Fotografija, kaip meno forma, nuolat tyrinėja ir atskleidžia pasaulio įvairiapusiškumą. Vanduo, kaip vienas pagrindinių gamtos elementų, yra neatsiejama žmogaus gyvenimo ir aplinkos dalis. Jo įvairovė - nuo ramios ežero tylos iki audringos jūros jėgos - suteikia fotografams begalines galimybes kūrybai. Šioje parodoje pristatomos kelios parodos, kuriose vanduo ir su juo susijusios temos atskleidžiamos skirtingais rakursais.
„Arktinis pilnėjimas“: vanduo, klimato kaita ir intymumas
Parodoje „Arktinis pilnėjimas“ klimato kaitą apmąsto gretindamas ją su žmogaus vystymusi nėštumo laikotarpiu. Filmai, leidinys ir parodos darbai tyrinėja radikalaus intymumo idėją - būdą koegzistuoti su kitu (kitais žmonėmis / rūšimis / gyvybės formomis), kuris būtų ugdantis ir globėjiškas. Susiliejimo ir dalijimosi aktai, simbiotiniai ir tarpusavio ryšiai stebimi per įvairaus masto įvykius: mikroskopinis lęšis fiksuoja, kaip pieno liaukų ląstelės susitraukia reaguodamos į oksitocino injekciją; skaitmeniniu būdu rekonstruotą arktinį mišką stebi drono akis; vaizdai iš pirties, laukinių uogų ir žolelių rinkimas, kiti paprasti rūpinimosi ritualai sumontuoti su lopšinės garso takeliu - paprastos melodijos, dainuojamos siekiant nuraminti kūdikį, planetą, patį dainininką.
Viena iš centrinių „Arktinio pilnėjimo“ temų yra lopšinė. Per ją mezgasi ryšys tarp dainuojančio ir to, kam dainuoja (dažniausiai vaiko ir mamos arba kito žmogaus, kuris rūpinasi augančiuoju). K. U. K.: Darydama šį kūrinį, skaičiau apie lopšines, buvo tokia antropologinė teorija. Kartais lopšinės buvo naudojamos kaip saviterapija dainuojančiam (mamai, bet nebūtinai). Yra išlikusių lopšinių ne lietuviškų ir gal net ne škotiškų. Mano viename iš „Arctic Swell“ darbų yra dainuojama senąja škotų kalba. Lopšinė vadinasi „Highland Fairy Lullaby“ (liet. „Aukštumų fėjų lopšinė“). Ten dainuojama apie tai, kaip ji išėjo rinkti mėlynių ir padėjo savo kūdikį, o grįžusi jo nerado. Ji dairosi, mini, kad pamatė ūdrą, bet nepamatė savo kūdikio. Išgirdo gervę, bet neišgirdo savo kūdikio. Lopšinė turbūt iš Viktorijos laikų, nelabai sena. Mums šeimoje prilipo. Ją sužinojau iš savo partnerio šeimos. Dažniausiai tas, kas dainuoja lopšinę, eina per didelę gyvenimo metamorfozę atsakomybės link, ypač jei tai yra tapimas mama pirmą kartą. Daugelio žmonių, kurie tampa pagrindiniais mažo kūdikio globėjais (nebūtinai biologiniais), smegenyse įvyksta matomi pokyčiai. Juos galima fiksuoti magnetinio rezonanso tyrimais, kurie rodo, kad empatijos ir nerimo centrai suaktyvėja ir lieka visam gyvenimui. Tai atsitinka ir tėčiams, kurie negimdė, ir globėjams, ir įtėviams, ir seneliams - visiems, kas rūpinasi ir jaučia didelę atsakomybę. Man tai buvo labai įdomu.
Ką tuomet galėtų reikšti dainuoti lopšinę aplinkai ar santykiui su ja? Galvoju apie tavo naudojamą terminą solastalgiją ir ekonerimą, kurio nelabai naudoji. Nors abu nurodo į išgyvenimą dėl negatyvių aplinkos pokyčių, solastalgija labiau savyje talpina reakciją į praeities ir dabarties aplinkos pokyčius, o ekonerimas - į tai, kas dar gali nutikti. Dirbdama ties antruoju „Arctic Swell“ video darbo skyriumi „a simple melody atoms buzz like linden trees in July“ (liet. „paprasta melodija atomai zvimbia kaip liepos liepą“), kurio garso takelis ir yra dvi lopšinės, galvojau apie planetos ir savęs raminimą, liūliavimą. Nerimas, baimė, išgyvenimas dažniausiai yra neproduktyvūs jausmai. Veikti sukaustymam nerimo būna sunku, dažnai ir neįmanoma. Randant savyje vidinės ramybės, o ji man asocijuojasi su vidine stiprybe, galime imtis pirminių žingsnių situaciją keisti. Mes puikiai žinome, ką turime pakeisti, kad sulėtintume ar bent sumažintume žmogaus sukeltos klimato kaitos padarinius. Visų pirma, turime atsisakyti iškastinio kuro naudojimo. Taip pat pereiti į kitokį ekonominį modelį, kuris leistų naudoti atsinaujinančius išteklius, sumažintų vartojimą bei gamybą, nebūtų paremtas beribiu pramonės bei vartojimo augimu. Mes visa tai žinome ir vis tiek trypčiojame vietoje, kapitalizmo gniaužtuose. Čia laikas tampa svarbus, nes mes gyvename permainų laikais - ši avarija jau vyksta. Ji nebus kažkada tuoj, po metų ar dešimtmečio. Mes esame joje dabar. Europoje padarinius kol kas jaučiame mažiau ir švelniau, bet kitose pasaulio vietose, vadinamuosiuose globaliuose pietuose, bendruomenės jau skursta, badauja, neturi geriamo vandens. Taip šie elementai - lopšinė, aplinka, laikas ir išgyvenama patirtis - „Arctic Swell“ video darbuose tampa įrankiais ar struktūra, pagal kurią konstruoju radikalaus švelnumo naratyvą.
„Arktinis pilnėjimas“ klimato kaitą apmąsto gretindamas ją su žmogaus vystymusi nėštumo laikotarpiu. Filmai, leidinys ir parodos darbai tyrinėja radikalaus intymumo idėją - būdą koegzistuoti su kitu (kitais žmonėmis / rūšimis / gyvybės formomis), kuris būtų ugdantis ir globėjiškas. Susiliejimo ir dalijimosi aktai, simbiotiniai ir tarpusavio ryšiai stebimi per įvairaus masto įvykius: mikroskopinis lęšis fiksuoja, kaip pieno liaukų ląstelės susitraukia reaguodamos į oksitocino injekciją; skaitmeniniu būdu rekonstruotą arktinį mišką stebi drono akis; vaizdai iš pirties, laukinių uogų ir žolelių rinkimas, kiti paprasti rūpinimosi ritualai sumontuoti su lopšinės garso takeliu - paprastos melodijos, dainuojamos siekiant nuraminti kūdikį, planetą, patį dainininką. Paroda veiks „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr.).
Rimaldo Vikšraičio fotografijos: realybė ir provokacija
Rimaldo Vikšraičio darbai tuo pat metu traukia ir keistenybėmis, ir tikroviškumu. Jo fotografuojami kaimo žmonės sąmoningai inscenizuoja groteskiškiausias savo gyvenimo situacijas, visiškos degradacijos scenas, nesivaržydami atliekamų vaidmenų, kuriuose nelikę jokių žmogiškojo orumo pėdsakų. Savo pačių nuosmukio spektaklis prieš fotokamerą. Neadekvataus savo padėties suvokimo, būdingo daugeliui Vikšraičio fotografuotų žmonių, akivaizdumas labiausiai ir sukrečia. Nors fotografijoje esame matę visko, atvaizdai vis dar gali šokiruoti.
Fotomenininkas gimė 1954 m. Sintautuose, Šakių rajone. 1975 m. Vilniaus 47-ojoje technikos mokykloje įgijo fotografo studijas. Dešimt metų dirbo Šakių buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoateljė fotografu. Gyveno Kudirkos Naumiestyje, daugybę kartų keitė gyvenamąją vietą, kad jam nebūtų nuobodu. Nuo 1983 m. dalyvauja parodose. 1997 m. 2009 m. pelnė tarptautinį pripažinimą didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles“. Čia R.Vikšraitis laimėjo „Metų atradimo“ apdovanojimą, kuriam jo darbus nominavo garsus britų fotografas Martinas Parras. Paskui Vikšraitis buvo kviečiamas surengti parodas įvairiose pasaulio šalyse. Laimėjo I vietą meninės fotografijos parodoje Čikagoje (1995), gavo diplomus fotofestivaliuose Belgijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Italijoje, Austrijoje. Jo darbams būdingas šiurkštokas realizmas. Svarbiausi darbai: „Skerstuvės“ (1982-1986); „Kelio pabaiga“ (1988-1995); „Laukimas“ (1988-1998); „Aktas - negyvenamoje sodyboje“ (1991); „Pieva vienuoliktą valandą“ (1995); „Deganti kaukė“ (1996-1997).
„Begyvendamas turėjau nemažai nemalonumų dėl aktų fotografavimo. Penkerius metus gyvenu Vilkaviškio priemiestyje, bet kaimynai net nežino, kad esu fotografas. Žmona irgi vengia su manimi fotografuotis, kai atsidaro paroda, - kam jai klausytis nuostabos šūksnių ar spėlionių apie tai, kaip atsirado tos nuotraukos“, - sako menininkas, studijavęs ir gyvenęs Vilniuje. Tačiau jo fotografijos - daugiausia iš kaimų. Pas kaimynus, kol pajėgdavo, važiuodavo dviračiu. Kalbėdavosi su jais - besijuokiančiais, skerdžiančiais gyvulius, švenčiančiais savo nesudėtingas šventes. Prašydavo pozuoti, kai jie jau būdavo įsilinksminę. Fotografas nieko bloga jiems nelinkėjo, bet matė prasčiokiško gyvenimo grožį savaip - sukurdamas teatrališkas scenas nuotraukose. Todėl jose - vyro galva, įsprausta tarp senyvos moters krūtų, kaimo keliu einanti visiškai nuoga pora, įrėminta tarp dviračių, seno nuogo vyro laikomas besiblaškantis tikras gaidys virš jo paties lytinio organo - gailiai susitraukusio gaidžio.
Vyras iki šiol fotografuoja juostiniu aparatu „Canon“ ir sako, kad skaitmeniniai aparatai tinka tik šeimyniniams albumas, o ne meninei fotografijai. Žmona pyksta, bet ne iš tikrųjų R.Vikšraitis turi šeimą ir du suaugusius vaikus - 30 metų dukterį ir 20 metų sūnų. „Žmoną susiradau sulaukęs 29-erių. Jeigu visai atvirai, mane išgelbėjo du dalykai - fotografija ir šeima. Iki 30-ies vis turėdavau progų išgerti - tai vestuves, tai krikštynas kviečia fotografuot, kur čia išsilaikysi. Bet paskui susiėmiau. Kas penkerius-dešimt metų keisdavau gyvenamąją vietą - naujos pažintys ir kiti žmonės yra labai gerai: gali kitų akimis pažiūrėt į save“, - atvirai pasakojo menininkas. Žmona Danutė dirba Žemės ūkio mokykloje. „Ji santūri, logiškai mąstanti ir žinanti, ką reikia daryt, kad visas namų ūkis laikytųsi taip, kaip reikia. Kartais šiek tiek pyksta, kad fotografuoju nuogas moteris, bet iš tiesų nuogų vyrų esu prifotografavęs žymiai daugiau, nes juos lengviau įkalbėt nusirengti prieš aparatą“, - prisipažino R.Vikšraitis.
Šokas ištiko išsilavinusį žmogų Pasakojimą apie genialų fotografą R.Vikšraitis pradėsiu keistoka detale. Pro žmones minioje per knygų mugę išlenda neaukšto vyriškio galva. Kūnas sunkiai juda, akys protingos, veidas šviesus ir giedras, išsirenka knygą, atsisveikindamas tiesia dovanų nuotrauką, kurioje ežere pavaizduoti besimaudantys nuogi vyrai. Kai fotografas dovanodamas padeda nuotrauką ant knygų stendo prekystalio ir atsisveikinęs spraudžiasi per minią atgal, šalia stovintis ir save intelektualu laikantis kitas skaitytojas, vadovavęs žinomai kultūros įstaigai, net nusipurto. Visa jo povyza sako, kad R.Vikšraičio šokiruojanti nuotrauka jam kelia pačių nepatogiausių jausmų - nenorą galvoti apie nuogybę. Apie neįgalumą - juo labiau (fotografas vaikystėje persirgo meningitu ). Stebėtojo veido išraiška sakyte sako: nenoriu jokių iškrypimų. Priežastys jam nesvarbios, nes viršų ima miesčioniška baimė.
Raštiškas paaiškinimas dėžei Specialiai tam žmogui - kvadratinės galvos dėžei - suradau citatą apie R.Vikšraičio nuotraukas: „Jo fotografuojami kaimo žmonės sąmoningai inscenizuoja groteskiškiausias savo gyvenimo situacijas, visiškos degradacijos scenas, nesivaržydami atliekamų vaidmenų, kuriuose nelikę jokių žmogiškojo orumo pėdsakų. Savo pačių nuosmukio spektaklis prieš fotokamerą. Neadekvataus savo padėties suvokimo, būdingo daugeliui Vikšraičio fotografuotų žmonių, akivaizdumas labiausiai ir sukrečia. Nors fotografijoje esame matę visko, atvaizdai vis dar gali šokiruoti.“ Šitaip teigia Tomas Pabedinskas, pristatydamas menininko kūrybą Šiuolaikinio meno centro Vilniuje tinklapyje. Gebėjimą fiksuoti teatrališkus veiksmus yra pastebėjęs ir kritikas Skirmantas Valiulis: „Vikšraičio darbai tuo pat metu traukia ir keistenybėmis, ir tikroviškumu.“
Langas, pro kurį reikės bėgti Kaunietis fotomenininkas Aleksandras Macijauskas apie R.Vikšraitį pasakė: „Atėjęs į prasigėrusių kaimiečių namus, jis pirmiausia atidaro langus ir duris. Kad turėtų pro kur pabėgti, kai jo herojai pasieks „baltų arklių“ stadiją. Net ir žinodamas, kad rizikuoja savo gyvybe, R.Vikšraitis toliau fotografuoja šiuos žmones. Ne dėl pasirodymo ar sensacijų troškulio, bet kad yra įsitikinęs: šie portretai įtaigiau veikia žmones nei policijos įvykių kronika.“ Todėl fotoaparato švarutėlėje šeimos namų svetainėje Vilkaviškio priemiestyje neturėtų bijoti. „Nemėgstu fotografuotis, - pasimuistęs sako redakcijos fotografui Vladui Ščiavinskui fotografas R.Vikšraitis (abu krizena). - Mažas būdamas nuo fotografų lįsdavau po lova. Vis bėgantį ir bliaunantį aparatas užfiksuodavo. Bet 1971 metais pats pradėjau fotografuoti, nors tėvai norėjo buhalteriu padaryti suprasdami, kad nebūsiu nei sportininkas, nei traktorininkas“, - pasakoja Rimaldas. Tais metais kaimynas davė jam pavartyti knygą „25 fotografijos pamokos“. Ta knyga buvo likimas: jisai ją susikonspektavo. Tada nusipirko paprasčiausią fotoaparatą „Smena“ ir Šakių rajono laikraštis „Draugas“ išspausdino pirmąją jo fotografiją - ne nuogalių. „Kas ir kada pozavo pirmajam aktui?“ - pasiteiravau. „Kaimynė, brolio panelė. Tai nutiko 1978 metais. Brolis draugavo, o aš ją fotografavau. Prižadėjau, kad nuotraukų niekur neskelbsiu. Turiu neskelbtų nuotraukų albumėlį - jis išleistas Olandijoje. Visoms ir visiems sakydavau, kad niekur neskelbsiu. Kartais pats prisigerdavau ir pažadėdavau visokių nebūtų dalykų, kad tik sutiktų pozuoti“, - pasakojo R.Vikšraitis. Fotografas sakė, kad sovietiniais laikais ir moteris, ir vyrus įkalbinti pozuoti nuogus būdavo labai sunku. „Vienos kaimynės veidas buvo labai gražus, nors figūra šiaip sau. Dvejus metus liežuviu maliau, kol nurengiau. Pozuoti sutiko tik tada, kai ištekėjo“, - atsiminė fotografas. „Ar pasitaikydavo, kad pretenzijų reikšti ateidavo merginų tėvai?“ „Dažniau bernai ateidavo pretenzijų reikšti. O sykį vienas pažįstamas po parodos savivaldybėje pamatė nuotraukoje savo vaiką ir labai susinervino, nors toje nuotraukoje nieko baisaus nebuvo“, - pasakojo R.Vikšraitis. „Kas pozuoja nuogas su gyvu gaidžiu ar višta rankoje?“ - paklausiau. „Tai vaikystės draugas, jis persirenginėjo ir paprašiau, kad pozuotų nuogas su paukščiu. Kai išsikapanojo iš meningito gniaužtų, atstatyti koordinaciją Rimaldui labai padėjo dviratis. „Keldavausi ankstų rytą, maždaug apie penktą, ir važinėdavau po 20 kilometrų. Man buvo labai įdomu. Tas įprotis išliko ir vėliau, nes tik taip galėjau savarankiškai keliauti. Todėl ir jaunystėje užsukdavau į vienkiemius. Jei ką įdomaus pamačiau, prašydavausi į vidų, bandydavau fotografuot. Jei nesutinka, - važiuoju toliau. Kartais reikėdavo butelį statyt“, - pasakojo R.Vikšraitis. Menininkas pasakojo, kokių šiukšlynų ir apsileidimo aptikdavo kaimuose. „Įeinu į vieną trobą - užsistovėjusių kopūstų smarvė nosį riečia, aplinka baisi, bet fotografijai labai tinka. Tokių prišnerkštų gyvenimų pasitaikydavo dešimtys. Jeigu ne fotografija, tikriausiai būčiau prasigėręs bendraudamas su tokiais žmonėmis. Vėliau ne sykį esu pagalvojęs, kad kuriu juodąją estetiką. Įeidamas į apleistus namus sugalvodavau priežastį - tai vandens atsigert, tai dar ko. Kai pakartojau tuos vizitus po 20-ies metų, rasdavau tą pačią kompaniją ir jau prasigėrusią kitą kartą“, - kalbėjo fotografas.
Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijos: kelionės ir atradimai
Radvilų rūmų muziejuje veikia paroda, skirta Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijai. Kretingos muziejuje (Vilniaus g.) pristatoma paroda, kurioje pirmą kartą Lietuvoje rodomi trys menininko kūriniai: „186 000 mylių per sekundę“, „Nautilus“ ir „EŽ serija“ (Elektrinės žvaigždės)“. Šviesotamsos žaismas, kruopščiai apskaičiuota trapi pusiausvyra, tobula geometrinė simetrija ir lėtas erdvinis judesys kūrinius paverčia hipnotizuojančiais objektais.
Raudondvario grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (Benedykt Henryk Tyszkiewicz, Beinoît Henri Tyszkiewicz, Benoît de Tyskiewicz, 1852-1935) - išskirtinė, tačiau dar nepakankamai pažinta Lietuvos kultūros istorijos asmenybė. Jis buvo neeilinė fotografijos meno figūra, vienas iš meninės fotografijos pirmtakų Lietuvoje ir pirmasis šalies keliautojas-fotografas. Lietuvą ir Prancūziją savaisiais namais laikęs fotografas nuo 1884 m. dalyvavo Prancūzų fotografų draugijos veikloje, nuo 1898 m. buvo prestižinio Paryžiaus fotoklubo narys. Nuo 1894 m. dalyvavo parodose, jo fotografijos publikuotos reprezentaciniuose prancūzų piktorializmo leidiniuose, parodų kataloguose, žurnaluose. B. H. Tiškevičiaus kūryba atitiko europines ano meto fotografijos tendencijas ir neturėjo analogų Lietuvoje. Daugelį dešimtmečių B. H. Tiškevičiaus, kaip fotografo, vardas Lietuvoje buvo beveik nežinomas, o kūrybinio palikimo fragmentai saugoti tik užsienyje.
Skulptūros skleidžiama šviesa išryškina kiekvieną jos elementą ir išskleidžia dinamišką linijinį ornamentą ant grindų. „186 000 mylių per sekundę“ pirmą kartą eksponuotas Niujorke, šiuolaikinio meno centre „PS1“, 2003-aisiais. Geometrinį šviesos raštą sukuria apšviestos sienos paviršiuje susmeigtos baltos adatos ir jų metami juodi šešėliai. Trečioji šviesos skulptūra „EŽ serija“ (Elektrinės žvaigždės)“ - tai 2018 m. sukurta sudėtinga geometrinė struktūra iš tiesių vielos linijų. Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m.
Vilniaus atvaizdai: miesto istorija ir kasdienybė
Daugiau nei pusę amžiaus apimanti Vilniaus atvaizdų panorama rodo miestą tokį, kokį jį matė esamuoju (šiandien jau būtuoju) laiku čia kūrę menininkai. Kiekviename atskirame atspaude - individualus fotografo ir urbanistinio landšafto dialogas, neretai atsisakant reprezentatyvaus miestovaizdžio, bet kuriant savą ir tiesioginį santykį su aplinka. Miesto fragmentuose ir autorinio žvilgsnio paženklintose metonimiškose istorijose išryškėja kasdienybės svarba. Koliažinis pasakojimas iš nedidelių detalių atkuria savitą ir unikalią miesto aplinką, parodo, kokia tai svarbi vieta ir buvimas joje patiems autoriams. Miestas, nykstantis ar besikuriantis, grafiškas ar vitališkas, fragmentuotas ar panoraminis, visada talpina savyje čia veikiančių personažų, gyventojų ar prašaliečių buvimo pėdsakus. Paroda veiks Vilniaus rotušėje (Didžioji g.).
„Troleibuso ūsai“: vaikų pasaulis ir menas
Parodoje vaikams „Troleibuso ūsai“ keliausime gatvėmis, kurios galėtų driektis bet kuriame pasaulio mieste, pilname vaikų, kasdien užsukančių į parduotuvę, parką, biblioteką, mokyklą, polikliniką, stadioną ar pieno barą. Miesto istorijas pasakos MO kolekcijos kūriniai, knygų personažai, kvapai, garsai ir netgi eilėraščio posmai! Vaikus kviesime meną patirti neįprastai: atmosferą kurs įtrauki scenografija, šviesa bei garsas. Šių elementų dėka paroda taps netikėtų patyrimų kupina erdve. MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m.
Vaikutėnų bendruomenės vaikų darbų paroda
Pelkė: krizė ir viltis fotografijoje
Kone visose kultūrose ir kraštovaizdžiuose pelkė tapatinama su krize. Tai - piktoji gamta, griaunanti pamatinę tvarką, suslėgdama žemę, orą ir vandenį į neaprėpiamą beformį darinį - beformybę, nepasiduodančią kartografavimui ir atvaizdavimui. Tai - parazitų namai: chaotiškame pelkės vešlume nieko nepastatysi ir neužauginsi, ji net grasina sujaukti laiką, amžiams užkonservuodama įsiurbtus kūnus bei medžiagas. Priimdama ir tuo pat metu apversdama aukštyn kojom šias negatyvias gamtos pasaulio mitologijas, paroda pelkėje įžvelgia viltį ir ateitybę. Ekspozicijoje naujomis priemonėmis atkuriami svarbiausi pastarojo dešimtmečio Nomedos ir Gedimino Urbonų darbai. Taip pat pristatomi ankstesnių projektų archyvai, dalis jų sukurti pereinamuoju laikotarpiu po geležinės uždangos griuvimo. Paroda veiks LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr.).
Kolektyviniai sodai: sovietmečio realybė ir svajonės
„6 arai priežiūros. Sukišti rankas į žemę ir juodomis panagėmis pajusti ryšį su gamta, o gal pasistatyti idilišką vasarnamį, kuriuo įtvirtintum savo, kaip sėkmingo sovietinio piliečio, statusą - kolektyviniuose soduose galėjai reikštis visaip. Ir šią raišką dėl įvairių priežasčių sistema toleravo. Ne tik toleravo, bet ragino aktyviau vystyti kolektyvinę sodininkystę, žadėjo aprūpinti gyventojus įrankiais, sodo namelių projektais, sodinukais ir transporto bilietais. Bent jau popieriuje. Praktika buvo gerokai mažiau spindinti, bet kolektyvinių sodų kūrimasis vis tiek tapo nemenku infrastruktūriniu ir ideologiniu projektu, kuriam reikėjo preteksto, planavimo ir resursų. Kam vargti? Paroda veiks LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr.).
Korėjos fotografija: nuo XX a. iki šių dienų
Parodos „Anapus kadro“ dalys chronologiškai atliepia tris pagrindinius Pietų Korėjos fotografijos etapus: XX a. 3 dešimtmečio meninės fotografijos sąjūdžio pradžią, modernistinį posūkį 7-9 dešimtmečiais bei judėjimą šiuolaikinio meno link. Pradžioje lankytojai supažindinami su Pietų Korėjos fotografijos ištakomis ir pastangomis įtvirtinti ją kaip grynojo meno formą. Šio laikotarpio kūrėjus veikė piktorializmas ir Europoje susiformavęs modernizmo judėjimas „Naujasis matymas“ (New Vision). Paroda veiks LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g.).
Fotografijos ir gamta: tarpusavio ryšys ir refleksija
Olegas Truchanas gimė Šiauliuose, mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, kurią baigė 1941 m. Augdamas šalia Talkšos ežero, O. Truchanas nuo mažens įsitraukė į vandens sporto veiklas, išmoko plaukti, vėliau pradėjo buriuoti Rėkyvos ežere. Buriavimas sekėsi - jis buvo išrinktas atstovauti Lietuvai jachtų regatoje 1940-ųjų Tokijo olimpinėse žaidynėse, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Baigiantis karui, O. Truchanas pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. emigravo į Australiją. Naujam atvykėliui buvo pasiūlytas darbas Tasmanijoje, cinko kompanijoje. Tad Olegas įsikūrė šioje saloje, kur gyvendamas susižavėjo laukine Tasmanijos gamta, rengė žygius į vietoves, kur dar nebuvo įžengęs joks žmogus. Ekspedicijose O. Truchanas fotografuodavo žmogaus nepaliestą gamtą, grįžęs skaitė viešas paskaitas ir įvairiais būdais ragino saugoti unikalią gamtą. Ypatingai daug jis padarė siekdamas apsaugoti Pederio ežerą ir Gordono upę nuo ekonominių interesų vedamos žmogaus veiklos. Savo gamtosaugine veikla O. Truchanas padėjo išsaugoti daugybę gamtos objektų Australijoje. Paroda veiks O. Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g.).
Moteriškumas ir saviraiška fotografijoje
Autorinė fotografijos paroda „Femme“ - tai 5 metus iš eilės fotografės E. Šumilovaitės kaupti portretai, atskleidžiantys užslėptą, dažnai pamirštą ir kiekvienoje slypintį moteriškumą, įkūnijantys moterį visiškai naujame, neretai fantastiniame personaže. Iš viso pardavus visus parodoje eksponuotus darbus surinkta dagiau nei 1400 eurų. Už šią sumą krūties vėžiu sergančioms moterims bus nupirktos jų savijautą pagerinsiančios priemonės. Siekiant sumažinti diskomfortą ir sugrąžinti bent dalį pasitikėjimo savimi, vėl save iš naujo pamilti ir tiesiog jaustis gražiai, draugija „Alma“ inicijuoja gaminių, skirtų dėvėti moterims po krūties operacijos, kūrimą ir tobulinimą. Specialaus dizaino maudymosi kostiumėliai - ne kiekvienai įkandama prabanga. Artėjant žiemai, jaučiamas specialių vitaminų stygius. Taip pat reikia paminėti ir higieninių priemonių, reikalingų sunkesnių ligonių komfortabilumui užtikrinti, trūkumą. Reabilitacijos procedūros, kurių taip reikia moterims, gyvenančioms su krūties vėžio liga, taip pat prieinamos ne kiekvienai. „Jau šešiolika metų mūsų šeima yra onkologinėmis ligomis sergančiųjų bendruomenės nariai. Iš arti žinome, kokia klastinga ši liga, todėl visus pirmojoje parodoje eksponuotus darbus padovanojau aukcionui“, - sakė E. Šumilovaitė. Į renginį ji pakvietė ir tris lektores, kurių tikslas buvo paskatinti moteris net sunkiausią akimirką nenuleisti rakų bei neprarasti pasitikėjimo savimi. Tarp kalbėjusiųjų buvo menininkė Jolita Vaitkutė, mados iliustratorė Anya Dee ir verslininkė Vita Žilytė. „Nuo vaikystės mėgau išsiskirti. Nešiojau ryškiai raudonas pėdkelnes, kurios sukeldavo įvairių reakcijų. Iki šiol ryškiausiai prisimenu, kai į mokyklą atėjau plaukus paslėpusi po žaliu peruku. Tądien net buvo prailginta ilgoji pertrauka tam, kad su manim visi norintieji galėtų nusifotografuoti“, - su šypsena prisimena Anya Dee. Anot jos, tai tik įrodo, kad neįprastas poelgis gali būti ne tik supeiktas, bet ir sulaukti teigiamo įvertinimo, būti laikomas drąsiu. „Ne tik madinga moteris yra laiminga. Kol visuomenė dar mokosi leisti būti savimi, reikėtų tiesiog klausyti vidinio balso. Būtent šias sekundes Ana vadina pačiomis stipriausiomis savo profesijoje - tokiomis, kurios sugraudina net ją pačią.
Gimdymo akimirkos: sakralumas ir emocijos
Iš asmeninės patirties gimusi idėja šiandien virto jautriu projektu, keičiančiu požiūrį į tai, kaip matome ir prisimename gimimą. Idėja gimė iš asmeninės patirties Fotografės kelią Ana pradėjo 2013 metais, baigusi fotografijos studijas Dubline. Karjeros pradžioje ji dirbo mados srityje - rengė mados fotosesijas, bendradarbiavo su stilistais, kūrė vizualinius įvaizdžius. Vėliau jos profesinė kryptis pasikeitė: grįžusi į Lietuvą ji pasuko į vestuvių fotografiją, kur fiksavo porų svarbiausias gyvenimo šventes. Kurį laiką Ana taip pat dirbo su žurnalu, fotografavo viršelius, o pastaruosius trejus metus didžiąją dalį jos darbų sudaro būtent vestuvės. „Šiuo metu esu vestuvių fotografė, dirbame kartu su vyru kaip komanda“, - sako ji. Paklausta apie gimdymų fotografavimą, Ana pabrėžia, kad tai - ne komercinis projektas ar būdas užsidirbti, o asmeninė misija. Ana sako, kad mintis įamžinti kitų moterų gimdymo akimirkas kilo tuomet, kai pati gimdė prieš aštuonerius metus. Nors į ligoninę ji su vyru atsivežė ir kameras, ir fotoaparatus, realybė pasirodė visai kitokia - svarbiausią akimirką technika taip ir liko kuprinėje. „Į ligoninę paėmėme ir kameras, ir fotoaparatus. Vyras galvojo irgi, kad pafotografuos, bet mes neturime nei vienos nuotraukos, nes jis taip ir neištraukė kameros iš kuprinės. Dabar atėjo laikas, kai vaikas prašo parodyti, kaip jis atrodė, kai gimė. Tai turime tik vieną nuotrauką - telefonu padarytą ir nusiųstą giminėms, ne itin kokybišką“, - pasakoja moteris. Būtent tada ji suprato, kokia svarbi gali būti profesionaliai užfiksuota gimimo akimirka. Netrukus atsirado ir proga išbandyti idėją praktikoje. Draugai laukėsi kūdikio, tad Ana pasiūlė įamžinti jų gimdymą. „Pradėjome nuo to, kad laukėsi draugai, mokytoja Veronika, ir mes su jais susitarėme, kad pafotografuosime jų gimdymą. Ten buvo Cezario pjūvis. Jie patys susitarė su gydytoja dėl leidimo. Aišku, į operacinę manęs neįleido, bet galėjau fiksuoti emocijas prieš operaciją ir akimirką, kai naujagimį atnešė tėčiui. Tai buvo mano pirmas fotografuotas gimdymas“, - prisimena ji. Ši patirtis tik dar labiau sustiprino jos norą tęsti. Ligoninės darbuotojai neprieštarauja Ana sako, kad pradžioje labiausiai neramino klausimas, ar medikai apskritai leis fotografuoti. Tačiau paaiškėjo, kad didesnių kliūčių nėra - svarbiausia viską suderinti iš anksto. Pasak jos, fotografams neleidžiama būti operacinėje, tačiau kitose erdvėse dalyvauti galima. „Vėliau fotografavau influencerės Darijos natūralų gimdymą. Irgi nebuvo jokių problemų ligoninėje. Svarbiausia registruojantis perspėti, kad atvyks fotografė“, - pasakoja Ana. Ilgainiui apie jos veiklą pradėjo plisti žinia. Straipsnius publikavo nėščiosioms skirti žurnalai, o moterys pačios ėmė kreiptis su prašymais įamžinti jų gimdymą. „Žmonės patys rašo, nori dalyvauti projekte. Aš tiesiog atvažiuoju fotografuoti. Jei pasirašome sutikimą, kad galima viešinti nuotraukas, tada jas naudoju ir ateities planams - svajoju surengti parodą“, - dalijasi ji. Pasak Anos, gimdymas yra itin intymus, sakralus procesas, tačiau visuomenėje jis vis dar apgaubtas baimių ar stereotipų. Savo fotografijomis ji siekia tai pakeisti. Emocijos, kurioms neįmanoma pasiruošti Ana neslepia, kad gimdymų fotografavimas jai pačiai kaskart tampa stipriu emociniu išbandymu. Nors į ligoninę ji vyksta dirbti kaip profesionalė, jausmų nuslopinti nepavyksta. „Net vyras sako - ypač dėl mano emocijų. Aš išvažiuoju fotografuoti, o grįžtu visiškai sujaudinta. Tokių emocijų niekur kitur negalėčiau gauti. Kai ateina tas momentas, kai jau žinau, kad tuoj vaikelis išvys pasaulį… Dar nebuvo nei vieno gimdymo, kad neverkčiau. Aš visada verkiu. Tai yra stebuklas“, - atvirauja ji. Pasak jos, graudulys apima ne tik ją pačią - didžiausia dovana ir įvertinimas būna akimirka, kai šeimos pirmą kartą išvysta gimdymo nuotraukas. „Visi verkia - ir mamos, ir tėčiai, ir seneliai. Paskui net seneliai rašo žinutes. Esame buvę ir krikštynose, kur rodė gimdymo nuotraukas svečiams - verkė tiesiog visi“, - pasakoja fotografė. Ji pastebi, kad dažnai artimieji neturi galimybės pamatyti šios akimirkos. Gimdyme dalyvauja tik tėvai, o emocijų sūkuryje jie patys daug ko nebeatsimena. Dėl šios priežasties fotografijos tampa ne tik prisiminimu, bet ir galimybe visai šeimai išvysti pirmąsias kūdikio gyvenimo sekundes. „Seneliai, draugai, būsimi krikšto tėvai to nemato. O čia jie gali pamatyti, kaip gimsta vaikas. Man atrodo, tai be galo stipru“, - sako Ana. Sulaukė ir kritikos Vis dėlto ne visi į tokią veiklą reaguoja vienodai jautriai. Pirmą kartą viešai pasidalijus gimdymo nuotraukomis, moteriai teko susidurti ir su aštriais komentarais. Fotografuotos mokytojos Veronikos gimdymo akimirkos pasirodė naujienų portaluose ir socialiniuose tinkluose. „Instagrame“, pasak fotografės, reakcijos buvo daugiausiai palaikančios, tačiau kitur situacija - kitokia. „Užėjau į straipsnį ir pamačiau apie 150 komentarų. Net „printscreenus“ dariausi. Man buvo baisu skaityti - žmonės rašė, kad čia bjauru, kad tokių dalykų negalima viešinti, kad tai turi likti tik šeimai. Buvo labai daug negatyvo“, - prisimena ji. Pasak Anos, kritiškiausiai dažniausiai reagavo vyresnio amžiaus žmonės. Nepaisant skeptiškų nuomonių, moteris savo kelio keisti neketina. Priešingai - ji jaučia, kad tokios fotografijos padeda keisti požiūrį. „Gimdymas yra sakralus dalykas. Mes kažkodėl esame įpratę jį slėpti, bet tai juk gyvybės pradžia. Aš noriu parodyti, kad tai gražu“, - sako ji. Ana viliasi ateityje surengti gimdymo fotografijų parodą ir dar plačiau papasakoti šias istorijas, nes kiekvienas atėjęs kūdikis, pasak jos, yra mažas stebuklas - vertas būti prisimintas ne tik atmintyje, bet ir nuotraukose.
tags: #nestumas #vanduo #fotografijos #paroda
