Tėvų ir vaikų santykiai yra labai aktuali tema tiek auginančiam mažąjį, tiek besirūpinantiems suaugusio vaiko gerove. Šie santykiai yra kertinis veiksnys, formuojantis žmogaus asmenybę, jo savivertę ir gebėjimą bendrauti su aplinkiniais. Sėkmingi tėvų ir vaikų santykiai turi remtis abipuse pagarba.
Kylantys nesutarimai, konfliktai, nesiskaitymas ir nepagarba atsiranda tuomet, kai tėvai į vaikus žiūri tik kaip į savo pačių pratęsimą, jų svajonių įgyvendinimą arba tos pačios profesijos siekimą ir t.t. Dauguma tėvų savo vaikuose nori matyti savo nepasiektas svajones. Nepaklūvus tėvų valiai ar norams, vaikai pradeda maištauti. Suaugusieji dažnai nesupranta, kad vaikai turi savo likimą, nesusietą su jais. Užaugę vaikai pradeda pykti ant tėvų, ant Dievo, pykstama dėl savo vaikystės ar jaunystės ir genetinio paveldo. Žmogus tiesiog jaučiasi bejėgis. Jis netikras dėl rytojaus.
Dauguma tėvų tvirtina, kad jie aukojasi dėl vaikų laimės vežiodami juos iš vieno „laisvalaikį praturtinančio“ užsiėmimo į kitą. Gerai, jei taip daroma atsižvelgiant į vaiko poreikius, įgimtus ar ugdomus talentus, o ne prievarta. Vaikams yra labai svarbu išgirsti iš tėvų, kad jie yra mylimi ne tik tada, kai juos lydi sėkmė, bet ir tada, kai jiems nepasiseka. Vaikams tėvų parama, patarimai ir palaikymas yra pats reikalingiausias. Jį dar labiau sustiprinsite pasakydami vaikams, kad ji/jis yra mylimas pilnateisis šeimos narys, turintis savo nuomonę ir atsakomybę šeimoje.
Svarbu paminėti, kad šalyse, kuriose tėvams suteikiamos vienodos vaiko priežiūros atostogos, pavyzdžiui, Norvegijoje ir Švedijoje, tėvai yra aktyviau įtraukiami į vaikų auginimą. Tėvų įtaka vaikų elgesiui ir vertybėms yra nepakeičiama. Tėvai yra pavyzdys, kaip elgtis, spręsti problemas ir bendrauti su kitais žmonėmis. Per savo veiksmus ir žodžius tėvas formuoja vaikų moralinius ir etinius principus, mokydamas juos sąžiningumo, pagarbos ir atsakomybės. Vaikai dažnai kopijuoja savo tėvų elgesį, todėl tėvo pavyzdys yra ypatingai svarbus.
Tėvo vaidmuo šeimoje
Tėvo emocinis ryšys su vaikais yra labai svarbus. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie turi stiprų ir palaikantį ryšį su tėvu, dažniau jaučiasi saugūs ir labiau pasitiki savimi. Jautrūs ir palaikantys tėvai prisideda prie didesnės vaikų socialinės kompetencijos ir geresnių santykių su bendraamžiais. Šis ryšys taip pat padeda vaikams geriau reguliuoti emocijas ir išvengti elgesio problemų.
Tėvo indėlis į vaikų intelektualinę raidą yra labai reikšmingas. Tėvai, kurie aktyviai dalyvauja vaikų ugdyme, skatina juos mokytis, tyrinėti pasaulį ir siekti savo tikslų. Tyrimai parodė, kad vaikai, kurių tėvai dalyvauja mokymosi procese ir dažnai su jais kalbasi mokymosi pasiekimų tema, pasiekia geresnius rezultatus mokykloje ir turi aukštesnius kalbos įgūdžius. Tokie vaikai dažniau ugdo kritinį mąstymą ir problemų sprendimo įgūdžius.
Tėvų santykiai ir jų įtaka vaikų gerovei yra neatsiejami. Be tiesioginio tėvų poveikio vaikams, tėvas gali daryti netiesioginę įtaką per savo santykius su vaiko motina. Palaikantys ir bendradarbiaujantys tėvų santykiai yra susiję su geresne vaikų savireguliacija ir mažesnėmis elgesio problemomis. Konfliktai tarp tėvų, ypač priešiški ir neišspręsti, gali neigiamai paveikti vaikų emocinę būseną ir elgesį.
Kai tėvai ir vaikai „išgirsta“ vienas kitą, atsižvelgia į vienas kito poreikius ir atsakomybę šeimoje, vaikai liaujasi gyvenę pagal tai, ko iš jų tikisi šeima, ir nustoja maištauti. Vaikai, pareikalavę savo, kaip savarankiškos asmenybės pripažinimo, kartu pareikalauja teises į savo svajones.
Vaikai turi nepykti ir pamiršti visus nesutarimus su tėvu ar mama, suprasdami, kad tai netinkamas tarpusavio bendravimo būdas. Kad ir kokie netobuli būtų tėvai, vaikams jie nori tiktai gero. Jau vien dėl to vaikai gali gerbti savo tėvus už jų pasiaukojimą, nuoširdų rūpestį ir meilę. Jūsų tėvai jums davė kūną ir galimybę gyventi. Įvertinus šias aplinkybes būtina gerbti tėvus net ir tada, kai jie turi trūkumų.
Tėvų, įtėvių ar senelių ištarti žodžiai ar mintyse pasakyti palaiminimai vaikams, išeinantiems į darželį, mokyklą, universitetą ar darbą, sustiprina abipusę meilę, pagausina gėrio ir džiaugsmo potencialą ir sukuria galimybes ateiti į jų gyvenimą kuo daugiau. Tai skamba kaip įprasti palinkėjimai, bet jei jie ištarti su meile ir vidine jėga, įgauna ypatingą prasmę ir padaro pozityvią ir džiaugsmingą įtaką būsimiems įvykiams.
Svarbiausias principas - mylėti savo vaiką ir priimti jį tokį, koks jis yra. Tėvai privalo skirti laiko sau, pasirūpinti savo psichologiniais ir fiziologiniais poreikiais. Bent 30 minučių laiko savo pomėgiams, aktyviam ar pasyviam poilsiui.
Paauglystė atrodo neilgas gyvenimo periodas, bet tuo pačiu labai sunkus. Sunku tiek tėvams, tiek paaugliams. Kartais neaišku, ar čia problema, ar normalu. Žymūs psichiatrai net sako, kad paauglystėje yra normalu tai, kas nenormalu.
Mąstymo klaidos yra išmoktos klaidingos įvykių interpretacijos, mąstymo būdai, kurie sukelia mums nemalonias emocijas, kas lemia netinkamus reagavimo būdus į aplinką. Pavyzdys: „Viskas arba nieko“ - arba esu tobula, viską suspėjanti mama, arba tada esu labai bloga mama.
Daugelis tėvų linkę galvoti, kad jų santykis su vaiku yra geras ar net labai geras. Deja, kad santykis su vaiku būtų geras, lygiai taip pat turėtų galvoti ir vaikas. Jūsų vaikas drąsiai išreiškia visas savo emocijas. Jis verkia, juokiasi, pyksta, bijo, pavydi. Jūs matote visą emocijų amplitudę. Galite pasidžiaugti, kad šalia jūsų vaikas yra atviras, reikšdamas savo emocijas.
Vaikams yra labai svarbu išgirsti iš tėvų, kad jie yra mylimi ne tik tada, kai juos lydi sėkmė, bet ir tada, kai jiems nepasiseka. Tėvų parama, patarimai ir palaikymas yra pats reikalingiausias vaikams. Kai tėvai ir vaikai „išgirsta“ vienas kitą, atsižvelgia į vienas kito poreikius ir atsakomybę šeimoje, vaikai liaujasi gyvenę pagal tai, ko iš jų tikisi šeima, ir nustoja maištauti.
Kai vaikai palieka namus, tėvams tenka susidurti su gilia vidine transformacija, kuri dažnai atskleidžia ne tik netektį, bet ir ilgai slopintus jausmus, neišpildytus lūkesčius bei pamirštą asmeninę tapatybę. Susipykti, susibarti šeimoje yra daugybė priežasčių - nuo neišplautos lėkštės iki išsiskiriančių politinių pažiūrų. O konfliktuoti su vaikais, ypač paaugliais - daugelio tėvų kasdienybė.
Kad ir kaip būtų paradoksalu, visą gyvenimą mes esame vaikai. Suaugę, patys tapę tėvais, senstantys mes tebeturime tėvus. Jei ne gyvenančius šiame pasaulyje, tai bent jų vaizdinį, įspaudą savo sąmonėje. Bandydami rasti atsakymą, kodėl šiandien nesiseka sukurti ilgalaikius ir darnius santykius, turime sugrįžti į vaikystę ir dabartį veikiančių priežasčių ieškoti praeityje.
Jausmą, kai susirūpinimą ir abejones dėl vaiko raidos specialistai įvardija autizmo diagnoze, tėvai dažnai apibūdina, kaip žemės susvyravimą po kojomis. Dabar, kai sūnui penkiolika, dalis mums nerimą kėlusių sunkumų atrodo lyg svetimi, sunkiai besuvokiami.
Vaikų ir paauglių santykių su tėvais tema neretai apipinama įvairiais mitais. Šie netikslūs, nepagrįsti įsitikinimai gali turėti reikšmės mūsų tarpusavio supratimui, bendravimo kokybei, kylantiems jausmams ar lūkesčiams. „Švelni tėvystė“ autorė, psichologė, LSMU dėstytoja, įgijusi mokslų daktaro laipsnį.
Neretai ši frazė vartojama norint pabrėžti tėvų pareigą atsakingai auklėti savo vaikus, nustatyti jiems ribas, disciplinuoti ir lavinti. Taip akcentuojama ir vaikų pareiga klausyti savo tėvų bei juos gerbti. Tačiau toks požiūris išaukština ribas ir nuvertina tarpusavio ryšį, tarsi griežtas ir šaltas auklėjimas būtų vienintelis būdas, padedantis užauginti tinkamai besielgiančius vaikus. Hierarchinis šeimos santykis, paremtas tuo, kad tėvų nuomonė visada turėtų būti laikoma viršesne už vaikų nuomonę, o vaikai tiesiog privalėtų nesiginčydami paklusti, iš tiesų gali atšaldyti santykius ir paversti juos priešingais tam, ką paprastai laikome draugyste.
Iš tiesų, ribų nustatymas, pareigų ir susitarimų laikymasis nėra tai, kas prieštarauja draugiškam tarpusavio ryšiui. Priešingai, draugiškas ryšys motyvuoja žmones girdėti ir atsižvelgti į vienas kito poreikius. Kai šie poreikiai išpildomi, gyventi kartu yra maloniau. Tai didina tikimybę, kad ir suaugę vaikai norės toliau palaikyti artimą santykį su savo tėvais.
Tenka girdėti pasakymų, kad tėvai savo darbą auklėdami vaikus turėtų atlikti iki kol vaikams sukanka 10-12 m., o vėliau teišskina šio darbo vaisiai. „Ko neprivalgei, to neprilaižysi“, teigia ir lietuvių liaudies patarlė. Vis dėlto, psichologiniai tyrimai rodo, kad tėvų įsitraukimas į vaiko gyvenimą, dėmesys bei laikas kartu išlieka svarbūs ir paauglystėje. Iki suaugystės, kol žmogus subręsta savarankiškam gyvenimui, mąstymas vis dar sparčiai lavėja ir keičiasi. Neuromokslo tyrimai atskleidžia, kad smegenų prieškaktinė skiltis, atsakinga už sprendimų priėmimą, pasekmių numatymą, ateities planavimą, kritišką galimybių ir rizikų įvertinimą bei sąmoningą emocijų reguliaciją formuojasi net iki 25 m.
Perėjimas iš vaikystės į paauglystę yra nelengvas metas visiems šeimos nariams. Tam iš tiesų būtina patirti laisvę, asmenines pergales ir klaidas, tad perdėta tėvų kontrolė gali trukdyti. Tačiau per didelė laisvė gali pakenkti, o klaidos - per daug kainuoti. Daug saugiau, kai paauglio pasaulio tyrinėjimas vyksta tam tikrose ribose, išlaikant artimą santykį. Taigi netiesa, kad savarankiškumo siekiantiems paaugliams nebereikia jų tėvų.
Neretai į psichologines konsultacijas tėvai kreipiasi išsigandę kylančių konfliktų su vaikais. Tiek tėvai, tiek vaikai tokiose situacijose gali išgyventi nusivylimą, jausti kaltę ar liūdesį. Neretai gali atrodyti, kad kitose šeimose santykiai „idealūs“ ir „idealiems“ tėvams ar vaikams tokie sunkumai nekyla. Vis dėlto, kaip ir kiekviename realiame santykyje tarp artimiausių žmonių, taip ir tėvų-vaikų ryšyje neįmanoma išvengti intensyvių jausmų. Normalu, kad kartais susipykstame. Tiesa ta, kad konstruktyvūs konfliktai netgi gali būti naudingi tėvų ir vaikų santykiams! Konstruktyvūs konfliktai lavina vaikų savarankiškumą, stiprina autonomijos ir savasties jausmą, kas leidžia atsiskirti nuo tėvų ir geriau suprasti, kas iš tiesų esu ir ko noriu.
Siųsdamas įspėjamuosius ženklus, pyktis kiekvienam iš mūsų leidžia pasirūpinti savimi. Konfliktų metu gali būti išsakomi lūkesčiai ir pakovojama už tai, kad susitarimų būtų laikomasi, o asmeninės ribos nebūtų perženginėjamos. Padeda prisiminti, kad tėvai ir vaikas yra viena komanda ir galima ne vienam kovoti prieš kitą, o kartu susivienyti prieš kylančias problemas.
Vaikų gimdymas irgi nėra skirtas naudai. Šeimos santykiai yra bendrystė - kai man sekasi, tai ir tau sekasi, kai man sunku, tai ir tau sunku. Bendrystę reikėtų akcentuoti šeimose, mokyklose, žiniasklaidoje.
Mokydamasi Danijoje pastebėjau, kaip periodiškai, bent kartą per mėnesį, į seminarus būdavo sukviečiamos šeimos. Per įvairius žaidimus, psichoedukacines praktikas žmonės stiprindavo gebėjimą susikalbėti, savitarpio supratimą, skirtingų šeimų bendravimą. Danai daug dėmesio skiria šeimos stiprinimui, prie to prisideda ir mokyklos. Danų požiūriu, šeima turi didžiulę vertę tiek asmens, tiek visuomenės psichinei sveikatai. Mano nuomone, tam įtakos turi ilgaamžės danų visuomenės tradicijos - demokratija, šeimos sutelktumas, rūpinimasis vienas kitu visuomet buvo labai vertinami ir senelių, ir prosenelių šeimose. Ši šimtmečiais iš kartos į kartą perduodama tradicija persmelkia visas bendruomenes.
Tėvų ir vaikų santykiai turi remtis abipuse pagarba, supratimu ir meile. Tai yra pamatinės vertybės, kurios padeda užauginti laimingus, savimi pasitikinčius ir atsakingus žmones.
