antidepresantai.
- Psichoterapija: Gali padėti pokalbis su psichiatru, psichologu, psichoterapeutu ar kitu psichikos sveikatos specialistu. Terapijos pagalba galima rasti geresnių būdų susitvarkyti su savo jausmais, adaptuotis prie pasikeitusios situacijos, išspręsti problemas, išsikelti realius tikslus ir teigiamai reaguoti į situacijas. Kartais naudinga apsvarstyti šeimos ar santykių terapijos galimybę.
- Medikamentinis gydymas: Gydytojas psichiatras gali rekomenduoti antidepresantą. Jei motina maitina krūtimi, bet kokie vartojami vaistai pateks į motinos pieną. Tačiau daugumą antidepresantų galima vartoti maitinant krūtimi, o šalutinio poveikio rizika kūdikiui nedidelė. Norint įvertinti galimą konkrečių antidepresantų riziką ir naudą, svarbu bendradarbiauti su gydytoju.
Pogimdyminė psichozė gydoma medikamentais, reikalinga psichiatro priežiūra, stacionarinis gydymas ligoninėje, psichikos sveikatos centre, kur užtikrinama saugi, struktūruota, palaikanti aplinka. Po to naudinga pratęsti gydymą derinant medikamentinį gydymą ir ilgalaikę palaikomąją psichoterapiją.
Kada kreiptis pagalbos? Įvairūs jausmai po gimdymo, ypač pirmais mėnesiais, yra visiškai normalu. Bendraukite su savo artimaisiais, dalinkitės savo jausmais, išgyvenimais. Skirkite laiko sau - net ir pusvalandis ramybėje - atgaiva kūnui ir sielai. Jei pogimdyminė depresija lengva ar vidutinė - atsistatyti padės psichologo konsultacijos, psichoterapija, palaikymo grupės. Jei to nepakanka - skiriami vaistai. Jeigu yra sutrikusios psichikos požymių, būtina psichiatro konsultacija. Jeigu yra suicidinių minčių arba kliedesiai dėl kūdikio, negalima motinos palikti vienos su vaiku. Tokią moterį reikėtų gydyti stacionare.
Akušerė-ginekologė mama dalijasi paslaptimis, kaip išgyventi pirmąją savaitę po gimdymo
Vaikelį auginančiai mamai visų pirma reikėtų vengti perdėtų reikalavimų sau: būti tik linksma, besąlygiškai mylėti vaiką nuo pirmos sekundės, nepavargti, viską spėti. Taip pat I. Skuodienė atkreipia dėmesį į atsakingą artimųjų įsitraukimą į poros gyvenimą šiems tapus tėvais. Neatsargus žodis, kritika, pertekliniai patarimai gali iššaukti nepageidaujamą reakciją - sukelti nerimą ir įtampą. Tuo pačiu artimųjų dėmesingumas mamos psichinei sveikatai, o pastebėjus sunkumus - paskatinimas kreiptis pagalbos - labai reikalingas.
Pasak gydytojos, svarbu žinoti, kad čia nėra moters kaltės, o jai pačiai ir aplinkiniams - suprasti, kad tokių būsenų negalime pasirinkti, jas išprovokuoja nėščiosios organizmo pokyčiai. Moters organizmas jautriai reaguoja į hormonų koncentracijos pokyčius. Anksčiau buvusi depresija šeimos istorijoje arba gimdyvė jau yra sirgusi depresija. Tam tikros sveikatos komplikacijos nėštumo metu ar gimdant. Bet koks pokytis: santykių krizė, artimojo netektis, finansiniai sunkumai ir kiti psichosocialiniai veiksniai.
tags: #po #gimdymo #sunku #vaikscioti
