Obeliai - miestas Rokiškio rajone, turintis turtingą istoriją, siekiančią XVI amžių. Obelių vaikų globos namai, įsikūrę bendruomeniniame name, atvėrė duris 1959 m. Ši įstaiga tapo svarbia krašto dalimi, suteikdama pastogę ir rūpestį likimo nuskriaustiems vaikams.
Obelių Istorija ir Vaikų Globos Namų Įkūrimas
Obeliai - miestelis Rokiškio rajone, turintis turtingą istoriją, siekiančią 1519 m. Obelių vaikų globos namai, įsikūrę bendruomeniniame name, atvėrė duris 1959 m. Ši įstaiga tapo svarbia krašto dalimi, suteikdama pastogę ir rūpestį likimo nuskriaustiems vaikams.
Obeliai, miestas Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, yra seniūnijos ir parapijos centras. Rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad 1519 m. jau buvo Obelių miestelis. Nuo XVI a. pradžios iki 1567 m. Obeliuose buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, o 1529 m. paminėtas miestelis ir valsčius. Obelių dvaras yra kiek jaunesnis pirmųjų šio krašto dvarų brolis. Miestas įsikūręs Obelių ežero šiaurės rytiniame krante, prie Kriaunos upės. Pro Obelius eina Panevėžio-Daugpilio geležinkelis ir plentas. Obeliuose stovi Šv. Onos bažnyčia, veikia paštas, ambulatorija, gimnazija, kultūros namai, biblioteka, vaikų darželis-mokykla ir vaikų globos namai. Taip pat yra istorijos muziejus ir vėjo malūnas.
Per 1655-1660 m. Šiaurės karą Obelius nuniokojo Švedijos kariuomenė. Nuo 1777 m. veikė parapinė mokykla. 1823, 1899 ir 1911 m. miestelis degė. 1861-1950 m. Obeliai buvo valsčiaus centras. 1873 m. šalia jų nutiestas Radviliškio-Daugpilio geležinkelis, įkurta stotis, kuri ilgainiui susijungė su Obeliais - jie pradėjo plėstis. 1905 m. lapkričio 30 d. gyventojai išvaikė Rusijos administraciją. 1910-1915 m. Obelių dvare veikė mergaičių žemės ūkio mokykla. Iki I pasaulinio karo įsteigti Blaivybės ir Lietuvių katalikių moterų draugijų skyriai. XX a. 3-4 dešimtmetyje veikė du malūnai, lentpjūvė, muitinė, rinkdavosi savaitinis turgus. 1941 m. rugpjūčio 25 d. prie Antanašės kaimo nacių Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu nužudyti miestelio žydai. Po II pasaulinio karo 1945 m. apylinkėse veikė Lietuvos partizanų dalinys. 1940-1941 m. ir 1944-1953 m. sovietų valdžia ištrėmė 34 miestelio gyventojus. 1950-1959 m. Obeliai buvo rajono centras, o 1957 m. gavo miesto teises.
Istorija Obelių vaikų globos namų prasideda 1959 m., kai tuometiniame pastate įsikūrė vaikų globos namai. Nuo pat įkūrimo ši įstaiga tapo svarbia krašto dalimi, suteikdama pastogę ir rūpestį likimo nuskriaustiems vaikams.
Vaikų Globos Namų Raida ir Pertvarkos
Bėgant dešimtmečiams, keitėsi įstaigos pavadinimas ir pavaldumas. 2014 m. prasidėjo institucinės globos pertvarka, kurios tikslas - siekti, kad vaikas augtų biologinėje šeimoje arba bent jau įtėvių ar globėjų šeimose. Nuo 2020 m. sausio 1 d. Obelių vaikų globos namų pastate nebeliko tradicinių vaikų globos namų. Tokią pertvarką obeliečiai įgyvendino pirmieji Panevėžio regione.
Siekiant žingsnis po žingsnio pereiti nuo institucinės globos prie bendruomenėje teikiamų paslaugų, buvo atidaryti bendruomeniniai namai. Oficialiai duris atvėrė pirmasis Obelių vaikų globos namų bendruomeninis namas, kuriame nuo šiol gyvens 8 šių namų globotiniai (rūpintiniai). Į bendruomeninius namus įsikėlė aštuoni broliai ir seserys iš vienos šeimos.
„Be abejo, galutinis mūsų tikslas, kad vaikai gyventų šeimose, ir dėl to turime labai įtemptai dirbti. Pertvarkant institucinę globą, atsiranda galimybė vaikams turėti savo namus, patiems tvarkytis buitį, mokytis savarankiškumo, būti bendruomenėje. Ir tai jau yra reikšmingas artėjimas šeimos modelio link”, - sakė socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.
Visas reikiamas paslaugas vaikams teiks penki kvalifikuoti specialistai - du socialiniai darbuotojai ir trys socialinio darbuotojo padėjėjai; vaikams taip pat bus teikiamos užimtumo ir neformalaus ugdymo specialistų, psichologo, socialinių pedagogų paslaugos.
Rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vedėjas Vitalis Giedrikas kalbėjo apie pagrindą keisti vaikų globos namų priklausomybę. Jis teigė, kad 2015 m. Sveikatos apsaugos ir darbo ministro įsakyme numatyta stacionarių vaikų globos namų pertvarka, į kurią įtraukti ir Obelių vaikų globos namai.
Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Daina Urbonaitienė paaiškino, kad ministerija šios įstaigos veiklos funkcionavimui bus skirta 310 tūkst. eurų metams, ta suma nekis penkerius metus. Taip pat beveik 200 tūkst. eurų bus skirta vaikams, kurie globos namuose buvo apgyvendinti iki 2007 m. sausio 1 d.
Rajono tarybos narys Vytautas Vilys teiravosi, kodėl apskritai reikalingi tokie pokyčiai. Ar tai tik dėl Prezidentūros nuostatos, kad neturi likti didelių vaikų globos namų? Ministerijos atstovė paaiškino, kad tokia pertvarka - jokia naujovė, visa Europa vysto panašių įstaigų deinstitucionalizaciją. Nuo 2014 m. vaikai gyvena šeimynomis bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Nuo 2014 m. vaikai gyvena šeimynomis bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Jie įrengti individualiuose gyvenamuosiuose namuose. Vienas toks namas stovi Rokiškyje ir du - Obeliuose.
Obelių Socialinių Paslaugų Namai Šiandien
Šiuo metu vaikai gyvena šeimynomis bendruomeniniuose vaikų globos namuose, kurie įrengti individualiuose gyvenamuosiuose namuose. Vienas toks namas stovi Rokiškyje ir du - Obeliuose.
Obelių socialinių paslaugų namus (SPN) sudaro devyni padaliniai, tačiau ne visi fiziškai įsikūrę Obeliuose. Atskirą padalinį sudaro Šeimos ir vaiko gerovės skyriai, kurie veikia seniūnijose. Dirba 5 atvejo vadybininkai ir 13 socialinių darbuotojų, kurių darbo vietos yra seniūnijose. Paslaugas gauna apie 170 šeimų, kuriose auga daugiau kaip 300 vaikų.
2022 m. įkurtas Globos centras veikia Rokiškyje. Globos centre paslaugas teikia 3 budintys globėjai, galintys teikti trumpalaikę ir ilgalaikę globą. Jie dirba su šeimose ir šeimynose globojamais vaikais, teikia pagalbą globėjams, veda mokymus, ruošia naujus globėjus.
Taip pat veikia kultūros padalinys. 2017 m. gegužę pradėjo veikti Krizių centras, iš pradžių skirtas moterims ir merginoms, o vėliau pradėtos priimti ir šeimos. Į Krizių centrą nukreipia seniūnijos, Vaikų teisių specialistai, gali kreiptis ir pats žmogus. Čia įsikūrusiems žmonėms stinga kasdienio gyvenimo įgūdžių.
„Kokių? Nuo biudžeto planavimo iki elementarių dalykų - kaip pamaitinti ir numaudyti vaiką, pagaminti valgį. Būdavo atvejų, kai mama kūdikiui mišinėlį užpildavo šaltu vandeniu. Pas mus mokomasi gyventi. Kai kuriems tai neduota gamtos. Tokie žmonės dažnai neturi socialinių įgūdžių, todėl paskui juos seka paimtų greitųjų kreditų ir paskolų šleifas. Tai pažeidžiami žmonės, kurie neretai pakliūva į nepalankias situacijas su atitinkamomis pasekmėmis. Planuojam jų pasiekimus, atstovaujam, lydim. Pasitaiko ir vestuvių, ir skyrybų. Krizių centre gyventi nuolat neįmanoma. Kadangi šeimos čia atsiduria dėl socialinių įgūdžių stokos, tai užtrunka. Šeima išvyksta tuomet, kai joje atsiranda teigiamų pokyčių“, - pasakojo E. Adomavičienė.
Dėl poreikio teikti pagalbą ugdant kasdienius įgūdžius, įkurti savarankiško gyvenimo namai Obeliuose, kurie priklauso Rokiškio socialinės paramos centrui. Obelių SPN teikiama palydėjimo paslauga jaunuoliams iki 24 metų. Vaikų dienos centras veikia nuo 2021 m. sausio 1 d., jame yra 25 vietos.
Iškilūs Auklėtiniai ir Globos Namų Įtaka
E. Adomavičienė minėjo, jog ankstesniais laikais nebūdavę nuostabu, kad vaikai iš globos namų įgydavo pilnavertį išsilavinimą, tapdavo žinomi visuomenėje žmonės, susikurdavo gerovę, niekuo ne prastesnę nei vaikai iš šeimų.
Obelių socialinių paslaugų namų direktorė paminėjo tris buvusius auklėtinius, kurie tapo dvasininkais. Tai Subačiaus (Kupiškio r.) Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas Vidmantas Bloškis, buvęs Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos kunigas, teologijos daktaras, Varšuvos universiteto Katalikų teologijos akademijos doktorantas Oskaras Petras Volskis, kuris buvo tapęs ir Marijos radijo programų direktoriumi, bei buvęs Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas Eugenijus Troickis, atsisakęs kunigystės dėl asmeninių priežasčių.
Vienas žymesnių Obelių vaikų globos namų auklėtinių - Laurynas Janulis, žinomas kaip renginių vedėjas, diktorius, filmų įgarsintojas.
Roberto Šarknicko Kelias: Nuo Globos Namų Iki Aktoriaus Ir Politiko
Tačiau bene labiausiai žinomas Obelių vaikų globos namų auklėtinis - Seimo narys, aktorius ir režisierius Robertas Šarknickas. Jo gyvenimo istorija - tai įkvepiantis pavyzdys, kaip galima įveikti sunkumus ir pasiekti užsibrėžtų tikslų.
R. Šarknickas atvirai pasakoja apie savo patirtį vaikų globos namuose, kur praleido didžiąją dalį vaikystės. Jis prisimena tiek gerus, tiek ir skaudžius momentus, tačiau pabrėžia, kad būtent šie išgyvenimai jį užgrūdino ir padėjo suprasti, ką reiškia būti vienišam ir apleistam.
Vaikystės Išbandymai
R. Šarknickas, turėjęs dar keturis brolius ir seseris, vaikų globos namuose nuo jų buvo atskirtas. Pašnekovas iki šiol nežino, kodėl buvo atskirtas, o kiti broliai ir sesės augo kartu, turėjo galimybę savaitgaliais matyti tėvus. R. Šarknickui teko pagyventi trijuose globos namuose. Parlamentaras pasakoja, kad globos namuose mokėsi muštis, nekęsti, nemylėti, pavydėti, keršyti.
R. R. Šarknickas iki šiol pamena pervežimą iš Vilijampolės kūdikių globos namų į Šiaulius. Vežami vaikai pradėjo klykti. „Kada pradėjome tolti nuo kažko brangaus, svarbaus, tauraus, kada matai paskui autobusiuką lekiant kažkieno brolį, kažkieno sesuo krenta, jos keliais bėga kraujais, bet vejasi vėl… Man mintyse stovi, kad galbūt ten mano vyresnioji sesė bėgo. Jėzau, kaip aš galvele į stiklą daužiau su kitais vaikais“, - lėtai žodžius rinko R. Šarknickas. Tąkart vaikai važiavo mikroautobusu „Latvija“. Jame dvokė, nes iš streso dauguma prisišlapino. Nuvažiavus į Šiaulius, vaikus suvedė į salę. Robertas pro langą išvydo stovintį autobusiuką, šoko ant palangėje augusių jurginų ir ėmė bėgti. Tačiau ranka iš nugaros stvėrė ir sviedė atgal ant margo kilimo. Dar kurį laiką vaikas eidavo pastovėti ant vėžių, kur stovėjo atvežęs autobusiukas - taip įsivaizdavo vis dar esantis Kaune. Tokios, sako jis, buvo vienatvės grimasos. Tuo metu nuo auklėtojų smurto vaikas slėpėsi tarp jurginų ir tai buvo patys gražiausi kvapniausi namai. Liūdniausia globotiniui būdavo rudenį, kada jurginus nupjaudavo.
Smurtas ir Pažeminimai
R. Šarknickas iki šiol pamena vieną žvėrišku elgesiu garsėjusią auklėtoją. „Nekompetentinga graži auklėtoja, ilgais gražiais plaukais, jei tik išgirsdavo šurmulį, plastikinio arkliuko lazda šveisdavo per rankutes. Kai ji ateidavo dirbti, turėdavo būti mirtina tyla. Būdavo pasėta baimė“, - gyvenimą Šiaulių globos namuose prisiminė pašnekovas. Vaikas žiūrėdavo į draugus, akyse kaupdavosi ašaros, bet negalėjo įgyvendinti elementarių svajonių - paimti žaislą ir pažaisti - bijodavo, kad krisdamas žaislas nesukeltų triukšmo. Apie patiriamą terorą negalėjai pranešti kitiems darbuotojams - vaikus buvo užvaldžiusi baimė.
„Negana to, kai tyla įsivyraudavo, gerą pusmetį mus sustatydavo į eilę ir turėjome šukuoti auklėtojos plaukus. Kažkuria prasme ši bausmė patiko - bandydavau įsivaizduoti, kad šukuoju plaukus mamai, sesei. Tokia apgaulinga iliuzija, bet per bausmę ši akimirka tapdavo net šventa. Aš mylėjau šias akimirkas, bet, bėgant laikui, mes, tokio likimo vaikai, per anksti pajutome pažeminimus. Tada ant peties pasirodė toks velniukas, kuris, man laikant šepetį, sakydavo - „duok tu jai per galvą, duok tu jai per galvą“, - vaizdingai pasakojo R. Šarknickas. Tačiau pašnekovas susivaldė ir juokaisi sprigtą davęs velniukui, o ne auklėtojai. R. Šarknicko manymu, pačiai auklėtojai trūko meilės. Po daugelio metų nuvykęs į tuos kraštus, R. Šarknickas sužinojo, kad minėta auklėtoja apako.
Laiškai Mamai Be Adreso
R. Šarknickas tėvus pamatė tik būdamas 12 metų. Visą laiką jis pasakoja jautęs tėvų ilgesį, rašydavęs laiškus, tačiau nežinojo adreso - tarybinės bylos vaikams nebuvo atveriamos. „Aš fantazuodavau, rašydavau, mesdavau į pašto dėžutę, matyt, paštininkai matydavo, kad nėra adresato - aš tenurodydavau „Mamai“. Paštininkai, matyt, žinojo, iš kokios įstaigos paima laiškus ir jiems tai turbūt buvo įprastinis darbas“, - kalbėjo Seimo narys.
Pabėgimas Geležinkelio Bėgiais
Iš Šiaulių R. Šarknickas perkeltas į Obelių vaikų globos namus. Obeliuose nutiko ir vienas itin skaudus incidentas. Kartą per kūno kultūros pamoką su bendraklasiu Robertas nepasidalijo krepšinio kamuolio. Mokytojas Seikalis nusitempė jį į inventoriaus kambarį, užrakino duris, karatė judesiu paguldė ant žemės. Pasipylė smūgiai - mokytojas mušė, kiek tik leido sveikata. „Jaučiau, kad nebebėga ašaros, kūnas vartosi nuo smūgių, galvoju, greičiau pabaik, atsisveikinam, nebebūsiu našta, nes vis tiek niekas nemyli, dar daužo“, - prisimena pašnekovas, manęs, kad tąkart bus užmuštas. Paryčiais vaikas pabėgo. Buvo vėlyvas ruduo, lietus plovė žaizdas, o jaunuolis bėgo geležinkelio bėgiais. Jis buvo nusprendęs bėgti pas mamą, kurios nebuvo matęs, tik žinojo, kad gyvena Kaune.
Pavargęs vaikas pamatė šieno kupetą ir į ją įlindo. Krūtinė kilnojosi, jis pamažu atsigavo. „Iš dangaus siunčiamą vandenį pradėjau liežuviu lakti kaip šuo, iš karvių atiminėti žolę. Alkis darė savo. Žolė skani. Pajutau jausmą, kad gamta motina mane myli - davė patalynę - šieną. Pikti žmonės neduoda, o ji duoda“, - lėtai pasakojo R. Šarknickas. Jis iki šiol prisimena ant ašaros nukritusį ir su ja susiliejusį kraujo lašą - jame pamatė gražų apvalų pasaulį. Tąkart jam sukirbėjo mintis, kad galbūt verta gyventi, metas nustoti bijoti.
Paryčiais pažadino loti pradėjęs šuo. Vaikinas išsitempė - galvojo, nejau mokytojas jį surado. Staiga jis pamatė atsvyruojančią močiutę - ši ėjo pamelžusi karvę. „Dieve mano, dar vienas“, - reagavo močiutė. Robertas suprato, kad geležinkelio bėgiais bėgo ne jis vienas. Močiutė jį nusivedė į trobelę atsilaupiusiais gelsvais dažais ir pavaišino šviežiu pienu. Jis pamena, kad pienas buvo prastai iškoštas, su šapeliais, ir dvokė. „Bet tame piene buvo tiek meilės - jis buvo skanesnis už gryną vandenį. Jame buvo rūpesčio, meilės, dėmesio“, - pasakojo R. Šarknickas. Močiutė sušildė, apklojo, ant batono užtepė sviesto. Nepajėgęs net atsikąsti, vaikinas kreipėsi į močiutę: „Teta, priimkit mane, aš padėsiu, prižiūrėsiu jums namus“, o ji savo drebančia ranka paėmė raudono laidinio telefono ragelį, pasakė, kad nebeturi sveikatos ir susuko 02. Į kiemą įvažiavo milicija ir išvežė atgal į internatą.
Meilė Mokytojai
Išėjęs į savarankišką gyvenimą, R. Šarknickas sutiko lietuvių kalbos mokytoją Romą, kuri jam padėjo įgyti profesiją. Jie suartėjo dvasiškai, tačiau jų santykiai neperžengė ribų. R. Šarknickas dėkingas Romai už paskatinimą studijuoti režisūrą.
Kūrybinis Kelias
Baigęs Alantos žemės ūkio mokyklą, R. Šarknickas įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Jis sukūrė septynis dokumentinius filmus ir biografinį „Nepalikit, prašau“, keliauja po Lietuvos vaikų globos namus, skaito mažiesiems pasakas, apkamšo juos prieš miegą.
Politinė Veikla
Šiandien R. Šarknickas yra Seimo narys, naujasis Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas. Jis rūpinasi socialiniais alytiškių reikalais, sprendžia sunkiai gyvenančių šeimų problemas.
Dabartiniai Iššūkiai ir Ateities Vizija
Vis tik socialinių paslaugų namų direktorė sakė matanti tendencijas, kad globojamų vaikų kontingentas keičiasi ne į gerą pusę - dažniausiai jie turi specialiųjų poreikių, stokoja socialinių įgūdžių. Daryti jiems teigiamą įtaką gali būti labai sunku. Galbūt dėl šių priežasčių vis rečiau girdisi apie ko nors daugiau pasiekusius vaikų globos namų auklėtinius.
Rajono savivaldybės meras Ramūnas Godeliauskas patikslino, jog griaunami ne visi vaikų globos namų pastatai, o vienas prastos būklės. Griovimo darbus atlieka ne savivaldybė, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ministerijos tikslas - visus šalies vaikų namus perduoti savivaldybėms.
Kadangi Obelių vaikų globos namuose nuolat mažėja vaikų, kilo klausimas ir dėl tolimesnės šių namų perspektyvų. Ministerijos atstovė paaiškino, kad tokia pertvarka - jokia naujovė, visa Europa vysto panašių įstaigų deinstitucionalizaciją. - Prieš rašant knygą „Šarkos sielos šauksmas“, į rankas pakliuvo prancūzų rašytojo autobiografinė knyga, kuri mane motyvavo išdrįsti, paleisti visą tai, kas susikaupė per vaikystę, paauglystę. Tai - Timo Guenardo sukrečianti autobiografija, atskleidžianti prarasto ir atrasto vaiko kelią. Net labiausiai sužeistas sugeba mylėti ir atleisti. Aš neturėjau, už ką atleisti ir pykti, aš tiesiog iki dabar myliu savo mamą. Neturiu jokio noro skaudinti ir taip skaudančią jos širdį, kuri nešioja savo praeities istoriją. Tai jos istorija, ne mano. Mes kalbamės nemažai, žiūrime į ateitį.
Vis tik E. Adomavičienė patikino, kad ir dabar, kai už mokslus reikia mokėti, gauti išsilavinimą turintieji noro ir gabumų tikrai gali.
Obelių vaikų globos namų antrojo aukšto koridoriuje - neįprastai tylu. Jaukūs kambariai ištuštėjo. Nebegirdėti skambių balsų, didelių ir mažų kojyčių tapsėjimo. Lentynos ir spintelės - be žaislų, ant stalelio nebėra terariumo su vėžliuku, žiurkėnų narvelio. Tačiau šiuose namuose liūdesys šviesus - pirmoji šeimyna išsikraustė į jaukų namą prie pat Obelių miesto ribos. Jaukiuose dviejų aukštų namuose kvepia pyragais ir vos juntamas dažų kvapas. Obelių vaikų globos namų direktorius Tadas Stakėnas sunkiai tvardė jaudulį. Ištisus keturis mėnesius visas kolektyvas rikiavo darbus, kad aštuonių vaikų šeimynos kraustynės į jaukius namus būtų kuo sklandesnės. Kaip į įkurtuves reagavo patys vaikai, kurių jauniausias lanko darželį, o vyriausias tuoj sulauks pilnametystės? „Iš pradžių vaikai žinią sutiko su šiokiu tokiu nerimu. Tačiau vėliau nugalėjo smalsumas ir permainų troškimas“, - sakė direktorius. Suaugusiesiems irgi buvo ko mokytis. Antai auklėtojos bandė „prisijaukinti“ šių namų krosnį, kad net šalčiausiais žiemos vakarais namuose nestigtų šilumos.
Direktorius neslepia: vaikų gyvenimas keičiasi į gera: namuose yra daug galimybių ugdyti savarankiškumą ir ruoštis savarankiškam gyvenimui. Prie naujųjų namų ir žemės yra: jos užteks daržiukui, gėlynams. Į naujus namus iškeliavo geltonausis vėžliukas ir žiurkėnai, tačiau bus galima ir apie didesnius augintinius - šunį ar katę - pagalvoti...Namai - jaukūs ir gražūs: sienos vos juntamai kvepia dažais. O prie solidaus virtuvės stalo užteks vietos ir pyragams, ir jaukiems pokalbiams prie arbatos puodelio. Jaukumo aplinkai suteikia ir pačių vaikų kurti moliniai suvenyrai. Ant sofų ir lovų - mylimi pliušiniai žaislai, ant stovo savojo šeimininko laukia gitara.
