Lietuvos ir Lenkijos santykiai, prasidėję XIII amžiuje, didžiąją istorijos dalį buvo komplikuoti. Nors 1569-1795 m. abi tautos sudarė bendrą valstybę, jų padėtis Rusijos imperijos sudėtyje buvo vienodai sunki. Po valstybingumo atkūrimo 1918 m., glaudus bendradarbiavimas prasidėjo tik antrą kartą atkūrus nepriklausomybę, kai 1991 m. Lenkija pripažino Lietuvą. Dėl kaimyninių santykių įtampos tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ilgą laiką vyravo antipatija viena kitos atžvilgiu.
Šiame straipsnyje, remiantis Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centre sukauptu Dabartinės lietuvių kalbos teksto (DLKT) duomenimis, siekiama apibrėžti, kaip kalboje atsispindi stereotipai ir nuostatos, viešpatavę lenkų ir lietuvių santykiuose. Analizuojama, kaip šie stereotipai, pasakojant apie lenkus, formuoja lietuvių politinį pasaulėvaizdį, supratimą apie valstybę, įstatymą ir valdžią.
Metodologija ir duomenų analizė
Empirinė medžiaga rinkta iš įvairių DLKT žanrų tekstų: grožinės literatūros, negrožinės literatūros, administracinės literatūros, publicistikos ir sakytinės kalbos. Iš viso į DLKT buvo įrašomi visi žodžio "lenkė" vienaskaitos ir daugiskaitos linksnių pavidalai. Iš 951 sakinio, rastų atlikus paiešką, analizei ir žodžio "lenkė" aprašymui atrinkti 142 sakiniai. Nebuvo įtraukti sakiniai, kuriuose žodis "lenkė" vartojamas neutralia, leksine prasme, arba sakiniai, kurie nebuvo informatyvūs nagrinėjamam tikslui. Kadangi žodis "lenkaitė" reiškia „jauną lenkę“, sakiniai su šiuo žodžiu taip pat buvo įtraukti į tyrimą. Iš 91 su žodžiu "lenkaitė" rasto sakinio atrinkti 26, perteikiantys tam tikrą požiūrį į lenkų tautybės moterį. Papildomai, pavyzdžių ieškota ir Lietuvių kalbos žodyne (LKŽe), kur rasti keturi tinkami pavyzdžiai.
Nagrinėjant sakinius, taikyta struktūrinė semantika, derinant ją su kognityviniu požiūriu. Analizuojama žodžio reikšmė kaip kalbos vieneto turinio, atsirandančio iš žinojimo, kas pavadinama tuo kalbos vienetu, ir pereinama prie sakinio prasmės, priklausančios komunikacijos sričiai ir esančios pasakymų rezultatu.
Stereotipai ir nuostatos lietuvių kalboje
Lietuvių kalbos žodynuose lenkės apibrėžimas paprastai pateikiamas kartu su žodžiu "lenkas" kaip "lenkų tautos žmogus". Tačiau medžiaga iš DLKT atskleidžia daugiasluoksniškumą ir stereotipų įvairovę.
Neigiamos lenkių stereotipų apraiškos
Nors dalis sakinių žodį "lenkė" vartoja neutraliai, daug pavyzdžių atskleidžia neigiamas lenkių stereotipų apraiškas, išryškinančias jų neigiamus bruožus. Tai atspindi istorinius lietuvių ir lenkų santykių įtampas.
- Kai kurie sakiniai tiesiogiai nurodo neigiamą požiūrį: "Esi purvina lenkė, o visi lenkai - vagys."
- Pabrėžiamas lenkių noras veikti lietuvių nenaudai: "Lenkės nacionalistės prisigretino beveik prie visų Vilniuje vadovaujančių vokiečių nacistų ir dabar jiems diktuoja savo lenkiško nacionalizmo užsimojimus."
- Išryškėja neigiamas pasakotojo požiūris į tam tikras lenkių moterų charakterio savybes:
- Prietaringumas, baikštumas: "Viena pateikėja, tekėjusi XX a. 9 dešimtmetyje, sakė norėjusi pati nusimegzti sau baltą ilgą vestuvinę suknelę, tačiau nuo tokios minties ją atkalbėjusi būsimoji anyta (lenkė), maniusi, kad tai „negerai“." ; "Namuose gyvenanti lenkė labai bijojo ir prašė vėliavą nuimti..."
- Piktumas, bjaurumas: "Atsakiau, kad turiu, bet vis spyriojuosi, nes name netoli Operos teatro gyvenau pas piktą šeimininkę lenkę..." ; "Vakar pjoviau šieną pas tokias lenkes. Bjaurios bobos!"
- Kaprizingumas, apsileidimas, netvarkingumas: "Baronas - pagyvenęs, plikas ir nuolankus žmogelis, išvargintas keturiasdešimties metç tarnybos ir savo kilmingos žmonos lenkės kaprizç..." ; "Domelis, neapsikentęs lenkės knarkimo, mat miegodavo tame pačiame kambarėlyje, ir smarvės, nes senutė nuo atvažiavimo dienos nebuvo apsilankiusi duše, išsikraustė..."
- Nedorovingumas: "Dar jis mane vadina ištvirkusia palioke, ir aš... taip, to nusipelniau."
- Minimi ir neigiami stereotipai, susiję su lenkų tautybės moterų veikla: "Drujos vienuolynui vadovavo „ponios“ lenkės, kurios negailestingai išnaudojo religingas, patiklias kaimo mergaites." ; "Vokietijos viešnamiuose dirbo daugiausia lenkės, tačiau, atsivėrus sienoms, jos susirado geresnių darbų..." ; "lenkės prostitutės pro viešnamio (Subačiaus 3) langus; čia tik ir zuidavo vokiečių kareiviai begėdiškai sagstydamiesi kelnes ir žvengdami..."
Istorinėje publicistikoje randama ir ypač neigiamų apibūdinimų, pvz.: "Su lenku kalbantis, reikia turėti paruošus peilį. „Tupi lenkas ant kalniuko, žiba akys kaip velniuko“ (...). Lenkių svarbiausias uždavinys yra vilioti istorines lietuvių asmenybes ir šiaip silpnavalius piliečius. Lenkai yra klastingi." Šie teiginiai atspindi giliai įsišaknijusias baimes ir nepasitikėjimą.
Teigiamos lenkių stereotipų apraiškos
Nepaisant neigiamų stereotipų gausos, rastas ir nemažas skaičius (92 sakiniai) teigiamų apibūdinimų, pabrėžiančių geras lenkių moterų savybes, jų išskirtinumą ar viršumą.
- Pabrėžiamas jų bendradarbiavimas ir pagalba: "Aleksandra sunkiai susirgo. Nuo mirties ją išgelbėjo gydytoja lenkė ir parūpinusi jai vaistų žydė Raisa Georgjevna."
- Minimas jų intelektualumas ir išsilavinimas: "Dažnėjančios mišrios lietuvių didikų santuokos su lenkėmis, dažnai pasižyminčiomis aukštesniu apšvietos lygiu."
- Atsidėkojama už jų veiklą ir paslaugumą: "Norėdamos atsidėkoti puikų gimtadienio vakarėlį Jurgitai surengė lenkės." ; "Kreipiuosi padorumo vardan kaip į žmogų, kaip į lenkę."
- Kai kuriuose sakiniuose pabrėžiamas jų pamaldumas ir nuosaikumas: "Pradžioje Tosikas su mumis nevaikščiodavo, kol buvo gyvas jo tėvas, o ir motina, labai pamaldi lenkė, jo per žingsnį nuo savęs nepaleisdavo..."
- Taip pat randama pavyzdžių, kurie atskleidžia lenkių moterų ryžtingumą ir aktyvumą: "Arūnas, skulptorius iš Klaipėdos, studijų metais, prieš kokį ketvirtį amžiaus, nuomojo kambarėlį pas Vilniaus senbuvę, dievotą lenkę."
Kai kuriuose sakiniuose lenkės vertinamos teigiamai dėl jų profesionalumo ir atsidavimo darbui: "Lenkių buvo jos mokytoja." ; "Jo vertėja, lenkaitė, labai užsikosėjo."
Lingvistinis nacionalizmas ir tapatybės diskursas
Straipsnyje taip pat paliečiama lingvistinio nacionalizmo tema. Remiantis Czesławo Miłoszo teiginiu, kad "šiuolaikinė Lietuva atsirado iš filologijos ir kalbos", nagrinėjamas lingvistinio lietuvių nacionalizmo fenomenas. Akcentuojama, kad XIX a. tautinės valstybės buvo kuriamos kaip homogeniškos "vienos tautos, vienos kalbos" visuomenės, kurioms buvo būtina stiprinti konservatyvias ir gynybines nuostatas galimų grėsmių iš kaimynų atžvilgiu. Nepriklausomą valstybę atkūrusi Lietuva patiria vis didesnę įtampą tarp atgaivinto tautinės valstybės modelio ir įsiliejimo į Vakarų pasaulį. Integraciniai procesai ir juos lydintys kosmopolitizmo, daugiakultūriškumo bei daugiakalbystės iššūkiai sukuria įtampos lauką ir požiūryje į kalbą.
Lingvistinio nacionalizmo tradicijos veikiamas valstybinės kalbos globos ir priežiūros darbas, sutelktas į kalbos idealiosios sistemos archajiškumo gynimą, virsta kova dėl tautos integralumo išsaugojimo. Tuomet kiekvienas alternatyvus požiūris į kalbą dažniausiai sulaukia neigiamų vertinimų kaip nevaržomos demokratijos apraiška, prie išdavystės ribos balansuojantis vakarietiškų idėjų mėgdžiojimas, nesuderinamas su siekiu ginti kalbos ir tautos unikalumą.
Išvados
Analizuojant žodžio "lenkė" ir jo darinių vartojimą įvairiuose lietuvių kalbos tekstuose, matyti, kad lenkų tautybės moterys lietuvių kalboje dažnai suvokiamos ir apibūdinamos per stereotipus, atspindinčius tiek neigiamas, tiek teigiamas tautų santykių istorines apraiškas. Šie stereotipai formuoja lietuvių požiūrį į kaimynus ir prisideda prie tautinės tapatybės sampratos kūrimo, ypač kontekste, kuriame stiprėja lingvistinio nacionalizmo tendencijos ir vyksta diskusijos apie valstybinės kalbos išsaugojimą bei tautos ateitį.
