Pasaulio egzistavimo pagrindas - Darna (Harmonija). Jai išardyti irgi reikia veiksmo, t.y. tam tikrų pastangų ir energijos. Iš pirmo žvilgsnio, labai pažangu: valstybės be sienų, muitinių ir kariuomenių, vieningas elektroninis pinigas, vienodi standartai - koks patogumas, kokios taupymo galimybės!
Vis dėlto, pagrindinis globalistų taikinys - dvasinės, tautinės ir šeimos vertybės. Dori, sąžiningi ir laisvę mylintys piliečiai, ginantys savo šalies valstybingumą, yra potencialūs globalizmo priešai. Visi totalitariniai režimai tokius tiesiog naikindavo. Naivu būtų tikėtis, kad to nebus ir dabar. Greičiausiai tai bus daroma mūsų pačių rankomis. Visuomenės skaldymas ir tarpusavio supriešinimas - viena mėgstamiausių globalistų veikos metodų. Jiems labai patogu, kai žmonės patys naikina vienas kitą ir dar vienas kitą pasilaidoja.
Globalizmas - tai valdžia, kuri niekada nebuvo ir nebus renkama. O tai reiškia, kad ji bus ir nenuverčiama. Šios valdžios įsigalėjimui buvo tyliai ruošiamasi ne vieną dešimtmetį ir netgi šimtmetį. Pasaulinei valdžiai nepaklusti nebus galima. Šiam tikslui pasiekti ištobulinta visuotinė žmonių kontrolės sistema.
Biočipas - tai ryžio grūdelio dydžio daugiafunkcinis mobilusis telefonas, maitinamas kūno šiluma. Jis ne tik saugo asmens biometrinius duomenis, bet ir fiksuoja žmogaus buvimo vietą. Per biočipą valdoma jo asmeninė sąskaita banke, atsiskaitoma už pirkinius ir paslaugas. Pažymėtina, kad namų sąlygomis saugiai atsikratyti biočipo chirurginiu būdu beveik neįmanoma - dažniausiai jis subyra, apnuodydamas organizmą. Kartu reiškia, kad ir žmogus, apsisprendęs neįsisiūti biočipo ir išlikti nekontroliuojamu, taip pat negalės nusipirkti nei maisto, nei vaistų. Tad drąsuoliams, pasirinkusiems laisvę vietoje globalistų gudriai paruošto elektroninio kalėjimo, bus sudėtingų išbandymų metas. Norėdami išgyventi, šie žmonės turės vienytis ir pereiti prie visiškai naujo gyvenimo būdo naujo tipo bendruomenėse. Ir tam reikia ruoštis jau dabar.
Pasaulinė valdžia - tai vergovinė santvarka su labai meistriškai pateikta laisvės iliuzija. Masėms ji palaikoma per informacijos filtravimą ir dozavimą.
Visur trimituojant apie žodžio laisvę, globalizmo tema spaudoje, o ypač televizijoje, yra apeinama arba sąmoningai painiojama su kitu, labai panašiai vadinamu reiškiniu - globalizacija, suprantamu kaip moderniųjų technologijų ir kultūrinių mainų plitimą pasauliniu mastu.
„Globalistų diktatūros neišvengsime, bet žinodami apie ją galime tinkamai pasiruošti. Tik tikėjimas ir dvasingumo stiprinimas padės išlikti šios diktatūros metu", - sakė antiglobalistas Vilius Bražėnas, kuris per vienas vaižgantines viešėjo ir Svėdasuose. Neveltui neoficialiai populiariausiame videofilme ZEITGEIST (Laiko dvasia) daugiau kaip trečdalis ekrano laiko skiriama krikščionybės diskreditavimui. Atkreipkite dėmesį - ne islamo, ne budizmo, o būtent krikščionybės. Kodėl? Religijų supriešinimas - globalistų ištobulinta priemonė karų kurstymui. Ji naudojama ten, kur tautos nelinkusios naikinti savęs alkoholiu, narkotikais, nežudo savo palikuonių abortais. Neveltui islamo šalys, gerbiančios dorovines tradicijas, tapo rimčiausiu globalistų taikiniu.
Dėl šios priežasties globalizmą laikyti žydų sąmokslu prieš žmoniją nėra tikslu, nors statistika tą ir suponuoja. Tikrovėje globalistai neturi nei tautybės, nei partiškumo, o tuo labiau religinių įsitikinimų. Šiai klikai tai nebūdinga ir neaktualu.
Globalizacija - parengiamasis etapas globalizmo įsigalėjimui. Globalizacijos tikslas yra iš esmės sunaikinti valstybę. Todėl pasaulyje ir naikinamas atskirų tautų mentalitetas, vertybių skalė, moralinis kodeksas.
„Globalizacija yra bendrybės, o tautos charakteris skleidžiasi ne per jas, o per etnokultūrą ir kitas kultūros formas, pavidalus, ir visos tos formos yra tarsi susisiekiantys indai. Mokyklos uždavinys skiepyti meilę tautinėms vertybėms per kitas dėstomas disciplinas - istorijos, lietuvių kalbos, gamtos pamokas ar meninių užsiėmimų ciklą. Globalizacija iš tikrųjų suvienodina daugelį dalykų: gyvenimo stilių, gyvenimo madas, elgseną, tradicijas, galų gale net paprasčiausius dalykus, tarkime, valgius, žmogaus laikyseną gatvėje“, - neabejoja Lietuvos edukologijos universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis.
Vadovėlis parengtas pagal naują geografijos bendrąją programą ir sudarys galimybes visaverčiam kompetencijų ugdymui. Vadovėlis parengtas pagal naują geografijos bendrąją programą ir sudarys galimybes visaverčiam kompetencijų ugdymui. Pagrindines temas papildys patrauklios ir įtraukiančios pasirenkamosios temos, pavyzdžiui, „Kultūros globalizacija", „Salotos iš keturiolikto aukšto", „Kaip atrodys pramonė ateityje?" ir kt.). Mokomąją medžiagą papildys realybės kontekstai iš įvairiausių pasaulio vietų („Singapūras", „Bangaloras"). Didžiulis dėmesys skirtas Lietuvos problematikai, kuri pateikiama kaip integruotai bendrų temų kontekste, taip ir atskirai, pristatant aktualius su Lietuvos ekonomika susijusius dalykus. Visiška naujovė 10 klasės turinyje - klimato kaitos turinys. Daugiau kaip pusė visų šio vadovėlio pagrindinių ir pasirenkamųjų temų siejasi su darnaus vystymosi tikslais. Gausi dalykinė, kruopščiai didaktiškai parengta ir į mokinį orientuota iliustracinė medžiaga skatins atrasti, nagrinėti, domėtis.
Krito geležinė uždanga, Azija pasiūlė naujų rinkų, o programinė įranga atvėrė „Bosch“ naujų galimybių. Pastarieji trys dešimtmečiai atnešė sparčius, įmonę užgriuvusius ekonomikos pokyčius.
„IFA Trabant 601“ „Bosch Car Service“ dirbtuvėse Brandenburge (1992 m.). „Trabant“ buvo standartinis keleivinis automobilis socialistinėje Rytų Vokietijoje iki 1989 metų, todėl „Bosch“ bandymų technologijas reikėjo pritaikyti darbui su šiuo populiariu modeliu. Viena svarbiausių gamyklų Vengrijos regiono organizacijoje yra 1991 m. įkurta Hatvano gamykla, kurioje gaminami elektroniniai automobilių komponentai, tokie kaip jutikliai. (1998 m.) Plakatas, reklamuojantis profesionalius elektrinius įrankius statybos pramonei, šalia kelio Šanchajuje. (1996 m.) Reklaminis plakatas Šanchajaus centre. Uždegimo žvakės yra vieni pirmųjų gaminių, „Bosch“ gaminamų Kinijoje. (1998 m.) Miniatiūriniai stebėjimo įtaisai Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „Bosch“ sukūrė automobilių mikromechaninius (MEMS) jutiklius, veikiančius tarsi jutimo organai ir matuojančius greitėjimą, sukimąsi, slėgį ir garsą. Jie perduoda informaciją elektroniniams valdymo blokams, pranešdami, pavyzdžiui, kada tiksliai turi išsiskleisti oro pagalvė įvykus avarijai. 2005 m. „Bosch“ taip pat pradėjo gaminti buitinės elektronikos (išmaniųjų telefonų, žaidimų konsolių) jutiklius. Mažiausi MEMS jutikliai yra tik 1,5 milimetro pločio. Šių miniatiūrinių detalių gamybai „Bosch“ tyrimų komanda sukūrė „plazmos graviravimo“ (angl. plasma etching) procedūrą. Nuo 1995 m. „Bosch“ jau pagamino maždaug 15 mlrd. MEMS jutiklių ir dabar yra rinkos lyderė šioje srityje, kasdien pagaminanti net apie 4 milijonus vienetų. Nuotrauka: Erkė ant mikromechaninio (MEMS) jutiklio (dydžio iliustracijai) (1995 m.) Maždaug po dešimt metų trukusio tiriamojo darbo 1989 metais rinkai buvo pristatyta pirmoji „Bosch“ navigacijos sistema, pavadinta „TravelPilot“. 1995 metais buvo pridėtos maršruto nuorodos ir balso pranešimai. ESP bandymai šiaurės Švedijoje (1995 m.). Bandomoji transporto priemonė filmuojama iš malūnsparnio televizijos programai. "Common Rail" aukšto slėgio dyzelino įpurškimo sistemos komponentai (1997 m.). Iki 2500 barų slėgio degalų įpurškimas. Vizuali 6 colių plokštelės patikra Reutlingeno gamykloje (1999). Šiandien iš vienos plokštelės galima gauti daugybę tūkstančių mikroschemų, skirtų integriniams grandynams ar mikromechaniniams jutikliams. „Junkers“ butinio šildymo dujinio katilo gamyba. „Bosch“ pastebimai išplėtė savo šiluminių technologijų padalinį įsigydama „Buderus AG“. (2015 m.) Tunelių gręžimo mašinos su „Bosch Rexroth“ hidrauliniais komponentais naudojamos ilgiems kalnų tuneliams statyti. (2015 m.) Saulės dekatlono namas, kurį kartu sukūrė Darmštato technikos universiteto ekspertai ir „Bosch“, gali gaminti energiją visiems savo poreikiams. 2007 m. jis laimėjo prestižinį JAV „Saulės dekatlono“ apdovanojimą. Ličio jonų akumuliatoriai leido sukurti labai kompaktišką ir patogų IXO, kuris buvo pristatytas 2003 metais. Elektrinių variklių gamyba elektrinėms transporto priemonėms „Bosch“ Hildesheimo gamykloje (2015 m.). Jie yra esminis būsimo el. mobilumo komponentas, taip pat naudojami galios elektronikoje, apgręžikliuose ir energijos atgavimo technologijose.
Lyg pasitelkus magiją Automatizuotas vairavimas jau nebėra mokslinė fantastika. Šią technologiją „Bosch“ tiria, kuria ir išbando tiek savo laboratorijose, tiek Vokietijos ir Kalifornijos greitkeliuose. Atstumo radarą „Bosch“ pristatė jau 2000 m. Naujoviška sistema tuomet galėjo eismo spūstyse automatizuotai sustabdyti automobilį, o paskui - vėl jį paleisti. Toliau tobulinant jutiklių technologiją ir programinę įrangą bus galima pamažu vairuoti transporto priemones greitkeliuose automatizuotai, o vėliau - ir miestuose. Nuotrauka. Automatizuoto vairavimo bandymų automobilis su didelio greičio 360 laipsnių vaizdo kamera (2015 m.). „Bosch“ kuria programinę įrangą, padėsiančią vairuotojams lengviau įkrauti savo elektromobilius ir suteiksiančią prieigą prie vieno iš didžiausių įkrovimo tinklų Europoje. Gamybos analizė tikruoju laiku. Tokiu būdu gauti duomenys padeda sukurti prie tinklo prijungtą „pramonės 4.0“ aplinką, kurioje mašinos gali bendrauti tarpusavyje savarankiškai, taip patobulindamos gamybos procesus. Naujų „Bosch“ produktų ir paslaugų kūrimas bus neatsiejamas nuo dirbtinio intelekto naudojimo. Iš toli matoma judriame greitkelyje iš Štutgarto į Miuncheną, šalia Štutgarto oro uosto - naktį šviečia „Bosch“ logotipas ir emblema. Kiekviena raidė yra aštuonių metrų aukščio.
Vaikščiodama Lisabonos gatvėmis kelis kartus stabteliu nufotografuoti ant siauro ir stataus šaligatvio, sudėlioto iš akmenukų mozaikos, tupintį elektrinį „Bolt“ paspirtuką. Tokį patį kaip ir Vilniuje. Jie čia lyg ir labiau nedera, ypač senuosiuose kvartaluose, kur sunkiai rastum dideliems tinklams priklausančių kavinių ar maisto parduotuvių. Globalizacija atkiša iltinius dantis praėjus keletui dienų - vienas iš tų paspirtukų mane partrenkia. Jaunuolis man šiaip ne taip atsistojus dingsta iš akių. Pirmas impulsas - įsitikinti, kad nelūžo kojos ir rankos. Antras - kažkam pranešti, kad tai įvyko. Tačiau telefonas gyvybės ženklų nerodo. Su visokiomis lokacijomis, galimybių pasais, prisijungimu prie banko, skrydžių bilietais - juodas. Garsiai nusikeikiu.
Senąją globalizaciją pirmiausia išgirstu. Klaidžiodama po parkus niekaip neatpažįstu vieno šaižaus klyksmo. Nepažįsta jo ir tam skirta programėlė. Po keleto dienų pamatau savo akimis - parkuose klykauja Kramerio žieduotosios papūgos. Portugalijos ornitologų draugija kone tą pačią dieną išplatina pranešimą kviesdama gyventojus fiksuoti laiką ir vietą sutikus šiuos paukščius. Kadaise iš Afrikos ar Indijos atvežtos ir iš narvelių ištrūkusios papūgos suformavo gyvybingą populiaciją, kuri didėja sparčiau, nei ornitologai spėja skaičiuoti. Ir iškapoja gatvėse sirpstančius citrusinius vaisius. Londone ir kituose Europos miestuose jų irgi dešimtys tūkstančių.
Viename iš Lisabonoje įsikūrusio Oriento muziejaus stendų pabrėžiama: „Meninė kūryba, lydėjusi tarpkultūrinį dialogą tarp Portugalijos ir skirtingų kultūrų nuo Indijos vandenyno iki Japonijos jūros, parodo, kad globalizacijos procesas gali prisidėti prie kultūrinės, lingvistinės ir religinės įvairovės. Misionierių kelionės Azijoje giliai paveikė kultūrinę ir meninę aplinką ne tik tolimose teritorijose, bet ir Europoje. Tad teiginys, kad europietiškas menas paveikė Aziją arba kad Europa įtvirtino kultūrinę viršenybę prieš Aziją, neturi prasmės. Veikiau vyko susiliejimo procesas ir plėtojosi tarpkultūriškumas, kuriam būdinga sintezė ir naujų kultūrinių fenomenų atsiradimas.“ Viename iš eksponatų - juodaodis Jėzus, prikaltas prie kryžiaus. Gaila, neišsisaugojau datos. XV a. būtent Portugalija pradėjo masinę prekybą žmonėmis Vakarų Afrikos gyventojus pavertusi vergais Europoje, o netrukus - Amerikoje ir kitose Portugalijos kolonijose bei prekybos taškuose. Apie jokias vergystes Oriento muziejuje nė karto neužsimenama, tačiau dažnai minimas žodis „egzotika“. Žodyne juo apibrėžiami neįprasti, tolimi, keisti ir nuostabūs dalykai. Vadinasi, muziejus ir nėra skirtas tiems, kam eksponatai neatrodytų tolimi ar keisti.
Vaikštant gatvėmis akivaizdu, kad portugalai nemėgsta turistų. Alfama - seniausia Lisabonos dalis, daugiau kaip pusė visų joje esančių būstų skirti būtent apsistojantiems trumpam. Turizmas, sukraunantis beveik 20 % Portugalijos BVP, jiems ir dovana, ir prakeiksmas, ypač kai per karantiną užsidarė valstybių sienos. Vietiniai neįkanda butų nuomos kainų ir gyvena toli nuo dailučio, plytelėmis iškloto savo paveldo. Apimti tų pačių socialinių įtampų, gyvenantys nuo atlyginimo iki atlyginimo ir retai keliaujantys. Susėdusios ant marmuro laiptelių, šalia vieno iš puikių nuo kalvos atsiveriančių Lisabonos vaizdų, su bičiule iš apačios stebime italų turistų grupę. Kol gidė jiems energingai pasakoja istorijas, italai trypčioja blizgančiais batais. Prieš mėnesį sugriuvo Portugalijos vyriausybė, nesutarusi dėl kitų metų biudžeto. Daug kam tai kelia šiurpą dėl čia taip pat stiprėjančios radikalios dešinės, kuri gali triumfuoti priešlaikiniuose rinkimuose sausį. Portugalijos populiacija daug įvairesnė nei mūsų kraštuose - tiek dėl prieš tūkstantmetį čia gyvavusios arabų valdytos Andalūzijos, tiek dėl tos pačios prekybos žmonėmis ir kolonizacijos laikotarpio. Dabar didžiausias imigrantų grupes sudaro brazilai ir atvykę iš kitų buvusių kolonijų, taip pat rytų europiečiai, ypač iš Ukrainos. Įdomu, kad aršūs nacionalistai, neretai kaip baubą pristatantys globalizaciją, kuri užtvindys gatves „egzotiškais“ žmonėmis, patys skirtingose šalyse vienas į kitą labai panašūs. Apranga, šūkiai, plakatai, atsivertus įvairių šalių naujienų puslapius, kelia déjà vu jausmą, panašų į tą, kuris kyla bet kokioje šalyje užsukus į vietinį prekybos centrą ar hipsterišką kavinukę. Štai riaušėmis pasibaigusiame mitinge prie Seimo vakcinacija lyginta su Holokaustu - panaršykite internete, keliuose pasaulio miestuose panašiems tikslams panaudota Dovydo žvaigždės simbolika? Nenoriu tapatinti pasipiktinimo pandemijos valdymu su nacionalizmu, tačiau tokių protestų lyderiai sekėjus vis ima ir įmurkdo į gilesnę peklą. Peklą, kurioje minią lengviau valdyti pasiūlant konkrečių, lengvai atpažįstamų atpirkimo ožių. Ir svarbiausia - turinčių labai mažai galios. Grįžusi namo antrą kartą šiais metais ir apskritai per visą gyvenimą pagalvoju: gali būti, kad anksčiau ar vėliau iš Lietuvos reikės bėgti.
Ved. Mozambike nepamatysi tiek daug reklamos kaip Lietuvoje, tačiau bent antrajame pagal dydį šalies mieste Beiroje, kuriame dažnai lankydavausi, dominuoja trys reklamos rūšys: dviejų mobiliojo ryšio kompanijų ir „Coca-Cola“. Kiekviena jų pasižymi vyraujančia spalva, tad jau iš tolo regėdamas mėlyną, geltoną arba raudoną plakatą žinai, ką jis reklamuoja. Plakatai dideli, išdažyti ant daugiaaukščių namų sienų, pakelės tvorų, mūrinių krautuvių ir aiškiai pastebimi. Tarp kitko, centrinėje Beiros aikštėje tarp gėlynų stovi keturių metrų aukščio butaforinis kolos butelis, kuris atrodo lyg pagrindinis miesto monumentas. O bet kurioje Mozambiko parduotuvėje šio gėrimo butelis yra pigesnis už butelį vandens. Tad faktą, jog „Coca-Colos“ galima rasti visur - ir Brazilijoje, ir Japonijoje, ir Lietuvoje, ir Mozambike - galėjau paminėti kaip suprantamą globalizacijos pavyzdį skaitydama paskaitas mokytojų rengimo koledže Lamego.
Pamenu savo pirmąją paskaitą. Auditorijoje buvo apie šešiasdešimt studentų, visą laiką, kol kalbėjau, jie išliko ramūs ir tylūs. Sėdintieji priekyje įdėmiai klausėsi kiekvieno mano žodžio ir atrodė, kad tai įdomiausia paskaita jų gyvenime, o įsikūrusieji galiniuose suoluose parimę žiūrėjo pro langus, kažką rašė į sąsiuvinius - greičiausiai kitos pamokos namų darbus - ir tyliai šnabždėjosi tarpusavyje. Buvo nepakeliamai karšta ir mano veidu taip stipriai žliaugė prakaitas, kad negalėjau patikėti, jog tokiomis aplinkybėmis įmanoma oriai stovėti prieš auditoriją ir vesti paskaitą. Tačiau labai džiaugiausi, kad niekas netriukšmauja. Visgi paskaita nebuvo sėkminga. Kalbėjau darkyta portugalų kalba, o vėliau tą pačią informaciją pakartojau angliškai, tikėdamasi, jog tai padės studentams tobulinti savo anglų kalbos žinias - apie tai buvau kalbėjusi su vienu iš koledžo vadovų. Kiek vėliau sužinojau, jog visame koledže anglų kalbą gerai suprato gal du trys studentai, o kitiems kilo klausimas, kaip Coca-Cola arba muilas gali skųstis. Pasirodė, jog vienas iš pagrindinių mano vartotų portugališkų žodžių reclame reiškė pirmiausia ne reklamą, o skundą. Tokia buvo pradžia. Tačiau sulig kiekviena diena išmokdavau vis daugiau. Pavyzdžiui, nebijant įkyrėti kurso administratoriui, kartą per savaitę jam priminti, kad įrašytų mano paskaitas į kitos savaitės koledžo tvarkaraštį (ilgesniam laikotarpiui planuojama nebuvo), o paskaitų metu mažiau kalbėti monologu ir skatinti diskusijas (toks mokymo būdas pasirodė efektyvesnis); taip pat pradėjau geriau kalbėti portugališkai. Galima ginčytis, ar tai gerai, tačiau išmokau ir susitaikyti su vietiniu neorganizuotumu bei nesitikėti, kad aplinkiniai laikysis sutarto laiko. Kartą beeidama į paskaitą pastebėjau, jog nė vienoje klasėje nėra studentų. Paaiškėjo, jog tądien koledže imtas tiesti interneto kabelis, todėl paskaitos atšauktos. Nors gyvenau koledžo teritorijoje, t.y. už dvidešimt žingsnių nuo dėstytojų kambario, niekam neatrodė, jog reikėtų mane perspėti. Tai turėjo būti paskutinė semestro paskaita, kurios metu ketinau aptarti pirmąją studentų apklausą raštu. Buvo kiek nuliūdusi, nes į klausimą, kas yra globalizacija, nė vienas studentas nebandė atsakyti savo žodžiais, tačiau visi pateikė apibrėžimą, kurį padiktavau tikrai ne aš (ir ne knygos - mat jų bibliotekoje buvo nedaug, o studentai nemėgo skaityti), bet, kaip paaiškėjo vėliau, kitas dėstytojas kitoje paskaitoje. Vėliau buvo įrengtas internetas, atgabenti kompiuteriai, ir koledžo gyvenime įvyko stulbinantis virsmas. Iki tol dauguma studentų nebūtų suradę kompiuterio įjungimo mygtuko; dabar teko po kompiuterį trims studentams. Kelias ateinančias savaites vietoj paskaitų vyko masinės informatikos pamokos. Jų metu teko bėgioti nuo vieno panikuojančio jaunuolio, kuris nemoka išsaugoti parašyto teksto ar įjungti portugališko raidyno, prie kito. Atskirame kambaryje vyko pamokos dėstytojams - nors jie jau buvo naudojęsi kompiuteriu mokytojų kambaryje, tačiau vis dar susidurdavo su daugybe kliūčių. Netrukus beveik visi koledžo nariai mokėjo naudotis „Google“, turėjo savo elektroninio pašto adresus ir buvo prisiregistravę „Skype“. Artimiausio dėstytojų susirinkimo metu imtas svarstyti klausimas, ar leisti studentams likti klasėse po vienuoliktos valandos vakaro (anksčiau tokiu laiku koledžo teritorijoje prasidėdavo komendanto valanda). Atsiradus kompiuteriams, kurį laiką gyvenimas sukosi aplink juos. Tai paskatino kitą semestrą tęsti paskaitų apie globalizaciją kursą (šalia privalomų dalykų keletą galėjau pasirinkti pati). Pagrindinė to priežastis buvo iliustratyvumo jėga, kurią argumentams prieš globalizaciją suteikia mano pačios, kaip europietės, skatinimas kvestionuoti tai, kas ateina iš dabartinės Vakarų kultūros. Mat vos atvykusi pastebėjau, jog iš savanorių tikimasi griaustinio, galingo trenksmo, galinčio pakeisti vietos gyvenimą taip, kad jis jau niekada nebebūtų toks kaip anksčiau ir panėšėtų į gyvenimą Vakaruose. Tiek koledže, tiek gatvėje mozambikiečiai elgėsi labai maloniai, tačiau netrukdavo paaiškėti, kad pirmiausia tai pagarba patogaus vartotojiško gyvenimo kvapui, dvelkiančiam nuo kiekvieno iš mūsų - norime to ar nenorime. Pavyzdžiui, alkanas, pirmą kartą laikrodį matantis užkalbinęs nepažįstamasis ar maloni, sunkiai išmaitinanti savo du vaikus studentė, pasikvietusi į namus, paaiškėdavo besitikintys apčiuopiamos, o ne intelektualinės ar emocinės naudos. Visgi tai galima suprasti: kiekvieną dieną švariais rūbais ir pilnais krepšiais po kaimą vaikštinėjantys savanoriai lašas po lašo ardė vietinę tvarką ir gyventojų įsivaizdavimą apie pasaulį. Tad eidama iš turgaus pro sodybas ar pro užsienio kompanijos cigarečių reklamą, kabančią šalia pagrindinių vartų į mokytojų rengimo koledžą, dažnai pagalvodavau, kad Mozambikas nėra ir jau niekada nebebus izoliuota nuo likusių žemynų Afrikos valstybė. Turinti televizorius gyventojų dalis kasdien žiūri braziliškas muilo operas, automobiliai važinėja kinų sutvarkytais keliais, o mokyklose mokoma pasaulio istorijos ir valstybinės portugalų kalbos. Pasakojama, kad šaliai iškovojus nepriklausomybę, portugalai, iki tol neprileidę vietos žmonių prie valstybės valdymo ir administravimo, visi kaip vienas staiga išvažiavo iš šalies. Liko fabrikai, liko laivai, liko mokyklos - tačiau ką su visu tuo veikti? Lyg tyčia po to sekė beveik dvidešimt metų trukęs pilietinis karas. Tarsi perskeltas po kovų man ir atrodo šiandienis Mozambikas. Greta nemokančios skaityti ir rašyti piliečių daugumos, be vyrų likusių moterų, našlaičių, didžiulio karščio, bado, ligų ir skurdo čia pasitempę vaikšto turtingi užsieniečiai, korumpuoti valdininkai, yra internetas, mobilieji telefonai, užsienio kompanijoms priklausančios įmonės, didžiuosiuose šalies miestuose klesti prabangios parduotuvės ir restoranai. Tarsi šalia to, kas realu (gyvenimas), egzistuotų radikalus kontrastas, kurio akivaizdoje tai nublanksta (užsienis ir reklama). Todėl internetui Nhamatandos mokytojų ruošimo koledže tapus kasdienybe esu tikra, kad būsimiesiems studentams nebebus sunku susirasti gerą globalizacijos apibrėžimą. Dabar tai paprasčiau nei nueiti iki parduotuvės nusipirkti kolos. Bet ar galės jie apie tai parašyti savais žodžiais? Nesu tikra.
Kaip pastebi režisierius Arturas Jevdokimovas, juk kiekvienam mūsų Kalėdų eglutės siejasi su vaikyste, šeima ir šiluma, ir retas kuris susimąsto, kokios keliauninkės visgi jos yra. Į Lietuvos kino teatrus atkeliaujančiame naujausiame režisieriaus filme „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ atskleidžiamas visas eglutės kelionių maršrutas: nuo sėklų rinkimo atokiame Sakartvelo regione, auginimo ir kirtimo Danijos plantacijose iki atvykimo į mūsų namus. „Mane tokia globalizacija stebina iki šiol“, - prisipažįsta A. Jevdokimovas, laidos „Pilno metro“ svečias. „Taip, tai kokybiška, patyrusio režisieriaus sukurta pramoga, puikiai tinkanti didžiajam ekranui. Tarsi ir negalėtum uždrausti tokią kurti. Apmaudu, kad patyręs autorius pats nesusivokė: šįsyk galima buvo ir susilaikyti“, - Ridley Scott filmą „Gladiatorius II“ apžvelgia kino kritikas Dmitrij Gluščevskij.
Šis straipsnis - iš ciklo „Apie JĄ - Juodąją Afriką“, skirto „Afrikos dienoms 2011“, kurios vyks gegužės 18-22 d. Vilniuje. Daugiau: afrikosdienos.lt. „Afrikos dienos“ - tai ne pelno siekianti iniciatyva, kurios tikslas - supažindinti su Juodosios Afrikos kultūra ir skatinti susidomėjimą ja.
