Vaikų globos namai - tai įstaigos, kurios teikia saugią ir rūpestingą aplinką vaikams, netekusiems tėvų globos ar kilusiems iš socialiai remtinų šeimų. Nors viešojoje erdvėje dažnai vyrauja stereotipai apie globos namus, patys vaikai ir juos prižiūrintys darbuotojai atskleidžia kitokią, daugiasluoksniškę realybę. Šiame straipsnyje gilinsimės į vaikų patirtis globos namuose, aptarsime institucinės globos pertvarką ir bendruomeninių paslaugų svarbą.
Institucinės globos pertvarka ir bendruomeninės paslaugos
Jau penkerius metus Lietuvoje vykdoma institucinės globos pertvarka, kurios tikslas - atsisakyti didelių vaikų globos namų ir pereiti prie mažesnių, bendruomeninių įstaigų bei šeimynų. Šis pokytis siekia sukurti vaikams artimesnę šeimai aplinką, skatinti jų savarankiškumą ir geresnę integraciją į visuomenę.
Biudžetinė įstaiga Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namai (anksčiau - Vilniaus 1-ieji vaikų globos namai) yra vienas iš pavyzdžių, kaip vyksta pertvarka. Iki 1991-ųjų metų įstaigoje gyveno apie 100 ikimokyklinio amžiaus vaikų. Vykdant deinstitucionalizaciją, dvi globotinių šeimynos 2014 m. rugpjūčio pabaigoje buvo perkeltos gyventi į butus. Vėliau, 2016 m., perkėlus trečiąją šeimyną, veikla pradėta vykdyti šeimyniniu principu. 2017 m. prie Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namų buvo prijungti ir Vilniaus Minties vaikų socialinės globos namai. Šiuo metu įstaiga administruoja 6 šeimynas, kuriose gyvena 40 vaikų.
Bendruomeniniuose vaikų globos namuose, anot Pertvarkos projekto ekspertės Živilės Jurgutienės, svarbu tai, kad nėra didelės darbuotojų kaitos. Keletas socialinių darbuotojų ir jų padėjėjų užtikrina nuolatinį rūpestį ir ryšį su vaikais. Tai leidžia vaikams pasitikėti ir atsiverti, žinant, kad jais besirūpinantis žmogus niekur nedings. Bene svarbiausia, kad šiuose namuose vaikas auga kaip asmenybė - su savo poreikiais, norais ir vertybėmis. Vaikai mokosi savarankiškumo, atsakingai žiūri į gyvenimą, o sulaukę pilnametystės ir tęsdami mokslus, gali tikėtis darbuotojų palaikymo.
Vaikų patirtys ir savivertė
Vaikų globos namuose augantys vaikai kartais jaučiasi prastesni už tuos, kurie gyvena šeimose. Tokią patirtį atskleidžia Vilniaus vaikų socialinės globos namų „Saulutė“ direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams Vilma Juškevičienė. Ji pabrėžia, kad svarbiausia darbuotojų užduotis - perteikti vaikams, jog jie nėra kalti dėl susiklosčiusios situacijos. Darbuotojai stengiasi paaiškinti, kad kartais tėvai, dėl įvairių aplinkybių, tiesiog nemoka auginti vaiko, tačiau tai nereiškia, kad jie nenori. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad dalis vaikų, sulaukę 18 metų, grįžta pas savo tėvus, ir nors kai kurie perima jų ydingą gyvenimo būdą, kiti stengiasi padėti tėvams.
„Vaikai klausia, kodėl nei jie, nei tėvai nėra kalti. Stengiuosi paaiškinti, kad galbūt jų mamai niekas nediegė gyvenimo tiesų, nemokė, kaip gyventi, ir mama nori vaiką auginti, bet tiesiog nemoka, o gal mamos gyvenimas taip susiklostė?“ - dalinasi V. Juškevičienė.
Vaikų globos namų darbuotojai siekia sukurti aplinką, artimą šeimai. Vaikai keliasi, eina į mokyklą, lanko būrelius, kartu su darbuotojais perka maisto produktus, gamina valgyti, tvarkosi kambarius. Socialiniai darbuotojai ir jų padėjėjai atsakingi už buities organizavimą, maitinimą, ugdymą ir laisvalaikį, stengdamiesi, kad vaikai kuo mažiau jaustų šeimos netektį.
Darbas su vaikais: iššūkiai ir džiaugsmai
Darbas vaikų globos namuose reikalauja didelio pasiaukojimo. Kaip pastebi V. Juškevičienė, net ir popierinis darbas neturi užkirsti kelio bendravimui su vaikais. Kabineto durys visada atviros, nes vaikai turi žinoti, kad gali bet kada užeiti pasikalbėti, būti išklausyti, paguosti ar net pabarti, kaip ir bet kurioje šeimoje.
Yra vaikų, kurie darbuotojus vadina mamomis, ypač mažiukai. Tai rodo, kad darbuotojai sugeba sukurti artimą ryšį. Tačiau yra ir vaikų, prie kurių „neprisibeldžia niekas“, ir tai natūralu, nes jų gyvenimo patirtys bei skauduliai neleidžia pernelyg arti prisileisti žmogaus. Darbuotojai turi priimti tai kaip faktą ir stengtis padėti vaikui išgyventi sunkias patirtis.
Ypač sunku paaugliams, kurie iki 13-14 metų gyveno su tėvais be aiškių taisyklių. Kai jie patenka į globos namus, kur galioja tvarka ir reikalavimai, tai tampa papildomu iššūkiu. Kaip teigia V. Juškevičienė, kartais tai primena kovą su vėjo malūnais, tačiau svarbu suprasti, kad pasaulyje egzistuoja ir gėris, ir blogis, ir ne visada pavyksta laimėti visas kovas.
Nepaisant sunkumų, džiaugiamasi, kad įstaigoje netrūksta šviesių vaikų, kurie žino, ko nori iš gyvenimo, nepyksta ant savo praeities ir stengiasi integruotis į visuomenę. Pavyzdžiui, Tadas yra labai aktyvus, o boksininkas Lukas Bankauskas įkvepia kitus siekti tikslų.
Bendruomenės vaidmuo ir tolerancija
Visuomenės požiūris į vaikus, augančius be tėvų globos, keičiasi. Jei anksčiau tokie vaikai būdavo „pažymėti“, tai dabar didėja supratimas ir tolerancija. Bendruomeninių vaikų globos namų ekspertė Ž. Jurgutienė pastebi, kad bendraujant su kaimynais, svarbu paaiškinti vaikų priėmimo į bendruomenę naudą - juk jie užaugs atsakingais ir savimi pasitikinčiais žmonėmis. Svarbu vengti išankstinių nuostatų ir padėti vaikams apsiprasti.
Nors globos namų darbuotojų meilė neatstos mamos ar tėčio meilės, jie dalijasi vaikams meile ir šiluma, suprasdami, kad darbas globos namuose - tai ne tik darbas, bet ir pasiaukojimas.
Institucinės globos pertvarka ir bendruomeninių paslaugų plėtra yra svarbus žingsnis siekiant užtikrinti, kad vaikai, netekę tėvų globos, augtų saugioje, palaikančioje ir jiems artimoje aplinkoje, kurioje jie galėtų tapti savimi pasitikinčiais ir atsakingais piliečiais.
