Pokyčių, susijusių su vaikų ugdymu, bijoti nereikėtų. Daugumoje Europos šalių 6 metų ar net jaunesni vaikai privalo pradėti lankyti ugdymo įstaigą. Vienose šalyse tokio amžiaus vaikai lanko pradinę mokyklą, kitose privalomai dalyvauja ankstyvajame ugdyme. „Pažangios šalys turi privalomą ugdymą nuo 5 metų, kai kuriose įvestas privalomas ikimokyklinis ugdymas jau nuo 3 metų“, - teigia Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto Vaikystės studijų katedros vedėja dr. Birutė Autukevičienė, ir tai, pasak mokslininkės, yra teigiami pokyčiai pasaulyje, kartu ir mūsų šalyje.
Priešmokykliniai metai - labai svarbus vaiko gyvenimo etapas. Tai pereinamieji metai iš darželio į mokyklą. Priešmokyklinukas - dar ne mokyklinio amžiaus vaikas, jam tik penkeri - šešeri metai, todėl ugdymosi aplinka ir metodai turi būti glaudžiai siejami su ikimokyklinio ugdymo specifika, sudarant sąlygas natūraliai vaiko brandai.
Priešmokyklinio ugdymo tikslas yra padėti vaikui pasirengti mokytis pagal pradinio ugdymo programą. „Daugelis tėvų įsivaizduoja, jog pakanka to, kad prieš eidamas į mokyklą vaikas išmoksta pažinti raides, skaitmenis, bet iš tiesų pasirengimas mokyklai yra daug sudėtingesnis procesas“, - pasakoja edukologė ir teigia, jog vaikui reikia įvairių gebėjimų, kad eidamas į mokyklą jis jaustųsi saugiai, jam sektųsi.
Priešmokyklinio ugdymo tikslas - padėti vaikui įgyti kasdieniam gyvenimui bei sėkmingam ugdymui(si) mokykloje būtinų kompetencijų, kurių pagrindas - jau turimų vertybinių nuostatų, įgytų gebėjimų ir įgūdžių bei patirties plėtojimas.
Pagrindinės priešmokyklinio ugdymo kompetencijos
Priešmokyklinio ugdymo specialistai vadovaujasi naująja „Priešmokyklinio ugdymo bendrąja programa“, kuri patvirtinta 2014 m. Joje apibrėžtos pagrindinės vaiko kompetencijos, būtinos priešmokyklinio amžiaus vaikui: socialinė, pažinimo, komunikavimo, meninė ir sveikatos. Taip pat joje integruotos kūrybiškumo, verslumo, mokėjimo mokytis kompetencijos, o tai, pasak B. Autukevičienės, labai svarbūs dalykai, kurie būtini vaikui mokykloje.
Priešmokyklinėje amžiuje plėtojamos penkios kompetencijų grupės:
- Socialinė kompetencija - gyventi ir būti greta, kartu (bendravimas ir bendradarbiavimas su kitais darželio vaikais, mokėjimas užjausti mažesnius, padėti jiems). Tai tinkamas bendravimas su kitais, draugais ir suaugusiais, elgesys artimiausioje aplinkoje, kitų žmonių jausmų gerbimas, tolerancija jų pomėgiams, charakterio savybėms, socialinio gyvenimo taisyklių laikymasis, tautinio, kultūrinio tapatumo ugdymas. Svarbu, ar vaikai tinkamais būdais sprendžia konfliktus, reiškia savo mintis, ar išklauso draugą, ar pastebi, kai draugui negerai, paguodžia jį? „Socialinė kompetencija yra labai svarbi. Jeigu vaikas išmoks bendrauti su kitais, jam bus paprasčiau ir mokykloje susirasti draugų“, - įsitikinusi mokslininkė.
- Sveikatos saugojimo kompetencija - sveikai gyventi, ugdyti fizinį vaikų aktyvumą (vaikai mokomi savarankiškai rengtis, pasiruošti miegui, mokoma burnos higienos). Taip pat svarbu, kaip vaikas reiškia savo emocijas, ar susilaiko nuo impulsyvaus elgesio, geba susikaupti. „Labai svarbi ir sveikatos kompetencija, kuri apima vaiko fizinę, emocinę ir socialinę sveikatą“, - pabrėžia B. Autukevičienė.
- Pažinimo kompetencija - tyrinėti ir atrasti pasaulį (atliekami eksperimentai, tyrinėjimai, organizuojamos edukacinės išvykos). Vaikai mokosi pažinti skaičius, raides. Mokomi taisyklingai sudaryti sakinius, į klausimą atsakyti išsamiai. Įvairiomis užduotėlėmis lavinama ranka (smulkioji motorika), piešiama, rašomi raidžių elementai, piešiamos įvairios figūros, simboliai. Mokomasi skaičių rašymo pagrindų.
- Komunikavimo kompetencija - klausytis, kalbėti, bandyti skaityti, rašyti, išreiškiant save, bendraujant su kitais (turtinti žodžių žodyną, daugiau pasakoti). Vaikai skatinami kurti pasakojimus, pasakas, įvairias istorijas, taip turtinamas jų žodynas.
- Meninė kompetencija - įsivaizduoti, pajausti, kurti, grožėtis (kuriami įvairūs darbeliai skatinant kurti, improvizuoti kasdieninėje veikloje).
Taip pat integruotos kūrybiškumo, verslumo, mokėjimo mokytis kompetencijos. Vaikai mokosi atsakingai naudotis įrenginiais, ieško informacijos, žaidžia ugdomuosius žaidimus, tyrinėja. Geba išreikšti ir suprasti savo jausmus, valdyti emocijas. Atpažįsta ir tinkamai reaguoja į patyčias.
Ar privaloma mokytis priešmokykliniame amžiuje?
Nuo 2016 metų priešmokyklinis ugdymas Lietuvoje yra privalomas. Priešmokyklinio ugdymo programa atliepia kiekvieno vaiko individualius poreikius ir atsižvelgia į vaiko interesus. Priešmokyklinis ugdymas yra privalomas visiems vaikams, taip pat ir turintiems specialiųjų poreikių. Valstybės lėšomis yra finansuojama 640 valandų ugdymo per metus.
Privalomas vaikų priešmokyklinis ugdymas tais kalendoriniais metais, kai sueina šešeri, numatytas Švietimo įstatyme. Psichologinės ir pedagoginės tarnybos specialistams įvertinus spartesnę brandą, mokytis gali pradėti ir jaunesnis.
Tačiau pasitaiko atvejų, kai dėl sveikatos ar raidos sutrikimų tėvai abejoja, ar vaikas pasiruošęs pradėti priešmokyklinį ugdymą. Tokiais atvejais svarbu glaudžiai bendradarbiauti su švietimo pagalbos specialistais, kurie gali suteikti reikiamą pagalbą ir pritaikyti ugdymo procesą individualiems vaiko poreikiams.
Kaip vyksta priešmokyklinis ugdymas?
Viena iš nerašytų priešmokyklinio ugdymo tikslų yra ugdyti motyvaciją mokytis: „Tai be galo svarbu: jei vaikas norės eiti į mokyklą, norės sužinoti kažką naujo, jis ir ieškos būdų tai padaryti, bet jei motyvacijos mokytis nebus, jam labai sunkiai seksis mokytis arba tam reikės daug pastangų.“ Visa priešmokyklinio ugdymo grupės aplinka kuriama taip, kad motyvuotų: joje yra daugybė skaičių ir raidžių ant sienų, baldų ir kitur. Grupėje kabo daug plakatų, yra žaidimų, raginančių sudėti žodį, ir panašių priemonių, skatinančių vaiką mokytis. Motyvuoja ir grupės draugai: kai vaikas pamato, kad kitas domisi raidėmis, varto knygeles, gal net skaito, jis taip pat nori lygiuotis į draugą. „Tiesiog pati aplinka ugdo domėjimąsi, norą pažinti, sužinoti, atrasti kažką naujo“, - pasakoja mokslininkė.
Priešmokyklinio ugdymo pedagogas padeda vaikui darniai augti ir ugdytis atsižvelgdamas į kiekvieno vaiko individualią patirtį. „Vaikai yra labai skirtingi. Vieni vaikai labiau domisi vienais dalykais, kiti - kitais. O pagalbos kiekvienam vaikui taip pat reikia skirtingos. Auklėtoja stebėdama vaikus mato, kuo jie domisi, kaip elgiasi, kaip bendrauja ir nusprendžia, kokie ugdomieji poveikiai būtų veiksmingiausi. Priešmokyklinio ugdymo grupėje dirba aukščiausios kvalifikacijos pedagogas, gebantis įvertinti kiekvieno vaiko pasiekimus, ugdymą modeliuoti atsižvelgdamas į vaikų galimybes, poreikius, derinti organizuotą, kryptingą ugdomąją pedagogo ir vaiko spontanišką veiklas“, - tikina mokslininkė. Pedagogas turi išmanyti vaiko psichologiją ir amžiaus tarpsnio ypatumus, t. y. kaip tokio amžiaus vaikai mokosi, kaip geriausiai priima informaciją: ne sėdėdami prie stalo ir vykdydami pedagogo nurodytas užduotis, o aktyviai veikdami, tyrinėdami, žaisdami, atsidurdami pedagogo sukurtose iššūkių situacijose su naujomis priemonėmis ar kitose erdvėse. Aktyviai veikdami vieni ar su pedagogu jie įgyja reikiamų žinių ir įgūdžių.“
„Priešmokyklinio ugdymo pedagogas ugdo taip, kad vaikai ne pedagogo duotas spalvinimo ar kitokias užduotėles atliktų, o turėtų įvairių galimybių kūrybiškai veikti. Jis organizuoja vaikams įvairiausias išvykas: į tėvų darbovietes, muziejus, į parką ar vaistinę, į mokyklą“, - pasakoja edukologė. Pasak jos, priešmokyklinio ugdymo grupėje bendradarbiavimas su mokykla būna labai glaudus, todėl pirmokas dažnai jau ir mokytoją pažįsta, ir aplinka jam matyta, tuomet vaikas jaučiasi ramiau.
Vaikai šio amžiaus geriausiai mokosi žaisdami, pažindami aplinką, tyrinėdami bei bendraudami. Todėl labai didelę reikšmę priešmokykliniam ugdymui turi ugdymosi priemonės ir aplinka. Pirmiausia vaiką reikėtų sudominti žaidimu, tuomet mokyti įvairių dalykų, ugdant jo gebėjimus. Žaidimo metu galime galvoti įvairius žodžius, mokytis labiau pažinti aplinką, skatinti kurti.
Skaitymas ir rašymas priešmokyklinėje grupėje
Kai kurie tėvai mano, kad vaikas eidamas į pirmą klasę turėtų mokėti skaityti ir rašyti. Priešmokyklinio amžiaus vaikai tikrai neprivalo mokėti skaityti ar rašyti (juo labiau rašytinėmis raidėmis). Šiame amžiuje jie dar tik susipažįsta su raidėmis. Svarbu yra pažinoti raides, domėtis jomis, gebėti spausdintomis raidėmis parašyti savo vardą.
Vaikas pats turėtų domėtis knygomis bei jose parašytu tekstu. Jeigu mes vaiką versime skaityti, tai rezultatai gali būti priešingi, nei mes tikimės. Tokiam vaikui dings noras mokytis, jis gali nebenorėti eiti į mokyklą. Jau priešmokyklinėje grupėje susipažinęs su skaičiais ir raidėmis, mokykloje vaikas galės sėkmingai tęsti tai, ką išmoko, ir žingsnis po žingsnio keliauti pažinimo takeliu.
Bendradarbiavimas su tėvais
Ankstyvoji vaikystė - ypatingas laikotarpis, kai ugdymas labiausiai veikia vaiko raidą ir turi įtakos sėkmingam mokymuisi, socialinei integracijai. „Priešmokykliniai metai vaikams labai naudingi, jeigu vaikai ugdomi pedagogų profesionalų tinkamoje aplinkoje ir, žinoma, aktyviai dalyvaujant tėvams“, - teigia B. Autukevičienė.
„Vaikystės studijų katedros vedėjos dr. B. Autukevičienės teigimu, įteisindama privalomąjį priešmokyklinį ugdymą valstybė įsipareigoja užtikrinti kokybiško priešmokyklinio ugdymo prieinamumą visiems vaikams ir nesvarbu, kur vaiko ugdymas vyks: darželyje ar mokykloje. Priešmokykliniai metai - pereinamieji metai iš darželio į mokyklą. Tai pažintis su pirmąja mokytoja, pirmaisiais klasės draugais, su kuriais vaikas keliaus galbūt net iki mokyklos baigimo ar toliau. Šiame etape svarbu kalbėti ne tik apie akademinius ugdymo tikslus ir kompetencijas, bet ir apie pedagogo užmezgamą ryšį su vaiku, tėvų įsitraukimą į ugdymosi veiklas, bendradarbiavimą su mokykla. Tai laikotarpis, kurio sėkmė tiesiogiai susijusi su mokinio gerove, motyvacija bei požiūriu į mokyklą.
„Vertybės puoselėjamos šeimoje, čia perimamos tradicijos, ir kuriamas šeimos modelis. Būtent šeima formuoja vaiko charakterio bruožus, padeda suvokti tikrąsias kultūrines ir dorovines vertybes, įsisavinti gyvenimo nuostatas ir normas bei jomis vadovautis. Pedagogo bendradarbiavimo su šeima pagrindą sudaro betarpiškas bendravimas su mokinių tėvais ir kitais šeimos nariais. O norint sėkmingai bendrauti su šeima - būtina ją pažinti. Todėl pirmoji pažintis su tėvais vyksta jau pirmųjų susitikimų metu dar prieš pasirašant mokymosi sutartį“, - teigia „Šiaurės licėjaus“ direktorė Jovita Starkutė.
Pasak psichologo Vyčio Valantino, susipažinęs su vaiko tėvais, pedagogas palengva perpranta, ką tėvai jau yra suteikę savo vaikui. Tuomet sumažėja grėsmė, kad atsiras esminių prieštarų tarp pedagogo perduodamų ir šeimos suteiktų dalykų. „Pedagogas veikiau papildys, nei grubiai neigs vaiko žinias ir patirtį, dėl ko priešmokyklinukas galėtų užsisklęsti, pasijausti nesuprastas, atstumtas, ar „netinkamas“ pedagogui“, - teigia V. Valantinas.
Švietimo programose aprašyti siekiniai ir gairės yra svarbios, tačiau svarbūs ir individualūs mažų vaikų skirtumai, kuriuos kiekvienas vaikas atsineša į ugdymo įstaigą iš savo savitos šeimos, ir kurie neturėtų būti užgožti, suniveliuoti. „Tam tikra prasme, vaiko ir jo tėvų pasaulis visada bus platesnis ir unikalesnis, nei ugdymo turinys, kuris numatytas programoje. Turėdami tokią nuostatą, kad svarbi ir mokymo programa, ir vaiko patirtis, tarsi naujai išgirstame daugelį vaikų klausimų, kuriuos jie užduoda pirmiesiems savo mokytojams, kitaip suvokiame jų prasmę, skiriame laiko atsakyti į tokius klausimus. Vaikas tokiu atveju pajaučia, kad jo gyvenimas šeimoje toks pat tikras, kaip ir ugdymo įstaigoje, kad jo patirtimi domimasi, kad jo jau įgyti pasiekimai pastebėti ir įvertinti, jis pats - mokytojo išklausytas, suprastas“, - sako psichologas.
Vaiko, jo tėvų ir mokytojo bendradarbiavimui esminis dėmesys skiriamas ir suomiškomis akademinėmis vertybėmis grįstame „Šiaurės licėjuje“. „Siekiame, kad mokykloje būtų kuriama aukšta pasitikėjimo, bendradarbiavimo ir atsakomybės kultūra tarp visų mokyklos bendruomenės narių. Norint kurti tokią kultūrą nebeužtenka tokio bendravimo, kuris grindžiamas tik vienpuse informacija apie vaiko pasiekimus per grupės ar visuotinius tėvų susirinkimus. Be abejo, tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo tradicijoms kurti reikia laiko. Tačiau jų laikymasis tiek šeimoje, tiek mokykloje turi didelį grįžtamąjį poveikį - aktyvus tėvų dalyvavimas vaikų ugdyme teigiamai veikia vaikų savivertę ir skatina pasitikėjimą savimi, o mokyklos mastu - kuria pridėtinę vertę - bendruomenės kultūrą, pagrįstą pasitikėjimu ir bendradarbiavimu“, - teigia mokyklos direktorė J. Starkutė.
tags: #priesmokykliniai #vaikai #turetu
